BITININKAS

Naujų šeimų sudarymas.

Bičių šeimoms, kurios buvo sudarytos prieš du metus, trečiais metais prieš pavasarinį medunešį uždedu po vieną aukštą skirta medui pilti. Po pavasarinio medunešio, toikią šeimą pakeliu į šoną ir jos vietoje pastatau naują avilį , kuriame yra įdėtas aukštas su nepasiūtais rėmais. Iš senosios šeimos imdamas lauk korius su pavasariniu medumi, bites nukratau į naujai padėtą avilį, kad naujojoje šeimoje būtų daugiau įvairaus amžiaus bičių. Čia suskrenda ir dauguma buvusios šeimos lauko bičių. Tuo pačiu metu iš senos šeimos išimu ir vieną korį su kuo jaunesnio amžiaus dar nedengtais perais, stengiuosi, kad tie būtų dar kiaušinėlio stadijoje ir įdedu į naujai padėto avilio aukšto vidurį tarp nepasiūtų rėmų su plokštelėmis. Tuoj pat virš rėmo su įkeltais perais, paėmęs narvelį su jauna motina ir išėjimą užlipinęs su subadyta vaško plokštele, uždedu ir tą šeimą uždarau. Čia pat iki rytojaus palieku ir senąją šeimą.
Kitą dieną dar iki pietų, senąsias šeimas dar kartą perkeldamas į naują vietą toliau nuo naujai sudarytų šeimų, jungiu po dvi. Tai darau taip: ant vienos iš jungiamų šeimų lizdo uždedu laikraštį, gerai tą uždėtą laikraštį supurškiu su cukraus sirupu ir užkeliu kitos šeimos visą lizdą. Tos apjungtos šeimos daugiau nežiūriu iki rugpjūčio pradžios. Nebuvo atvejo, kad žūtų abi motinos ar įvyktų didelės peštynės. To neįvyksta tikriausiai dėl to, kad abejose šeimose mažai yra likę senų lauko bičių, o saldus ir cukraus sirupu permirkęs laikraštis, čiulpiamas ir graužiamas iš abiejų pusių matomai mažina tarpusavio priešiškumą.
Naujai sudarytą šeimą apžiūriu po 10-12dienų. Pasitikrinu ar sėkmingai priėmė jaunąją motiną ir iškėlęs korį su perais, kurį buvau įkėlęs sudarydamas šią šeimą, pasižiūriu, ar nėra uždėtų gelbėjimosi lopšelių. Taip atsitinka labai retai, bet būna. Jei gelbėjimosi lopšelių nėra, tada atidžiau pasižiūriu ar nepradėjo dėti jaunoji motina ir jei jaunosios motinos kiaušinėlių dar nerandu, tą korį išimu lauk, tuo pačiu su tame koryje užakiuotais perais iškeldamas ir visas į naująją šeimą papuolusias erkes ir į jo vietą įdedu naują, kontrolinį korį taip pat su kiaušinėlio stadijoje esančiais perais. Toks korys paskatins jaunąją motiną pradėti greičiau dėti, arba jei bitės pradės tempti gelbėjimosi akutes, parodys, kad jaunoji motina yra žuvusi.
Jei randu jau jaunosios motinos kiaušinėlių, tai kito korio nebededu, o šitą su užakiuotais perais vis vien išimu, kad kartu iškelti ir erkes. Jei apsivaisinimas įvyko sėkmingai ir jauna motina gerai dirba, o taip paprastai ir būna, nes tuo laikotarpiu, kaip tik vyksta pagrindinis medunešis, o ir kandi pasta padėta virš lizdo skatina tai daryti, liepos pradžioje tokiai šeimai reikia duoti dar vieną aukštą su nepasiūtais rėmais. Sėkmingas apsivaisinimas labai priklauso nuo palankių orų, bet paprastai Lietuvoje iki šv. Jono orai būna gana palankūs ir sėkmingai apsivaisinusių motinų praktiškai būna apie 70 procentų.

Gydymas. 
Senų šeimų ir tuo pačiu juose susikaupusių erkių ir kitų ligų likvidavimą atlieku taip: iš likviduojamos šeimos imu visus korius iš eilės ir visas bites nupurtau į naujai paruoštą avilį. Korius be perų ir korius su perais dedu į skirtingus aukštus. Avilio viduje esantį aukštą su nupurtytomis bitėmis rūgštynių rūgštimi purškiu po keletą kartų po kiekvieno aukšto bičių išpurtymo. Į tą naujai paruoštą avilį bites nupurtau iš dviejų likviduojamų avilių. Motinų neieškau ir specialiai nesistengiu kaip nors apsaugoti . Jei turių gerą jauną vaisingą motiną, prieš uždarydamas avilį, ten pat paleidžiu ir ją.
Avilys į kurį sukratau bites turi du aukštus, viršutinis su penkiais koriais su medumi, parinktais iš naikinamo avilio ir keturiais nepasiūtais, o apatinis su pasiūtais, tinkamais motinai dėti kiaušinėlius.
Korius, paimtus iš naikinamų šeimų, parvežu į medaus sukimo patalpą ir iš korių be perų suku medų. Aukštus kuriuose yra rėmai su perais uždengiu lengva medžiaga ir 3-5 dienom palieku šiltoje patalpoje, kad išsiristų jau suaugusios bitės. Per tą laiką išsirita dar nemažai jaunų bičių, iš kurių dauguma yra su pilnai išsivysčiusiais sparneliais ir atrodo visiškai sveikos. Šitas bites sukratau į atskiras dėžes, nupurškiu rūgštynių rūgštimi ir nuvežęs į bityną, sukratau ant silpnesnių šeimų. Likusius perus iš korių išpjaunu ir išlydau,  o iš likusių korio dalių su medumi, medų išsuku.

Šitaip Prancūzų bitininkas sudaro naujas šeimeles, labai panaši technologija kaip ir pas Danų bitininkus. Iš bičių šeimos lizdo yra paimami 3-4 rėmai su maistu perais ir dar idedama du rėmai su nepasiūtomis plokštelėmis, paduodama vaisinga iš nukleuso, arba dirbtinai apvaisinta motina, uždedama maišiukas kandi pastos ir ir paliekama šeima vystytis. Kai pasiuva įdėtus nepasiūtus rėmus ir uždeda perais, tada iš to mažo aviliuko tą šeimą perkelia į normalų lizdinį aukštą, įdedama dar 3-4 nepasiuti rėmai ir vėl padavus kandį paliekama tolimesniam augimui. Danų aviliukai, skirti naujų šeimų sudarymui, yra didesni, jie naują šeimelę sudaro lygiai taip pat, bet į šoną įdedą penėtuvę į kurią įpila įnvertuoto cukraus syrupo, o vėliau vėl viskas taip pat.
Iš šeimos kurios paima korius su perais ir maistu, į jų vietą įdeda nepasiūtus korius. Nepasiūti koriai niekada nestatomi tarp rėmų su perais, stengiamasi išlaikyti kompaktišką perų lizdą. Lietuvaičiai, kaip ir visada mėgstame elgtis priešingai.
Įdomumo dėlei įdedu failą su prancūziškais nukleusais ir viena iš vietovių, kur yra išdėstyti nukleusai motinų apsivaisinimui. Tame bityne, kurį matote, didžioji dalis motinų yra apvaisinamos dirbtinu būdu.
Negalvokite, kad visi Prancūzai bitininkauja, kaip čia parodyta. Skirtumai tarp atskirų bitininkų visuose šalyse yra gana nemaži. Norint susidaryti bendrą vaizdą reikia aplankyti kokį 10-20 bitininkų įvairiose šalies vietovėse, tada galima kalbėti jau konkrečiau. Čia tik vienas iš pavizdžių, kaip bitininkauja vienas iš stambesnių prancūzijos bitininkų.