BITININKAS

Bityno įrangos dezinfekavimas visuomet buvo, yra ir bus labai veiksminga priemonė, kovojant su bičių ir perų užkrečiamosiomis ligomis. Kadangi bitėms gydyti draudžiama naudoti antibiotikus ir sulfanilamidus, tenka daugiau dėmesio skirti bityno įrangos ir jo aplinkos sanitarijai bei dezinfekavimui. Dezinfekuojant bityno aplinką, avilius ir kitą inventorių, sunaikinami patogeniniai mikroorganizmai, kurių visur gausu, ypač susirgus bičių šeimoms infekcinėmis ligomis. Bityno aplinkoje patogeninių mikroorganizmų gali būti įvairių rūšių. Tai virusai, bakterijos, patogeniniai grybeliai, pirmuonys (nozematozės, melanozės ir kt.). Bityno aplinka dažnai būna tuo pirminiu šaltiniu, iš kurio pačios bitės į lizdą atsineša infekciją, arba ją atneša kiti gyviai (varozės erkės, vaško kandys, vapsvos, širšės, auslindos ir kt.). Pavyzdžiui, amerikinio puvinio bakterijas platina varozės erkės ir pats bitininkas, naudodamas nedezinfekuotus įrankius ir nesilaikydamas zoohigienos reikalavimų. Jos plinta per vašką, medų, nedezinfekuotus avilius, rėmelius ir kitus įrankius. Panašiu būdu plinta ir nozematozės sporos, kalkinių ir akmeninių perų grybeliai, amebiazės cistos ir kitų bičių ligų pradai. Nuo šios patogeninės infekcijos iki tam tikros kritinės ribos bitės ginasi pačios, pikiuodamos avilį ir rėmelius, parūgštindamos medų, fermentuodamos duonelę, o jų organizmas – baltaisiais kraujo kūneliais (hemocitais), fermentais, kurių gausu bičių produktuose ir kuriuos gamina jų sekrecijos liaukos.

Dezinfekavimas gali būti atliekamas pagal reikalą, t.y. susirgus bitėms ar perams kokia nors liga, ir profilaktiškai (pavasarį ar rudenį), švarinant bityno aplinką ir įrangą nuo galimos mikroorganizmų infekcijos.

Dezinfekavimas, susirgus bitėms ar perams. Jis atliekamas bet kuriuo bičių sezono metu, tuojau pat, susirgus bitėms kokia nors užkrečiama liga, siekiant likviduoti jos židinį. Bitės perkeliamos į švarų, išdezinfekuotą avilį. Dezinfekuojami ne tik aviliai ir avilių stovėjimo vieta, bet ir sergančių bičių priežiūrai naudotas inventorius bei bitininko rūbai. Ypač labai kruopščiai reikia viską dezinfekuoti, kai bičių perai suserga amerikiniu puviniu. Jį sukeliančios bakterijos Paenibacillus larvae ilgai išlieka gyvybingos koriuose, avilyje, vaške, meduje, avilio aplinkoje. Vašką būtina iškaitinti autoklave. Bitėms susirgus europiniu puviniu ar nozematoze, kai jos viduriuoja ir apteršia išmatomis korius ir avilio sieneles, avilius ir rėmelius, nugramdžius pikį ir vašką, būtina taip pat dezinfekuoti.

 Profilaktinis dezinfekavimas. Šis darbas atliekamas rudenį ir ankstyvą pavasarį, kovo ar balandžio mėnesiais, kai bitės ruošiamos pavasario medunešiui. Jis turėtų tapti kiekvieno bityno bičių sveikatos apsaugos priemonė. Pavasarį dezinfekuojami kelis metus iš eilės naudoti tušti aviliai, kasmet pavasarį – daugiaaukščių avilių dugnai, rėmeliai, medudės, diafragmos, avilių stovai ir kitas medinis inventorius, vieta apie avilius, žiedadulkių džiovintuvai, medsukiai, spietinės ir kt., rudenį – bityno patalpos, sandėliai, pagalvių ir kamšų apvalkalai, bitininko rūbai. Bitininko drabužiai plaunami ir dezinfekuojami pagal jų nešvarumo laipsnį, arba po darbo su sergančiomis bičių šeimomis. Toks profilaktinis dezinfekavimas mažina bityno aplinkos ir įrangos užterštumą pavojingais mikroorganizmais, o tuo pačiu padeda išvengti bičių ligų. Reikia pabrėžti, jog bitės suserga, ne tik susilpnėjus jų imunitetui, bet esant labai dideliam pavojingų bakterijų kiekiui. Visus naudojamus avilius (esančius su sveikomis bitėmis) patartina dezinfekuoti rečiau (kas kelintus metus), nes jų sienelės padengtos pikiu, kuris saugo bites nuo infekcijos. Dažnai dezinfekuojant avilius, šis pikio sluoksnis sunaikinamas, o kartu ir bičių gynybinė sistema. Ypač svarbu dezinfekuoti nupirktus senus avilius, medudes, avilių aukštus, rėmelius su koriais, nes su jais į savo bityną galima parsivežti ir tokios infekcijos, kurios jame nebuvo. Dezinfekavimą reikia atlikti labai kruopščiai, nuskutant ir nuplaunant fekalijas (jeigu jų yra), išvalant vašką ir pikį iš visų avilio plyšelių ir kampelių, nugramdant jo sieneles. Turint 10 avilių su bitėmis, atsargai visuomet reikia turėti sandėlyje 2 švarius, išdezinfekuotus avilius. Dezinfekavimo būdas ir priemonės parenkamos pagal turimas galimybes ir bičių bei perų ligų pobūdį. Dezinfekavimo medžiagos reglamentuojamos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) 2005 m. patvirtintuose „Bitynų, bitininkystės produktų ir bičių užkrečiamųjų ligų kontrolės reikalavimuose“( žr. 2005 m. „Valstybės žinias”; jie perspausdinti „Bitininko kalendoriuje 2005 m.”). Kadangi mikroorganizmai gali būti naikinami fiziniais ir cheminiais metodais, jų pasirinkimą sąlygoja bičių šeimos sveikatos būklė, mikroorganizmų atsparumas dezinfekavimo priemonėms, naudojamų priemonių veiksmingumas, jų poveikis aplinkai bei dezinfekuojamam inventoriui (medžiagoms, iš kurių jis pagamintas).

 Fiziniai dezinfekavimo būdai

 Apdeginimas liepsna. Pats pigiausias ir mažiausiai efektyvus dezinfekavimo būdas yra avilių sienelių, rėmelių, medudžių ir metalinio inventoriaus (kaltų, šakučių ir kt.) apdeginimas. Labai smulkų medinį inventorių (pvz., rėmelių skirtukus) geriau sudeginti.

Profilaktiškai avilius, medudes ir rėmelius galima apdeginti litavimo lempa arba dujų degikliu. Jų privalumas yra tas, jog jie tolygiai apdegina avilio sienas, pasiekia kampus ir plyšius. Nors kai kurie bitininkai tvirtina, jog, apdeginant litavimo lempa, avilių plyšiuose lieka vašku ir pikiu užpiltos bakterijos, kurias bitės, tvarkydamos avilį, gali išlaisvinti. Kita vertus, dažnai apdeginami aviliai greičiau sensta, trumpiau tarnauja. Problemų yra su polisteroliniais aviliais. Jeigu tokiame avilyje bitės suserga pavojinga liga, tokį avilį (kaip ir medinį) geriau sudeginti.

Dezinfekavimas virinant. Šiuo būdu dezinfekuojami bitininko drabužiai, su kuriais jis dirbo bityne (chalatas, rankšluosčiai, veido tinklelio medžiaginė dalis), kamšų ir pagalvių užvalkalai, audeklas lizdui uždengti, smulkus metalinis ir medinis inventorius (rėmeliai, diafragmos, kaltai, motinų narveliai ir kt.). Virinant patartina paruošti 3% kalcinuotos sodos tirpalą ir virinti 30 min. Šiuo būdu sunaikinamos ne tik nozematozės sporos ir amebiazės cistos bet ir visi kiti ligų pradai. Susirgus bitėms nozematoze, reikia iškaitinti jų vašką, jeigu jis bus naudojamas vaškuolėms gaminti. Jeigu perai susirgo puviniais, vašką reikia kaitinti autoklave, o rėmelius dezinfekuoti, įberiant į vandenį natrio ar kalio šarmo (žr. „Cheminiai dezinfekavimo būdai”).

 Dezinfekavimas karštu oru. Šiuo būdu galima sunaikinti nozematozės sporas, likusias po bičių susirgimo koriuose ir ant rėmelių. Šios sporos neatsparios karščiui, jos žūsta, palaikius korius 49°C vieną parą. Tačiau šiuo būdu sunkiau pasinaudoti, nes reikia turėti specialią patalpą ar dėžę su reguliuojama temperatūra (tam reikalui tinka žiedadulkių džiovyklos).

Dezinfekavimas autoklave. Autoklavai naudojami vaškui ir kitai bitininkystės įrangai (smulkiam inventoriui, bitininko rūbams) dezinfekuoti. D.Tmašauskienė ir Ž.Šolys rūbams dezinfekuoti rekomenduoja 121°C temperatūrą, laikant rūbus autoklave 15 min. Vaško dezinfekavimo temperatūra nurodoma įvairi: vienur – 127°C, išlaikant vašką autoklave 1 val., kitur – 140°C, išlaikant 3 val. Tokio dezinfekavimo režimo prisilaiko R.Zdaniauskis, kurio autoklavas kompiuterizuotas (šis režimas nurodytas autoklavo, įmontuoto į vaškuolių gamybos liniją, instrukcijoje).

Anolitinis vanduo. Tai aktyvuoto vandens rūgščioji dalis. Ji pasižymi dezinfekcinėmis savybėmis. Aktyvuotas vanduo gaminamas iš geriamo vandens elektrolizės būdu. Elektrolizė vyksta inde, perskirtame į dvi dalis pertvara (membrana), kuri praleidžia jonus, bet neleidžia susimaišyti indo skyriuose esančiam vandeniui. Vienoje indo dalyje, kurioje pajungtas teigiamas elektrodas, vanduo tampa rūgštus ir įgyja teigiamą krūvį, kitoje, kurioje pajungtas neigiamas elektrodas, vanduo tampa šarminis ir įgauna neigiamą krūvį. Rūgštusis vanduo dar vadinamas negyvuoju vandeniu arba anolitu (anolitiniu vandeniu). Šis vanduo turi stiprų baktericidinį poveikį. Norint jį padidinti, t.y pakelti jo rūgštingumą iki pH 2-2,5,reikia į geriamąjį vandenį įberti 5% valgomosios druskos. Anolitas būna labai aktyvus 5 val. Sustabdo vienų bakterijų dauginimąsi, kitas sunaikina. Dezinfekavimo ekspozicija – 30 min. Aktyvuotas vanduo gaminamas elektrolizeriais, kuriuos galima įsigyti. Anolito rūgštingumas tikrinamas pH-metru. Analitinio vandens panaudojimo galimybės bitininkystės įrangai dezinfekuoti neištirtos (nerasta duomenų literatūroje), tačiau žinoma, jog rūgšti terpė veikia nozematozės, hafniozės melanozės, amebiazės ir kitas rūgščiai terpei jautrias bakterijas (smulkiau apie aktyvuotą vandenį žr. internete)

Kvarcavimas. Turint kvarco lempas, pagalves ir bitininko drabužius galima kvarcuoti, švitinant medžiaginį inventorių apie 3 val. (patartina vadovautis kvarco lempų naudojimo instrukcija).

 Cheminiai dezinfekavimo būdai

Cheminių dezinfekavimo priemonių naudojimas bityne gana ribotas. Daugelis dezinfekavimo preparatų palieka kvapą, todėl jų negalima naudoti, nes šis kvapas gali patekti ir į bičių produktus (medų, duonelę, vašką). Chemikalų likučiai negali likti ant avilio sienelių, medudžių, rėmelių, vaške, apšiltinamojoje medžiagoje. Dezinfekavimo priemonės turi būti tirpios vandenyje, veiksmingos, be kvapo, neardančios dezinfekuojamos medžiagos, iš kurios padaryta įranga. Jų likučiai negali kauptis vaške ir kituose bičių produktuose. Pagal šiuos kriterijus parenkamos cheminės medžiagos. Dezinfekavimui dažniausiai naudojami natrio (kaustikinė soda) bei kalio šarmas, vandenilio peroksidas, negesintos ir gesintos kalkės, techninio acto esencija, etilo alkoholis (spiritas), denatūratas.

Natrio (NaOH) ir kalio (KOH) šarmas. Tai labai agresyvios medžiagos. Jos ardo šilką, odą, nagus, plaukus, kvėpavimo takų gleivinę, nuo avilio sienelių nuėsdina pikį ir vašką. Rėmelis lieka švarus, kaip naujas. Su šių medžiagų tirpalais reikia dirbti labai atsargiai, prisilaikant visų saugos taisyklių, užsivilkus brezentinį kombinezoną, užsimovus gumines pirštines ir guminius batus, su apsauginiais akiniais, kurie gerai priglusta prie veido, ir respiratoriumi (patronas pasirenkamas pagal dezinfekuojančią medžiagą). Reikia saugotis, kad šių medžiagų tirpalai nepatektų ant odos, į akis, nes nuo jų galima apakti. Atsitikus nelaimei, pažeistą vietą būtina tuojau pat nuplauti 3% boro rūgšties tirpalu (blogiausiu atveju per pusę atskiestu maistiniu actu). Būta atvejų, kai bitininkai, nesilaikydami šių reikalavimų, pateko į ligoninę.

Aviliams ir medudėms (aukštams) dezinfekuoti įrengiama išbetonuota lauko aikštelė su vandens čiaupu. Ruošiant dezinfekuoti avilius, medudes (aukštus) ir rėmelius, nuo jų sienelių nugramdomas pikis ir vaškas, nes jie trukdo gerai išdezinfekuoti šią įrangą. Aviliams ir rėmeliams dezinfekuoti dažniau naudojamas natrio šarmas, kuris dar vadinamas kaustine soda (kaustiku). Reikalinga talpa šarmo tirpalui talpinti. Talpa turi būti geležinė ar plieninė, nes šarmai reaguoja su spalvotais metalais. Šarmas pilamas į vandenį palengva, iš lėto. Jeigu neturime specialaus purkštuvo, reikalingas plastmasinis šepetys avilio sienelėms plauti, nes šerius šarmas suardo. Po apdorojimo avilys nuplaunamas švariu vandeniu ir išdžiovinamas saulėje.

Dezinfekavimo vieta apdorojama 3-5% boro rūgšties arba acto esencijos tirpalais. Jais neutralizuojami ir šarmo tirpalai. Dezinfekavimo preparatų normos ir naudojimo sąlygos literatūroje nurodomos skirtingos. Rusiškoje literatūroje (Mažoji bitininkystės enciklopedija, 1999; O.Grobov ir kt., 1987 ir kt.) rekomenduojama avilius plauti 2% (2 kg 100 litrų vandens) natrio šarmo tirpalu 50-70°C su 3 val. ekspozicija (išlaikymu). Panašios nuomonės prisilaiko ir prof. J.Straigis („Bitininkystė“, 1994). D.Tamašauskienė ir Ž.Šolys avilius siūlo plauti 5% (5 kg 95 litrams vandens) natrio šarmo tirpalu 100°C su 30 min. ekspozicija. Vienam aviliui apiplauti pakanka 2 litrų tirpalo.

Rėmelius, kitą smulkų inventorių, pagalves (jų užvalkalus) ir bitininko rūbus siūloma pamirkyti 5% tirpale 100°C, laikant jame 10 min. Dr.A.Amšiejus avilius siūlo plauti 2% karštu (verdančiu) arba 5% šaltu (20°C) natrio šarmo tirpalu su panašia eks- pozicija (kol vieni aviliai apdorojami, drėgni stovi iki tol, kol jie bus apiplauti švariu vandeniu). Į 2% karštą tirpalą panardintų rėmelių ekspozicija – 3-5 min., į 5% šaltą tirpalą – 10 min. (visais atvejais rėmelius tirpale patartina laikyti tol, kol ant jų nelieka vaško ir pikio dėmių). Panašios rekomendacijos nurodytos ir G.Olsevičioaus „Wilaros“ firmos natrio šarmo naudojimo instrukcijoje. Dr.J.Račys pastebi, jog esant mažai sodos koncentracijai (2%), ji greitai išsieikvoja, ir tirpalas tampa neveiksmingas, todėl, remdamasis praktika, aviliams dezinfekuoti rekomenduoja naudoti karštą 5-6% sodos tirpalą, rėmeliams – 4- 5%.

 Rėmeliams dezinfekuuoti reikalingi du geležiniai katilai. Vienas statomas ant plytos šarmo tirpalui virinti, kitas – vandeniui rėmeliams plauti (į jį pilama 3 g acto 10 litrų tirpalo). Kad būtų patogu rėmelius ištraukti, jie surišami plastmasine virve ir 5 min panardinami į lėtai verdantį šarmo tirpalą. Ištraukus panardinami į greta stovintį katilą su vandeniu, paskui išdžiovinami. Virinant rėmelius, jie šiek tiek atsipalaiduoja. Kai rėmeliai išdžiūsta, vinys sutvirtinamos. 1% šarmo tirpalas naudojamas guminėms pirštinėms ir guminiam apavui dezinfekuoti. Kaip aukščiau jau rašėme, visuomet reikia neužmiršti, jog dirbant su šarmo tirpalu, būtina prisilaikyti visų saugos taisyklių. Nesilaikant jų, labai greitai galima netekti odos, nagų, akių ir patekti į ligoninę.

Vandenilio peroksidas (H2O2 ). Mažais kiekiais jo yra gamtoje. Jis atsiranda, vykstant puvimo procesams, organizmuose – medžiagų apykaitos metu (išmatose). Tai stiprus oksidantas, tinka koriams, plastmasiniam ir mediniam inventoriui dezinfekuoti. Neturi kvapo, bet sukelia koroziją, todėl nepatartina juo dezinfekuoti geležinės įrangos. Esant tirpale katalazės fermentui, vandenilio peroksidas skyla į vandenį ir aktyvųjį deguonį, kurio dezinfekcinės savybės dar stipresnės negu vandenilio peroksido. Norint suaktyvinti katalazės fermentą, į tirpalą pilama 70% koncentracijos 3% acto arba 85% koncentracijos skruzdžių rūgšties. 3% vandenilio peroksido tirpalu dezinfekuojami koriai. Jie supurškiami, palaikomi 3 val., tirpalas iš korių iškratomas, koriai plaunami vandeniu ir išdžiovinami. Nors, atsižvelgiant į infekcijos pobūdį ir jos laipsnį bei turint pakankamai vaškuolių, korių dezinfekuoti neapsimoka. Jie keičiami vaškuolėmis, koriai išlydomi, o vaškas kaitinamas autoklave. Chalatai, veido tinkleliai, rankšluosčiai, kamšų ir pagalvių užvalkalai bei kitas medžiaginis ir plastmasinis inventorius pamerkiami 2% vandenilio peroksido tirpale ir laikomi 3 val., paskui perplaunami ir džiovinami. Sergant bičių perams askosferoze (kalkiniais perais) ir kitomis infekcinėmis ligomis, aviliai, rėmeliai, medudes, diafragmos ir kitas medinis inventorius dezinfekuojamas 10% vandenilio peroksido tirpalu, įpylus į jį 70% koncentracijos 3% acto ar 85% koncentracijos skruzdžių rūgšties.

Geriamoji (NaHCO3) ir kalcinuota (Na2CO3) soda. Kartais jos painiojamos su kaustiniu šarmu (NaOH). Kaip matome, jų cheminės formulės skiriasi. 5% karštu (80-90°C) kalcinuotos sodos tirpalu profilaktiškai dezinfekuojami medsukiai, aviliai, rėmeliai, medudės, spietinės ir kitas medinis ir plastmasinis inventorius. Prieš dezinfekavimą jie plaunami karštu vandeniu, išdezinfekavus skalaujami ir džiovinami. Smulkus metalinis inventorius (šakutės, kaltai, peiliai, metaliniai ir plastmasiniai motinų narveliai) dezinfekuojami 3% kalcinuotos sodos tirpalu. Geriamoji soda irgi turi dezinfekuojančių savybių.

Negesintos ir gesintos kalkės. Iš gesintų kalkių gaminamas kalkių pienas. Ištirpinus 1 dalį gesintų kalkių 3 dalyse vandens, gaunama koncentruota kalkių emulsija. Sumaišius 1 dalį gesintų kalkių su 20 dalių vandens, gaunamas kalkių pienas. Juo dezinfekuojamos bityno patalpos ir žemė apie avilius. Jeigu žemė drėgna (po lietaus, pavasarį), šiam tikslui galima naudoti ir negesintas kalkes.

Acto esencija. Dažniausiai naudojamas 85% techninis actas. Tai labai gera priemonė koriams ir rėmeliams dezinfekuoti, kai bitės pavasarį serga nozematoze. Bet actas neveikia puvinių. Jis naikina vaško kandžių vikšrus ir suaugėlius. Rėmeliai su koriais sudedami į tuščią avilį arba dėžę. Tarp jų paliekami tarpai. Ant jų viršaus dedamas 20×30 cm storesnio popieriaus lapas arba polietileno plėvelė. Ant jo paskleidžiama 300 g vatos, ant kurios užpilama 200 g acto rūgšties Per visą avilio plotą koriai uždengiami plevele. Šio kiekio užtenka 12 korių dezinfekuoti. Laka ir visi avilio plyšiai sandariai užkemšami. Esant 20°C, nozematozės sporos žūsta per 3 dienas, esant žemesnei temperatūrai – per 5-7 dienas. Apdorojus korius, prieš dedant į avilį, jie išvėdinami. Acto esencija veikia dirginančiai kvėpavimo takus ir akių gleivinę, todėl reikia naudoti apsaugos priemones.

Etilo spiritas. Patartina naudoti denatūratą. Jis gerai veikia kaip dezinfekavimo priemonė. Juo plaunamos rankos, smulkus inventorius (kaltas, šakutės, motinų narveliai ir kt.). Nuo rankų ir pirštinių spiritu lengvai nusiplauna vaškas ir pikis.

Sieros juostelės. Naudojamos gamybinėms patalpoms ir sandėliams, koriams ir aviliams dezinfekuoti. Jos naikina vaško kandis, kitą avilio mikrofauną ir kai kurias bakterijas, pelėsius, o taip pat naudojamos sergančiai puviniais bičių šeimai numarinti. Sieros juostelės degdamos išskiria sieros dioksidą, kuris yra nuodingas. Vienos juostelės užtenka vienam aviliui dezinfekuoti. 1-2 juostelių pakanka 100 litrų patalpos tūriui apdoroti. Juostelė kabinama ant vielos kabliuko ir uždegama. Avilys ar patalpa sandariai uždaromi. Juostelėms deginti yra specialus pakabinamas cilindras (žr. pav.). Sieros juosteles ir cilindrus platina „Wilaros” firma. Dirbti reikia su dujokauke ar respiratoriumi.

Dezinfekavimo įranga. Be kaitinimo katilų, medinių menčių tirpalui maišyti, medinių žnyplių rėmeliams ir drabužiams iš tirpalo išgriebti, plastmasinių šepečių ir specdrabužių, dezinfekuojant didelius avilių kiekius, medudes, daugiaaukščių avilių dugnus ir aukštus bei rėmelius, profesionaliuose bitynuose gali būti naudojami specialūs purkštuvai, hidropultai ir kitos purškimo sistemos. Svarbu tik, kad dezinfekuojančios medžiagos neardytų purkštuvų ir medžiagų, iš kurių jie padaryti, kad jie būtų sandarūs ir saugūs, ypač naudojant tokius cheminius preparatus, kaip natrio ar kalio šarmas.

Redakcijos pastaba: Rengiant šį straipsnį, pasinaudota dr. J.Račio patarimais.

Bitininkystės naujienos, 2008, Nr.4 (5)