BITININKAS

Bitės darbininkės, kurios po vasaros medunešio pabaigos lieka avilyje, priklauso tai bičių kartai, kuri išsirito birželio ir liepos mėnesiais. Nedaug jų išgyvena per žiemą. Tai matyti iš tyrimų, kuriuos atliko Charkovo bičių stotis (žr. lentelę):

Kaip matyti iš lentelės duomenų, geriausiai žiemojo tos bitės, kurios išsirito rugpjūčio mėn. ir rugsėjo pradžioje. Kadangi nuo kiaušinėlio padėjimo iki bitės išsiritimo praeina 21 diena, geriausiai žiemoja tos bitės, kurios išsirita iš kiaušinėlių, sudėtų nuo liepos 15-20 dienos iki rugpjūčio pabaigos. Tai laikas, kai motinėlių dėslumas būna labai intensyvus. Nepriklausomai nuo rudenį išsiritusių bičių amžiaus, žiemojimui labai svarbi jų kokybė.

Visą rugpjūčio, o kartais ir rugsėjo mėn. perams auginti dar būna pakankamai geros sąlygos. Bičių šeimos šiuo metu būna stiprios, oro temperatūra palanki, daugelyje vietų dar būna palaikomasis medunešis. Vėliau sąlygos staigiai blogėja (tai gali atsitikti ir rugsėjo mėn.), o tai atsiliepia ir šiuo metu išsiritusių bičių kokybei.

Pagrindiniu žiemos bičių kokybės vertinimo kriterijumi yra jų organizme sukauptas energetinis potencialas. Geriausiai žiemoja tos bitės, kurios savo kūne sukaupia daugiausia energetinių medžiagų ir mažiausiai prieš žiemą (rudenį) jų išeikvoja. Daugiausia energijos turi jaunos, rugpjūčio mėn. išsiritusius bitės, kurios intensyviai maitinasi žiedadulkėmis bei duonele ir organizme sukaupia daugiausia glikogeno (angliavandenio), baltymų ir riebalų. Todėl bičių šeima šiuo metu turi būti gausiai aprūpinta baltymingu maistu.

Žiedadulkių įtaką bičių gyvybingumui nekartą tyrė mokslininkai. Pavyzdžiui, Maurizio nustatė, kad bitės, kurios negaudavo pakankamai žiedadulkių, išgyvendavo vidutiniškai 25- 28 paras, o gausiai besimaitinančios žiedadulkėmis – 46-66 paras (iki 111 parų). Bandymai patvirtino ir tai, kad, jeigu bitės savo organizme sukaupia daugiau maisto atsargų, jos ne tik ilgiau gyvena, bet po žiemos būna mažiau išsekusios.

 Panašius duomenis pateikia ir dr.Z.Konopacka. Iš tirtų bičių, maitintų tik žiedadulkėmis, 17-tą dieną žuvo tik 4% bičių, o 54 dieną – visos; maitintos tik sirupu – 17 dieną žuvo 22%, o 28 – visos. Be to nemaitintos žiedadulkėmis bitės turėjo prasčiau išvystytas ryklės liaukas, buvo labiau jautrios nozematozei ir iš vis buvo prastesnės kondicijos. Per žiemą mažiau išsieikvojusios bitės, kurių ryklės liaukos labiau išsivysčiusios, pavasarį daugiau gamina pienelio ir atitinkamai daugiau išaugina perų. Reikia neužmiršti, kad vasarį, kovą ir dalinai balandžio mėn. bičių lervutės maitinamos tik iš bičių organizme sukauptų maisto atsargų. Tai bitininkus verčia pasirūpinti, kad einančios žiemoti bitės būtų geros kondicijos, t.y., kad kuo daugiau savo organizme sukauptų energetinių resursų. Vienas Amerikos mokslininkas bitę taikliai palygino su kišeniniu žibintuvėliu, kurio baterija palaipsniui senka, ir lemputės šviesa silpnėja. Jeigu bitės „baterija“ bus išnaudota rudenį, bitės gyvybės „lempelė“ negalės gerai šviesti nei žiemą, nei pavasarį.

Labai pamokančius tyrimo duomenis pateikė Poteikinas. Iš perų, kurie turėjo išsiristi rugpjūčio 1 dieną, jis sudarė dvi šeimelių grupeles. Viena jų maitino lervutes, kita – nemaitino. Rugsėjo pabaigoje pirmoje grupėje buvo sumažėja bičių tris kartus daugiau, negu antroje, nemaitinusioje perų. Pirmoje grupėje pažymėtos bitės nei viena neišgyveno iki lapkričio mėn., gi antroje grupėje žymėtų bičių buvo rasta net kitų metų gegužės 15 d. Tai rodo, jog bitės, kurios rudenį maitino perus, miršta nesulaukusios žiemos. Panašią išvadą padarė ir dr.J.Woyke: kuo daugiau perų bitei tenka maitinti, tuo ji trumpiau gyvena. Taigi, norint žiemai paruošti stiprią bičių šeimą, žiemos bitėms auginti reikia išnaudoti vasaros bites, likusias avilyje po pagrindinio vasaros medunešio. Kad jos būtų aktyvios, rugpjūčio mėn. rekomenduojamas skatinamasis bičių maitinimas.

Panašiai yra ir ruošiant bičių žiemos maisto atsargas. Japonų mokslininkas Tokudo įrodė, jog perdirbant 10 litrų cukraus sirupo, nusidėvi ir miršta 3500 bičių (t.y. 1,5-2 tarprėmiai). Todėl labai svarbu, kad bičių žiemos maisto atsargas paruoštų vasaros bitės.

Rusų specialisto J.Melničiuko tyrimai taip pat patvirtino šį teiginį, jog bitės greičiau miršta, kai vėlai rudenį perdirba cukraus sirupą. Jis specialiai suformuotas bičių šeimas maitino skirtingais sirupo kiekiais. Bitės, nedalyvavusios perdirbant cukraus sirupą, gyveno nuo 21 iki 35 parų ilgiau, negu tos, kurios perdirbo. Žinoma, jog cukraus sirupą perdirbančių bičių ryklės liaukos pradeda intensyviai gaminti invertazės fermentą, kuris skaldo sacharozę į paprastesnius cukrus. Po žiemos jų ryklės liaukos jau nebegali atsinaujinti ir vėl pradėti gaminti bičių pienelį, kuris pavasarį reikalingas jaunoms lervutėms maitinti.

Dar viena pastaba apie žiemojančių bičių kokybę. Tarp jų neturėtų būti vėlai rudenį išsiritusių bičių. Šios bitės nesuspėja fiziologiškai pasiruošti žiemai, t.y. nesukaupia savo organizme reikalingų medžiagų, o kartais nesuspėja ir apsiskraidyti. Dažnai jos neišgyvena iki pirmo bičių apsiskraidymo pavasarį ir sudaro žiemą didesnę žuvusių bičių dalį. Be to, žiemos bitės joms maitinti sunaudoja dalį maisto medžiagų ir pavasarį būna nepajėgios maitinti perų. Vėlai rudenį išsiritus bitėms lieka tušti koriai, kuriuos reikėtų užpildyti papildomu bičių maitinimu, o tai savo ruožtu neigiamai veikia cukraus sirupą perdirbančių bičių kondiciją. Geriausia, atšaldant lizdą, rudenį neleisti jaunoms motinėlėms ilgai dėti kiaušinėlių.

Bičių parengimas žiemai turi atitikti jų biologines savybes. Tai labai svarbu, nes turi garantuoti gerą bičių žiemojimą, stiprios bičių šeimos išsaugojimą, o pavasarį – jaunų bičių auginimą. Žiemos bitėms išauginti labai svarbu sudaryti geras maitinimosi sąlygas, neapkrauti jas papildomu darbu, maitinant bites vėlai cukraus sirupu ir auginant vėlyvus perus. Patartina bites pamaitinti kuo anksčiau, kad cukraus sirupą perdirbtų vasaros bitės, o rugpjūčio mėn. praktikuoti skatinamąjį bičių maitinimą ne tik cukraus sirupu, bet ir baltymingu maistu, jeigu bitėms trūksta duonelės, o gamtoje – žiedadulkių.

Bitininkystės naujienos, 2008, Nr.4 (5)