BITININKAS

Gimė 1888 m. sausio 5 d. Stebuliškėse (Marijampolės apsk.). 1908 m. baigė Marijampolės gimnaziją, 1913 m. – Peterburgo un-to Fizikos-matematikos f-to Gamtos skyriaus agronomijos grupę.
1913 m. dirbo Marijampolės ūkininkų draugovėje agronomu. 1914-17 m. tarnavo caro kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1918-26 m. dirbo pedagoginį darbą Šiauliuose, Dotnuvoje. 1919 m. Kvietiškyje (Marijampolės apsk.) suorganizavo žemės ūkio mokyklą. 1926-41 m. dėstė Žemės ūkio akademijoje, 1940 m. akademijos profesorius, 1940-41 m. rektorius. 1941-44 m. dirbo Saratovo srityje, Udmurtijoje, Debiosių vaikų namų direktoriumi. 1944-45 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos rektorius, 1945-47 m. prorektorius, 1947-57 m. Augalininkystės, 1957-62 m. Žemdirbystės katedros vedėjas, o 1956-58 m. kartu dar ir Kauno rj. Mičiūrino kolūkio pirmininkas. Lietuvos žemės ūkio akademijoje dėstė iki mirties (1973) bitininkystę. 1957 m. suorganizavo respublikinius bitininkystės kursus; juos kasmet baigdavo apie 50 žmonių.
1940 m. J. Kriščiūnui suteiktas profesoriaus pedagoginis mokslo vardas.
1946 m. išrinktas Lietuvos MA nariu, 1948 m. – Sąjunginės (Lenino) žemės ūkio MA nariu.
Plėtojo Lietuvoje augalų apsaugą, bitininkystę, sėklininkystę. Vienas bandymų stočių Lietuvoje organizatorių.
Pirmąją knygą apie vabzdžius kenkėjus parašė 1912 m., pavadinęs ją “Augalų ligos” [324]. Čia pirmą kartą lietuviškais vardais pavadino daugelį vabzdžių rūšių. Parašė knygų: “Bitininkystė” (1933) [325] (pakartotinai išleista 1947, 1954, 1961 m.) [326]; “Augalininkystė” (1959), brošiūrų, straipsnių žemės ūkio klausimais. 1970 m. su bendraautoriais paskelbė vadovėlį “Bitininkystė” [107], knygutę “Įdomusis bičių gyvenimas” (1949) [327].
Jam vadovaujant buvo apgintos 4 disertacijos entomologijos klausimais.
Su kitais įsteigė Lietuvos bitininkų ir Cukrinių runkelių augintojų d-jas. Jo iniciatyva 1930 m. įsteigta kooperatinė d-ja “Sėklininkas”. Daugelį metų buvo Lietuvos žemės ūkio akademijos Bitininkystės komisijos pirmininkas. 1932 m. išrinktas Lietuvos bitininkų d-jų sąjungos valdybos nariu. Nuo 1965 m. Lietuvos entomologų d-jos narys.
1974 m. įsteigta kasmetinė J. Kriščiūno premija Lietuvos žemės ūkio akademijos studentams už geriausią darbą bitininkystės, sėklininkystės ar augalininkystės tematika.
Apdovanotas 4 ordinais, kitais pasižymėjimo ženklais.
Mirė 1973 m. liepos 2 d. Kaune.
Apie J. Kriščiūną išleista keletas knygų: “Akademikas Jonas Kriščiūnas” (1979) [24], “Akademiko Jono Kriščiūno entomologinė veikla” (1976) [570] ir kt.
Kaune prie namo, kuriame gyveno paskutiniaisiais metais, pritvirtinta atminimo įamžinimo lenta, o Dotnuvoje-Akademijoje jo vardu pavadinta gatvė.
Jono Kriščiūno rankraštinis palikimas saugomas Vilniaus un-to bibliotekoje (F-94) ir Lietuvos MA Centrinėje bibliotekoje (F-185).

Akademikas J. KRIŠČIŪNAS – bitininkystės pradininkas Lietuvoje

prof., habil. dr. Algirdas Skirkevičius
Lietuvos mokslų akademijos narys
Lietuvos bitininkų sąjungos prezidentas

Kuo labiau mes tolstame nuo akad. Jono Kriščiūno aktyvios veiklos laikų, tuo labiau jį pradedame suprasti, geriau vertinti jo darbus. Ir tai yra dėsninga, nes mes tobulėjame patys, atsiranda nauji vertinimo kriterijai, auga mūsų kompetencija. Galbūt čia ir yra tos svarbiausios priežastys, dėl kurių ne vi­sada sugebame gerai įvertinti žmogaus nuopelnus tada, kol dar jis gyvas. Nors tos priežastys gali būti ir kitokios.
Norėčiau atkreipti visų dėmesį į akad. J. Kriščiūną, kaip bitininkystės pradininką Lietuvoje, ir apskritai jo indėlį į Lietuvos entomologijos mokslą.
Akad. J. Kriščiūnas įvairiais bitinin­kystės ir kitų vabzdžių mokslo klausimais yra paskelbęs apie 360 publikacijų, iš jų – 16 įvairios apimties knygų. Visi straipsniai ir knygos Lietuvoje parašytos lietuvių kalba, išskyrus vieną straipsnį, kuris buvo parašytas 1958 m. ir išspausdintas birželio 5 d. dienraštyje „Sovietskaja Litva”.
Pirmieji J. Kriščiūno straipsniai pasirodė 1908 m. „Šaltinyje” ir „Lietuvos ūkininko” priede „Žemė” (1910-1914 m. J. Kriščiūnas jį redagavo). Po straipsniais jis pasirašydavo šiais pseudonimais ir kriptonimais: Petrapilietis, Studentas, Vienas, J.-K., Bitininkas, J.-S. Kodėl jis pasirašydavo ne tikra savo pavarde, atsakyti šiandien sunku. Priežasčių galėjo būti ne viena.
1908 m. jis paskelbė 5 publikacijas, iš kurių 2 buvo paskirtos bitininkystei, 2- kovai su sodo kenkėjais ir 1 – grybinėms sodo ligoms. Taigi pagal 1908 m. publikacijas mes matome, kad J. Kriščiūnas savo veiklą spaudoje pradėjo nuo bitininkystės ir augalų apsaugos reikalų.
Būdamas Peterburgo universiteto studentas (1908-1913 m.), J. Kriščiūnas parašė 44 straipsnius, iš kurių 21 parašė 1910 m.
1912 m. „Studento” slapyvardžiu paskelbė pirmąjį kovos su augalų ken­kėjais ir ligomis vadovą lietuvių kalba „Augalų ligos”. Iliustruotoje 156 psl. apimties knygoje J. Kriščiūnas pirmą kartą lietuviškais vardais pavadino daugelį vabzdžių rūšių. Knygos įžangoje jis rašė: „Labai mažam vabalų ir drugių skaičiui žmonės davė vardus, o visi kiti pasiliko bevardžiai, kaipo žmonėms mažai pažįstami. Vienok, šitam aprašyme tuos bevardžius vabalus ir drugius reikėjo kaip nors užvardinti, ką aš ir padariau. Ar gerai aš juos užvardinau, tesprendžia skaitytojai, o taisomą lai pataiso.
1915-1920 m. J. Kriščiūno straipsnių bitininkystės ir entomologijos klausimais neberandame. Tuo metu jis tarnavo caro kariuomenėje (1914-1917 m.), mokytojavo Šiaulių gimnazijoje (1918-1919 m.).
Pradėjęs mokytojauti Dotnuvoje (1921-1924 m.), J. Kriščiūnas vėl prisiminė entomologiją ir parašydavo 1-2 straipsnius per metus. Įkūrus Dotnuvoje Žemės ūkio akademiją, J. Kriščiūnas pradėjo dirbti joje dėstytoju. Nuo 1925 m. J. Kriščiūno publikacijų entomologijos klausimais labai padaugėjo. 1925-1938 m. jis per metus paskelbdavo vidutiniškai 38 straipsnius. 1933 m. mokslininkas išleido savo pirmąjį didelį (676 psl., su iliustracijomis) veikalą – pirmąjį bitininkystės vadovą lietuvių kalba „Bitininkystė”. Tais pačiais metais, prieš pasirodant šiam J. Kriščiūno darbui, prof. St. Mastauskis rašė: „Kaip matyti, sulauksime pirmojo platesnio bitininkystės vadovėlio lietuvių kalba. Šis bitininkystės vadovėlis yra būtinas ne tiktai bitininkams, bet ir visiems mūsų gamtos mylėtojams. Šis veikalas buvo pakartotinai išleistas 1947,1954,1961 m.
Taigi 1925-1938 m. J. Kriščiūno gyvenime, lyginant publikacijų skaičių, yra patys vaisingiausi. Vėlesniais metais entomologijos klausimais J. Kriščiūnas rašė labai nedaug. 1942-1956 m. jis paskelbė 1 straipsnį ir parašė 3 knygas (1947, 1949, 1954 m.), o 1957-1970 m. paskelbė 1-7 straipsnius per metus, t. y. savo veiklą periodinėje spaudoje šiek tiek atnaujino. Be to, parašė 3 stambias knygas (1959,1961, 1970 m.).
Apie augalų apsaugą nuo 1929 m. Kriščiūnas straipsnių periodinėje spaudoje neskelbė. Ją prisiminė tik 1959 m. išleistame kapitaliniame darbe „Augalininkystė”.
Pagal publikacijas akad. J. Kriščiūno gyvenimą galima suskirstyti į 2 laikotarpius:
1.Aktyvus švietėjiškas dalyvavimas periodinėje spaudoje ir pirmųjų lietuviškų knygų augalų apsaugos ir bitininkystės klausimais išleidimas (1908-1941 m.).
2.Stambių veikalų bitininkystės klausimais rašymas ir išleidimas (1947-1970 m.).
Pagal mokslinę – organizacinę, pedagoginę veiklą bitininkystės srityje jo gyvenimas labai daugiaplanis.
Pirmiausia akad. J. Kriščiūnas (1888-1973) praėjo labai vingiuotą ir sudėtingą gyvenimo kelią (tuo laikmečiu praūžė 3 revoliucijos, du pasauliniai karai, įvairios okupacijos). Visuomet jis sugebėdavo kovoti už lietuvišką žodį, saugoti jo grynumą, šviesti valstietį. Todėl jis brangus mums ne tik kaip patarėjas dienraščių, žurnalų ar knygų puslapiuose kaip bitininkauti ar saugoti augalus nuo kenkėjų bei ligų, bet ir kaip lietuviško žodžio puoselėtojas, ypač šio šimtmečio pradžioje Lietuvos kaime. Jo kalba buvo sklandi, taisyklinga, su kapsų tarme. Bendraties galūnes jis paversdavo dvibalsiu (rištie, darytie, aitie). Mintys buvo reiškiamos aiškiai, trumpais ir paprastais sakiniais. Nemėgdavo tarptautinių žodžių. Vykusiai surasdavo jiems lietuviškus atitikmenis. Tarptautinius žodžius vadindavo „piktžolėmis”.
Siekdamas šviesti valstietį sunkiomis tais laikais mokymuisi sąlygomis, J. Kriščiūnas 1932 m. be vyriausybės pagalbos organizavo bitininkystės kursus raštu, kuriems vadovavo iki 1941 m. ir kasmet apmokydavo iki 65 žmonių. Taigi čia turime neakivaizdinio mokymo pradžią Lietuvoje. 1933 m. „Trimitas” (Nr. 9) rašė, kad }. Kriščiūnas išleidžia bitininkystės kursų raštu pirmąją paskaitą „Bitininkystė” (80 psl., su iliustracijomis), kurioje aprašyta bičių teikiama nauda, bitės biologija ir kiti klausimai, o šios paskaitos priede pateikti praktiški patarimai ir atsakymai į klausimus. Tačiau šio leidinio surasti nepavyko.
1943 m. jis organizavo bitininkystės kursus Maskvoje, sugrįžęs į Lietuvą 1957 m. organizavo respublikinius bitininkystės kursus ir stengėsi padėti bitininkams. Pradžioje kursus rėmė Respublikinė bitininkystės kontora. Vėliau (nuo 1964 m.) jie buvo tęsiami Lietuvos sodininkų draugijos vardu. Iki 1979 m. dešimčiai laidų išduoti 335 bitininkų kvalifikacijos pažymėjimai.
Akad. J. Kriščiūnas organizavo ir bitininkų draugijas. 1913-1915 m. pradėjo organizuoti pirmąją Suvalkijoje bitininkų draugiją „Bitė” (1914 m. patvirtinti įstatai), kuri savo veiklą pradėjo tuometinėse Kauno, Vilniaus, Suvalkų, Gardino gubernijose. Kauno bitininkų draugija rūpinosi bitininkų draugijų organizavimu ir kitose Lietuvos vietovėse. 1929 m. Lietuvoje veikė 23 bitininkų draugijos ar jos skyriai. 1927 m. J. Kriščiūnas išrenkamas Kėdainių bitininkų draugijos pirmininku. Tų pačių metų gruodžio 3-4 dienomis dalyvavo Lietuvos bitininkų suvažiavime Kaune. 1932 m. išrinktas Lietuvos bitininkų draugijų (tuo metu Lietuvoje veikė 17 savarankiškų bitininkų draugijų) sąjungos valdybos nariu. 1957 m. bitininkų draugijos veikla atgaivinama kaip Lietuvos sodininkystės draugijos sekcija. J. Kriščiūnas visą laiką buvo šios draugijos Kauno bitininkų skyriaus valdybos nariu. 1965 m. jis įstojo į naujai įsteigtą Lietuvos entomologų draugiją
Labai didelis J. Kriščiūno nuopelnas pagal to meto galimybes- moksliškai pagrįstas, kryptingas rėminių avilių diegimas Lietuvoje vietoj kelminių. Pirmiausia jis apibendrino 1931-1933 m. gautą naudą iš bičių šeimų, laikomų rėminiuose aviliuose, lygindamas su nauda, laikant jas kelminiuose aviliuose. Įsitikinęs rėminių avilių pranašumu, daug laiko skyrė jų gamybos organizavimui, konstrukcijų gerinimui ir propagavimui. Pradėjęs dirbti Lietuvos žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje organizavo bityną rėminiuose aviliuose kaip pavyzdinį. Tai pirmasis rėminių avilių įgyvendinimo etapas Lietuvoje.
Po to jis čia išbandė įvairių konstrukcijų avilius ir padarė išvadą, kad būtina juos standartizuoti. To priežastys buvo kelios: pirmoji priežastis – iš Vakarų Europos plito įvairių konstrukcijų ir per šalti Lietuvoje žiemoti bitėms aviliai, o antroji – labai skyrėsi jų rėmų matmenys. Visa tai apsunkino darbą bityne. Prasidėjo pasirengimas antrajam rėminių avilių įgyvendinimo Lietuvoje etapui. Pirmiausia J. Kriščiūnas išanalizavo E. Canderio tyrimus ir pasiūlė laikyti bites žemarėmiuose (435×300 mm) Dadano aviliuose. Jo pastangų dėka šie aviliai Lietuvoje pradėjo plisti. 1939m. jie sudarė jau 78,3%. Taigi įvyko persilaužimas. Svarbiausia, kad J. Kriščiūnas sugebėjo išbandyti įvairius Dadano tipo avilius, sukurti naują šio avilių tipo konstrukciją, ją teoriškai pagrįsti ir praktiškai ištirti. Tik po to atsirado naujas Dadano avilys.
Iki pat senatvės J. Kriščiūnas skatino daryti tyrimus bitininkystėje. Jis vadovavo tyrimams, kuriuos darė G. Matiukaitė – Neniškienė, J. Balžekas, A. Laurenčikas (disertacijos neparengė), J. Straigis, A. Skirkevičius. Visi jie buvo ir J. Kriščiūno vadovaujamo Bitininkystės mokslinio būrelio nariai. Taigi studentų moksliniai tiriamieji darbai buvo pirmos ir labai svarbios pamokos tyrimų pradžiai.
Labai vertingos yra J. Kriščiūno bitininkavimo technologijos. Jų esmė ir kai kurie teoriniai samprotavimai išdėstyti jau 1933 m. išleistame „Bitininkystės” vadovėlyje.
1950 m. J. Kriščiūnas išrenkamas Sąjunginės (dabar Rusijos) Žemės ūkio mokslų akademijos gyvulininkystės sektoriaus bitininkystės ir šilkininkystės sekcijos pirmininku, kuriuo buvo 7 metus.
Šiandien nebūtų galima įsivaizduoti mūsų šalies bitininkystės ir apskritai entomologijos pasiekimų, jeigu nebūtų buvę akad. J. Kriščiūno. Juk niekas neprasideda iš nieko. Kiekvienas dalykas turi savo vystymosi pradžią ir tam tikrus raidos etapus. Lietuvoje bitininkystės, augalų apsaugos ir apskritai įvairių entomologinių dalykų pradiniuose vystymosi etapuose neišdildomą pėdsaką paliko akad. J.Kriščiūnas, kaip pirmasis kvalifikuotas žemės ūkio specialistas. Todėl jis ir yra šių dalykų pradininkas Lietuvoje.
Visais laikais akad. J. Kriščiūnas buvo naujų minčių puoselėtojas ir pagalbininkas tiems, kurie norėjo spręsti aktualias to meto problemas. Apie akad. J. Kriščiūną, kaip bitininkystės, augalų apsaugos ir kitų entomologinių žinių talentingą propoguotoją, naujų minčių puoselėtoją, pedagogą ir žmogų, yra nemažai parašyta ir gali labai daug pasakyti kiekvienas, kuriam su juo teko bendrauti.
Man teko garbė būti jo mokiniu, su juo bendrauti, ypač paskutiniaisiais gyvenimo metais. Tuo aš didžiuojuosi. Akad. J. Kriščiūnas mano gyvenime suvaidino labai didelę reikšmę. Jis padėjo sudėtingose situacijose, išmokė kantriai ir savarankiškai dirbti, siekti užsibrėžto tikslo, dirbti su žmonėmis. Už tai aš esu ir būsiu visada jam dėkingas.

Akad. J. Kriščiūno knygos:
1.Augalų ligos. – Vilnius. Zavadskio sp., 1912. —160 p. („Lietuvos ūkininko” išleid., Nr. 27). Kn. aut. slapyv.: Studentas.
2.Kaip padaryti Dadano avilį. – Kaunas. Varpas. 1926. -15 p.
3.Medus -sveikatos šaltinis. – Kaunas. Varpas. 1932. – 8 p.
4. Naujas Dadano avilys ir kaip jame bitininkauti. – Kaunas. Varpas. 1932.-32 p.
5.Bitininkystė. – Kaunas. Varpas. 1933. – 676 p.
6. Medus – sveikatos šaltinis. – Kaunas. Žemės ūkio rūmai. 1934.-14 p.
7.Kaip pasigaminti gėrimų iš medaus: midus, krupnykas, likeris, alus, gira ir bealkoholiai gėrimai. – Kaunas -Marijampolė. Dirva, 1935. – 77 p. – Virš. antr. Gėrimai iš medaus.„Bitininkystės” kn. papild.
8. Bitininkystės kursai raštu: Mokykla namie. – Dotnuva. Žemės ūkio akad., [1940].-16 p.
9. Bitininkystė. – Kaunas. Valst. enc, žod. ir mokslo lit. l-kla, 1947.-573 p.-Bibliogr.: p. 555-556.
10.Įdomus bičių gyvenimas. Kaunas. Valst. enc, žod. ir mokslo lit. l-kla, 1949. – 87 p. – (Valstiečio b-kėlė).
11.Bitininkystė. – Vilnius. Valst. polit. ir mokslo lit. l-kla, 1954.-VI, 525 p.
12.Augalininkystė. -Vilnius. Valst. polit. ir mokslo lit. l-kla, 1959.-VI, 695 p.
13. Bitininkystė. – [4-asis leid. -Vilnius]. Valst. polit. ir mokslo lit. l-kla, 1961. – 228 p. – 525 p. – Bibliogr.: p. 659-660.
14.Bitininko žinynas. – Vilnius. Valst. polit. ir mokslo lit. l-kla, 1963. – 228 p. / Bendraaut: J. Balžekas, S. Dulkė, L. Federavičienė ir kt.
15.Metodiniai nurodymai bitininkams – tyrinėtojams. – Kaunas. 1964. – [8] p. Lietuvos Ž. u. akad. / Bendraaut.: A. Skirkevičius.
16.Bitininkystė: [Mokymo priemonė Lietuvos Ž. ū. akad. Agronomijos spec. studentams]. -Vilnius. Mintis,1970. – 448 p. / Bendraaut.: A. Baltuškevičius, J. Balžekas, S. Dulkė ir kt.