Sigitas Uselis

Bitininkystės metų apžvalga

Šv. Kalėdos ne tik ramybės ir susikaupimo metas, bet ir laikas, kuomet mintimis grįžtame į jau besibaigiančius metus, apžvelgdami savo nuveiktus darbus ir įvertindami jų sėkmę.
O sėkmę bitininkystėje, manyčiau lemia trys pagrindiniai faktoriai – pirmas, tai gamtos palankumas, antras, tai bitininko profesionalumas ir trečias, manyčiau mažiausias, tai išorinis faktorius (bičių ligos, stichinės ar kitokios nelaimės). Šis užsiėmimas tuo ir įdomus, jog niekada nebūna vienodos standartinės situacijos, nes kiekvieni metai vis kitokie, kaip taisyklė, vis pateikiantys kokių tai naujų, kartais ir netikėtų, situacijų. Todėl, norint sėkmingai įvaldyti šį amatą, reiktų paanalizuoti kokios buvo vienu ar kitu metų laiku susidariusios aplinkybės ir įvertinti ar teisingai pasielgėme vienu ir kitu atveju. Šis laikas, kai stovime jau ant Naujųjų Metų slenksčio, manyčiau, kad ir yra pats tinkamiausias. Todėl norėčiau pasidalinti savo mintimis, apžvelgdamas prabėgusius metus ir kartu pabrėždamas, jog tai nėra kokia nors vienintelė tiesa, tiesiog tai mano asmeninė nuomone iš savo bitininkavimo praktikos bei įspūdžių, bendraujant su savo bei kitų šalių bičiuliais.

Žiema
Manau, kad bičių žiemojimui ji buvo gana palanki. Nors tikros, lietuviškos, žiemos kaip ir nebuvo, nes stipresnis šaltis paspaudė per visą žiemą bendrai gal tik kokių dešimt dienų, bitėms buvo tik į naudą, nes maisto suvartoti, ginantis nuo šalčio daug daugiau nei įprasta, nereikėjo. Kitas sėkmingo žiemojimo faktorius buvo tai, jog 2007 metų vasarą praktiškai nebuvo lipčiaus medaus ir todėl neteko girdėti kokių nors viduriavimo atvejų. Pirmieji perai jau pasirodė sausio pradžioje, bet po to retkarčiais vis atšąlantis oras pristabdydavo nepageidaujamą šeimų ankstyvą vystymąsi, Galutinai apšiltinti šeimų lizdus vertėjo jau vasario pradžioje, kuomet perų auginimas tapo nebesustabdomas.

Pavasaris
Sakyčiau, jog šis metas buvo tikrai nestandartinis, palyginus su daugelių kitų pavasarių. Turbūt nei vienoj Lietuvos vietovėj nebuvo tokios tikros, šiltos dienos, kad bičių šeimos visame bityne vieningai ir pilnai apsiskraidytų. Tiesiog tai vyko visą kovo mėnesį, kai retkarčiais truputį atšilus, dalis šeimos galėdavo trumpam išskristi į lauką, kad apsiskraidyti. Toks pat šaltokas oras su labai trumpais atšilimais tęsėsi beveik visą balandžio mėnesį ir neleido bitininkams apžiūrėti nuodugniau lizdų ir išvalyti avilio dugno, o tai labai retas atvejis bent iš paskutinių dvidešimties pavasarių mūsų šalyje. Tai bitės padarė pačios ir, kai mėnesio gale pagaliau sušilo iki tokios temperatūros, kai drąsiai galėjome apžiūrėti lizdus, dugnai jau buvo švarūs. Nebuvo bitynuose ir masinių badavimo atvejų, nebent nuo bado žuvo viena, kita (paprastai iš stipriausių) šeima. Gausus blindžių ir žilvičių žydėjimas leido bitėms esant kiek šiltesnei aplinkos temperatūrai papildyti maisto atsargas. Balandžio mėnesio paskutinėmis dienomis staiga stipriai sušilo ir tai tęsėsi ištisai apie tris savaites. Gamta tiesiog „sprogo“ ir daugelis augalų sužydo apie dvi savaites anksčiau nei įprasta. Kartu sekė ir galingas bičių šeimų vystymasis. Tuomet oras leido ne tik pirmą kartą nuodugniai apžiūrėti šeimas, bet ir su pirmu apžiūrėjimu reikėjo skubiai plėsti lizdus ir dėti meduves. Ši aplinkybė daugelį bitininkų ištiko nepasiruošusius ir daug kas suvėlavo atlikti minėtus darbus. Iš dalies tai sustiprino gegužės pirmame dešimtadienyje sekusią galingą spiečių bangą, kuri po to, gal jau ne taip stipriai, pasikartojo vasaros pradžioje. Kas nesuvėlavo darbų, pavasarinio, neskaitant žieminio rapso, medaus galėjo prikopti bent iki dešimt kilogramų, o tai retokas atvejis mūsų šalyje. Gegužės viduryje sekęs bent dešimties dienų atšalimas pristabdė gamtoje ankstyvą fenologinį pavasarį ir mėnesio gale dar tebežydėjo sodai ir kiaulpienės, sužydę pačioje gegužės pradžioje. Taigi vėl galėjusios skraidyti bičių šeimos tebeturėjo darbo ir tos įprastos be medunešio savaitės kaip ir nebuvo. Ši aplinkybė kiek sumažino antrąjį spietimosi pakilimą.

Vasara
Pagrindinis medunešis prasidėjo pačioje birželio pradžioje, kiek anksčiau nei įprasta, pražydus avietėms ir šaltekšniams ir tęsėsi gerą mėnesį, kol baigė žydėti liepos, grikiai ir vasarinis rapsas. Kartu su žiedų nektaru, bitės parsinešdavo ir lipčiaus. Baigus žydėti augalams, medunešis nenutrūko, išskyrus Rytų Lietuvos dalį ir šiltas bei  šiek tiek drėgnas oras leido gana gausiai vystytis amarams ir tuo pačiu gaminti lipčių, pagrinde ant lapuočių medžių. Todėl kad ir ne per didelis palaikomasis medunešis tęsėsi iki pat pirmojo rugsėjo savaitgalio. Tai leido ramiai, be plėšikavimo ir bičių puolimo atlikti pagrindinio medkopio darbus.
Tačiau vasara nepasižymėjo orų pastovumu – jie buvo gana permainingi, kai staiga pradėdavo lyti ar šiek tiek atšaldavo ir daugelis bitininkų pastebėjo jog gana sunkiai sekėsi auginti naujas motinas bei jas keisti bičių šeimose, nes susiporavimas ar priėmimas nebuvo toks sėkmingas kaip kitomis vasaromis.

Ruduo
Nors rugsėjo vidurys buvo gana lietingas, bet šio mėnesio pabaiga ir spalio pradžia buvo palanki bitininkystei ir kas buvo suvėlavęs atlikti medkopio ar rudeninio maitinimo darbus, gamta leido pasivyti, o bitės galėjo išlėkti retkarčiais paskraidyti iki pat pirmojo lapkričio dešimtadienio pabaigos.
 

Derlius
Šiais metais šalyje jis buvo labai nevienodas. Miškingose spygliuočių medžių Rytų bei Pietų Lietuvos vietovėse medunešis baigėsi liepos pradžioje, todėl čia derlius prastesnis nei kitais metais. Žemaitijoje liepos mėnesį sekė gana gausus lipčiaus medunešis iš lapuočių augalų, todėl čia derliumi bitininkai nesiskundžia, o visumoje jo dydį Lietuvoje pavadinčiau šiek tiek geresniu nei vidutinis.

Bičių ligos
Kaip minėjau pavasarį išvengta viduriavimo tuo pačiu ir nozemozės klastos. Tačiau ši liga neramina Europos bitininkus, juo labiau, kad atsiranda naujos šios ligos formos ir rugpjūčio mėnesio gale vykusiame Vokietijoje bitininkystės mokslininkų pasitarime buvo daug kalbama, jog reikia grąžinti vienintelį vaistą – fumagiliną legaliam naudojimui.
Askosferozės (kalkinių perų) protrūkis, vykęs maždaug 6 – 8 metus aiškiai prislopo ir ši liga nebekelia kol kas didesnio nerimo, o ir sąlygų (drėgnas klimatas) šiemet šiai ligai plačiai pasireikšti kaip ir nebuvo.
Amerikinio perų puvinio liga turbūt irgi išliko tame pačiame lygyje, nes vasara nebuvo ypatingai karšta bei daugumoje bitės neplėšikavo, tik šios ligos gydymas, uždraudus bet kokius vaistus, „nuėjo į pogrindį“ t.y. naikinam ar perkeliam ant naujų korių bičių šeimas plačiai tuo nesigirdami.
Reikia pasidžiaugti, jog, skirtingai nei pernai rudenį, nebuvo varozės protrūkio ir nepasitvirtino praktiškai vieninga Europos šalių mokslininkų nuomonė, jog dėl šiltos žiemos šis reiškinys vėl pasikartos. Matyt, kad suveikė natūralios atrankos dėsnis gamtoje, kai su pernai žuvusiomis bičių šeimomis žuvo ir didžioji dalis varoa erkių. Tačiau pagrinde Vidurio ir Pietų Lietuvos dalyse žuvimo ar didelio erkių skaičiaus atvejų buvo ir šį rudenį. Taip gali pasitaikyti ir visur kitur, jei kasmet bitininkas ar jo kolegos kaimynai nenaikins kokiom tai priemonėm erkių. Minėtose šalies dalyse gydymu reiktų susirūpinti nuo pat pavasario, nepasitenkinant tik gabono juostelių sudėjimu, o taikant ir kitas galimas priemones, kaip traninių perų šalinimas bei oksalo rūgšties panaudojimas.

Prognozė
Skelbti kokią tai prognozę yra visuomet nedėkingas dalykas, tačiau pabandysiu tai padaryti išskirdamas ją į dvi dalis – technologinę ir ekonominę.
Technologinę dalį susiečiau su artimiausiu bičių gyvenimo laikotarpiu – žiemojimu. Nors kai kurie bitininkai teigia, jog didelis amarų kiekis šią vasarą prognozuoja šaltą žiemą, tai vertinu gana atsargiai, nes pastaruoju metu liaudies išmintį griauna didieji pramonės ūkio kaminai, šildantys klimatą prieš gamtos valią. Aplamai, sinoptikų prognozės yra tokios, kad sparčiai žengiame Lietuvoje į tokią klimato zoną, kokia buvo prieš dešimtį metų Vokietijos – Lenkijos pasienyje. Kad pavasarį bėdų gali pridaryti likęs lizduose lipčiaus medaus kiekis, vertinu gana realiai ir bitininkai dėl to gali patirti sunkumų bei nuostolių.
Ekonominės prognozės yra šiuo metu aktualios visam pasauliui ir linkiu, kad bičiuliai nuo to kuo mažiau nukentėtų, nes mus jau gana stipriai nuskriaudė prieš dešimtį metų Rusijos krizė, kuomet medaus kaina Lietuvoje nukrito vos ne per pusę ir iki šio laiko taip ir praktiškai nebepakilo. Manyčiau, kad gana patikimas saugiklis bitininkams yra tai, jog apie 60 – 80 procentų bitininkų sugeba parduoti medų tiesiai vartotojams (kaimynų latvių bei estų statistika, manau, kad taip pat yra ir pas mus), o tai sudaro galimybę gauti grynus, o ne teorinius pinigus ir tokiu būdu išvengti didesnių ekonominių sunkumų.
Baigdamas savo mintis, linkiu visiems bičiuliams ramių Šv. Kalėdų ir laimingų bei medingų Naujųjų 2009 – ųjų metų.

Sigitas Uselis

Tinklapio autorius