BITININKAS

 
Šių metų birželio 8 – 12 dienomis 40 – ies Lietuvos bitininkų grupė dalyvavo mokomojoje išvykoje į Latviją, Švediją ir Estiją. Grupė buvo sudaryta demokratiniu principu – iš kiekvienos šalies draugijos po vieną delegatą. Šia proga pasinaudojo aktyviausi šalies bitininkai, nes bene du trečdalius grupės sudarė draugijų pirmininkai, o likusieji taip pat buvo savo draugijų vieni iš aktyviausių narių. Išvykai buvo gauta parama iš Nacionalinės Bitininkystės Paramos Programos. Gautų lėšų beveik užteko išlaidoms už keltų bilietus, o likusią išlaidų dalį dalyviai turėjo susimokėti patys. Pačią išvyką surengti paskatino švedų bitininkai, norėdami kažkiek atsidėkoti už mūsų šalies bičiulių svetingumą, nes jie patys jau treti metai gausia delegacija paprastai rugpjūčio pradžioje atvyksta į Lietuvą.
Kadangi vasara bitininkams yra įtemptų darbų metas, todėl atidžiau paskaityti, o tuo labiau rašyti nelabai yra ir kada. Todėl prie kelionės įspūdžių tenka grįžti tik dabar, bet tas praėjęs laiko tarpas sudarė galimybę papildyti naujienomis iš lankytų vietų apie šių metų bitininkavimo sezono rezultatus.
Pirmas mūsų sustojimas buvo tik įvažiavus į Latviją – Jelgavos mieste. Čia, beveik prieš tris šimtus metų statytuose rūmuose, yra įsikūręs Latvijos žemės ūkio universitetas. Mus pasitiko vienas iš universiteto dėstytojų Armands Krauzė, kuris ne tik dėsto bitininkystės kursą studentams, bet yra ir Latvijos bitininkų asociacijos valdybos pirmininkas. Tai žmogus, pastaraisiais metais daugiausiai įvykdęs įvairių darbų bei projektų savo šalies bitininkų labui. Apžiūrėję įspūdingus senovinius rūmus, vienoje iš auditorijų išklausėme pranešimą apie tai kaip sekasi kaimyninės šalies bitininkams.
Latvijoje, kuri plotu prilygsta Lietuvai, tik gyventojų skaičius beveik 1,5 karto mažesnis, skaičiuojama apie 3000 bitininkų (dvigubai ar net trigubai mažiau nei pas mus) ir apie 60 tūkstančių bičių šeimų (Lietuvoje turbūt dvigubai daugiau skaičiuojant realiai, o ne kaip skelbia oficiali statistika). Bitininkystė, kaip ir visose kaimyninėse šalyse, yra pagrinde mėgėjiška, nes tik apie 100 bitininkų iš šios veiklos pragyvena, o dar apie 15 procentų bitininkų laiko daugiau nei 25 bičių šeimas. Labiausiai paplitusi bičių veislė – Krajinos (Karnika), vietinė bitė beveik išnykusi, pastaruoju metu bandoma laikyti Italijos bičių veislę. Tradicinis avilys yra su 15-os Dadano tipo rėmų lizde ir dvejomis po 12 rėmų meduvėmis su pusrėmiais.
Latvių bitininkai nuo seno garsėja kaip aktyvūs žiedadulkių rinkėjai, tačiau šis verslas pastaruoju metu daug optimizmo, kylant energijos ir kuro kainoms, nekelia. Didmeninė žiedadulkių kaina – nuo 25 iki 28 litų. Kaip ir pas mus, medus yra pagrindinė bityno produkcija. Vidutinis derlius paprastai būna nuo 20 iki 30 kg, tačiau pagal vietoves, ypač šiais metais, jis labai nevienodas. Šį vasara gerai medaus atseikėjo Kuršžemės ir Žemgalės regionų, besiribojančių su Žemaitija, bitininkams, visur kitur derlius kiek prastesnis nei vidutinis.
Derlingiausi iš pastarųjų metų latviams buvo 2005 – ieji, kai visoje šalyje bitininkai surinko trigubą medaus derlių ir nuo to laiko susidaręs medaus perteklius baigia ištirpti tik dabar. Kiek prisimenu, medaus kainos Latvijoje buvo visuomet aukštesnės nei pas mus. Gal tai yra įtaka ir to, kad sostinėje Rygoje gyvena beveik pusė šalies gyventojų t.y. gryni miestiečiai, beveik neturintys galimybių, nežiūrint į norą, laikyti kiek nors savo bičių. Šių metų rudenį medaus kainos dar pakilo ir mažmeninė kaina yra nuo 20 litų ir daugiau, o didmeninė nuo 13 litų ir daugiau. Bet jei parduodama labai dideliais kiekiais, pastaroji kaina žymiai sumažėja. Beje, latviai yra paskaičiavę, kad tiesiogiai pirkėjui medų sugeba parduoti apie 78% šalies bitininkų.  Prieš keletą metų šalies žemės ūkio ministerija priėmė sprendimą, kad bitininkams, gaminantiems iki 4 tonų medaus ir tiesiogiai parduodantiems mažmeninėje rinkoje, netaikyti ypatingų maisto saugos (kaip pieno ar mėsos pramonėje) reikalavimų. Tai žymiai palengvina bitininkų gyvenimą ekonomine prasme, nes išvengiama didelių investicijų patalpoms įrengti.
Daugiau nei trečdalis (apie 1200) šalies bitininkų priklauso Latvijos bitininkų asociacijai, kuri, beje, yra didžiausia šalyje žemės ūkio visuomeninė organizacija. Struktūra asociacijos yra kitokia nei pas mus – čia nėra rajoninių juridine teise įregistruotų draugijų, o visi nariai priklauso vienai organizacijai. Aukščiausias valdymo organas – Taryba, kurioje vienam rajonui atstovauja po vieną narį (paprastai aktyviausią bitininką). Taip pat į Tarybą išrinkti ir kiti naudingi bitininkystei žmonės – iš mokslo, žiniasklaidos, valstybinių institucijų ar verslo sričių. Vykdomąjį darbą atlieka iš 7 narių išrinkta valdyba. Asociacija turi biurą su vienu apmokamu darbuotoju, o regionuose tiesiogiai darbą su bitininkais dirba 4 (t.y. kiekvienam regionui po vieną) instruktoriai. Šis darbas jiems nėra pagrindinis, tiesiog jie tai atlieka laisvesniu laiku ir gauna už tai atlygį. Pagrindinis veiklos finansavimo šaltinis yra Bitininkystės Paramos Programa. Taip pat latviai gana sėkmingai sugeba atrasti ir kitų finansinių šaltinių. Štai prieš porą metų iš ES lėšų jie pradėjo įgyvendinti 130 tūkstančių eurų vertės kasmet bičių produktų reklamos ir propagavimo projektą. Tai gyventojų informavimas per įvairias žiniasklaidos priemones apie bičių produktų naudą. Sėkminga projekto dalimi jie laiko tą faktą, kad bitininkai lankosi mokyklose ir nemokamai (dengiama iš programos lėšų) dalija vaikams mažus indelius su bičių produktais, tuo pačiu aiškindami apie jų naudą. Jei po to mokytojai ar vaikų tėvai nori įsigyti daugiau, jie visuomet atras tą patį bitininką.
Kita asociacijos veikla nukreipta bitininkų švietimo, jų interesų gynimo, bičių sveikatingumo bei genetinės medžiagos gerinimo kryptimis. Klausėme ar asociacija imasi kokių nors priemonių prieš genetiškai modifikuotų augalų panaudojimą. Atsakymas buvo neigiamas – jie tiesiog pasitiki žemės ūkio ministerija, kuri kategoriškai prieš tai nusiteikusi.
Iš auditorijos nuėjome į šalia esantį universiteto mokomąjį bityną. Čia šalia esančių standartinių latviškų avilių, galėjome susipažinti ir su Norvegijoje naudojamais aviliais. Beje, jau minėtas Armands Krauzė ir asociacijos Tarybos pirmininkas Juris Šteiselis, būdami bitininkais praktikais, anksčiau po keletą sezonų darbavosi Norvegijos bitynuose ir stengiasi įgytą patirtį perduoti savo bičiuliams, ypač profesionaliems bitininkams. Norvegų avilio šeimos lizdas tėra apie 60 litrų  (1 litras – 1000 cm³), kai tuo tarpu ir mūsų ir latvių klasikinis avilys yra ne mažiau kaip 100 litrų talpos. Bičių šeimai gausėjant lizdas plečiamas ne į šonus bet į viršų (drevės principu). Tokia metodika, kai bitininkaudama iš karto aukštais, leidžia vienam bitininkui susitvarkyti su pora šimtų bičių šeimų. Žinoma, kartu reikia turėti ir gerą kitą bitininkystei reikalingą techniką. Šalia mokomojo bityno įrenginėjama laboratorija, kurioje bus tiriami bičių produktai, nustatinėjamos ligos, dirbtinai sėklinamos motinos – šio amato latviai išmoko Dotnuvoje iš Jono Balžeko jaunesniojo. Tirti bičių produktus yra irgi labai svarbu, nes jau yra nustatyta atvejų, kai įvežtinis medus buvo pardavinėjamas, kaip vietinis latviškas.
Varozės liga Latvijoje, kaip ir kitose šalyse, yra pagrindinė bitininkų problema. Ir pernai ir šiemet buvo atvejų, kai atskiruose bitynuose, net ir tvarkingų bitininkų, žuvo daug bičių šeimų. Kovos priemonių prieš šią ligą spektras labai platus – nuo rūgščių iki įvairių juostelių, tame tarpe ir iš Rusijos. Skirtingai nei pas mus, bitininkai negauna tiesioginės paramos įsigyjant gydymo priemones – tam skirtos lėšos panaudojamos seminarams bei šios ligos tyrimams. Neapseita ir be kuriozų – kaip pasakojo Armands Krauzė – vienam seminare buvo mokoma kaip patiems pasigaminti oksalo rūgšties tirpalą varoa erkėms naikinti. Kaip tai praėjo mintis, kad vietoje 3% turi būti 30%. Po tokio panaudojimo pas tuos seminaro dalyvius aviliuose nebeliko nei erkių nei bičių…
Apibendrinant įspūdžius, ryškai matosi vienas dalykas – kaimynai latviai mus žymiai aplenkė vienoje srityje – kai reikia spręsti valstybinės reikšmės problemas bitininkystės srityje, tai guldoma ne ant visuomenininkų pečių, kaip yra pas mus, bet tai daro kompetetingi žmonės kurie gali rasti tam laiko ir gauti už tą darbą atlygį. Juk ir bičių teikiamos naudos bitininkui atitenka tiks koks penktadalis, o visa kita lieka gamtai ir žemės ūkiui.
Iš Jelgavos išvykome tolyn, link Rygos, į Monikos ir Andrej Mizių bitininkystės ūkį. Bet apie tai jau kitame straipsnyje.