BITININKAS

Bitininkų šventėje kalbėta apie saldų medų ir karčias patirtis
Rugpjūčio 4-5 dienomis Biržuose vyko XXXI Lietuvos bitininkų šventė.

Nuo pat ankstyvo šeštadienio ryto bičių produktų mėgėjai traukė į J. Janonio aikštę, kur šurmuliavo bičiulių mugė. Biržiečiai galėjo išsirinkti įvairių rūšių medaus, bičių duonelės, žiedadulkių, paragauti įvairiausių kitokių gardumynų.

Anykščių krašto bitininkai siūlė ne tik medaus nusipirkti, bet ir paragauti iš jo produktų pagamintų „vaistų”. Visi gyrė „Černobylio likerį” bei darbščios bitininkės iškeptus originalaus skonio sausainukus, kokių mūsų krašte ragauti niekam netekę. Suaugusieji ir vaikai ilgai stebėjo miniatiūriniame „avilyje” dūzgiančias biteles ir bičiulių klausinėjo, ar labai sunku būti bitininkais.

Vilkaviškio bitininkų draugijos narys Giedrius Mačys, turintis apie 100 bičių šeimų, sakė, jog Lietuvoje bitininkauti neapsimoka. Jis mugėje pasistatė stendą, kuriame buvo ne tik romantiškos nuotraukos iš bitininko kasdienybės, bet ir užrašas apie parduodamą bityną. Vyras pasakojo bites įsitaisęs, kai su šeima grįžęs iš Anglijos gyventi į tėvynę. Deja, nuotaikos ne džiugios. Parduodant didelius kiekius medaus urmu, už kilogramą ūkininkui temokama 4,30 Lt. Penkiolikos metų bitininkavimo patirtį turinti šeima tvirtino, jog taip dirbti neapsimoka. Jaunas vyras žiemomis vis tiek važiuoja uždarbiauti į užsienį.

Biržų rajono Kirkilų kaime bites laikanti L. Balčiūnienė buvo įsitikinusi, jog, kaip sunku bebūtų, bitės yra neatskiriamos nuo žmogaus. Net tada, kai nebeturės jėgų važinėti į kaimą, moteris norėtų nors vieną avilį atsivežti į miestą ir pasistatyti prie namo. Jau dabar ji svarsto, kaip tarsis su savo kaimynais, nes bitėms laikyti reikia šalia gyvenančiųjų sutikimo. O bitininkystė jai – savotiška lemtis. L. Balčiūnienė prieš daugelį metų turėti bičių net nesvajojo. Bet jų spiečius vieną dieną atskrido ir įsikūrė sename avilyje – teko išmokti jomis rūpintis.

Pasvalio krašto bitininkas Povilas Samuolis biržiečiams siūlė pirkti… bičių motinėlių. Vienos tokios prekės kaina buvo nei didelė, nei maža – 30 litų.

Rokiškėnas Romualdas Jukna pirmiausiai mugės dalyvius kvietė pradėti nuo poezijos – šalia medaus galėjai paskaityti bičiulio sukurtą eilėraštį. Bitininkauti, pasak vyro, neapsimoka, bet labai svarbu išlaikyti senas bitininkų šeimos tradicijas. R. Jukna prisiminė savo tėvus ir senelius, niekada nesiskyrusius su bitėmis. Elgtis su šiais Dievo kūrinėliais bitininkas jau yra išmokęs ir savo vaikus.

Šalia bitininkų mugėje buvo įsitaisę ir žolininkai. Sako, jog abu užsiėmimai glaudžiai tarpusavyje susiję. Bene didžiausio pirkėjų dėmesio sulaukė žolininkė Adelė iš Joniškėlio. Jos arbatų bei tepalų geidė namo parsinešti gausus būrys biržiečių, sustojusių į ilgą eilę.

Prieš pietus bitininkai suspėjo ir pasimelsti. Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje šalia altoriaus buvo ne tik sustatytos bitininkų draugijų vėliavos, bet ir padėta po du indelius medaus.

Oficiali šventės pradžia buvo paskelbta Jaunimo parke, kur iškilmingai buvo pakelta bitininkų sąjungos vėliava. Po oficialių kalbų, sveikinimų ir apdovanojimų bičiuliai dalyvavo profesinio meistriškumo varžytuvėse. Vėliau miesto visuomenė buvo pakviesta į paskaitą apie bičių produktų naudą sveikatai.

Šeštadienio vakare bitininkai laiką šauniai leido prie visos Lietuvos bičiulių bendro stalo.

Sekmadienį šventės dalyviai lankėsi rajono bitynuose, kur ieškojo atsakymų į visiems aktualius klausimus.