BITININKAS

Mokomės iš to paties vadovėlio, o bitininkaujame kartais net labai skirtingai. Mano naudojama bičių priežiūros technologija gera yra gal tik man, o kitam ji gali būti visai nepriimtina, bet kaip liaudis sako, kad ir iš blogo šeimininko yra ko pasimokyti – kaip nereikia daryti. Svarbiausia gyvenime yra visur stengtis vadovautis sveiku protu ir, prieš priimant galutinį sprendimą, pabandyti sudėlioti mintyse bent keletą logiškų faktų, patvirtinančių žadamo priimti sprendimo teisingumą.
Žmogui sunkiausia yra išsklaidyti protą apgaubusią miglą no visokių prietarų ir šiukšlių. Jei sugebėtumėme staiga visi imti mąstyti aiškiau, tikriausiai nuo to žymiai pagerėtų visų mūsų gyvenimas. Sunkiausia yra sukurti ar atrasti paprastus dalykus, kurie paprastai būna teisingiausi.

Gerai, kad kai kurie bičiuliai bando logiškai dėliuoti galimas bitininkavimo technologijas, neskuba nieko neigti, bet trokšta sužinotį, kaip tai daro kiti bičiuliai. Mes su Sigitu, nors ir nesame kažkokie kietuoliai, bet mudvėjų viešas “pasistumdymas” viešoje erdvėje yra tik į naudą norintiems kažką tai sužinoti nes dažnai, kur du pešasi, laimi trečias. Naršydamas bitininkystės įstoriją rusų kalba ir norėdamas atsekti, kai kurių bitininkystėje naudotų technologijų šaknis, pastebėjau, kad praeito šimtmečio pradžioje, vykęs viešas ginčas tarp rusijos ir vokietijos bitininkystės mokslininkų, labai pastūmėjo į priekį ir kitų Europos šalių bitininkystės vystymasį. Įtariu, kad tą ginčą sekė ir mūsų mokslininkas J .Kriščiūnas ir tai tikriausiai Jį pastumėjo parašyti gąrsūjį bitininkystės vadovėlį Lietuvoje.
Labai patiko Sigito komentaras apie pasaulyje populeriausio rėmelio atsiradimo įstoriją, (vynuogių dėžės) tai dar kartą patvirtina mano nuomone, kad mokslininkai dažnai gyvenyme eina ne priekyje, kaip privalėtų, bet išpaskos ir pasinaudodami paprastų praktikų atradimais, “kepa” mokslines disertacijas. Pvz. visai nesunku parašyti “mokslinę” disertaciją ir įrodyti, kad iš ruginių miltų galima iškepti duoną. Sigito pateiktas pvz. rodo, kad ir Dadano rėmelis yra tik atsitiktinai paplitęs, nėra praėjęs tikrų mokslinių tyrinėjimų ir visais ekspektais neivertintas ir todėl taip drąsiai jį standartizuoti ir primest naudoti Lietuvoje, manau nevertėtų. Kad laikytis standartų yra visapusiškai naudinga, niekas nesiginčija, bet prieš tai reikia moksliškai jį įvertinti ar esamomis klimatinėmis sąlygomis ir kokios konstrukcijos aviliuose yra tinkamas. Aklai perimdami užsienietiškas technologijas, su privalumais perimame ir klaidas. Reiktų imti pavyzdį iš augalų augintojų, kurie norimą, iš kitos šalies atsiveštą augalą, pirmiausią keletą metų tiria augalų bandymų stotyse ir tik po to rekomenduoja auginti Lietuvoje.
Pastebėjau, kad pats didžiausias mokslininkas bitininkystėje yra ATSITIKTINUMAS ir tik po to žmogus, kuris tai pastebi, moksliškai įvertiną ir tampa moksliniku.

Studijuodamas senai praktikoje naudotas įvairias bitininkavimo technologijas pastebėjau, kad bitininkavimo technologijos, kurios įsigalėjo plačiau pasaulije, lėmė ne tiek jų tobulumas, kiek prieinamumas ir galimybė įsigyti visą reikiamą įnventorių tai technologijai naudoti praktiškai. Panašiai, kaip su gerai dainuojančiu žmogumi, jei jis nėra viešai pristatomas, nekoncertuoja, nėra ir populiarus, o koks vidutiniokas, dėka organizuotų TV šou, tampa nepelnytai populiarus.

Pagrindiniai principai, kuriais stengiuosi vadovautis, tobulindamas savo bitininkavimo technologiją, yra nepakenkti bitėms ir atlikti tik būtiniausius darbus. Į visą technologiją žiūriu kaip į bendrą vieną sistemą, kur kiekvienas atliekamas veiksmas ar naudojama inventoriaus detalė turi atlikti kelias funkcijas. Dėl šių priežasčių, šią technologiją suprasti ir tinkamai įvertinti bus lengviau bitininkams, turintiems jau bitininkavimo praktikos ir sugebantiems mąstyti kompleksiškai apie visą, reikiamų atlikti darbų, sistemą. Ieškant tinkamiausios bitininkavimo metodikos, sunkiausia buvo apsispręsti dėl rėmo išmatavimų keitimo. Reikėjo psichologiškai įveikti prieštaravimus tarp standartų laikymosi, kas savaime yra neginčijamai teigiamas dalykas ir tarp pastebimo 435×300mm išmatavimų rėmo netinkamumo Lietuvos gamtinėmis sąlygomis, ypatingai lietuviškos konstrukcijos šešiolikarėmiuose aviliuose.
Šalių, kurių klimatinės sąlygos yra žymiai šiltesnės, augmenijos ar gyvūnijos egzemplioriai atvežti į Lietuvą, serga, blogai vystosi, nespėja prinokti, šąla ir skursta. Vietinė gamta ir klimatas daro didžiulę įtaką žmonių papročiams, aprangai, gyvenamų patalpų įsirengimui, maistui ir per milijonus metų formavo visų vietinių gyvūnijos atstovų biologinius instinktus. Todėl vietinės veislės, tiek augalijos, tiek ir gyvunijos , visada yra labiausiai prisitaikiusios gyventi ir vystitis ęsamose vietinėse klimato slygose. Ką kalbėti apie gyvus padarus, kad net ir technika yra specialiai pritaikoma eksplotuoti Afrikos ar Sibiro klimatinėms sąlygoms. Dėl šių priežasčių taip paprastai neįmanoma parsivežti ir pas save pritaikyti „geriausią pasaulinę praktiką“ ypač gyvų organizmų priežiūros technologijų. Dėl to noriu pabrėžti, kad gera bitininkavimo technologija negali būti nukopijuota ir parvežta iš kažkur, jai yra būtini pakoregavimai susiję su vietinės gamtos ir klimato įpatumais.
Dar daugiau, bičių priežiūros technologija negali būti užbaigta ir nekintanti. Pasikeitus bičių skraidymo apylinkėje auginamų medingų kultūrinių augalų sudėčiai, kas rinkos sąlygomis dažnai pasitaiko (rapsai, grikiai), būtina kūrybingai ir laiku įnešti būtinas pataisas ir į bičių priežiūros technologinius procesus. Būna, kad ir pati gamta iškrečia išdaigų (sausra, atšalimai, užsitęsusios liūtys), į kurias bitininkas privalo atitinkamai ir tikslingai sureaguoti, padėdamas bitelėms kuo lengviau išgyventi laikiną „krizę“. Šia proga verta prisiminti prieš keletą metų įvykusį masinį eksperimentą. Pasitaikė ankstyvas sausas ir ilgas ruduo, kai augalų žydėjimas užsibaigė jau rugpjūčio viduryje, dėl ko gamtoje bitelės nebegalėjo rasti nei žiedadulkių, nei nektaro. Bitininkai, elgdamiesi kaip įprasta, išsukę medų ir po to trūkstamas medaus maisto atsargas papildė maitindami jas cukraus sirupu. Tie, kurie cukraus sirupą atidavė mažais kiekiais ir per ilgesnį laiką, manydami, kad dėl to bitės prisiaugins žiemai daugiau jaunų bičių – pavasarį gyvų bičių neberado. Tą žiemą per visą lietuvą žuvo apie 40 procentų bičių.
Pereinant nuo standarto prie kitokių išmatavimų inventoriaus, kažkokių įpatigų sunkumų išskyrus ekonominius, nesudaro. Vaško plokšteles, rėmus, aukštus ir kitą reikiamą inventorių, kokių išmatavimų paprašai tokių pasirinktas meistras ir padaro. Aišku, praktiškai dažnai, dėl ekonominių sumetimų, tenka pasinaudoti ir dėžėmis, skirtomis vyno buteliams laikyti, kaip minėjo Sigitas, bet kartais šis priverstas atsitiktinumas su kaupu pasiteisina. Sako, kad iš kelio pasukus į šoną ir pradėjus minti pradžioje, kad ir mažą takelį, bet jeigu jis teisingas – vėliau virsta vieškeliu. Todėl, kol mūsų gyvenime yra dar daug netobulų dalykų, tame skaičiuje ir standartų, ir jei praktiškai įsitikinate, kad jie yra blogi, drąsiai laužykite juos, įsiveskite savo standartą ir nelabai tekreipkite dėmesio į viešą nepritarimą. Jūsų pastangos nenueis veltui, jei ir suklysite, visada turėsite galimybė grįžti atgal, o jei jūsų pasirinktas kelias bus teisinga, po kiek laiko ir jūsų oponentai pasuks juo. Vilniaus bitininkas S.Kučinskas pirmasis Lietuvoje pradėjęs bitininkauti aukštais su magazininiais rėmeliais, ilgus metus pirmavo tarp kolūkių bitininkų, daugiausia už visus prikopdamas medaus, šiandien jau turi, nemažai pasekėjų.
Nenoriu plačiau aptarinėti Lietuvoje priimto rėmelio standarto trūkumų, nes daugelis bitininkų su juo sėkmingai bitininkauja ir tų trūkumų, dėl kurių įšdrįsau keisti taip visų gerbiamą senajį standartą, „nepastebi“, manydami, kad įvairios perų ligos, spietimas, apsunkintos bičių žiemojimo sąlygos ir daug priežiūros darbų, susijusių gal daugiau su netinkama avilių konstrukcją yra tiesiog būtina ir privaloma bičių priežiūros technologinė procedūra.
Noriu, kad forumo dalyviai, prieš priimdami ar atmesdami mano bitininkavimo technologijos atskirus fragmentus ar viską ištisai, savo mintyse sudėliotų jiems žinomus logiškus faktus ir savarankiškai pamąstytų. Manau, kad mano naudojama technologija tikrai nėra be trūkumų ir vieši forumo dalyvių pamąstymai tikrai gali prisidėti prie jos patobulinimo. Aš į forumo dalyvių išreikštas argumentuotas pastabas ar pamąstymus, man skirtame forumo kampe, esant reikalui, pasistengsiu apibendrintai atsakyti, ką darau ir dabar, “Įžangos“ skyrelyje.
Antra, ši technologija yra surinkta iš senųjų technologijų, kurias atradau naršydamas senas knygas ir pamažu rinkdamas „racionalius grūdus“ per neapsižiūrėjimą, dėl mados ar šiaip “popierinių mokslininkų“ išmestus į istorijos šiukšliną. Atrinkdamas visa tai, kas man atrodo gali būti naudinga bitininkaujantiems šiuo metu, rėmiausi logiškų faktų sudėliojimu pirmiausia savo mintyse ir pagal galimybę patikrindamas nesudėtingais lauko bandymais praktikoje.
„Šventas“ – neliečiamas dalykas šioje technologijoje yra vietinių bičių biologinis instinktas, apie kurį per eilę metų, klystant, eksperimentuojant ir vėl grįžtant atgal, buvo lipdoma šį technologija. Mano teiginiai ir atlikti praktiniai menki lauko bandymai jokiu būdų nepretenduoja į rimtus mokslinius darbus, bet kadangi man yra pasitvirtinę praktikoje ir praėję šiokius tokius lauko bandymus tai nėra ir „ tik nuomonė“ ar vien teoriniai pamąstymai.. Suprantu, kad iki pretenzijos į rimtą technologiją, šiai technologijai dar trūksta praeiti negailestingą oponentų kritiką ir ne iš anksto neigiamai nusiteikusių, bet nepriklausomų mokslininkų laboratorinius ir lauko bandymus.
Esu minėjęs, kad kai kurie mokslininkai ypač „popieriniai“ turi tokį sugebėjimą, „moksliškai“ įrodyti tik tai, kas jiems naudinga. Ši „liga“yra paplitusi visame pasaulyje, todėl pasitaiko tokių „susirgimų“ ir Lietuvos mokslininkų tarpe. Labiausiai tą ligą platina verslininkai, pas žinomus ir visuomenėje gerą vardą turinčius mokslininkus už gerus pinigus nupirkdami norimus „moksliniais tyrimais“ paremtus savo verslui naudingus rezultatus. Žmonių naivumas, nesugebėjimas ar tingėjimas kritiškai pamąstyti, sudaro geras sąlygas šiai „ligai“ plisti.
Trečia. Praktiškai bitininkaujant, atsitiktinumo dėka, įvyksta įvairių „eksperimentų“, iš kurių būtų galima daug ko pasimokyti, bet įvairios protą užtemdžiusios ir aiškiai mąstyti trukdančios „miglos“, kaip tradicijos, standartai, „autoritetinga“ mokslininkų nuomonė, prietarai, vidinis nepasitikėjimas – trukdo savarankiškai mąstyti, kritiškai įvertinti atsitiktinai pastebėtus faktus ir vėliau sąmoningai ir kūrybiškai panaudoti praktikoje.
Neretai naudingus ir paprastus atradimus priverčia padaryti gyvenimiškos aplinkybės, todėl mokykimės juos pastebėti ir tinkamai įvertinti.
Jei esi neturtingas – privalai būti išmintingas.

Dar truputi “filosofijos”  skirtos pamąstymams.
Kai kam džiaugsmas, o man liūdna, kad Lietuvoje tuo metu teatsirado tik vienas gerbiamas J.Kriščiūnas savo “Bitininkystėje” aprašęs tuometinę geriausią pasaulinę bitininkavimo praktiką. Kiek žinau, tiek tada tiek ir dabar Lietuvoje yra ne viena dešimtis bitininkų bitininkaujančių savytai ir sėkmingai. Kad tokių orginalų Lietuvoje nemažai buvo ir praeityje akyvaizdžiai buvo matyti Dotnuvos įnstytuto bytyno mokomojoje bazėje ęsantis avilių muzėjus. Mano nuomone, tai labai vertingas Lietuvos bitininkų racionalizacinės minties raidos, eksponatas. Atvira, sąžininga ir vieša diskusija tarp tokių “išsišokėlių” visada gerokai paspartiną aptariamo dalyko pažangą. Laikantis vieno autoriteto nuomonės neišvengiamai atsiranda sąstingis ir trypčiojimas vietoje. Taip pat nesutinku su nuomone, “kad 435mm rėmas vis daugiau isigali pasaulyje” Mano nuomone, kaip tik praranda turėtas pozicijas ir šiauriau nuo Lenkijos toks rėmas jau nėra tinkamas ir tai pastebėję skandinavijos šalių bitininkai, o kai kurie net ir šiltesniuose kraštuose bitininkaujantys, pereina kaip tik prie mažesnių išmatavimų rėmo, net iki 320mm ilgio. Dėka nelaikančių J.Kriščiūno bitininkystės vadovėlyje skelbiamų tiesų galutinėmis ir nepajudinamomis, tokių bitininkų, kaip Griguonis, Kučinskas, Petruonis, Žvaliauskas, Karosas ir kitų, bandančių ekspermentuoti ir tuo praplėsti bendrą supratimą apie bitinikavimo dar neišsemtas galimybes, Lietuvos bitininkystė, kad ir pamažu, vystosi į priekį. Prie Lietuvos bitinikystės pažangos nemažai prisideda ir S.Ūselo Lietuvos bitininkams organizuojamos kasmetinės išvykos pas kitų šalių bitininkus. Gaila, kad tarp bitinikų racionalizatorių, besistengiančių atrasti ir sukurti ką nors naujo, nesimato jaunų talentingų mokslininkų, kurie užsiiminėtų moksliniais tyrimasi bitininkystės srityje ne vien už pinigus, bet ir iš entuziazmo, o tie kurios dar vadiname mokslinkais, trypčioja vietoje ir tenkinasi tuo, kad turi mokslininko vardą patvirtinantį popierių, o bitininkus, kuriems J. Krisčiūno bitininkystė vadovėlis nėra “šventa karvė”, nepalaiko. Pats Krisčiūnas, kiek supratau skaitydamas jo “Bitininkystę”, irgi buvo tos nuomonės, kad nereikia ilgai “užsisėdėti” vietoje, bet nuolat sekti pasaulines bitininkystės vystymosi tendencijas ir pasitaikančias naujovęs, kuriuos tinka naudoti Lietuvos klimatinėmis sąlygomis ir, kad neatsilikti nuo pasaulinio bitininkystės išsivystymo lygio – drąsiai taikyti praktikoje. Jis visaip stengėsi palaikyti jaunus gabius nebijančius ekspermentuoti jaunus bitininkus ir dalis jų tik jo paskatinti ir jam vadovaujant sėkmingai apsigynė mokslines disertacijas. Tenka tik apgailestauti, kad dauguma J. Krisčiūno buvusių mokynių nepasekė savo mokytojo pavizdžiu ir, prieš pasitraukdami į užtarnautą poilsį, nepaliko savęs vertų, jaunų ir perspektyvių, mokslininkų, kurie garbingai tęstų J.Krisčiūno ir Jų pačių tradicijas. Dar daugiau, naujasis Lietuvos bitininkystės elitas, ar dėl nepasitikėjimo savo turima kompetencija, ar bijodami konkurencijos, neslėpdami įronijos žiūri į bandančius savarankiškai mąstyti ir norinčius ką nors pakeisti per penkiasdešimt metų nusistovėjusioje kolūkinėje bitininkavimo teshnologijoje.
Niekada neatmeskit pasiūlimo iš karto prieš tai gerai neapmąstę apie galimą jo naudingumą.

Noriu atkreipti skaitytojų dėmesį, kad norint sėkmingai prisijaukinti, prižiūrėti, auginti ar šiaip kokios tai naudos turėti iš kokių tai gyvų gamtos atstovų, pirmiausia reikia suprasti jų vystymosi gamtoje logiką ir išsiaiškinti jų galimybes sugebėti keistis ir prisitaikyti. Daug lengviau bus tai padaryti, jei prieš tai pasistengsite suprasti bendrą gyvos gamtos vystymosi logiką. Pvz. rusų mokslininkas D.Mendelejevas, kuriam logiškas mąstymas padėjo suprasti kaip yra sudaryta negyva gamta, be jokių mokslinių tyrimų galėjo numatyti dar neatrastų elementų egzistavimą gamtoje, nurodant net jų fizines savybes.
Lygiai taip pat yra ir su gyvąja gamta. Kai pradedi suprasti kokiais principais ji vystosi ir pajauti bendrą jos vystymosi logiką, nesunku yra logiškai išmąstyti ir numatyti dėl kokių priežasčių ir kokiomis aplinkybėmis atskiri gyvos gamtos individai elgiasi taip, o ne kitaip. Lieka tik moksliniais tyrimais tai patvirtinti, arba nesant galimybių tai padaryti, iš karto pritaikyti praktikoje ir pačiam, atliekant nesudėtingus lauko bandymus, pasitikrinti savo sprendimų teisingumą. Panašus mąstymo būdas kitam anglų mokslininkui Č. Darvinui leido prieiti logiškos išvados ir paskelbti garsiąją evoliucijos teoriją, kuri iš dalies ir paaiškina gyvos gamtos vystymosi logiką.
Apsiginklavus šiuo mąstymo būdu, nesunku suprasti atskirų gyvybės formų elgesį ir, nepažeidžiant jų biologinio instinktų, ekonominiais tikslais valdyti juos, pasinaudoti jų sugebėjimais atlikti žmogui naudingus darbus, pvz. bites rinkti medų. Tuo būdu mąstant, greitai galima patikrinti, mintyse sudėliojant žinomus logiškus faktus, ar siūlomas atlikti vienas ar kitas veiksmas tikrai gali turėti tokį poveikį kaip teigiama.
Turiu pasakyti, kad panašiai mąstydamas, aš niekaip nerandu logiško paaiškinimo, kad bitės šokiais sugeba nurodyti randamo nektaro šaltinio buvimo vietą, kryptį ir net atstumą, kaip teigia austrų fiziologas K.Frišas ir už tai gavo net Nobelio premiją. Manau, kad jis, priimdamas tokį sprendimą, tinkamai neivertino bičių sugebėjimą orintuotis pagal kvapus ir pagal oro sroves (anemotaksis), ir tuo klausymu nesikonsultavo su žymiais to meto pasaulinio garso biologais. Arba aš čia kažko nesuprantu?
Negalvokit, kad noriu nurodinėti, kaip turėtumėte mąstyti, bet noriu parodyti, koks mąstymo būdas yra pats produktyviausias ir į ką pirmiausia reikia kreipti dėmesį, norint nedaryti klaidų ir priimti teisingus sprendimus.
Panašiai mąstantiems bus nesunku suprasti ir mano atliekamus “netradicinius” veiksmus bitininkaujant.