BITININKAS

Bitė, deivės Motinos simbolis, ant antikinio Efeso monetos. | Nuotrauka iš H. Biedermanno Simbolių žodyno.

Beatričė Rastenytė, „Saulės arkliukai“, www.alkas.lt
Prieš pradėdama kalbėti apie Mato Pretorijaus aprašytą bičių šventinimą, norėčiau aprašyti bitės simboliką. Taigi BITĖ.
Tik nedaug gyvūnų simbolikoje turi tokią didelę reikšmę kaip šis besispiečiantis vabzdys. Laukinių bičių medus rinktas jau seniausiais žmonijos laikais, dar prieš randant būdą laikyti bites ir taip užtikrinti gyvybiškai svarbias maisto atsargas.
Medus vartotas ne tik saldinimui bei rauginimui, bet ir vaistams, o vaškas – žvakėms, vėliau ir metalų liejyboje pagal „pranykstančią formą“ (ácire perdue).
Egipte medus naudotas mumifikuoti lavonams. Ten bitės laikytos jau apie 2600 pr. Kr., o bitė buvo Žemutinio Egipto karalystės hieroglifinis simbolis.
Indijoje, kur laukinio medaus rinkimas pelningas, bičių auginimas nepasiekė jokios pažangos, ir priešingai – Kinijoje tai labai senas verslas. Kadangi žodis „bitė“ (feng) skamba panašiai kaip „grafo garbė“, tai suprantama, kodėl ji susijusi su karjeros pakopomis. Beje, bitė rečiau simbolizuoja stropumą, o dažniau jaunus įsimylėjėlius, smaguriaujančius merginos žiedais. Kinų pasakose, kaip ir Europoje, bitės padeda susirasti tinkamą sutuoktinį.
Vakaruose bitė dažnai vadinama Marijos arba Viešpats Dievo „paukščiu“ ir laikoma sielos simboliu. Kas susapnuos bitę, veikiai mirs – siela išskris. Bet jeigu bitė įskrenda į mirusiojo burną, jis vėl prisikels. „Bičių keliu“ germanai vadino mirusiųjų dvasių pripildytą orą.
Viduržemio jūros kraštuose neretai pasakojami kurioziški dalykai apie bičių gyvenimą; jos esančios belytės ir atsirandančios pūvančiuose žvėrių kūnuose, taip pat neturinčios kraujo ir nekvėpuojančios. Antropomorfinė samprata bites laiko narsiomis, skaisčiomis, darbščiomis, mėgstančiomis švarą, draugiškai sugyvenančiomis spiečiuje ir turinčiomis meninių gebėjimų („mūzų paukščiai“). Eleusino žyniai ir žynės vadintos „bitėmis“. Kadangi bičių žiemos miegas tapatintas su mirtimi, jos laikytos ir prisikėlimo alegorija.
Krikščionių pasaulėžiūra negalėjo neatkreipti dėmesio į šiuos vabzdžius. Pavyzdingomis laikomos nepavargstančios bitės, dirbančios savo bendruomenės labui. Šv. Ambraziejus bažnyčią palygino su aviliu, o dievobaimingus bendruomenės narius su bitėmis, kurios nuo visų žiedų renka tik visa, kas geriausia, ir vengia puikybės dūmų. Nuomonė, kad bitės gyvos tik gėlių kvapais, padarė jas tyrumo ir saikingumo simboliu, todėl Bernardas Klervietis jas laikė Šventosios Dvasios alegorija.
Profaninėje sferoje bitė laikyta karalių simboliu, kadangi bičių motinėlė arba karalienė ilgai manyta esanti karalius. Keliama hipotezė, kad prancūzų herbo lelijos kilusios iš stilizuoto bitės atvaizdo. Medaus skonis tapo šv. Ambraziejaus ir šv. Jono Chrizostomo (Auksaburnio) „medaus saldumo“ iškalbos simboliu. Kristų irgi simbolizuojanti bitė, kurios medaus saldumas (romumas) susijęs su aštriu geluonimi, jis bus panaudotas Paskutiniojo teismo dieną. Iš antikos atėjusi samprata, kad bitės ne pačios gimdančios savo perus, bet surenkančios juos nuo aplankytų žiedų, padarė bitę ir Mergelės Marijos simboliu.
Viduramžių bestiariumuose „aprašomas nagingumas ir grakštumas kuriant  korį, taisyklingas šešiakampes akis, kurias jos (bitės) lipdo iš kieto vaško ir užpildo medumi, kuris sukreša iš rasos ir surenkamas iš gėlių… Medus vienodai mielas ne tik karaliams, bet ir paprastiems žmonėms. Jis tinkamas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas, saldus gomuriui ir gydo žaizdas. Taip bitė, nors ir silpna savo jėgomis, bet stipri išminties galia ir dorybės meile“ (Unterkircher).
„Bitelės uoliai gėlių syvus sunkia, / Todėl medaus jų vaško karalystė kupina; / Tad kur vienybėj širdys susijungia, / Ten saldūs vaisiai ir nauda viena.“ (Hohberg, 1675).
Herbuose bitė dažniausiai aptinkama keleriopais pavidalais, pvz., korsikiečių Bonapartų šeimos herbe simbolizuoja tvarkingumą ir stropumą. Senovės Egipte Žemutinio Egipto karalius „priklausė bitėms“, tuo tarpu Aukštutinio Egipto karalių simbolis buvo meldas.
Štai kaip aprašo prūsų bičių šventinimą Matas Pretorijus savo knygoje „Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla“. Prūsai turėję bičių dievą Birbullį. Jeigu bitininkas sulaukia spiečiaus, tai jis pirma pašventins avilį. Jis atsineša jį į stubą ir, pripylęs pilną savo pašventintą kaušelį, šalia pasistatęs šiek tiek pirmojo medaus, išimto per liepų žydėjimą, ir pasidėjęs baltos duonos bei truputį žirnių, virtų su medumi, pradeda melstis; savo maldoje jis paveda savo bites Dievo globai, kad jas saugotų, laimintų ir daugintų.
Kai kurie, ypač gyvenantys prie dykrų, tebemano, kad Birbullis, kuris šiaip jau dar vadinamas ir bicźių birbullis, yra bičių dievas, ir šaukiasi jo, kad jis atneštų jiems daug sėkmės. Po maldos ir apeigų jis išgeria ne viską, o pirštu įdeda į alų truputį medaus, išmaišo ir šiek tiek užtepa ant avilio ir ten, kur yra laka, ima ramunėlių bei saulašarių ir gerai išrūko avilį atidžiai žiūrėdamas, kad dūmai įeitų į avilį, kartu jis kalba: „Kaip gausiai ir tirštai dūmai eina į avilį, taip gausiai ir dosniai tebus mano avilyje bičių ir medaus“.
Tada jis išgeria antrą kartą ir kartoja viską gerdamas ir rūkydamas, bet tai daro ir trečią kartą: tada jis dar kartą meldžiasi, o po to valgo medaus ir žirnių; valgydamas kvietinę duoną ir medų, pučia į avilį ir taip daro tris kartus sulig kiekvienu kąsniu; po to tris kartus valgo žirnių ir sulig kiekvienu kąsniu pučia į avilį ir kiekvieną kartą zvimbia ir zyzia į avilį taip, kaip zyzia bitės; po to jis dėkoja Dievui ir geria atlikdamas ne kartą nupasakotas apeigas.
Įsidėmėtina, kad visa tai šeimininkas turi daryti visiškai vienas, nebent jis turėtų suaugusį sūnų, kuris gali eiti prie bičių, tada jie būna dviese vieni; ir tos kvietinės duonos, kurią šeimininkas pats turi ir išsikepti, niekas negali valgyti, o vien tik šeimininkas ir jo sūnus; kas lieka, pakasama po aviliu; kartą pašventintas avilys daugiau negali būti šventinamas, kol jį tik galima naudoti.
Leisdami spiečių į avilį, jie lūpose laikys saulašarę ir apipūs įleidžiamą bitiną kalbėdami: „Būkit vislios, dauginkitės ir pripildykite visą avilį ir sodą“.
Atlikęs, kas pridera su aviliu ir spiečiumi, jis ima kaušelį, o jeigu pašventino daugiau kaip vieną spiečių, tai ir keletą kaušelių – kiekvienam spiečiui po vieną, geria tris kart tris, t. y. „devynis kartus“, iki dugno ir sulig kiekvienu siurbtelėjimu jis suzvimbia kaip bitė; tada jis viską užbaigia malda ir pradeda linksmybes su visa šeimyna, o jeigu jis itin turtingas ir suleido daug spiečių, tai duos gerti alaus, kol visi eis miegoti ir tuo viskas užsibaigia. Visa tai reikia suprasti kaip pasakojimą apie namines bites, o ar jie tas pačias apeigas atlikdavo su miško bitėmis, tai niekur nerandama aprašyta, tačiau spėtina, kad jie tikriausiai kreipdavosi į savo bitzbirbinį.

Parengė Beatričė Rastenytė
Naudota literatūra:
Hans Biedermann. Naujasis simbolių žodynas. Vilnius: Mintis, 2002.
Matas Pretorijus. Prūsijos įdomybės arba Prūsijos regykla III t. Vilnius: LII leidykla, 2006.