Bendraujant su bitininkais mėgėjais dažnokai tenka išgirsti tokį posakį „bičių šeima po žiemos žuvo, nes sušalo“. Į tai galima atsakyti tokiu posakiu „bičių šeimai žiemą kenkia ne šaltis, o drėgmė“. Drėgmė avilyje paprastai kaupiasi dėl prastos ventiliacijos, nes kaip žinoma, bitės per žiemą vartodamos maistą, išskiria kelis litrus vandens ir nesudarius galimybės jo garams pasišalinti pradeda pelyti kraštiniai koriai, o pati šeima prastai žiemoja ar net nuo to žūna. Prasta ventiliacija retai būna dėl avilio konstrukcijos ir labai dažnai dėl didelės bitininko „meilės“ savo augintinėms, kuomet šeimininkas jų lizdą apkamšo kaip galima storiau ir šilčiau, dažnai nepalikdamas nei plyšelio ventiliacijai. O jei tai dar padaroma iš kart po rudeninio maitinimo, tuomet būna dar didesnė meškos paslauga, nes bičių šeima, gyvendama šiltai ir toliau sėkmingai augina perus tokiu būdu dar labiau nusialindama ir jaunos bitės, negavusios galimybės apsiskraidyti, žūna.
Kad bitės gali per žiemą išgyventi ir nesušaldamos, bet aišku tik su gera ventiliacija, norėčiau pailiustruoti profesionalaus bitininko Gintaro Cibo pasakojimu apie jo darbo praktikoje įvykusi nutikimą.
Dar būdamas kolūkio bitininku į vieną atokesnį bityną po rudeninio paruošimo žiemoti bičiulis atvyko tik sekantį pavasarį. Vienas iš avilių atviras gulėjo ant žemės ta puse kur yra laka. Apšiltinimo pagalvė gulėjo šalia, visa permirkusi ir net papuvusi, bet suformuotas lizdas laikėsi vietoje tik dabar jau pakrypęs 90 laipsniu kampu. Tebuvo iškritęs vienas skirtukas, todėl tarp dviejų korių buvo plyšys, kaip matėsi dažnai lankytas zylių. Kad tai įvyko dar rudenį, Gintaras nustatė pakėlęs nuo žemės stogą, aplipusį nuo medžių kritusiais lapais, o apvertimo nuopelną priskyrė netoliese rudenį buvusiai kolūkio karvių bandai. Na o bičių šeima, sėkmingai peržiemojusi, jau augino perus. Taigi toks buvo bičių žiemojimas – be šilumos, bet su gera ventiliacija...