BITININKAS

Justinas Straigis

1993 m. 

Kuo daugiau žinome apie bites, tuo aiškiau, kiek daug dar turime sužinoti.

Dž. Batleris

Žmogus Žemėje gyvena kitų gyvūnų karalystėje, kurioje vyrauja bitiniai vabzdžiai (1 pav.), o jų pasaulyje užregistruota apie 20000, t.y. 1,5 proc. kitų vabzdžių tarpe.

Kultūrinant landšaftus, keičiasi ir gyvūnija, pirmiausia smulkiausi jos atstovai – vabzdžiai. Žmogaus ūkinė veikla suardo nuo amžių gamtoje vyraujančią pusiausvyrą tarp naudingų ir žalingų rūšių. Visi vabzdžiai turi savo vietą ir yra naudingi. Tačiau ypač nyksta žmogui tiesiogiai naudingi vabzdžiai – entomofagai, žiedų apdulkintojai (entomofilai) ir kiti. Todėl bitinius būtina pažinti ne vien kaip pievų ar laukų puošmeną, bet ir ūkiniu bei gamtosauginiu požiūriu.

1 pav. Bitinių (plėvlasparnlų) vieta vabzdžių karalystėje (pagal prof. S.PileckĮ, 1982)

  Kiekvienas, pirmą kartą susipažinęs su bitėmis, patenka į be galo įdomų, keistą, netgi fantastinį pasaulį, puikiausiai organizuotą ir lankstų, paprastą savo natūraliu tobulumu, o kartu ir labai sudėtingą. Bičių pažinimas reikalauja elementarių šiandieninių biologinio gyvenimo pažinimo pagrindų.

Bitiniai

Jų vienos kaip valdžia namuose tvarkos,
Svetur prekiauja antros kaip pirkliai,
O trečios, geluoniu aštriu ginkluotos,
Išeina plėšti, grobti kaip kariai:
Iš pumpurų, žiedų jos renka duoklę
Ir, prisiplėšę grobio, sau linksmai

Namo prie vado palapinės traukia…

Šekspyras

Bitinių vabzdžių pilvelis kabantysis, su krūtine sujungtas plonu stiebeliu. Kūnas apaugęs tankiais plaukeliais. Užpakalinių kojų letenos pirmasis narelis platesnis ir iš visų ilgiausias, vidinėje pusėje turintis šepetėlį žieda­dulkėms rinkti. įvairios bitinių grupės žiedadulkėms rinkti ir nešti turi skirtingus organus. Tobuliausi iš jų – naminių bičių.

Bitinių vabzdžių burnos organai pritaikyti žiedadulkėms ir nektarui iš gilių žiedų taurelių rinkti ir graužti: jais formuojami korio narveliai (akelės). Aukštesniųjų bitinių apatiniai žandai ir apatinė lūpa sudaro straublelį, jo gale yra liežuvėlis. Primityviųjų bitinių liežuvėlis labai trumpas, gi kamanių straublelis – ilgiausias, net 8-13 mm.

Beveik visi bitiniai vabzdžiai minta vien tik augaliniu maistu. Lervas maitina tešla, gaminama iš žiedadulkių ir žiedų nektaro ar medaus.

Žemesnieji bitiniai yra solitariniai vabzdžiai, kuriems nebūdingas polimorfizmas, todėl jie nesudaro bendrijų. Kiekviena patelė atskirai įsirengia lizdą, kuriame (nors ir ne visada) pati prižiūri ir maitina jauniklius.

Aukštesnieji bitiniai yra bendruomeniniai vabzdžiai. Jiems būdingas polimorfizmas. Bendriją sudaro nedaug lytiškai subrendusių patelių (motinėlių), patinai (tranai) ir lytiškai nesubrendusios patelės (darbininkės), sudarančios didžiausią bendrijos dalį. Bendruomeniniai bitiniai savo lizdams naudoja vašką (naminės bitės). Solitarinių ir bendruomeninių bičių patelės bei darbininkės turi geluonis. Tai savigynos organai. Patys bitiniai sugrupuoti į antšeimius.

Solitarinė bitė, Anthidium florentinum (šeima - Megachilidae)

Solitarinės bitės

Tai pavieniui gyvenančios bitės, neturinčios kontakto su savo palikuonimis: paruošia lizdavietę, maistą, padeda kiaušinėlį, užrausią lizdavietę ir palieka.

 Šilkbitės (Colletidaė) – primityviausi bitinių atstovai. Kūnas iki 15 mm ilgio. Pilvelio galiukas nusmailėjęs. Liežuvėlio galiukas dviskiautis. Neturi organų žiedadulkėms rinkti: jas ir nektarą neša burnoje.

Šilkbitės lizdus įsiruošia tuščiaviduriuose augalų stiebuose, bet mėgsta lengvas (viržynų) dirvas. Urvelių atšakos, išteptos seilėmis, sudaro narvelius šilkiškai žvilgančiomis sienelėmis (izoliacija). Į narvelį patelė prineša nektaro ir žiedadulkių mišinio, o prie lubelių ar sienelės priklijuoja kiaušinėlį (2 pav.). Toliau ruošia kitus narvelius, o pirmuosius uždengia plėvele ir užpila žemėmis. Lervutės vystosi apie mėnesį ir narvelyje, savų ekskrementų kokone, žiemoja. 

2 pav. šilkbitės lizdavietės: K - kiaušinėlis; M - žiedadulkių ir nektaro mišinys

Šilkbitės pastebimos gluosnių, bitkrėslių, viržių ir kitų augalų žieduose.

Smiltbitės (Andrenidae) panašios į namines bites, bet jų kūnas kresnesnis. Veisiasi kolonijomis, urvelius daro reta augalija apaugusioje dirvoje.

 Jų šonuose išrausti narveliai turi labai gerai išlygintas sienas ir būna pripildyti geltonos spalvos žiedadulkinės tešlos, kurios paviršiuje patelė deda kiaušinėlį. Žiemoja dirvožemyje. Jos vienos iš pirmųjų pavasarį pasirodo ant gluosnių, agrastų bei serbentų žiedų. Pavasarį pirmieji (palei žemę) pradeda skraidyti patinai. Daugelis smiltbičių rūšių – oligotrofai.

Vagabitės (Halictidae) turi ilgą ištįsusį pilvelį, kurio penktajame tergite yra plika vagutė. Anksti pavasarį vagabitės molingoje dirvoje įrengia sudė­tingus kamerų kompleksus, primenančius korius. Kai kurios vagabitės, pa­vyzdžiui, rudoji (iki 10 mm ilgio), sudaro primityvias kolonijas (bendruomenes). Svarbi liucernų apdulkintoją yra liucerninė vagabitė (iki 8 mm ilgio).

Urvabitės (Melittidae) - vidutinio didumo, ilgais pašiauštais plaukeliais apaugusios bitės. Jų pilvelis skersai dryžuotas, dėl to jos panašios į vapsvas. Urvabitės lizdus daro žemėje, gyvena kolonijomis. Viena svarbiausių liucernų apdulkintojų yra liucerninė urvabitė (iki 13 mm ilgio).

Bitės lapkirpės (Megachilidae) turi platų pilvelį, kurio segmentų kraštai apaugę ilgomis blakstienėlėmis. Kūnas dažniausiai juodas. Straublelis ilgas. Lizdus rengia tuščiaviduriuose dagio, nendrės, česnako stiebuose (3 pav.), medinių stulpų bei sienų kiaurymėse, po akmenimis. Žiemoja lervutės fazėje. Lietuvoje labiau išplitusios tikrosios lapkirpės: margoji, beržinė ir osmijos.

3 pav. Bitės lapkirpės lizdavietė tuščiaviduriame stiebe: 1 - lapo narvelis; 2 lapo Iškarpa - dang­telis; 3 - narveliai su maistu ir lervutėmis stiebe

Iš pradžių lapkirpė bitė į narvelį suneša medžių bei krūmų netaisyklingas standesnių lapų išpjovas. Išklojusi jomis narvelį, bitė iš alyvos, rožių, beržo ir kitų švelnesių lapų išpjauna taisyklingas, pusiau apvalias iškarpas,

iš kurių įrengia narvelius. Paruoštam, pripildytam žiedadulkių tyrelės narveliui uždaryti išpjauna iš lapo taisyklingą, apskritą išpjovą ir uždaro. Taip ruošiami ir kiti narveliai.

Gaurabitės (Anthophoridae) išvaizda panašios į kamanes. Tai iki 20 mm ilgio, storos, apaugusios ilgais tankiais tamsiais plaukeliais. Lizdus rengia kolonijomis, molinių ir medinių pastatų sienose, molingoje dirvoje, augalų stiebuose. Žiemoja lervutės (4 pav.). Dauguma gaurabičių yra parazitai.

4-1 pav. Gaurabitės (hirtipes rūšies) lizdavietė

4-2 pav. Gaurabitės (hirtipes rūšies) suaugusi lervutė

Bendruomeninės bitės

… Žmonės savo visuomeniniu išsivystymu atėjo tiktai iki tos ribos, kurią jau seniai kitados paliko bitės.

M.Meterlinkas

Bitinių vabzdžių šeimai priklauso labai naudingi vabzdžiai – kamanės ir naminės bitės. Kamanės įrašytos j Lietuvos Raudonąją knygą.

Bitė kamanė, kas tave pramanė.

Iš lietuvių tautosakos

Nors pavadinimai skirtingi, kamanės – bendruomeninės bitės. Gyvenimo būdu jos artimiausios naminėms bitėms (Apis mellifica, L., 1761). Genetiškai skiriasi. Naminių bičių genome n=16 chromosomų. Daugelio kamanių rūšių n=18 chromosomų (R. E. Owen i r k t , 1995).

5 pav. Atidengtas kamanių lizdas: 1 – kokonas su lėliuke; 2 -laisvas kokoninis narvelis kamanei išsiritus; 3 – lizdas iš susmulkintos žolės (samanų)

 Stambiuose kamanių lizduose būna net iki 800 darbininkių. Rudeniop išsirita patelės ir patinėliai.

Kamanės – spalvingi, stambūs vabzdžiai. Ryški motinėlių, darbininkių ir tranų diferenciacija (polimorfizmas). Priklausomai nuo rūšies skiriasi gyvenimo būdas, šeimos gausa, nauda žemės ūkio ar laukinių augalų žiedams, žiemojimas ir kitos savybės. Manoma, kad kamanių yra 200 rūšių (J. O. Hūsing, J . Nitschman, 1987), kituose šaltiniuose (F. Galenieks, 1954; Ch. Heftke, 1996) nurodoma 30 rūšių, Lietuvoje (pagal A. Anasiewicz’iu, 1975, ir V. Monsevičių, 1998) trumpastraublių – 10 ir ilgastraublių – 14 rūšių.

 Kamanių biologija.

Kai kurios arktinių vietovių rūšių kamanės (Bombus hyperborens, B. karbielus, B. polaris) dėl trumpos vasaros beveik visai neišaugina gausių šeimų, t.y. darbininkių. Jaunos motinėlės išsilaiko iki kito pavasario. Tranų amžius – trys keturios savaitės. Šiltesnių vietovių kamanės išaugina gausias šeimas, joms būdingas polimorfizmas – gyvena visos trys kartos (motinėlės, darbininkės ir tranai).

Žiemoja susiporavusios kamanių motinėles. Tranai savo sėklidėse sukaupia apie 75000 sėklelių. Motinėlių spermotekose jų telpa 13000 (B. pratorum) – 52800 (B. terretris). Todėl tranas gali susiporuoti su keliomis motinėlėmis, nes po susitikimo jis nežūsta kaip naminių bičių tranai. Motinėlė su tranais poruojasi vieną du kartus (B. hypnorum) prie lizdaviečių ant žemės ar kitur. (Autoriui teko stebėti motinėlės susitikimą su tranu ant pušies šakelės 20 min. Nidos smėlynuose.) Susiporavusios ir subrendusios motinėlės žiemoja įvairiose kiaurymėse, po samanomis ir kitur.

Pavasarį, sušilus orams ir atitirpus žiemojimo vietovėms, iš anabiozės prabunda pirmosios dirvinių kamanių motinėlės, po to miškų, sodo, akmenų ir paskiausiai puošniosios (B. distinguendus) bei spalvakojės (B. soroeensis).

Kamanių motinėlių negalima prilyginti naminių bičių motinėlėms, kurios gyvena kaip „karalienės” – viskuo aprūpintos ir apsaugotos. Jos renka maistą sau ir palikuonims. Pačios kuria ir saugo lizdą. Lizdavietes suranda įvairiai, priklausomai nuo kamanių rūšies. Pavyzdžiui, dirvinė kamanė susiranda urvelį pelių lizdavietėje; akmenų – renkasi kietesnes vietas griuvėsių sienose. Samanės mėgsta apšiltinimus ir 1.1.

Kai kurių rūšių kamanės šonuose išskiria vašką, iš kurio gamina korelių pradus. Kitos kiaušinėlius deda tiesiog ant suneštų žiedadulkių kamuolėlių krūvelių. Vėliau korių akelės susiformuoja iš perų kokonų. Lizdo kūrimo pradžioje motinėlė paruošia 2 – 3 vietas perams. Prie jų lipdo indelį nektarui. Aplinkui įrengia iki 12 vietelių. Pirmajam perui išsiritus, antrasis toje pačioje akelėje neauginamas. Į tuščias akeles pilamas nektaras („medus”). Taip pat lizde laikoma ir žiedadulkių atsarga.

Dirvinės kamanės lizdavietę nuolat nuo aplinkos izoliuoja vaškiniu apdangalu, kuris padeda išlaikyti pastovesnę 26,6-33,3°C temperatūrą. Pakilus temperatūrai iki 34,5-35,5°C, padidėja vėdinimas puikiai girdimu 130-140 hercų dažniu. Pajutusi pavojų (per žemės vibraciją), pradinį signalą paduoda motinėlė, vėliau prisijungia ir darbininkės. Signalo dažnumas priklauso nuo kamanių rūšies ir yra 250-5000 hercų.

Įvairiais tyrimais nustatyta, kad kamanės, suradusios ir atnešusios į lizdą nektaro ar žiedadulkių, kitų neaktyvina maisto paieškomis (kas būdinga naminėms bitėms). Atnešto maisto kvapas taip pat neskatina rinkėjų. Komunikacijų nėra. Maisto rinkimui įtakos turi jo atsargos lizde: kai jo trūksta, rinkėjos skrenda ieškoti.

Kamanės, ilgiau įsivyravus nepalankiems orams, kai trūksta maisto, sunaikina besivystančius perus. Tai kanibalizmas, būdingas ir naminėms bitėms: jos pirmiausia šalina tranų perus.

Kamanės, rinkdamos nektarą ir dedamos jį į korio akeles, iš dalies jį praturtina seilių fermentų. Dėl to surinktas nektaras pasikeičia: jame vyrauja fruktozė. Sacharozės lieka labai mažai. Kamanės renka ir lipčių. Todėl lipčiaus metais kamanių „meduje” atsiranda ir melicitozės. Jeigu kamanių surinktą nektarą vadintume medumi (S. Pileckis, 1982), tai jis būna dviejų rūšių. Lizdo pakraščių akelėse skystesnis, 42-57 proc. cukringumo, o centrinėse tirštesnis, turintis 70-87 proc. cukraus. Skystesniame meduje daug fermentų. Tirštesnį medų sudaro invertuoti cukrus, bet vyrauja fruktozė. Palyginus su naminių bičių medumi, jame daugiau žiedadulkių. Kamanės perams atskirai vandens nerenka. Maitindamos lervutes, tirštesnį medų atskiedžia skystu.

Kamanių ir naminių bičių medus labai skiriasi. Kamanių lizdo medaus akelių (ąsotėlių) talpa – 0,6 ml ir jose yra po 0,84 g medaus. Naminių bičių atitinkamai – 0,35 ir 0,25. Medaus fermentų aktyvumas labai žemas (diastazės rodiklis 2,17-5,54), o vandeningumas didesnis (22,0-27,4 p r o c ) . Meduje daug mikroorganizmų i r jų išskyrų, dėl to rūgsta 8-10°C (I. Medebeikinas, N. Kasejevas, 1998).

Pirmąsias perų akeles motinėlė šildo pati, nes reikalinga iki 27,0°C temperatūra. Dalį šilumos išskiria patys perai: kuo jų daugiau, tuo lizde šilčiau. Po keturių parų išsirita pirmosios lervutės, kurios maitinasi žiedadulkėmis. Pro nevisiškai uždengtų akelių angeles perai gauna ir skysto nektaro bei medaus. Vienuoliktą parą lervutės siuva kokonus. Išsivysto per 21-22 paras. Kamanės darbininkės iš pradžių būna dvigubai smulkesnės už motinėles. Pasimaitinusios grįžta į tuščias akeles ir taip padeda šildyti būsimas seseris, kol subręsta. Plaukeliai įgauna būdingą rūšiai spalvą. Tuomet darbininkės pradeda rūpintis lizdu.

Priklausomai nuo kamanių rūšies per sezoną lizdavietėje susikaupia keli šimtai darbininkių, vėliau motinėlių ir tranų. Padidėjus darbininkių kiekiui, motinėlė rūpinasi tik perais. Jos pilvelis ryškiai pailgėja, pati tampa labai nejudri. Korio (gniužulo) pakraščiuose ruošiami didesni žiedadulkių gniužulėliai, kuriuose išsivysto apie 10 proc. lizdo gyventojų – jaunų motinėlių. Pagaliau senajai lizdo motinėlei išsenka sėklelės; ji pradeda dėti neapvaisintus kiaušinėlius, iš kurių išsivysto tranai. Tranų ir motinėlių santykis 2:1. Senoji motinėlė silpnėja ir žūsta, nes peržiemojusi ji išgyvena tik iki rudens. Kai kurių rūšių kamanes motinėles per sezoną pakeičia jaunos.

Kamanių šeimose sugyvena daugelis motinėlių, o naminių bičių – tik viena. Kamanių tranai yra „džentelmenai”, žuvus motinėlei bei besibaigiant darbininkėms, jie baigia auginti perus. Nepalieka jų be maisto. Tranai gyvenimą baigia žieduose, todėl juos dar rudenį galima matyti ant astrų ar kitų rudeninių gėlių žiedų.

Rudenėjant motinėlės poruojasi. Savo organizmą ruošia žiemai: hemolimfoje ir riebaliniame sluoksnelyje padaugėja glikogeno, gurklelyje – medaus atsargų. Lizdavietę palieka, kai randa tinkamą vietelę žiemoti.

Kamanės, kaip ir naminės bitės, serga įvairiomis ligomis. Tačiau jos mažai ištirtos. Pagal V. Pavliukovą (1987) kamanės Bombus agrorum ir B. terrestris serga nozematoze (sukėlėjas mikrosporidija Nosema bombi). Tai šalinimo (Malpigijaus) organų liga. Virškinimo traktas sutrinka (kritidiozė) nuo žiuželinio pirmuonio (Crithidia bombi).

Kamanių auginimas.

Ar visų rūšių kamanes galima auginti, pirminius rašytinius duomenis pateikė V. Grebenikovas (1972). Anot jo, vertingiausia raudonųjų dobilų žiedų apdulkintoją B. agrorum prijaukinti nesiduoda. Bombidariumuose greitai pripranta apsigyventi B. terrestris bei B. distinguendus. Todėl Europoje jau dešimtmetis B. terrestris veisiama šiltnamiuose. Belgų duomenimis, žemės kamanės vienintelės, kurios veisiasi ir žiemą. Kitų rūšių kamanės pereina į anabiozę. Šiaurės Amerikoje auginamos B. impatiens, B. occidentalis, o Kanarų salose – B. canariensis. Pasaulyje 1996 m. buvo išplatinta šiltnamių augalams apdulkinti apie 0,5 mln. kamanių seimelių už 75 mln. JAV dolerių. Europoje kamanių šeimeles daugiausia platina belgai.

Kamanių apgyvendinimas pagal V. Grebenikovą.

6 pav. Aviliukai kamanėms: A - žemės kamanė aviliuke kuria lizdą; B - pritaikytas kamanėms nukleusas (autorius A. Kabzevas, 1991): 1 - aviliukas, 2 -fiksatorius, 3 - padėklas, 4 - polietileninė plėvelė, 5 - landos vamzdelis (1,5 cm skersmens) apsaugai nuo gegutinių bičių, 6 - tinklelinis koridoriukas prie lakos (L), 7 - stovas

Žiemą pagaminamos mažos dėžutės – mediniai aviliukai (15×15x15 cm). Prie lakų įrengiami 0,5-1,0 m ilgio koridoriukai apsaugai nuo gegutinių kamanių. Aviliuko vidus ištepamas juodžemiu. Paklojama samanų, pelių lizdų likučių, susmulkintų augalų. Šalia įdedamas naminių bičių šviesaus korio gabaliukas cukraus sirupui pilti (1:1). Pavasarį sugaunama norimos rūšies ieškanti lizdavietės kamanės motinėlė ir įleidžiama į paruoštą aviliuką (6 pav. a).

Autoriui jaunystėje tekdavo apgyvendinti su lizdu paupėse rastas samanes. Kai kamanės priprasdavo landyti pro aviliuko laką, vidudienį būdavo perkeliamas visas korys, o vakare parnešamas arčiau namų. Samanės išgyvendavo iki rudens, o lizdus sunaikindavo vaško kandys. Kad gyvena gegutinės kamanės, autorius dar nežinojo, todėl ir lakos koridoriuko nenaudojo.

 Europoje dirvinės kamanės auginamos polistiroliniuose avinukuose (M. VVarzecha, Th. Gladis, 1994). Aviliuko matmenys – 20×20x20 cm, kurio vidus padengtas minkštu kartonu (dėl šilumos). Lakos skersmuo – 18 mm, o prielakis – 10×6 cm. Vidun įdedama arklių plaukų, sausų durpių, pakulų ar kitų minkštų medžiagų. Maitintuvę atstoja naminių bičių su patrumpintomis akelėmis 5×5 korio gabaliukas, į kurio akeles įpilama trys arbatiniai šaukšteliai 1:1 medaus/vandens maisto. Maistas keičiamas, kad nesurūgtų. Naudojamas i r dirbtinai invertuotas cukrus specialiose maitintuvėse. Į parengtą aviliuką perkeliama sugauta motinėlė. Motinėlės gaudomos gamtoje, nes rudenį jaunos palieka šiltnamius ir žiemoja netoli jų tinkamose lizdavietėse. Sugauta motinėlė, pavyzdžiui, su degtukų dėžute, dedama į aviliuką prie maisto. Kamanė maistu susidomi. Aviliukas uždengiamas i r pastatomas nuošaliau, kad tiesiogiai nekaitintų saulė. Po trijų dienų, vakare, patikrinama, ar motinėlė gyvena aviliuke. Jei atsargiai pabeldus, pasigirsta garsas, viskas tvarkoje. Po kurio laiko aviliuke įrengiamas kamanės lizdas.

Manau, kad daugelis ūkininkų turi mažus šiltnamiukus, kuriuose augina daržoves, ypač pomidorus ar gėlių sekiojus. Pravartu įveisti ir kamanių aviliuką. Tai pigiausias žiedų apdulkintojas, nereikalaujantis didesnės priežiūros. Viena kamanių šeimelė sėkmingai apdulkina iki 3000 m2 šiltnamio pomidorų plotą per 6 – 8 savaites. Kitoms daržovėms skiriamas dar didesnis plotas. Jei šeimoje yra gamtos mėgėjas, galima auginti ir daugiau kamanių seimelių, bet pirmiausia būtina įgusti. Pabandykite, nes paruoštas šeimeles pirkti gana brangu.

Bitiniai dirbtinėse lizdavietėse

Daugelyje pasaulio valstybių laukinius bitinius bandoma auginti dirbtinėse lizdavietėse. Geriausiai sekasi privilioti lapkirpės bites. Pateikiama Novosibirsko V.Grebenikovo (1986) auginimo patirtis, nes mūsų augintojai bandymų neaprašo.

Lapkirpės bitės auginamos iš senų laikraščių susuktuose vamzdeliuose. Vamzdelių skersmuo 5,5-6,5 mm, ilgis – 16-19 cm (6 pav.). Pirmiausia iš laikraščio išpjaunami šešiakampiai popierėliai, kurie, prieš suvyniojant į vamzdelius, truputį suklijuojami (kampuose) (1). Paruošti vamzdeliai supakuojami ryšulėliais (2), kurie apdengiami arba dedami pastogėn nuo lietaus (3).

6 pav. Lizdavietės bitėms lapkirpėms: 1 - taip susukami laikraštiniai vamzdeliai; 2 - vamzdeiių surišimas; 3 - vamzdeliai po stogeliu

Stoginė su dirbtinėmis lizdavietėmis įtaisoma arčiau pelkių, kur lapkirpių pasitaiko dar daugiau. Vamzdeliuose apsigyvena bičių palikuonys. Rudenį, vamzdelius pamirkius vandenyje, išnešami laukan, kad išsiristų suaugėlės lapkirpės. Norint užauginti apdulkinimui, pavyzdžiui, mėlynžiedžių liucernų žiedams, kokonai laikomi inkubatoriuje 0 – 4,4°C temperatūroje. Kelioms dienoms prieš žydėjimą kokonai palaikomi šiltame kambaryje ir išbarstomi pasėlyje.

Naudotinos daugkartinės lizdavietės. Jos gaminamos iš 2 cm storio nesmalingos lentos (7 pav.). Sudedamųjų kanalėlių ilgis – apie 12-15 cm, skersmuo – 7 mm. Tokios lizdavietės tinkamiausios megachilėms bitėms. Kitų rūšių bitiniams daromos kitokių konstrukcijų lizdavietės.

7 pav. Medinės išardomos lizdavietės bitėms megachilėms

Išardomos medinės lizdavietės pakabinamos po medžių šakomis, prie pastatų sienų ar kitur. Paruošus didesnį kiekį, būtina apsaugoti nuo skruzdėlių; skruzdėlynai arti lizdaviečių nepageidautini.

Žymiai malonesnis darbas su kamanėmis. Šių eilučių autorius savo bitininkavimo kelią kaip tik ir pradėjo nuo kamanių. Radus žeminės kamanės lizdavietę, reikia įruošti aviliuką ir jį be dugno užstatyti ant lizdavietės, kad kamanės priprastų landyti pro laką (8 pav.). Po dienos kitos, vakare, lizdas perkeliamas į aviliuką su dugnu. Jis pernešamas į norimą laikyti vietą: sodo patvorin, pastogėn ar kitur. Negalima statyti ant skruzdėlyno arba skruzdėlių takų, kurių gausu pamiškėse.

8 pav. Žeminės kamanės lizdavietė (1) ir aviliukas (2) ant skraidymo angos

Kamanėms aviliukai gaminami iš dviejų centimetrų storio lentos, maždaug 2,5 – 3,5 dm³ talpos (9 pav.A). Aviliuke įrengiamas 15 – 20 cm ilgio lakos koridoriukas su vidine 2×2 cm anga. Aviliuko vidui tinka samanos, seni ir sausi pelių lizdai.

Patartina bandyti kamanes apgyvendinti Šiltnamyje. Geriau tinka stiklinis šiltnamis ir sodinės kamanės. Aviliuose, kurių samanų kamuolėlio vidun įdedama gabalėlis naminių bičių korių su duonele, kamanių motinėlės noriau apsigyvena, nes turi vilioklį, t.y. pradinio maisto lervutėms.

Kamanių motinėlės pagaunamos pavasarį, orui atšilus, sode, kuomet skraido dirvos paviršiuje ir ieško tinkamos vietos lizdavietėms. Sugauta kamanės motinėlė dėžutėje ar stiklainiuke pernešama į vieną iš įrengtų aviliukų priprasti.

Šiltnamyje, jeigu dar nežydi augalai, į kibirą pamerkiama blindės šakų, kad kamanės rastų žiedadulkių. V.Grebenkovas (1973) siūlo iš plastmasi

nių butelių kamštelių pagaminti maitintuvių, į kurias retkarčiais tikslinga įpilti cukraus sirupo ar praskiesto medaus su duonele. Vėliau, kai sužydi agrastai ir kiti sodo vaismedžiai, galima pradaryti šiltnamio langelį, kad kamanės įsineštų maisto ir iš lauko. Rudeniop dalis jaunų susiporavusių kamanių motinėlių lieka žiemoti šiltnamio dirvoje. Kitais metais nereikia gaudyti lauke: turima savų „naminių” kamanių.

Kamanių aviliukai pakabinami, taip jie apsaugojami nuo skruzdėlių (9 pav. B).

9 pav. A - aviliukas kamanėms; B - apsauga nuo skruzdėlių (pakabinus)

Primityvios medunešės bitės

Pirmiausia, kodėl medunešės? Juk bitės medų gamina, o neneša, kai neša, tai bitės vagilės. Pavadinimo kaltininkas pats gyvūnų sistemintojas (vardų suteikėjas) K.Linėjus, davęs pavadinimą A. mellifera (1758), po trejų metų perkrikštijo į A. meilifica (vietoj medaus nešėja į medaus gamintoja). Todėl ir šiandieninėje bitininkystės literatūroje vartojami abu pavadinimai, nors teisingesnis antrasis.

Begeluoninės bitės (Melipona ir Trigona) dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje. Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais į viršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4 – 8 spirelinius kiaušinlatakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai.

Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ir net tiesiog žemėje.

Vietiniai gyventojai begeluoninių bičių medų vartoja kaip vaistą. Jis rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.

Tačiau jis labai brangus, pavyzdžiui, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą.

1956 m. Brazilijon įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluoninių bičių ekologinės sąlygos. Afrikietės, ypač metisės, tapo labai agresyvios: užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus. Meliponos ir trigonos sparčiai nyksta. Pavyzdžiui, San Paulo valstijoje 1854 m. miškingumas siekė 81,8%, o išplitus kavos plantacijoms, miškai sudaro tik 8,3% (1973). Ankstesnėse ganyklose vienoje vietoje bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 1 medaus, o pastaruoju metu laiko tik po 5 bičių šeimas ir surenka po 2-5 1 medaus. Šiandien meliponas daugelis bitininkų laiko kaip dekoratyvines šalia metizuotų įvežtinių, bet produktyvių bičių šeimų.

Tikrosios medaus gamintojos

Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. o medunešės bitės – tik prieš 15 mln. metų

Azijos žemyne (Indija, Kinija) natūraliai veisiasi indiškosios bitės. Indijos didžioji bitė (A. dorsata) išplitusi Indijos tropikuose. Medžių šakose siuva vieną 1-1,5 ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos.

Smulkiausios medaus gamintojos yra Indijos mažosios bitės (A. floreae), kurios medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį (10 pav.), bet skirtingų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė – apdulkina kai kurių medžių žiedus.

Panašiausios naminėms bitėms yra Indijos vidutinioji bitė (A. indica arba cerana). Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korelius. Leidžiasi apgyvendinamos aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. Su naminėmis bitėmis nesikryžmina dėl genetinio skirtumo.

10 pav. Indiškųjų bičių lizdavietės

Tamsi, judri, pikto būdo,

Dauginasi spiesdama.

 Kas skraidyti, dirbti trukdo,

Tą sutinka geldama.

J.Straigis

Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutinia­jam ledynui, maždaug prieš 5,5-6 tūkst. metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą. Lietuvoje pasitaiko keturios naminių bičių rasės, kurios laikomos Europos valstybėse.

Vietinės (A. mellifica mellifica) už kitas stambesnės. Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis – 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas, labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Spiečia rytojaus dieną po pirmojo motinos pero narvelio uždengimo. Pagrindinio medunešio metu nektarą noriai pila j magazinų korius. Šeimos išsivysto antrojoje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka cukringesnj nektarą. Tinka kryžminti su kaukazietėmis.

Kaukazo kalnų pilkosios (A. m. caucasica)

Kaukazietė gero būdo,

Šeimininko negelia.

Dobiluose noriai skraido,

Šviesų medų gamina

J.Straigis

Kaukazietės – raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu nektaru užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus ir apžiūrint lizdą ant korių ramios. Neigiama savybė, kad blogiau žiemoja.

Karnikos (A. m. carnica)

Susilaukė gero vardo,

Pas bičiulius karnika:

Prie medunešio silpnoko

Ji geriausia visada.

J.Straigis

Tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai pilki, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šeimos greičiau sustiprėja.

Pastaruoju metu plinta karnikų populiacija – Karpatų bitės.

Italijos (A m. ligustica)

Italietė jei užklydo,

Atpažinsi visada:

Pas kaimynes be leidimo

Vagiliauja paslapčia.

J.Straigis

Bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Medų dengia baltai. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto. Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.

Mišrūnės

Metizuota – gyvo būdo,

apsukresnė visada:

Net kaimynės gelsvo rūbo

Nenuskriaudžia niekada.

J.Stralgis