BITININKAS

Vvhur Talima supažindina su savo bitininkavimo metodais

Estiški gulstiniai aviliai ir poravimosi nukliausai šalia

Suomiški aviliai tampa vis populiaresni

Po kelionės atsiradęs rinkodaros elementas

Paskutinė kelionės diena buvo skirta pažinčiai su šios šalies bitininkyste. Atvykus iš Stokholmo į Talino uostą, mus pasitiko Estijos bitininkų asociacijos valdybos pirmininkas Aleksander Kilk, kuris ir lydėjo mus visoje kelionėje po šią šalį.
Nors gyventojų Estijoje yra 2,5 karto mažiau nei Lietuvoje, tačiau bičių šeimų skaičius šioje šalyje yra tik dvigubai, o bitininkų skaičius tik pusantro karto mažesnis nei pas mus. Tai rodo, jog pas estus bitininkystė netgi populiaresnė nei mūsų šalyje. Tačiau dauguma bitynų yra labai smulkūs (po 3 – 5 bičių šeimas) ir profesionalių bitynų (daugiau nei 100 šeimų) skaičiuojama tik apie 60 bei stambesnių nei mėgėjiški – apie 250. Estai bičių ganykloms turi didelius viržynų plotus, o štai grikių tenai neauginama.
Estijos bitininkų asociacija, vienijanti apie 400 šimtus bitininkų, šiuo metu yra pagrindinė institucija šalyje, kuri rūpinasi bitininkystės reikalais. Visas nacionalinės bitininkystės paramos programos biudžeto administravimas pavedamas šiai organizacijai ir žemės ūkio ministerijai belieka tik kontroliuoti, kad programos pinigai būtų panaudojami pagal taisykles. Būdama žemės ūkio rūmų nare, asociacija nuomojasi rūmų pastate nedidelį kambarį savo biurui. Nepilną darbo savaitę jame dirba apmokama darbuotoja, kuri atlieka administracinį darbą įgyvendinant įvairius projektus ne tik iš minėtos programos lėšų. Pagrindinai vykdomi projektai yra skirti bitininkų kvalifikacijos kėlimui bei bičių produktų rinkos tyrimams. Tai sąlygojo tas faktas, jog du metus iš eilės (2005 ir 2006) šalyje buvo labai geri medunešiai ir pagrindinė bitininkų problema tapo medaus perteklius. Tačiau tai jau praeitis ir šią žiemą vietinio medaus estų bitininkai turbūt ir pritruks. Štai vienas iš rinkos tyrimo rezultatų, parodantis kokiu keliu Estijos gyventojai įsigyja medų:

Asociacija ne tik tiria rinką, bet ir stengiasi kontroliuoti medaus kokybę. Kasmet tiriama  apie 160 medaus (tame tarpe ir importinio) pavyzdžių, paimtų pasirinktinai iš prekystalių ar tiesiai iš bitininkų. Štai šiemet buvo nustatyta, jog vienos partijos iš Vengrijos akacijų meduje HMF (hidroksimetilfurfurolas, susidarantis dėl aukštos temperatūros poveikio) kiekis leistiną normą viršijo 200 kartų ir tokį medų prekybininkai turėjo išimti iš lentynų. Tyrimus atlieka valstybinė laboratorija, o asociacijai tenka šio projekto užsakovo ir administratoriaus vaidmuo.
Medaus kaina tradiciškai yra 30 – 40 procentų brangesnė nei Lietuvoje.
Pagrinde spręstina problema asociacija skaito tai, jog rajonuose nėra stiprių vietinių organizacijų, per kurias galima būtų paskleisti visapusišką informaciją iki kiekvieno eilinio bitininko.
Supažindinimą su estų bitininkavimo technologija reikia pradėti nuo istorijos. Rėminiai aviliai pradėjo plačiai plisti nuo XX amžiaus pačios pradžios. Rėmo matmenų pagrindu tapo iš Vokietijos nukopijuotas Gerstungo tipo rėmas, kurio matmenys yra 40 x 25 cm. Iš pradžių bitininkaudama buvo 16 – os rėmų aviliuose, po to avilys buvo praplėstas į plotį iki 23 rėmų. Tokia konstrukcija buvo vienintelė iki pat 1991 – ųjų metų, tik į viršų dar buvo uždedamos meduvės su jau pusiniais rėmais. Po nepriklausomybės atgavimo stambesniuose bitynuose pradėta naudoti Suomijoje gaminami polistiroliniai daugiaaukščiai aviliai su Ruto tipo rėmais. Šie rėmai yra 3,5 cm platesni už tradicinius estiškus, todėl keisti technologiją bitininkams yra ne taip paprasta.
Pagrinde laikoma Karnikos veislė (apie 70%), po to Italijos (25%) ir likusi maža dalis Bakfasto tipo mišrūnės.
Varozė praeitais metais pražudė apie 12 % bičių šeimų bendrai, tačiau atskiruose bitynuose nuostoliai buvo dideli.<
Įdomu buvo aplankyti Ulės ir Vahuro Talimų šeimos bityną. Susipažinę besimokydami bitininko profesijos, jie prieš 35 metus atvyko gyventi į Selja vietovę šalia Piarnu miesto tapdami vietinio kolūkio bitininkais. Sakyčiau tai pavyzdys sėkmingo perėjimo į privatų bitininkystės verslą atkūrus šalies nepriklausomybę. Kaip pasakojo bityno šeimininkas Vahuras pirmi metai, atvykus jiems į kolūkį ir perėmus 30 šeimų bityną, buvo laipiojimo po medžius gaudant spiečius. Nuo to laiko ypatingą dėmesį bitininkai skiria bičių motinų kokybei. Palankia proga jiems buvo ir tai jog kolūkis per tuometines Maskvos instancijas gavo 15 austriškų Singer linijos Karnikos veislės motinų, iš kurių 3 buvo labai geros ir buvo panaudotos tolimesniam dauginimui. Ir dabar bitininkai kasmet perka iš Austrijos po keletą šios rūšies motinų, jų pasidaugina ir kas du metai keičia. Pirmos motinos užauginamos birželio pradžiai, o keitimą dažniausiai vykdo rugpjūčio mėnesį išimant medų, nes tada geriausiai šeima priima, ypač kai tuo pačiu laiku duodamas sirupas žiemai. Toks metodas padeda išvengti spietimo ir turėti stiprias bičių šeimas. Jų bitynas svyruoja nuo 160 iki 250 bičių šeimų, priklausomai nuo to koks medaus poreikis, nes visą produkciją per žiemą stengiasi parduoti patys tiesiai vartotojams įvairių mugių metu. Su šypsena bityno savininkas atsiliepia apie bitininkus, kurie pavasarį prašo motinų, nes jų bičių šeimos ruošiasi spiesti ir jie supranta, kad nereikia tokių motinų laikyti. Tačiau tuo metu jis motinų dar neturi, o kai jau gali pasiūlyti, bitininkai atsisako, teigdami jog išspietusios šeimos išsiaugino savo motinas ir jos labai gražiai deda kiaušinėlius. Taigi kitą pavasarį ši istorija vėl kartojasi – reziumuoja Vahur Talima. Išgirdome, jog Estijoje nemažai problemų kelia amerikinio puvinio liga, tačiau šio bityno savininkai nuo tokio pavojaus apsisaugo, naudodami tik savo vašką, patys gamindamiesi plokšteles ir kasmet dezinfekuodami visus rėmus, kurių būna po pora tūkstančių. Bityne – estiški tradiciniai gulstiniai aviliai ir pereiti prie kitos technologijos bitininkai nesiruošia, nes tam reiktų daug lėšų, o ir motinas keisti tokio tipo aviliuose jiems daug lengviau.
Paskutinius dvidešimt metų varozę gydo tik oksalo rūgštimi. Jeigu jų kurio nors bityno apylinkėje yra  ir svetimų bitynų, tai gydymą atlieka du kartus – rugpjūtyje ir spalio mėnesyje, o jei nėra – pakanka ir vieno vėlų rudenį, išsiritus paskutiniams perams.
Tai buvo paskutinis mūsų kelionės metu aplankytas bitynas ir vakarop jau pasukome namų link. Taigi per penkias dienas aplankėme tris valstybes, kiek leido laikas susipažinome su tų šalių bitininkyste patyrėme daug malonių akimirkų bendraudami su mus priimančiais bičiuliais. Kitas teigiamas kelionės aspektas – grupę sudarė bitininkai iš visos Lietuvos kampelių, kaip minėjau pirmame straipsnyje, šalies bitininkų visuomeninio judėjimo aktyvas. Tikiu, kad jie kiekvienas paskleis įspūdžius savame bitininkų rate. Tos penkios kartu praleistos dienos leido kelionės dalyviams tarpusavyje susipažinti arčiau ir diskusijos apie mūsų šalies bitininkystės ateitį vykdavo nuo pat ankstaus ryto iki vėlyvos nakties ir tik užgrojus bičiulio Algirdo Amšiejaus armonikai pavykdavo padaryti šiokias tokias pauzes.