BITININKAS

Arabų šalys, ypač visi Artimieji Rytai, – perspektyvios medaus realizacijos rinkos. Šios šalys dėl kimato ir kitų objektyvių priežasčių neapsirūpina savu medumi ir priverstos jį importuoti. Šiuo metu jos surenka vos 35-40 tūkst. t medaus, o dar 20-25 tūkst. t importuoja iš Argentinos, Meksikos, Vokietijos, JAV, Australijos, Rytų Europos šalių ir t.t.
 Daugelis arabų šalių, turtingų naftos ir dujų ištekliais, nemato reikalo vystyti savo žemės ūkį, visus reikalingus produktus importuoja. Tuo tarpu ne tokios gamtiniais resursais turtingos regiono šalys žiūri į bitininkystę kaip į vieną iš kaimo vietovių gyventojų užimtumo ir pragyvenimo lygio kėlimo priemonių.
 Ne kartą buvo bandyta suvienyti arabų pajėgas bitininkystei vystyti. 1988 m. Arabų žemės ūkio vystymo organizacija pirmą kartą istorijoje atliko priklausančių jai šalių padėties bitininkystėje tyrimą. 1996 m. Beirute vyko arabų šalių bitininkystės kongresas. Reikšmingą paramą bitininkystės vystymui šiose šalyse teikia FAO. Teikiama ir dvišalė parama – Libane, Sirijoje, Jordanijoje ir Maroke pastaraisiais metais aktyviai dirba prancūzų organizacijos “Bitininkai be sienų” savanoriai.
 Daugelyje arabų šalių bitės vis dar laikomos tradiciniuose moliniuose ar iš tuščiavidurių rastų pagamintuose cilindro formos aviliuose , o taip pat medinėse stačiakampio gretasienio formos dėžėse (100×15x15 cm), kurias kai kurie bitininkai krauna vienas ant kito horizontaliai po keliasdešimt. pavyzdžiui, Maroke tokiuose aviliuose laikoma 80% bičių šeimų, Tunise – 30%, Sirijoj – 20%. Vietinės bitės Apis mellifera syriaka gerai pakenčia karštį ir kitus Artimųjų Rytų klimato įpatumus, todėl jos daugumoj laikomos Sirijoj, Libane, Jordanijoj, Maroke, Irake ir kitose šalyse, kuriose europietiškos bitės retai išgyvena ilgiau, nei vieną sezoną.
 Tam tikrą įtaką musulmonų požiūriui į medų daro tas faktas, kad medus minimas korane. Jie medų laiko daugiau vertingais vaistais, nei paprastu saldikliu. Nacionalinėj virtuvėj patiekalams gaminti medus naudojamas tik Saudo Arabijoje ir Jemene. Arabai plačiai naudoja vašką, o kiti bičių produktai, kaip kad pienelis, pikisir pan., jiems praktiškai nežinomi.
 1997-1998 m. Alžyre, Bachreine, Egipte, Jordanijoj, Irake, Jemene, Kuveite, Libane, Libijoj, Maroke, Jungtiniuose Arabų Emiratuose, Omane, Saudo Arabijoj, Sirijoj, Sudane, Tunise buvo 411670 bitininkų ir 4313070 bičių šeimų. Egiptas surinkdavo 60% medaus, Marokas, Jemenas, Tunisas ir Sudanas – 30%, o kitos šalys – 10%. Pastaraisiais metais santykiai truputį keitėsi, bet bendras vaizdas liko tas pats.
 Saudo Arabija surenka tik 5% suvartojamo medaus. 1996 m. ji importavo 4,9 tūkst. t medaus – 24% iš Australijos, 19% – Turkijos, 17% – Meksikos, 10,2% – Argentinos, 10% – Pakistano, 5,8% – JAV, 8,7% – kitų šalių. Ypatingai tuo metu buvo vertinamas Jemeno medus, pirkėjai buvo pasiryžę mokėti iki 190 USD už kg. Šalyje perdirbama apie 15% importuojamo medaus. 1998 m. Saudo Arabijoj buvo apie 20 privačių medaus importo kompanijų. Jos moka 12% importo mokestį, bet už maisto pramonėje naudojamą medų mokestis neimamas.
 Kuveite medaus vartojimas didėja 3% per metus, dalinai dėl greito gyventojų skaičiaus didėjimo. 1997 m. buvo importuota 714 t medaus, 231 t iš Australijos, 193 – iš JAV, 73 – Saudo Arabijos, 46 – Vokietijos. Nedidelės medaus partijos buvo nupirktos Didžiojoj Britanijoj, Prancūzijoj, Turkijoj, Graikijoj, Libane ir kitose šalyse. Prognozuojama, kad artimiausiu metu medaus importas bus 950 – 1000 t per metus. Kuveite maisto produktams nėra importo mokesčių, kvotų, licenzijų ir kitokių įvežimo apribojimų. Naujai importuojami produktai privalomai tikrimami, kad atitiktų kokybės ir vietinių standartų reikalavimus. Jei dėl produkto per pirmą tikrinimą nekyla problemų, jis kuriam laikui nuo tikrinimo atleidžiamas (paprastai pusei metų). Medų importuoja 20-25 privačios kompanijos, bet lemiamą reikšmę turi tik 10 iš jų. 80% importuojamo medaus patenka į mažmeninę prekybą, 10% – į ligonines, armiją ir kitas valstybines struktūras ir 10% – maisto pramonę.
 Reikšmingais pasiekimais bitininkystėje dėl aktyvaus vyriausybės palaikymo  gali pasigirti Sirija. Paskutinį dešimtmetį čia bitininkams penkiems metams teikiamos lengvatinės paskolos bitynams įkurti. Pastatytos penkios avilių gamyklos (10 tūkst. avilių per metus). Šiuo metu šalyje surenkama 1750 t medaus, yra 365 tūkst. bičių šeimų (80% laikoma Langstroth’o aviliuose), 15 tūkst. bitininkų, iš kurių 5 tūkst. – profesionalai (turi 100 ir daugiau bičių šeimų). Vyriausybė planuoja artimiausiu metu paruošti dar 15 tūkst. bitininkų ir iki 0,5 mln. padidinti bičių šeimų.
 Sirijos medus vertinamas pasaulyje kaip produktas be pesticidų ir vaistinių preparatų liekanų. Padrindiniai medingi augalai – citrusiniai, eukaliptai, anyžius, saulėgražos, medvilnė, rozmarinas ir t.t. Pagal bitininkystės vystymo programą pliki kalnų rajonai apželdinamieukaliptais, akacijom ir kitais medingais augalais. Taip pat planuojama bites daugiau naudoti vaismedžių apdulkinimui.  Medaus kaina vietinėj rinkoj – 7-24 €/kg. Kasmet Sirijoj surenkama 300 kg bičių pienelio.
 Dramatiškas Irako bitininkystės likimas. Iki 60-ųjų pabaigos vietiniai valstiečiai neįstengė pirkti brangaus bitininkystės inventoriaus ir bites laikė tradiciniuose aviliuose – moliu apglaistytose piltinėse. Buvo jų apie 500 tūkst. Šiuolaikinės bitininkystės technologijos ir rėminiai aviliai pradėti diegti tik 1970-1980 m. Tuo tikslu Irako bitininkų asociacija užsienyje nupirko produktyvių rasių bičių, inventoriaus ir įrengimų, bet taip ir nesugebėjo gaminti kokybiškų vaškuolių.
 1985-1987 m. nuo varozės išmirė 90 % vietinių bičių, po to nacionalinė bitininkystė praktiškai išnyko. 1990 m. prasidėjęs karas dar paaštrino problemas. Šalyje liko viso 500 bičių šeimų rėminiuose aviliuose. Iki 1994 m., naudojant apistaną, jū padaugėjo iki 30 tūkst., bet dėl JTO įvestų sankcijų užsieniniai vaistai tiekimiami su  pertraukomis. IBA kreipėsi pagalbos į FAO. FAO ir Irako specialistai keliems metams paruošė bitininkystės atstatymo programą. Pirmam etape Irakui buvo pateikti būtini vaistai, įrengimai ir techninė informacija. Antram etape buvo akcentuojamas specialistų paruošimas ir tyrimų laboratorijos Bagdade įkūrimas. Deja, prasidėję karo veiksmai panaikino ir šio darbo rezultatus.
 Pabaigai keletas įdomių faktų. “The New York Times”, remdamasis oficialiais šaltiniais, 2001 m. spalio 11 d. paskelbė, kad Osama Bin Ladenas ir jo artimiausi bendražygiai iš “Al-Qaeda” teroristų organizacijos, šalia kitų verslų aktyviai užsiėmė didmenine ir mažmenine prekyba medumi musulmonų šalyse, be to ne tiek dėl pelno, kiek savo nusikalstamos veiklos “operatyviam palaikymui”. Kartais talpose su medumi buvo pervežami narkotikai ir ginklai.
 Sudane Bin Ladenui 1991-1996 m. priklausė medaus perdirbimo kompanija. Kai jis iš šalies buvo išprašytas, medaus prekyba užsiėmė Afganistane. Tuo metu į “Al Qaeda” įsiliejo Egipte veikusi teroristų grupė “Islamo Džihadas”, taipogi priedangai naudojusi medaus prekybą. Jemene su Bin Ladenu buvo siejamos medaus kompanijos “Al Shifa Honey” ir “Al Nur Honey”. Vienas iš “Al Nur Honey” savininkų, Muhmadas Ahdalas, kariavo Afganistane, paskui Bosnijoj. 1998 m. buvo suimtas Saudo Arabijoj įtariant teroristinio akto ruošimu.

Šaltiniai:  http://www.beekeeping.com/articles/us/honey_laden.htm

A Ponomariovas