Sigitas Uselis

Praėjusių metų spalio mėnesį, grįžęs iš Europos bitininkų pasitarimo Madride, spaudoje rašiau, jog mokslininkai prognozuoja šią žiemą apie 15% bičių žūtį. Sausio mėnesį Čekijos mokslininkų prognozė buvo dar niūresnė – žus iki 30% bičių šeimų. Dabar, kovo mėnesį, bitėms pilnai apsiskraidžius, jau galima įvertinti realius rezultatus. Kaip yra kitose šalyse, teko įsitikinti kovo 11 – 12 dienomis dalyvaujant kasmetinėje bitininkystės mokslinėje konferencijoje Pulavų mieste, Lenkijoje. Nors oficialaus pranešimo šia tema nebuvo, bet bendraujant su kitų šalių bitininkų atstovais įsitikinau, kad dalyje Europos šalių (Lenkija, Slovėnija, Rumunija, Vengrija, Moldavija) bičių šeimų žuvimas svyravo nuo 20 iki 40%. O Čekijos bitininkų sąjunga kovo viduryje tiksliai suskaičiavo, kad pas juos žuvo 18% bičių šeimų. Manau, kad panaši situacija ir kitose senojo žemyno šalyse. Beje žūties istorija visur praktiškai vienoda – šeimos žuvo jau iš rudens arba vėliausiai iki sausio mėnesio. Vieni bitynai neteko žymios dalies arba visų bičių šeimų, tuo tarpu kituose žiemojimas buvo beveik be nuostolių. Lietuvoje nėra vedama tokia statistika, todėl pabandžiau susidaryti apytikrį vaizdą, klausinėdamas bitininkų draugijos pirmininkus bei pačius bitininkus iš įvairių šalies vietovių. Nenoriu skelbti kokį tai skaičių, bet susidariau vaizdą, jog Aukštaitijoje bei Žemaitijoje žiemojimas buvo sėkmingas, kiek prasčiau Vilniaus krašte bei Dzūkijoje ir blogiausiai regione, apimančiame Kauno, Prienų, Marijampolės, Alytaus rajonus bei dalį Lazdijų rajono. Čia yra atvejų, kai žuvo net ištisi bitynai. Žūties scenarijus toks pat, kaip ir kitose šalyse - bičių šeimos pradėjo žūti ar tiesiog „išnykti“ nuo pat rugsėjo pradžios ir tai tęsėsi iki sausio. Pagrindinė priežastis buvo daugmaž aiški - ypač stiprus varozės erkių antplūdis, bet, kad didžioji dalis žuvimų vyko būtent vienam regione, buvo kalbama ar tai nebus varozę lydinčių virusų ar naujos nozematozės sporų atmainos Nosema ceranae protrūkis. Deja, Lietuvoje šių ligų ištirti galimybės dar nėra, todėl beliko per visą žiemą tik spėlioti apie tikrąsias priežastis. Atsakymą manau pavyko gauti dalyvaujant minėtoje mokslinėje konferencijoje Pulavuose. Pasirodo lygiai taip pat spėliojo ir lenkų bitininkai, kai pas juos dar iš rudens atskiri bitynai žuvo iš dalies arba visiškai. Varšuvos Veterinarijos Instituto darbuotoja G. Topolska kaip tik konferencijoje skaitė pranešimą apie bičių šeimų žuvimo priežastis jų šalyje 2007 metų rudenį. Iš 64 bitynų institutui pristatytų pavyzdžių tik keturiuose rasta aštraus paralyžiaus viruso požymių ir vienuolikoje – Nozema cerana sporų. Pagrindinė priežastis vis tik didelė erkių invazija ir jos priežastys būtų šios:

• Šilta 2006/07 metų žiema paskatino ankstyvą perų auginimą ir tuo pačiu erkių dauginimąsi ir kritinis erkių skaičius šeimoje padidėjo daug anksčiau nei prasidėjo pagrindinis gydymas.

• Galėjo būti atvejų, kai liepos mėnesį dėl gero medunešio buvo užpilti lizdų koriai dėl ko perų kiekis buvo nedidelis ir gausiai atakuojamas erkių patelių. Bitės, turėsiančios perdirbti sirupą ir žiemoti, jau buvo stipriai pažeistos.

• Iš praeito rudens dėl kurių nors priežasčių liko šeimose didesnis erkių kiekis ir erkėtumas sezono metu nebuvo mažinamas biologiniu (šalinant traninius perus) ar kitokiais būdais.

• Bičių skraidymo apylinkėje buvo stipriai užkrėstų kitų bitynų, kurie žuvo labai anksti ir bitės plėšikaudamos parsinešė daug erkių. Lietuvoje praeitas medunešis baigėsi liepos trečioje dekadoje ir per rugpjūtį lipčiaus, kuris sudaro palaikomąjį medunešį, nebuvo.

Šias priežastis išvardijau pakartodamas bitininkystės mokslo darbuotojų nuomonę, bei savo, kaip bitininko, pastebėjimus. Gal kas nors irgi iškels dar kitų objektyvių žuvimo priežasčių. Ir pas mus ir kitose šalyse tarp žuvusių bitynų yra ir tokių, kurių savininkai patyrę bitininkai. Reikia manyti, kad ir jie laiku nepastebėjo ar net nesitikėjo tos ankstyvos erkių invazijos.
Šis sezonas kovoje su varoze matyt irgi bus nelengvas, nes šilta žiema vėl pasikartojo. Ypač būti budriems patarčiau tų bitynų savininkams, kurių apylinkėse yra nelabai prižiūrimų bičių šeimų. O kad tai dar dažnas atvejis, įsitikinau vykdydamas apklausą apie žiemojimo rezultatus.
Reiktų nemažai popieriaus ir laiko, kad surašyti pasakojimus, dažnai net kurioziškus, apie bitininkus, kurių dar požiūris į varozės gydymą yra visiškai nepateisinamas. Dar gerai jei, žuvus bitynui, padaromos iš to nuostolio išvados, bet daug yra ir tokių, užsiimančių bitininkyste „nuo spiečiaus iki spiečiaus“. Taigi šiuolaikinėje bitininkystėje greta kitų technologijų, būtina nepamiršti ir varozės kontrolės, kad sugebėtume išvengti skaudžių nuostolių. Su varoze Europos šalys kovoja jau ne pirmą dešimtmetį ir kiekvienoje šalyje susiformavo tam tikros tradicijos. Man pačiam per pastaruosius dešimt metų teko domėtis ir susipažinti su įvairių šalių patyrimu ir manau, kad priimtiniausias būtų Čekijos bitininkų varozės kontrolės variantas. Šioje šalyje, plotu prilygstančiai Lietuvai, bičių šeimų yra 5 kartus daugiau. Nors ir čia pasitaiko nedrausmingų bitininkų, o esant tokiam bičių tankumui tas dar labiau aktualu, sukurta kontrolės sistema leidžia gana sėkmingai išvengti didesnių nuostolių. Sistema veikia nieko nekeičiant jau 15 metų. Bet kurios varozės kontrolės pagrindas – erkėtumo nustatymas įvairiais sezono mėnesiais. Tik žinodami erkėtumo lygį, galime spręsti kokias kontrolės priemones priimti ir ar iš viso jų reikia tuo momentu. Pats priimtiniausias bitininkui variantas yra natūraliai per parą kritusių (mirusių) erkių paskaičiavimas. Mokslininkai yra paskaičiavę kokį mėnesį ir koks kritusių per parą erkių skaičius jau skaitomas bičių šeimai pavojingu:

Kritusios erkės skaičiuojamos surenkant jas porėmio pagalba. Idealiausia, kai avilyje yra ištraukiamas dugnas, ant kurio dedamas aliejumi suteptas baltas lapas ir ant jo uždedamas ne mažiau kaip 1,2 cm aukščio rėmelis, aptrauktas tinkleliu su 3 mm akutėmis. Kai nėra ištraukiamo dugno, reiktų sukonstruoti lankstomą porėmį, kad galima būtų jį pakišti pro lizdo šoną. Pakanka, kad toks porėmis užimtų 2/3 lizdo dugno ploto t.y ten kur koriai su perais. Jis daromas taip – ant sutepto aliejumi popieriaus lapo dedamas ne mažiau 3 mm storio su 15 mm akutėmis plastikinis tinklelis, o ant jo tankus, su 3 mm akutėmis kitas plastikinis tinklelis, kad bitės negalėtų pasiekti popieriaus lapo. Viskas yra susegama iš kampų degikliais. Vienam bityno skyriui pakaktų bent pora tokių kontrolinių avilių, tik šeimas reikia parinkti stiprias bei neišspietusias.
Rekomenduojamos priemonės, kai kritusių erkių kiekis atitinka lentelėje pateiktiems skaičiams:
Kovo – balandžio mėn. Jei pavyktų suskaičiuoti per žiemą kritusias erkes ar jaučiate, kad gydymas rudenį nebuvo sėkmingas, reiktų įdėti 2 gabono juosteles ir laikyti ne mažiau 3 – 4 savaičių – iki klevų ir vaismedžių žydėjimo.
Gegužės mėn. Bemedunešio savaitės metu galima uždėti vieną skruzdžių rūgšties paketą (jis laikomas 4 dienas).
Birželio mėn. Šalinama dalis traninių perų. Spiečiams iki perų uždengimo galima įdėti vieną gabono juostelę. Sudaromi dirbtiniai spiečiai, kad į perus „sugaudyti“ erkes.
Liepos mėn. Esant didelei erkių invazijai galima gydyti skruzdžių rūgšties paketais, tačiau jei paros erkių kritimas viršija 30, tai daryti nereiktų nes daug bičių pažeistos erkių ir rūgštis dar labiau pakenks. Reiktų kuo greičiau išimti medų ir gydyti gabonu.
Rugpjūčio - rugsėjo mėn. Gydymas gabono juostelėmis.
Spalio mėn. Išsiritus paskutiniams perams apdūminama amitrazės (mitako) dūmais arba laistoma oksalo rūgšties preparatais, kad sunaikinti likusias atsparias gabonui erkes.

Pastaba:
Skruzdžių rūgšties "smūginis" veikimas (per 4 dienas) gali sunaikinti ir šiek tiek bičių, bet paprastai žūsta tos kurios jau pažeistos erkių.
Porėmio laikymas taip pat padeda mažinti erkių skaičių, nes apie 20% tik išėjusių iš perų akučių erkių per pirmas tris dienas nukrinta ant avilio dugno.