Bitynai
atsiranda įvairiai - vieni gauna dovanų, kiti palikimo, treti patys
pasigauna ar perka. O čia trumpa vieno bityno atsiradimo istorija. Mano
tėtis nuo vaikystes domejosi bitininkyste, parsinešdavo iš laukų kamanių
lizdus, meistravo joms aviliukus-toks ir buvo jo pirmas "bitynas". Dėdė,
kuris pagal tuos laikus turėjo didelį bityną, pastebėjęs šį polinkį,
pažadėjo paaugusiam duoti kelis kelmus nuosavam bitynui įkurti, bet tam
nebuvo lemta išsipildyt, nes šeimą, kaip ir daugelį kitų, išvežė į Sibirą.
Pirmą bičių šeimą tėvelis gavo dovanų iš uošvio. Tas, eiguliu būdamas,
pastebėjo miške iš eglės bites landant, tai sugalvojo žentui padovanot.
Tėvukas suorganizavo talką, eglę supjaustė, bites iškrapštė, parsinešė ir
pradėjo bitininkaut nuosavam bityne. Štai tokia vieno Lietuvos bityno ir
bitininko gimimo istorija. O aš pats nuo vaikystės prie bičių pripratęs,
ir sūnus mano vos šnekėt pradėjęs pareiškė, jog jis irgi bitininkas,
pareikalavo aprangos ir su seneliu išėjo į bityną. Mūsų bitynas stovi
labai švariose vietose
KRUONIO - DARSŪNIŠKIO
Nemuno kilpoj (Kaišiadorių raj.) Čia puikiuose liepų, aviečių, pušų
ir begalės kitų vaistingų bei medingų medžių, krūmų, žolelių pilnuose
miškuose nuo seno puoselėjamos bitininkystės tradicijos. Iš kartos į kartą
perduodama patirtis, pažangiausių bitininkystės metodų taikymas leidžia
pateikti puikios kokybės tikrą lietuvišką medų,kurio puikios gydomosios ir
maistinės savybės žinomos bei vertinamos Lietuvoje per amžius. Ir ne tik
Lietuvoj. Štai kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia
žmogaus organizmą, slopina skausmą, malšina troškulį ir gali pratęsti aktyvų
žmogaus gyvenimą, Indijoje medus naudojamas vaisiams konservuoti, rastas
urvinio žmogaus piešinys, vaizduojantis bitininką, kopinėjantį bites ir tt.
Galite įsigyti puikaus Lietuviško medaus su
specialia nuolaida Jolanta Paškevičienė
Lithuania in the World,
2005 No 5
www.liw.lt
(ištrauka)
Bitės tai mano sveikata
Tačiau ir dabar Gintautas Bloznelis save vadina tik mėgėju, ne
profesionalu. Kaune vienos įmonės tiekimo skyriaus viršininku dirbęs Bloznelis
jau 8-ti metai pensijoje. Dabar jis į butą Kaune grįžta tik peržiemoti kol
gamta miega. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens viensėdyje tarp miškų jis
gyvena su savo bitėmis.
Trauką bitėms jutau nuo vaikystės, prisimena vyresnysis Bloznelis.
Prisimenu, kad būdamas dar visai vaikas nešdavausi iš pievų kamanes ir
apgyvendindavau jas prie tvarto, stebėdavau dienom, kaip jos išskrenda,
parskrenda. Tai man buvo įdomiausias žaidimas. Praėjo daug metų, kol Bloznelis
į tikrą avilį įleido pirmą savo bičių spiečių. Uošvis, kurio sodyboje dabar ir
šeimininkauja Blozneliai, pjaudamas mišką rado drevę su bitėm ir pasiūlė žentui
jas išsiimti ir į avilį suleisti. Taip iš miško parkeliavo pirmoji Bloznelio
bityno šeimyna. Bitės manęs nepuola, todėl nesidangstau ir nesislepiu. Jei
kokia netyčiom ir įgelia, tai nelabai kreipiu dėmesį, nes visai netinstu, matyt
per tiek metų įgijau imunitetą. Tiesa, turiu du avilius piktų bičių, kurias
dažniausiai kopinėju su sieteliu ant veido.
Vašku ir medumi perkvipusiame specialiai šiam verslui pastatytame bitininko
namelyje emaliuotuose puoduose saugomas ne tik surinktas bičių triūsas, prie
sienos audeklu uždengtos ilsisi dvi medsukės. Senoviniuose kuparuose kaip lobis
sudėti kitų metų medunešio laukia tušti koriai ir pakai į vaflių lakštus
panašių vaško plokštelių. Didžiuliuose puoduose supjaustyti savo eilės laukia
nebetinkami bitėms, išbrokuoti ir pasenę koriai jie bus perlydyti į vašką.
Vienas ant kito suridenti didžiuliai gelsvi išlydyto vaško skridiniai greitai
bus išvežti ir apkeisti į naujas vaško plokšteles.Kieme po stogeliu tarp medžio drožlių ir lentų žybsi staliaus
įrankiai visi aviliai pačių Bloznelių tėvo ir sūnaus, pasidirbti.
Čia, sodyboje, visi darbai vienas kitą seka, visi malonūs, įdomūs ir
prasmingi. Smagiausia, kai savaitgalį ir žmona čia dirba, suvažiuoja vaikai ir
anūkai. Bet man geriau čia vienam su savo bitėmis, negu mieste be darbo kaip
katorgoj. Kai žiemą sėdžiu Kaune nors stauk iš nuobodulio. Gerai dar, kad
galiu atsivežti šiokio tokio pasiknibinėjimo iš korių bičių duonelę
pjaustyti. Tik žmona barasi, kad grindis bute pritaškuoju.
Vasarą bitininko darbai nenudirbami be medaus sukimo turi nuolat
prižiūrėti, ar kiekviename avilyje pakanka duonelės perams auginti, ar
nebadauja bitės išėmus medų, rūpintis sugautais spiečiais.
Vasarą bitininkai lizdo korių nejudina, o medų ima iš magazino avilio
viduje įdėto papildomo rėmo su koriais. Magazinuose sukaupiamas toks medus, kas
tuo metu žydi. Baigė žydėti pienės ir išimamas pienių medų. Lizdo medus,
sukauptas per visą vasarą, iškopinėjamas tik prieš žiemą.
Man lizdo medus (t.y. visų augalų) pats skaniausias. Kuo aukštesnės
kokybės medus, tuo greičiau jis cukruojasi. Pavasarį kai išsukam pienių medų,
jis būna toks skaidrus, kad didžiulio bidono dugnas iš viršaus žiūrint
persišviečia, pasakoja vyresnysis Bloznelis.
Daug medaus suvalgo patys Blozneliai ir visa giminė. Bet didžiumą medaus
šio bityno savininkai parduoda turguje Kaune. Prekiauja žmona toks jos darbas
kas antrą savaitę.
Aš valgau medų kiekvieną dieną. Mano pusryčiai visuomet tokie pat pora
riekučių batono, balto sūrio, puodelis kavos ir daug medaus. Medus ir bitės
tai mano sveikata. Man 72 metai, o jaučiuosi visai sveikas ir jėgų pakanka
visiems darbams. Buvo laikas, kai sąnarius skaudėdavo. Dabar jau ir pamiršau,
kas tai yra bedirbant vis kokią bitutę prispaudi, tai kokia pikčiurna įgelia,
o bičių nuodai pats geriausias vaistas. Visuomet turiu spiritinio pikio
tirpalo ar koks įbrėžimas, ar koks spuogas, patepu ir praeina.
Spalio pradžioje Bloznelių bitynas jau pasiruošęs žiemai bitės
pamaitintos cukraus sirupu, išimti nereikalingi koriai ir avilys iš vidaus
apkamšytas pagalvėlėmis. Taip bitės žiemos iki pavasario, kol saulės šilumoje
prasiskleis pirmieji nektaro pilni žiedai.
|


      |