BITININKAS

2003-08-05, 12:00

Ivona ŽIEMYTĖ, Ivona ŽIEMYTĖ

Praėjusį savaitgalį Pajūrio regioniniame parke įvyko 27-oji Lietuvos bitininkų šventė, ir šį sykį jos devizas buvo: “Nelaikyk piktų ir ligotų bičių šeimų!”
Šventė prasidėjo Kretingos bažnyčioje, kur buvo laikomos šv. mišios už 2002 m. mirusius bičiulius, pašventintas medus. Po to Karklėje vyko geriausių šalies bitynų bei bičių produktų, inventoriaus, veislinių bičių motinų aviliukų paroda ir mugė.
Joje dalyvavo svečiai net iš Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Estijos.
Šventės metu, be kita ko, vyko seminaras apie šalies bitininkystės perspektyvas, bičių ligas, jų produktų paruošimą prekybai, apiterapiją (medicinos mokslo sritis, nagrinėjanti bičių produktų panaudojimo galimybes įvairių ligų gydymui), savo veiklą pristatė geriausios – Klaipėdos apskrities, Kretingos ir Skuodo bitininkų draugijos.

Bitininkai – atskira kasta

Pasak Klaipėdos bitininkų draugijos pirmininko Kazimiero Kudriavcevo, pernai daug bitynų nukentėjo nuo dar nežinomos epidemijos, tad medaus bus mažiau, nors kaina nekils.
K. Kudriavcevo teigimu, kiekvieno bitininko medus – pats geriausias, tik jį pirkti reikėtų ne turguje, o nuvažiuoti į bitininko namus, pažiūrėti, kaip jis gyvena, kokiomis sąlygomis tą medų suka.
“Bitininkai bendrauja tarpusavyje, tai – atskira kasta. Kalbamės apie viską, bet, kaip ten bebūtų, kalba visuomet grįžta prie bičių”, – pasakojo bitininkas.
Paklaustas, kuo skiriasi bitininkystė nuo, tarkim, kiaulininkystės, K. Kudriavcevas teigė, jog tai visiškai skirtingi dalykai: “Prie bitės negali eiti avėdamas auliniais batais, turi būti švarus ir tam nusiteikęs. Bitės labai jaučia žmogaus pyktį ir lauką aplink jį, aurą. Paprastai bitininkai esti labai ramūs žmonės, nes bitės netoleruoja staigių judesių. Gali būti pikčiausia šeima, bet jeigu tu prie jos prieisi taikiai, santarvėje su savimi ir pasauliu, ji tave priims puikiai”.
Beje, vietinės bitės – itin piktos. Anuomet, kai kolūkiai augino ypač daug dobilų, buvo įvežtos Kaukazo bitės, nes jų straubliukai ilgesni. O dabar plinta naujos bičių rūšys – Danijos populiacija, Alpių kalnų, Austrijos: jos mažiau spiečia, serga, geriau žiemoja. Europinio pripažinimo sulaukė Anglijos vienuolių išvesta Bachvesto rūšis. Tai – hibridai. Jos “ramios kaip belgai” ir jų labai darbščios, stiprios šeimos.
Klaipėdos bitininkų draugijos pirmininkas su nostalgija prisimena laikus, kai Klaipėdos bitininkų draugija vienijo 400 narių. Šiandien, laisvos rinkos sąlygomis, liko vos 27 “bičių fanatikai”.

Net bičių nuodai – vaistas

Žemaičiai bičiuliai Kazimieras Poškys ir Gintautas Grigaitis prasitarė, jog polinkis bitininkystei – genetiškai paveldimas: “Melžti karvę, kiaulę skersti žmogų gali nuvaryti – o prie bityno kojos nekels, jeigu nepatinka. Mano dukros gali ir ilgiau pamiegoti, pasakei – reikia į bityną, jos anksčiausiai atsikels”, – sakė bitininkas Gintautas. – Įgėlimų mes neskaičiuojam. Iš bitininkystės galima pragyvent, bet reikia labai daug dirbti. Anais laikais užteko per šimto bičių šeimų, dabar reikia 3-4 šimtų. Bitė – ne karvė, nepririši, pas mus ne Baškirija, nėra didelių liepynų, tad medus mišrus. Mano bitės “ganosi” miške ir laukuose. Renkame žiedadulkes, duonelę, medų, šiuo metu tik jų nuodams rinkos nėra”.
Medicinos mokslų daktaras, pasaulyje žinomas apiterapeutas A. Baltuškevičius kalbėjo apie nuo Hipokrato laikų farmakologijoje naudoto medaus universalias gydomąsias savybes.
Egipte pikį su medumi vartojo mirusiems faraonams balzamuoti. Ne tik karaliai gėrė iš medaus gamintą midų. Pasirodo – tai ir šiuolaikinės civilizacijos panacėja. Bičių produktai, tai – atjauninanti kosmetikos želė, amžinas variklis sportininkams, vaistas nuo impotencijos, tuberkuliozės, paradontozės, onkologinių, nervų bei virškinamojo trakto ligų, mažakraujystės, nevaisingumo, tinka gydyti sunkiai gyjančias žaizdas bei stiprina imunitetą. Prieniškio bitininko žmona Danutė Olsevičienė, prekiavusi vaško žvakėmis bei skulptūrėlėmis, nuliejusi iš jo net “Paskutinės vakarienės” kompoziciją, itin pagarbiai kalbėjo apie šį Dievo vabalėlį bei žiedadulkių ir pikio aromatų terapiją – tai skatina kūrybą ir yra vartai į mūsų sielą.

Bitininkų tauta

“Galime laikyti save bitininkų tauta, – sako Kėdainių rajono, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dirbęs bitininkas profesionalas, dabar ūkininkas Pranas Matulis. – Kol kas nėra priimtas bitininkų – ūkininkų įstatymas, tad negalime gauti 30 arų miško. Vargstam, turim 170 avilių, dirba mano šeima: žmona, trys sūnūs ir dukra. Mano mama turėjo tris avilius; po šiai dienai važiuoju į tėviškę ne tik aplankyti tėvų kapų, bet ir prižiūrėt tų bičių šeimų. Savas patyrimas ir yra didžiausias atradimas bitininkystėje, atrandi žmogus pats save. Ypač šiais laikais, kai brandaus amžiaus žmonės neranda darbo ir savo vietos. O bitės tai yra amžina kūryba, gamta. Mokslininkai dar neištyrė socialinių bičių bendruomenės santykių: mes daug ko galiam pasimokyti iš bičių. Yra tvarkdariai, vyrauja matriarchatas, kaip senovės Lietuvoje. Bitininkas turi būti universalas visažinis: veterinaras, dailidė, architektas ir piemuo… Štai tūkstantį bičių šeimų turi vokiečiai, jie samdo juodadarbius iš Lietuvos ar Lenkijos, o jei žmogus sugebi pats viską pasidaryt nuo pradžios iki galo, tai yra didelis pasitenkinimas. Patys auginame bičių motiną – nuo mažiausio kiaušinėlio, maitindami ją bičių pieneliu, idant karalienė susilauktų palikuonių. Vidutiniškai gyvendama trejus metus, per metus ji padeda po 80 tūkstančių kiaušinėlių, ir tai – ne riba. Viskas priklauso nuo to, koks buvo oras, kaip apsivaisino, kokių “vyrų” turėjo”, – sakė žmogus, už 30 litų pardavinėjęs veislines bičių motinas.
Anot jo, jeigu žmonės perimtų bičių gyvensenos tradicijas, jie būtų daug protingesni ir laimingesni, negu dabar yra.

2003-08-06, 09:00

Šalies bičiulių šventė Karklėje