Bitynai atsiranda įvairiai - vieni gauna dovanų, kiti palikimo, treti patys pasigauna ar perka. O čia trumpa vieno bityno atsiradimo istorija. Mano tėtis nuo vaikystes domejosi bitininkyste, parsinešdavo iš laukų kamanių lizdus, meistravo joms aviliukus-toks ir buvo jo pirmas "bitynas". Dėdė, kuris pagal tuos laikus turėjo didelį bityną, pastebėjęs šį polinkį, pažadėjo paaugusiam duoti kelis kelmus nuosavam bitynui įkurti, bet tam nebuvo lemta išsipildyt, nes šeimą, kaip ir daugelį kitų, išvežė į Sibirą. Pirmą bičių šeimą tėvelis gavo dovanų iš uošvio. Tas, eiguliu būdamas, pastebėjo miške iš eglės bites landant, tai sugalvojo žentui padovanot. Tėvukas suorganizavo talką, eglę supjaustė, bites iškrapštė, parsinešė ir pradėjo bitininkaut nuosavam bityne. Štai tokia vieno Lietuvos bityno ir bitininko gimimo istorija.
O aš pats nuo vaikystės prie bičių pripratęs, ir sūnus mano vos šnekėt pradėjęs pareiškė, jog jis irgi bitininkas, pareikalavo aprangos ir su seneliu išėjo į bityną.
Mūsų bitynas stovi labai švariose vietose KRUONIO - DARSŪNIŠKIO Nemuno kilpoj (Kaišiadorių raj.) Čia puikiuose liepų, aviečių, pušų ir begalės kitų vaistingų bei medingų medžių, krūmų, žolelių pilnuose miškuose nuo seno puoselėjamos bitininkystės tradicijos. Iš kartos į kartą perduodama patirtis, pažangiausių bitininkystės metodų taikymas leidžia pateikti puikios kokybės tikrą lietuvišką medų,kurio puikios gydomosios ir maistinės savybės žinomos bei vertinamos Lietuvoje per amžius. Ir ne tik Lietuvoj. Štai kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, slopina skausmą, malšina troškulį ir gali pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą, Indijoje medus naudojamas vaisiams konservuoti, rastas urvinio žmogaus piešinys, vaizduojantis bitininką, kopinėjantį bites ir tt.
Galite įsigyti puikaus Lietuviško medaus su specialia nuolaida

Jolanta Paškevičienė
Lithuania in the World, 2005 No 5
www.liw.lt
(ištrauka)

Bitės – tai mano sveikata

Tačiau ir dabar Gintautas Bloznelis save vadina tik mėgėju, ne profesionalu. Kaune vienos įmonės tiekimo skyriaus viršininku dirbęs Bloznelis jau 8-ti metai pensijoje. Dabar jis į butą Kaune grįžta tik peržiemoti – kol gamta miega. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens viensėdyje tarp miškų jis gyvena su savo bitėmis.
„Trauką bitėms jutau nuo vaikystės, – prisimena vyresnysis Bloznelis. – Prisimenu, kad būdamas dar visai vaikas nešdavausi iš pievų kamanes ir apgyvendindavau jas prie tvarto, stebėdavau dienom, kaip jos išskrenda, parskrenda. Tai man buvo įdomiausias žaidimas.“ Praėjo daug metų, kol Bloznelis į tikrą avilį įleido pirmą savo bičių spiečių. Uošvis, kurio sodyboje dabar ir šeimininkauja Blozneliai, pjaudamas mišką rado drevę su bitėm ir pasiūlė žentui jas išsiimti ir į avilį suleisti. Taip iš miško parkeliavo pirmoji Bloznelio bityno šeimyna. „Bitės manęs nepuola, todėl nesidangstau ir nesislepiu. Jei kokia netyčiom ir įgelia, tai nelabai kreipiu dėmesį, nes visai netinstu, matyt per tiek metų įgijau imunitetą. Tiesa, turiu du avilius piktų bičių, kurias dažniausiai kopinėju su sieteliu ant veido.“
Vašku ir medumi perkvipusiame specialiai šiam verslui pastatytame bitininko namelyje emaliuotuose puoduose saugomas ne tik surinktas bičių triūsas, prie sienos audeklu uždengtos ilsisi dvi medsukės. Senoviniuose kuparuose kaip lobis sudėti kitų metų medunešio laukia tušti koriai ir pakai į vaflių lakštus panašių vaško plokštelių. Didžiuliuose puoduose supjaustyti savo eilės laukia nebetinkami bitėms, išbrokuoti ir pasenę koriai – jie bus perlydyti į vašką. Vienas ant kito suridenti didžiuliai gelsvi išlydyto vaško skridiniai greitai bus išvežti ir apkeisti į naujas vaško plokšteles.Kieme po stogeliu tarp medžio drožlių ir lentų žybsi staliaus įrankiai – visi aviliai pačių Bloznelių – tėvo ir sūnaus, pasidirbti.
„Čia, sodyboje, visi darbai vienas kitą seka, visi malonūs, įdomūs ir prasmingi. Smagiausia, kai savaitgalį ir žmona čia dirba, suvažiuoja vaikai ir anūkai. Bet man geriau čia vienam su savo bitėmis, negu mieste be darbo – kaip katorgoj. Kai žiemą sėdžiu Kaune – nors stauk iš nuobodulio. Gerai dar, kad galiu atsivežti šiokio tokio pasiknibinėjimo – iš korių bičių duonelę pjaustyti. Tik žmona barasi, kad grindis bute pritaškuoju.“
Vasarą bitininko darbai nenudirbami – be medaus sukimo turi nuolat prižiūrėti, ar kiekviename avilyje pakanka duonelės perams auginti, ar nebadauja bitės išėmus medų, rūpintis sugautais spiečiais.
Vasarą bitininkai lizdo korių nejudina, o medų ima iš magazino – avilio viduje įdėto papildomo rėmo su koriais. Magazinuose sukaupiamas toks medus, kas tuo metu žydi. Baigė žydėti pienės – ir išimamas pienių medų. Lizdo medus, sukauptas per visą vasarą, iškopinėjamas tik prieš žiemą.
„Man lizdo medus (t.y. visų augalų) pats skaniausias. Kuo aukštesnės kokybės medus, tuo greičiau jis cukruojasi. Pavasarį kai išsukam pienių medų, jis būna toks skaidrus, kad didžiulio bidono dugnas iš viršaus žiūrint persišviečia,“ – pasakoja vyresnysis Bloznelis.
Daug medaus suvalgo patys Blozneliai ir visa giminė. Bet didžiumą medaus šio bityno savininkai parduoda turguje Kaune. Prekiauja žmona – toks jos darbas kas antrą savaitę.
„Aš valgau medų kiekvieną dieną. Mano pusryčiai visuomet tokie pat – pora riekučių batono, balto sūrio, puodelis kavos ir daug medaus. Medus ir bitės – tai mano sveikata. Man 72 metai, o jaučiuosi visai sveikas ir jėgų pakanka visiems darbams. Buvo laikas, kai sąnarius skaudėdavo. Dabar jau ir pamiršau, kas tai yra – bedirbant vis kokią bitutę prispaudi, tai kokia pikčiurna įgelia, o bičių nuodai – pats geriausias vaistas. Visuomet turiu spiritinio pikio tirpalo – ar koks įbrėžimas, ar koks spuogas, patepu ir praeina“.
Spalio pradžioje Bloznelių bitynas jau pasiruošęs žiemai – bitės pamaitintos cukraus sirupu, išimti nereikalingi koriai ir avilys iš vidaus apkamšytas pagalvėlėmis. Taip bitės žiemos iki pavasario, kol saulės šilumoje prasiskleis pirmieji nektaro pilni žiedai.