Kova su varoze ekologinėje bitininkystėje

A. Krauze, J. Šteiselis

Bitininkystė yra svarbi veiklos rūšis, ne tik dėl nešamo medaus. Bitės apdulkina augalus, padeda išsaugoti gamtą ir žemės ūkio bei miškininkystės produkciją.
Bitininkystės produktų įvertinimas ekologiškais yra glaudžiai susijęs su avilių priežiūra ir aplinkos kokybe. Šis vertinimas taip pat priklauso nuo bičių produktų išėmimo, apdorojimo ir laikymo sąlygų. Jei bitininkas prižiūri kelis toje pačioje vietoje esančius bityno barus, jie visi turi atitikti Europos Tarybos reglamento (ET) Nr. 1804/1999 reikalavimus.

Kova su varoze ekologinėje bitininkystėje. Varozė yra bičių liga, pridaranti neišmatuojamų nuostolių viso pasaulio bitininkams, ypač ekologinėje bitininkystėje, nes kovai su šia liga yra nedaug preparatų. Kiekvienas ekologine bitininkyste užsiimantis bitininkas Baltijos šalyse turi žinoti, kaip kovoti su varozės erkutėmis, nes jų yra randama visuose regiono bitynuose. Bičių šeimynėlėms kelis kartus per sezoną turi būti atliekamos antivarozinės procedūros.
Jei su varoze nėra tinkamai kovojama, yra pavojus, kad infekcija išplis ir ateinančią žiemą šeimynėlė neišgyvens. Perdozavus arba neteisingai pasirinkus kai kuriuos organinius preparatus, galima apkrėsti derlių.
Varozę sukelia erkutė, kuri yra bičių krauju arba kraujo limfa mintantis parazitas, tokiu būdu susilpnindamas bites ir sumažindamas jų atsparumą virusams bei kitoms ligoms; bičių gyvenimo trukmė ir produktyvumas sumažėja; negydant varozės bičių šeimynėlė gali žūti.

Klasifikacija. Varozė (Varroasis, Varroatosis) yra bičių liga, kurią sukelia erkutės Varroa destructor (Anderson ir Trueman, 2000), kurios visai neseniai buvo neteisingai pavadintos Varroa Jacobsoni (Oudeman, 1904). Paskutiniai tyrimai parodė, kad erkutės, kurios anksčiau buvo priskiriamos Varroa Jacobsoni, priklauso erkučių grupei, susidedančiai mažiausiai iš dviejų (o gal net iš penkių) klasifikuotų erkučių rūšių. Dvi iš jų aiškiai priklauso Varroa Jacobsoni (Oudeman, 1904) ir Varroa destructor (Anderson ir Trueman, 2000).
Bičių šeimynėlėje erkučių gali būti gana daug, net jei tik kelios iš jų buvo pastebėtos parazituojant ant bičių. Parazituodamos ant bičių (nepakenkdamos perams) erkutės gali gyvuoti gana ilgai, tačiau jos labiau mėgsta parazituoti tranų perų akutėse. Jei yra pakankamai daug perų, tiesiai ant bičių yra randama ne daugiau kaip 15 % erkučių; kitos būna peruose.
Jei tranų perų yra visą laiką (10 % kiekvieną mėnesį), erkučių populiacija didėja greičiau, o jei jų nėra – erkučių skaičius sumažėja.
Didelis perų skaičius stimuliuoja erkučių populiacijos didėjimą ir net nereikšminga papildoma invazija sukelia staigų ligos plitimą bičių šeimynėlėje.
Net nežymiai sumažėjus gydymo proceso veiksmingumui liga nepaprastai išplinta, nes, kaip rodo praktika, naudojant mažai veiksmingą preparatą, liga bet kuriuo metu gali visiškai sunaikinti bites (nebent gydymas trumpais intervalais yra kartojamas).

Kaip varozės erkutės veikia suaugusias bites ir perus?
     • Bitės darbininkės gyvena trumpiau;
     • per savo gyvenimą varozės erkutė sunaudoja apie 0,2 mikrolitro bitės kraujo limfos, tačiau nebuvo pastebėta, kad toks netekimas bitei darytų tiesioginį poveikį;
     • sumažėjęs limfos kiekis gali turėti įtakos bitės imuninei sistemai, iš dalies todėl, kad chitoniniame egzoskelete erkutė palieka skylučių;
     • sumažėja bitės kūno svoris: jei į akutę patenka 1-3 erkutės, jaunos bitės svoris bus iki 10 % mažesnis, o jei daugiau – iki 20 %; bitės darbininkės nukenčia daugiau; tranai paprastai netenka 7 % savo kūno svorio;
     • sutrikdžius perų vystymąsi deformuojasi naujų bičių pilvelis ir sparneliai;
     • sumažėja bitės hipofaringinės liaukos, išskiriančios bičių pienelį: jei bitės vystymąsi sutrikdė 1-3 erkutės, liauka sumažėja 13 %, o jei didesnis erkučių skaičius, liauka gali sumažėti net 30 %;
sumažėja baltymų kiekis bitės hemolimfoje: jei bitės vystymąsi sutrikdė 1-3 erkutės, bitė netenka 27% baltymų, o jei didesnis erkučių skaičius – ji gali netekti net 50 % baltymų;
     • pažeistoje šeimynėlėje sutrumpėja bičių amžius: tyrimai parodė, kad sveikoje šeimynėlėje 30 % bičių gyvena 35 dienas, o pažeistoje – jų amžius siekia tik 8 % šio laiko;
     • sumažėja tranų gyvybingumas: kadangi tranų perai labiau traukia erkutes (8-10 kartų labiau, lyginant su bičių perais), apsikrėtimo tikimybė yra didesnė; tyrimai parodė, kad praėjus vienai dienai tik 60 % iš apkrėstų akučių išsiritusių tranų yra gyvi, o iš sveikų akučių – tik 3 % yra žuvę;
     • sumažėja tranų reprodukcinis pajėgumas: sveiko trano reprodukciniuose organuose yra apie 8,8 milijono spermiumų, o 1-3 erkučių pažeisto trano – 5,3 milijono; jei erkučių buvo daugiau, tranų reprodukcinis potencialas sumažėja perpus, t.y. lieka tik 4,3 milijono spermiumų.

Ligos diagnozavimas ir įvertinimas. Varozės erkučių invazijos laipsnį galima apskaičiuoti keliais būdais.

Erkučių invazijos laipsnio nustatymas skaičiuojant suaugusias bites:
     • reikia atsiminti, kad šeimynėlėje su normaliu perų skaičiumi tik 15 % visų erkučių yra randama ant suaugusių bičių;
     • nustatant apsikrėtimo laipsnį (%) erkutėms parazituojant ant suaugusių bičių šeimynėlės intensyvaus vystymosi stadijoje, apytikrį erkučių skaičių šeimynėlėje galima apskaičiuoti ant bičių rastų erkučių skaičių padauginant iš 6; medunešio metu šį skaičių reikia padauginti iš 3;
     • skaičiuojama pagal tokią formulę:
     • bendras bičių skaičius šeimynėlėje / bičių skaičius mėginyje x 6 (arba iš 3) = bendras erkučių skaičius šeimynėlėje

Erkučių invazijos laipsnio nustatymas cheminiu būdu (naudojant veterinarinės medicinos preparatus):
     • į avilį yra įstatomos tinklinės grindys su 3 x3 mm dydžio akutėmis ir į stalčių yra įkišamas lipnus įdėklas;
     • panaudojami kai kurie veterinarinėje medicinoje naudojami preparatai;
     • po 24 valandų yra patikrinamas nukritusių erkučių skaičius;
     • jei erkučių yra, gydymas pakartojamas pagal vartotojo instrukciją;
     • remiantis po gydymo (pakartotinio) atliekamais stebėjimais, galima daryti išvadas, kurios bus naudingos planuojant tolimesnį darbą (susijusį su ligos gydymu).

Erkučių invazijos laipsnio nustatymas tranų perų patikri-nimo būdu (patikrinimas ,,šakute”)
     • pasirenkami tam tikro amžiaus tranų perai (jų akių pigmentacijos pradžioje, kai akys įgyja rožinę spalvą);
     • naudojant medaus korių atidarymo šakutę, atidaromos perų akutės;
     • iš 100 akučių išimamos lervos ir suskaičiuojamos rastos erkutės (įsitikinant, kad akutėse erkučių neliko);
     • 5 % invazija (5 erkutės - 100 lervų) laikoma nedidele;
     • 25 % invazija reiškia, kad bičių šeimynėlė paveikta sunkiai (rimtai).
Erkučių invazijos laipsnio nustatymas pagal natūraliai nu-kritusių erkučių skaičių:
     • įstatomos tinklinės grindys su 3 x 3 mm dydžio akutėmis ir į stalčių įkišamas lipnus įdėklas;
     • kas 3-5 dienos patikrinamas nukritusių erkučių skaičius; šis skaičius padalijamas iš dienų skaičiaus po paskutiniojo patikrinimo (taip yra apskaičiuojamas per dieną natūraliai nukritusių erkučių skaičius); grindys nuvalomos arba padengiamos nauju įdėklu (intervalas tarp patikrinimų neturi būti ilgesnis kaip 5 dienos, nes priešingu atveju dėl grindyse susikaupusių įvairių kitų dalelių bus sunku suskaičiuoti nukritusias erkutes);
     • pavasarį grindys gali būti padengtos įvairiomis iš avilio nukritusiomis šiukšlėmis. Kad iš jų būtų galima išskirti erkutes, surinkta masė supilama į stiklinį indą ir užpilama spiritu: erkutės iškils į paviršių, o sunkesnės dalelės nusės ant dugno;
     • natūraliai nukritusių erkučių skaičius susijęs su jų invazijos laipsniu (jis taip pat susijęs su šeimynėlės išlikimu arba žuvimu); šeimynėlės žūties galima laukti, jei nukritusių erkučių skaičius yra toks:
     - 0,5 erkutės žiemą ir rudenį,
     - 6 erkutės gegužės mėnesį,
     - 10 erkučių birželio mėnesį,
     - 16 erkučių liepos mėnesį,
     - 33 erkutės rugpjūčio mėnesį,
     - 20 erkučių rugsėjo mėnesį;
     • Danų tyrėjai nustatė tokius kritinius invazijos laipsnius:
     - per dieną natūraliai nukritusių erkučių skaičius yra 8 arba didesnis – šeimynėlę reikia nedelsiant pradėti gydyti,
     - per dieną 2 erkutės – gydymą reikia pradėti per artimiausius du mėnesius,
     - per dieną 1 erkutė – gydymą reikia pradėti per artimiausius tris mėnesius arba neabejotinai prieš prasidedant žiemai;
     • natūraliai nukritusių erkučių skaičiavimas gali padėti nustatyti erkučių skaičių šeimynėlėje:
     - žiemą – per dieną nukritusių erkučių skaičius x 400
     - vasarą – per dieną nukritusių erkučių skaičius x 30
     - pavasarį ir rudenį – per dieną nukritusių erkučių skaičius x 100

Užkrėtimo ribos
Išskiriamos dvi užkrėtimo ribos: ekonominė ir mirtina.
     • Ekonominė riba parodo erkučių kiekį šeimynėlėje, kuris turės neigiamos įtakos šeimynėlės produktyvumui.
     • Mirtina riba parodo erkučių kiekį šeimynėlėje, kuriam esant šeimynėlė žus:
     - anksčiau buvo manoma, kad šeimynėlė žus, kai joje yra 12000-20000 erkučių;
     - dabar yra laikoma, kad kritinė riba yra 5000 erkučių šeimynėlėje, atsižvelgiant į papildomą kitų, su erkutėmis susijusių, ligų poveikį, pavyzdžiui, virusinių infekcijų.

Pakartotinė invazija
Pakartotinė invazija arba erkučių patekimas (grįžimas) į šeimynėles iš kaimyninių (net iš toli esančių) avilių, kai tos šeimynėlės jau buvo gydomos, yra nepakankamai sėkmingo gydymo rezultatas. Pakartotinė invazija įvyksta erkutėms pereinant:
     • iš vienos šeimynėlės į kitą arba
     • iš vieno avilio į kitą.

Šeimynėlių gydymas
     • Pagrindinis gydymo tikslas yra neleisti infekcijai šeimynėlėje pasiekti kritinę ribą ir apsaugoti šeimynėlę nuo bet kokio kito žalingo poveikio (ekonominė riba).
     • Nėra reikalo užmušinėti kiekvieną šeimynėlėje parazituojančią erkutę, nes tai būtų absurdiška, turint omenyje tai, kad invazijos gali pasikartoti iš kaimyninių avilių.

Biotechniniai būdai (ekologinėje bitininkystėje leistini BTB)
     • Perų akučių išpjovimas ir spąstų erkutėms paspendimas.
     • Dirbtiniai spiečiai.
     • Tinklinės grindys.
     • Akučių dydžio sumažinimas.
     • Inertiniai milteliai.

Perų akučių išpjovimas ir spąstų erkutėms paspendimas. Šis būdas yra pagrįstas tuo, kad užsiuvus akutes erkutės yra uždaromos.

Tranų perų akučių išpjovimas.
     • Pavasarį į perų skyrių įdedami 2-3 korių rėmeliai, kad bitės apačioje pagamintų tranų akutes. Kitas būdas yra toks: į perų skyrių įdedamas tuščias perų rėmelis su dirbtinio korio juostele, pritvirtinta rėmelio viršuje, kad kitą korį būtų galima orientuoti ta pačia kryptimi.
     • Po to, kai tranų perų akutės yra užsiuvamos, jos išpjaunamos ir sunaikinamos (ištirpdomos). Rėmelį vėl galima įdėti atgal.
     • Tai yra kartojama kelis kartus per sezoną.

     + Paprasta; nereikia jokios specialios įrangos,
     + nereikia naudoti varocidų,
     + nekenkia bitėms,

     – užima daug laiko,
     – ribotas veiksmingumas; procesą reikia kartoti kelis kartus.

Spąstai erkutėms (motinėlės laikymas tranų perų rėmelyje – europinis modelis).
1500 tranų akučių turintis tranų perų rėmelis praėjus vienai savaitei po užsiuvimo (pavasarį) buvo padėtas į lizdo vidurį; po mėnesio šis veiksmas buvo pakartotas (vasaros pradžioje); erkučių populiacija šeimynėlėje sumažėjo nuo 16000 iki 1750 (arba 89 %).
Čia yra viena sąlyga: reikia pasirūpinti, kad nebūtų pakartotinės invazijos iš kitų šeimynėlių! Šis eksperimentinis modelis vėliau buvo patvirtintas praktikoje.
     + Išpjaunant tranų perų akutes sutramdoma varozė,
     – sezono viduryje šeimynėlėje yra 1750 erkučių; tai reiškia, kad šeimynėlę reikės gydyti ir rudenį,
     – tuo metu, kai tranų perai su daugybe erkučių juose yra deda-mi į avilį, didesnėse šeimynėlėse daug bičių perų.
Atliekant kitą eksperimentą, vienas tranų perų rėmelis buvo įdėtas į perų neturinčią šeimynėlę ir ten buvo laikomas vieną savaitę; praėjus savaitei po užsiuvimo, perų rėmelis buvo išimtas; šiuo atveju erkučių sutramdymo veiksmingumas sudarė 92,5 %; tuo pačiu būdu panaudojus du perų rėmelius, veiksmingumas buvo 99,4 %.

Dirbtiniai spiečiai.
     • Pagrindinė šeimynėlė perkeliama per 4 metrus į šoną;
     • į pirmykštę perkelto avilio vietą pastatomas naujas avilys; į naują avilį įdėjus motinėlę, į jį sulenda skrendančios bitės, sudarydamos dirbtinį spiečių;
     • po devynių dienų iš pagrindinės šeimynėlės pašalinamos visos motinėlės akutės, paliekant tik vieną; išsiritusi motinėlė uždaroma, kad nebūtų apvaisinta, bet avilio bitės ją prižiūrės;
     • po 21 dienos visi perai pagrindinėje šeimynėlėje bus išsiritę; į pagrindinę šeimynėlę įdedami du rėmeliai su neužsiūtomis perų akutėmis; tai yra iš dirbtinio spiečiaus paimti spąstai; kai tik akutės užsiuvamos, šie rėmeliai išimami iš avilio ir sunaikinami; neapvaisinta motinėlė taip pat sunaikinama, o į šeimynėlę įdedama nauja motinėlė;
     • vėliau, jei reikia, naujoji šeimynėlė (dirbtinis spiečius) gali tapti pagrindine arba jos motinėlė gali būti sunaikinama ir abi šeimynėlės sujungiamos į vieną.
     + Tuo pačiu metu sunaikinamos varozės erkutės ir sutvarkomas spiečius,
     + sunaikinamas didelis erkučių skaičius,
     + pakeičiama motinėlė (ir iš dalies atliekamas sezoninis šeimynėlių tvarkymas).
     – Šį būdą galima panaudoti spietimosi periodo metu,
     – Reikia imtis priemonių, kad neįvyktų tikras spietimasis (pavyzdžiui, po perų skyriumi pakišant motinėlės pašalintoją).

Tinklinės grindys
     • Šis būdas pagrįstas stebėjimu, ar maždaug 20 % kartu su jaunomis bitėmis išsiritančių erkučių (patelių ir jaunų erkučių) per pirmąsias tris dienas po išsiritimo nukrinta ant avilio grindų.
     • Toks kritimas gali būti aiškinamas taip vadinamu bičių rūpestingumu, t.y. bičių polinkiu palaikyti švarą avilyje.
     • Tinklinės grindys neleidžia erkutėms pasiekti bičių, todėl nukritusios jos žūsta.
     • Tinklinės grindys padaromos kaip ir paprastos grindys, tik didesnę lentų dalį pakeičiant vieliniu tinkleliu.
     • Po tinkleliu nebūtinai reikia pakišti lipnų įdėklą; jei toks įdėklas yra pakištas, erkutės prie jo prilimpa ir jas lengviau pamatyti; dėl tos pačios priežasties, jei įdėklas nelipnus, jis turi būti šviesios spalvos.
     • Tinklines grindis reikia reguliariai valyti, kad neatsirastų vaško kandžių.
     • Po tinklinėmis grindimis reikia palikti tarpą, kad ant tinklelio nesusikauptų šiukšlių ir kandžių.
     + Erkučių populiacija šeimynėlėje sumažėja.
     + Ant grindų nesusikaupia šiukšlių ir išsisprendžiama apsikrėtimo kandimis problema.
     + Pagerėja avilio vėdinimas ir lizdo vidinis klimatas.
     + Jei reikia, ant grindų galima padėti padėklą, kad būtų galima patikrinti nukrintančių erkučių skaičių.
     – Jei šis būdas nėra derinamas su kitais būdais, jis neveiksmingas.
Paprastai gana didelė dalis ant avilio grindų nukritusių erkučių yra gyvos; naudojant tinklines grindis be padėklo, per tinklelį nukritusios erkutės nebegali grįžti atgal į avilį. Šį būdą derinant su kitais gydymo būdais, žymiai sumažinama galimybė užkrėsti. JAV atlikti tyrimai parodė, kad vasaros metu tinklinių grindų veiksmingumas yra tik 14-28 %. Deja, tai blogas rodiklis ir gydymo rezultatas sunkiai jaučiamas, todėl tinklines grindis reikia naudoti derinant su kitais būdais. Tyrimo autoriai pripažįsta atstumo tarp tinklelio ir avilio dugno svarbą; jis turi būti ne mažesnis kaip 5 cm.

Akučių dydžio sumažinimas
     • Žinoma, kad varozės erkutės labiau mėgsta tranų perus, nes jie ilgiau vystosi ir sudaro geresnes sąlygas erkučių dauginimuisi.
     • Ne visai aišku, kaip varozės erkutės aptinka tranų perų akutes, bet gali būti, kad žymų vaidmenį čia vaidina akučių dydis.
     • Brazilijoje atlikti tyrimai parodė, kad erkutės labiau mėgsta neafrikanizuotų bičių akutes su perais, jei tokių yra afrikanizuotų bičių šeimynėlėje.
     • Afrikanizuotų bičių akutės yra mažesnės.
     • Remiantis šiais stebėjimais buvo iškelta hipotezė, kad kovojant su erkutėmis, be perų akučių išpjovimo, galima papildomai panaudoti mažesnio dydžio akutes.
     • 5,44 mm arba 5,0 mm skersmens akutes galima pakeisti 4,9 mm arba 4,83 mm akutėmis.
     • Skandinavijos šalyse atlikti tyrimai nepatvirtino šios hipotezės naudingumo.

Inertiniai milteliai
     • Šeimynėlės laikomos aviliuose su tinklinėmis grindimis ir ištraukiamu padėklu.
     • Į druskinę panašus indas pripildomas miltelių (talko miltelių arba cukraus pudros).
     • Išimami rėmeliai ir bitės lengvai apibarstomos milteliais. Reikia stengtis neužbarstyti miltelių ant neužsiūtų perų akučių! Miltelių dalelės privers tam tikrą dalį erkučių nukristi (jei yra naudojama cukraus pudra, bitės laižys viena kitą ir tokiu būdu sukels erkučių kritimą).
     • Maždaug po valandos padėklas ištraukiamas ir nukritusios erkutės pašalinamos.
     • Šią procedūrą reikia pakartoti kelis kartus kelių dienų intervalais.
     + Paprasta naudoti.
     + nekenkia bitėms.
     – Erkutės užsiūtose akutėse nėra sunaikinamos.
     – Būdas gali būti nepakankamai veiksmingas.
     – Reikia kartoti.
Cukraus pudra (praktiškas pavyzdys)
     • Sezono viduryje tarp rėmelių dviejų dėžių avilyje pabarstoma 1.5 g cukraus pudros;
     • bandomosiose šeimynėlėse vidutinis nukritusių erkučių skaičius buvo 47-56 kartus didesnis negu kontrolinėse šeimynėlėse;
     • gydymas buvo efektyviausias jį taikant kas trečią dieną; deja, veiksmingumo procentas nebuvo apskaičiuotas;
     • reikia atlikti gydymo cukrumi plačius tyrimus;
     • šis būdas gali ir nepasisekti. Pavyzdžiui, avilyje esant didelei drėgmei bitės gali pasidengti cukraus pluta.

Organiniai chemikalai
Dažniausiai naudojamos organinės rūgštys, eteriniai ir augaliniai aliejai.

Skruzdžių rūgštis

1 variantas
     • Į polietileninį maišelį įdėkite absorbentą, prisotintą 250 ml tūrio 65 % skruzdžių rūgšties; prieš uždėdami maišelį ant rėmelių pradurkite jame skylių (palikite maišelį avilyje 20-čiai dienų);
     • jei nukritusių erkučių skaičius vis dar didelis, pakartokite šią procedūrą papildomai užpildami 50 ml rūgšties ir palaukite dar 20 dienų;
     • šį būdą reikia taikyti pavasario viduryje arba baigiantis vasarai, po medunešio; temperatūra turi būti 10-30°C;
     • esant aukštesnei kaip 30°C temperatūrai, bitės bus apteršiamos, o motinėlės žus.

2 variantas (europietiškas būdas)
     • Į polietileninį maišelį įdėkite 20 x 24 x 1,5 cm dydžio absorbuojančią plokštelę, pagamintą iš medžio plaušo (statybose naudojamą kaip izoliacinę medžiagą) ir prisotintą 250 ml tūrio 65 % skruzdžių rūgštimi;
     • naudodami atitinkamą įrankį maišelyje išdurkite 1,5 cm skersmens skylių; skylių dydis ir skaičius priklauso nuo šeimynėlių stiprumo ir nuo temperatūros;
     • temperatūra neturi būti žemesnė kaip 10°C;
     • pasveriant maišelį reguliariai tikrinkite rūgšties garavimo greitį:
     a) svorio sumažėjimas 7 gramais per dieną atitinka 95 % erkučių nukritimų (per 14 dienų),
     b) svorio sumažėjimas 10 gramų per dieną atitinka 97 % veiksmingumą,
     c) svorio sumažėjimas mažiau negu 7 gramais per dieną rodo rezultatų blogėjimą.

2 variantas – bičių gelis
     • Per tam tikrą laiką išgarinama 30 g 65 % skruzdžių rūgšties;
     • šis būdas yra užregistruotas JAV; tačiau rezultatai yra nevienodi ir nestabilūs, todėl etiketėje parašyta, kad šiuo būdu užkrėtimas ,,sumažinamas”, o ne ,,pašalinamas”;
     • gelio pavidalo produktų privalumas yra tas, kad bitėms jie saugesni.

Laboratoriniai bandymai parodė, kad skruzdžių rūgštis sunai-kina erkutes, net jei jos yra užsiūtos akutėse: ant užsiūtų akučių patekus 50 ml rūgšties, atitinkamą rėmelį vieną valandą laikant uždarame polietileniniame maišelyje žuvo visos erkutės ir 10 % bičių (rastų perų koryje).
Tačiau dėl natūralios oro cirkuliacijos tarp rėmelių, laboratorinių sąlygų į natūralią aplinką, t.y. į avilį, praktiškai neįmanoma perkelti.

     • Šio būdo sėkmė priklauso nuo dozės, šeimynėlės stiprumo ir nuo aplinkos temperatūros.
     • Iki šiol nebuvo pastebėta, kad varozės erkutės būtų įgijusios atsparumą skruzdžių rūgščiai.
     • Skruzdžių rūgštis turi neigiamą poveikį tranų populiacijai: bitės išmeta tranų kiaušinėlius.
     • Skruzdžių rūgštis turi neigiamą poveikį išlikusiems suaugusiems tranams: mažesnis tranų skaičius pasiekia seksualinę brandą (tranų auginimo ūkiuose naudoti skruzdžių rūgštį nerekomenduojama).
     • Skruzdžių rūgšties veiksmingumas yra 70-80 %; jis yra žymiai mažesnis negu sintetinių piretroidų.
     • Tačiau pasaulinė patirtis rodo, kad skruzdžių rūgšties naudojimą reikia derinti su kai kurių varocidų naudojimu arba su biotechniniu gydymo būdu.

Oksalo (rūgštynių) rūgštis

Oksalo rūgšties lašai
     • Naudodami žemiau aprašytą būdą, vandenyje ištirpinkite šios rūgšties kristalus ir paruoškite cukraus sirupą (1 : 1);
     • vėlai rudenį, spalio ir lapkričio mėnesiais, bitės tolygiai apipurškiamos šiuo skysčiu (5 ml vienam 435 x 300 cm dydžio rėmeliui su bitėmis arba 0,4 ml vienam kvadratiniam decimetrui rėmelio ploto);
     • šeimynėlėje neturi būti perų, o sirupas turi būti drungnas;
     • lauke oro temperatūra turi būti aukštesnė kaip 0oC (tiksli temperatūra nėra nurodoma, kadangi nevyksta garavimas);
     • nesvarbu, ar bus panaudotas 4,2 % koncentracijos rūgšties tirpalas, ar 3,2 %, veiksmingumas bus toks pat, todėl reikėtų naudoti žemiausios koncentracijos tirpalą, nes tai mažiau pakenks bitėms ir nesutrukdys joms vystytis pavasarį;
     • didelis šio būdo privalumas yra laiko ekonomija, nes iš avilio nereikia išimti rėmelių;
     • šis būdas tinka perų neturinčioms perskirtoms arba pagrindi-nėms šeimynėlėms;
     • tenka apgailestauti, kad personalo apsauga išlieka problema (oksalo rūgštis yra ėdri ir nuodinga medžiaga, todėl reikalingos apsaugos priemonės)!

Oksalo rūgšties tirpalo paruošimas

4.2 % oksalo rūgšties tirpalas:             3.2 % oksalo rūgšties tirpalas:
10 g oksalo rūgšties hidrato                 7.5 g oksalo rūgšties hidrato
100 ml vandens                                  100 ml vandens
100 g cukraus                                    100 g cukraus

Oksalo rūgšties garinimas kaitinant
     • Sublimacija prasideda 102oC temperatūroje;
     • šis būdas gana senas; dabar jis atnaujintas turimų kaitinimo indų dėka, kuriais palaikoma pastovi temperatūra;
     • jei avilio tūris 95 litrai, vienai šeimynėlei skiriama 5 g dozė (Latvijoje standartinio avilio tūris - 85 litrai).

Prietaisas oksalo rūgščiai garinti
Pieno rūgštis
     • Jos yra daugelyje natūralių produktų: piene, vaisiuose bei uogose ir nedideliais kiekiais meduje;
     • ši rūgštis plačiai naudojama plastmasių, vaistų ir kitų produktų gamybai;
     • 1980 m. Vokietijoje atlikti tyrimai parodė, kad 92-99 % šios rūgšties veiksmingumas buvo pasiektas ją purškiant kuprinėje nešiojamu purkštuvu, turinčiu dozavimo pistoletą;
     • vokiečių atliekamuose tyrimuose rėmeliui apipurkšti iš vienos pusės buvo naudojama 15 % rūgšties 8 ml dozė;
     • tačiau tuojau po apdorojimo bitės iš korio akučių pašalino apie 60 % bičių kiaušinėlių;
     • šio būdo trūkumas yra tas, kad jis reikalauja daug laiko; per valandą galima apdoroti 12 šeimynėlių;
     • nuo 1980 metų pieno rūgštis naudojama kaip biologinio kovos būdo su varozės erkutėmis sudėtinė dalis;
     • paprastai pieno rūgšties veiksmingumas perų neturinčiose šeimynėlėse yra 80 %;
     • tačiau gydant užsiūtus perus, veiksmingumas yra tik 20-40 %;
     • dėl šios priežasties pieno rūgštį rekomenduojama naudoti vėlai rudenį;
     • purškiant 5-6 ml 15 % tirpalo rankiniu purkštuvu (kitoje rankoje laikant rėmelį), papumpuoti reikia 4-6 kartus;
     • kadangi apdoroti patartina sezono pabaigoje, reikia atidžiai stebėti temperatūros sąlygas, kad nebūtų perdozuojama;
     • nuo šalčio gali nukentėti perai, vis dėlto Vokietijoje apdorojimas buvo atliktas net 0oC temperatūroje;
     • pieno rūgštis ne tokia agresyvi kaip oksalo arba skruzdžių rūgštis, vis dėlto individualios apsaugos priemonės (apsauginiai akiniai, pirštinės ir kaukė) yra reikalingos;
     • lyginant su kitomis rūgštimis, kurio naudojamos kovojant su varozės erkutėmis, pieno rūgštis palieka mažiausiai nuosėdų meduje;
     • pieno rūgštį galima naudoti ne vėliau kaip 8 savaitės prieš medaus išėmimą.

Eteriniai aliejai
Buvo ištirta daugiau kaip 150 aliejų ir jų sudedamųjų dalių, bandant nustatyti jų poveikį erkutėms, bet tik keli aliejai pasirodė esą tinkami. Be to, kai kurie aliejų sukeliami šalutiniai poveikiai turėjo neigiamą įtaką gydymo rezultatams.
Pirmoji problema iškilo laboratorinių tyrimų rezultatus ly-ginant su lauko sąlygomis gautais rezultatais, nes jie nesutapo. Laboratorijos ir lauko sąlygos nebuvo vienodos, ir iš to buvo padaryta neišvengiama išvada, kad gydymo veiksmingumas priklauso nuo klimato sąlygų.
Kitą problemą sudarė aliejams gaminti naudojamos žaliavos, kurios buvo nevienodos kokybės ir dėl to nepalyginamos. Pasirodo, aliejai buvo spaudžiami skirtingais būdais, žaliavos buvo gaunamos iš skirtingų vietų ir aliejams spausti ne visada buvo naudojami tie patys augalai (kartais to paties pavadinimo aliejus buvo gaunamas iš skirtinguose žemynuose augančių augalų rūšių).

Eteriniai aliejai kaip alternatyva sintetiniams akaricidams
     • Daugelis laukinių augalų turi eterinių aliejų, kuriuos jie naudoja apsisaugojimui nuo vabzdžių; eteriniai aliejai gali atbaidyti vabzdžius arba užmaskuoti augalą, padarydami jį ,,nematomą” vabzdžiams;
     • eteriniai aliejai ir iš jų pagaminti augalų apsaugos preparatai darosi vis populiaresni apsaugant žemės ūkio augalus;
     • buvo ištirta 150 aliejų, bandant nustatyti jų poveikį erkutėms; 24 buvo atrinkti kaip tinkami;
     • devynių atrinktų aliejų veiksmingumas buvo mažesnis kaip 10 %;
     • tik 15 atrinktų aliejų pasirodė esą naudingi;
     • iš tų 15 aliejų daugiausia vilčių teikia:
     a) čiobrelių aliejus,
     b) gaultheria aliejus,
     c) šalavijų aliejus;
     • problemą sudaro mirtinos dozės nustatymas, pavyzdžiui, erkutei vienas vienetas fluvalinato yra mirtina dozė, o bitei šio preparato mirtina dozė yra 800-1000 vienetų, tačiau aliejaus turinio atžvilgiu skirtumas yra tik 1 vienetas prieš 2-4 vienetus!
     • iš esmės žmonėms šie aliejai nekenksmingi, bet yra ir išimčių, pavyzdžiui, timolas;
     • aliejus absorbuoja avilio sienelės, vaškas bei medus, ir dėl to pasikeičia produktų skonis;
     • gali nukentėti neapvaisintos motinėlės, nes eterinių aliejų kvapai gali susilpninti jų feromonus;
     • prieš gydymą reikia kiek galima daugiau sumažinti perų kiekį (ypač tranų perų);
     • atiekant bandymus reikia pasirūpinti, kad medus nesugertų kokių nors kvapų;
     • bitininkas ir bitės neturėtų nukentėti.

Bet kurio aliejaus veiksmingumui turi įtakos tokie veiksniai:
     a) temperatūra,
     b) metų laikas,
     c) šeimynėlės stiprumas,
     d) perų akučių užimamas plotas, aliejaus kilmė.

     + Aliejai palyginti pigūs,
     + aliejai palyginti mažai kenksmingi žmogaus sveikatai,
     + aliejų veiksmingumas gali siekti 90-100 % (timolas),
     + nuosėdų kiekis neviršija nustatytų ribų (jei laikomasi nurodymų),
     – nestabilūs nuo oro sąlygų priklausantys rezultatai,
     – aliejų gali nepakakti užkrėtimui išlaikyti žemiau ekonominės ribos.

Čiobrelių aliejus. Labai lakus. Gaunamas iš čiobrelių (Thymus vulgaris L., Lamiaceae), gegužraibės (Monarda punctata L., Labiatae) arba indiškų kmynų (Carum copticum Benth., Umbelliferae).
Sudėtinės dalys: timolas, karvakrolas, p-cymene, l-pinene, y-terpinene, l-borneolas ir kt. Naudojamas kaip antiseptikas, lokalinis anestetikas, konservantas, kosmetinių ir higieninių preparatų, lūpdažių, dantų pastos priedas.
Pavojingas nurijus, įkvėpus arba patekęs ant odos. Ypač pavojingas akims. Naudojamas timolui gaminti – kristalinis fenolas (C10H14O).
     • šio aliejaus išspaudžiamas kiekis, taip pat jo veiksmingumas priklauso nuo augalo rūšies ir išspaudimo būdo;
     • tai vienintelis plačiai naudojamas ir palyginti veiksmingas (66-98 %) aliejus; jis yra mažai pavojingas bitėms;
     • šio aliejaus veiksmingumas labai priklauso nuo jo naudojimo būdo – tarp rėmelių padedant maišelius su milteliais, ant rėmelių uždedant aliejumi įmirkytas kempines arba tarp rėmelių padedant garintuvus;
     • veiksmingumas būna geresnis, kai yra nedaug perų akučių arba kai lizde jų nėra iš viso; temperatūra turi būti aukštesnė kaip 12oC (geriau aukštesnė kaip 15oC);
     • čiobrelių aliejus meduje ir vaške palieka savo kvapą, bet jis palaipsniui išnyksta; praėjus metams po derliaus surinkimo kvapo nebelieka.

Timolas. Kovojant su varoze timolas yra naudojamas ne aliejaus, o kristalų pavidale. Paprasčiausias timolo naudojimo būdas kovojant su erkutėmis yra jo garinimas: nedidelė dėžutė su timolu yra padedama virš lizdo ir, kad timolas galėtų garuoti, dėžutė yra uždengiama kokia nors orą praleidžiančia medžiaga. Atsižvelgiant į šeimynėlės dydį, dozė vienai šeimynėlei turi būti 10-15 g. Reikia nepamiršti, kad timolą rekomenduojama naudoti tada, kai šeimynėlėje nėra perų ir kai šeimynėlės palyginti mažos.
Esant labai žemai temperatūrai timolas garuoja lėtai ir darosi neveiksmingas, tačiau yra būdų, kuriais garavimą galima reguliuoti (ir šį procesą padaryti tolygesnį):
     • 10 g gryno kristalinio timolo ištirpinama 20-yje ml etanolio (95 %); gautu tirpalu įmirkoma audeklo skiautelė (14 cm x 10 cm x 0,5 cm) ir padedama ant perų rėmelių; po 14 dienų šią procedūrą reikia pakartoti; vidutinis veiksmingumas yra 93,5 % (79,5-98,1 %);
     • 0,5 g sutrinto timolo pabarstoma ant bičių užimtų rėmelių viršutinės dalies; temperatūra turi būti 12oC; ši procedūra pakartojama kelis kartus 4-7 dienų intervalais; atliekant šią procedūrą yra pavojus, kad tokia žema temperatūra gali neišlikti; staigiai pakilus temperatūrai, sustiprėja garavimas ir šeimynėlė gali žūti; taip pat rekomenduojama sumažinti dozę ir vienam rėmeliui naudoti tik 0,3 g timolo; tai turbūt dėl to, kad pakilus temperatūrai neįvyktų perdozavimas.

Apiguard – timolo gelis:
     • patogus naudoti;
     • gerai pasklinda po visą avilį – bitės jį perneša ant savo kūnelių;
     • rekomenduojamos dozės bitėms ir senesnėms perų akutėms nepavojingos; kanadiečių atlikti tyrimai parodė, kad tik jauniausios lervos kartais yra paveikiamos;
     • Kanadoje atlikti tyrimai parodė 68-82 % gelio veiksmingumą, o Ispanijoje – net 98 %;
     • Kanadoje gydymas buvo atliekamas vasarą, kad būtų garantuojama reikalinga temperatūra; deja, tokiu metų laiku yra labai daug perų;
     • reikalavimus, kad temperatūra būtų aukšta, o šeimynėlė neturėtų perų, vienu metu sunku patenkinti.
Apilife VAR – timolas (76 %), eukaliptų aliejus, kamparas, mentolas – vermikulito tabletėje yra 20 g preparato:
     • anksti rudenį, po medunešio, iš avilių išėmus derlių ant rėmelių yra padedama tabletė; po 3-4 savaičių tabletė pakeičiama;
     • svarbiausi reikalavimai - rekomenduojama temperatūra ir perų nebuvimas; vyraujanti dienos temperatūra turi būti aukštesnė nei 12oC;
     • vienos dėžės avilyje preparato veiksmingumas yra 97 %, o dviejų dėžių avilyje – 90-95 %;
     • tyrimai parodė, kad veiksmingumui didžiausios reikšmės turi timolas;
     • Apilife VAR rekomenduojama naudoti kartu su tinklinėmis grindimis;
     • atsižvelgiant į rezultatų nestabilumą, esant žemai tempe-ratūrai, jei per dieną natūraliai nukrinta mažiau negu 2 erkutės, rekomenduojama gydymą derinti su oksalo ir pieno rūgšties naudojimu.

Komentarai dėl organinių chemikalų
     • Kai kurie organiniai chemikalai gali sunaikinti didelį skaičių erkučių, tačiau šios medžiagos gali būti labai pavojingos bitininkams.
     • Nėra tokio organinio chemikalo, kuris būtų toks pat veiksmingas, kaip ir sintetiniai chemikalai;
     • Organinius chemikalus reikia naudoti juos derinant su kitais gydymo būdais;
     • Organinių chemikalų tinkamo naudojimo klausimą dar reikia tirti ir tikrinti;
     • Erkutės gali įgyti atsparumą organiniams chemikalams, tokiems kaip eteriniai aliejai arba organinės rūgštys;
     • Organiniai chemikalai taip pat gali gerokai užteršti bičių produktus; šiuolaikinėse laboratorijose galima aptikti net vieną milijardinę dalį medžiagoje esančių priemaišų, t.y. aptikti šaukštelį pesticidų 250,00 statinių medaus (7,700 tonų medaus);
     • Varocidų nuosėdos meduje menkina produkto kokybę, todėl galima netekti vartotojų pasitikėjimo.

Kaip išvengti produktų užteršimo varocidais?
     • Kovojant su varozės erkutėmis reikia pasirinkti tokius varocidus, kurie mažiausiai teršia produktus;
     • Gydymo laiką reikia taip suplanuoti, kad būtų galima išvengti produktų užteršimo varocidais;
     • Apskritai, erkučių skaičių reikia mažinti visais būdais, o varocidus naudoti tik tada, kai užkrėtimas pasiekia ekonominę ribą;
     • Varocidai turi būti naudojami griežtai laikantis nurodymų ir vartojimo būdų (išbandytų ir priimtų bendram naudojimui);
     • Naudoti leidžiama tik registruotus produktus.

Literatūra:
1) Naturland Standards for Organic Beekeeping
2) http://www.naturland.de/englisch/n2/NL-Stand-Beekeeping_01-2005.pdf#search=%22Beekeeping%20in%
20organic%20farming%22
3) http://orgprints.org/perl/search/simple?keywords=bee&keywords_merge=ALL&person=&person_merge=
ALL&_satisfyall=ALL&_order=byname&_action_search=Search+the+archive

Tinklapio autorius