BITININKAS

Kalbant apie bičių priežiūros metodika, būtų neleistina nepakalbėti ir apie pačią bitę.
Mes bitininkai, kurie daugiau nei kitų profesijų žmonės pažįstame bičių gyvenimą, dažnai stebimės bičių bendruomeninio gyvenimo tvarka ir racionalumu. Bitėms tikriausiai neegzistuoja tokios sąvokos kaip prabanga, komfortas, svaigalai, dykinėjimas, bereikalingas energijos švaistymas ir t.t. Iš bičių galime pasimokyti ekonomikos, architektūros, koncentruoto maisto gaminimo, bendruomeninio gyvenimo organizuotumo, pasiaukojimo, sugebėjimo prisitaikyti gyventi įvairiuose klimatinėse zonose ir t.t. Jei kitas čia išvardintas savybes galima pastebėti ir pas kitus gamtoje egzistuojančius gyvūnus, tai sugebėjią, iš lauke randamų žaliavų, keičiant jų sudėtį ir kokybę perdirbti ir paruošti maistą tinkamą ilgam naudojimui, turi tik labai nedaugelis, kurių tarpe ir žmogus. Nors žmogų, teisingumo dėlei, nereiktų prilyginti bitei, nes jis tai daro naudodamas daug yvairių chemikalų ir taip blogindamas maisto kokybę. Bitė yra panaši į žmogų dar ir sugebėjimu prisitaikyti gyventi įvairiuose klimatinėse zonose, kai tuo tarpu kiti gyvūnai apsiriboję tik vienoje ar dviejose klimatinėse zonose. Nors bites žmonės prižiūri jau daug šimtus metų ir yra apginta šimtai mokslinių disertacijų, bet vis dar vyksta diskusijos dėl pačių racionaliausių ir tinkamiausių bičių priežiūros technologijų ir avilių.
Bitės gyvena ne kažkur kosmose, vandenyno dugne, ar žemės gelmėse. Visas jų gyvenimas labai lengvai prieinamas ir, pasinaudojant šiuolaikinio mokslo galimybėmis, galima išsiaiškinti viską iki smulkmenų. Kiek daug visokių gamtos paslapčių su mokslo pagalba jau yra išsiaiškinta ir žinoma, bet žmonių pasaulis ir atliekami įvairūs darbai vis dar pilni įvairių prasimanytų dievų ir demonų. Kodėl taip yra? Kas trukdo?
Manau, kad viską išsiaiškinus bitininkavimas prarastų dalį savo romantikos ir žavesio. Tikriausiai visas įdomumas ir romantika ir yra nežinomybėje, eksperimentuose ir ieškojimuose. Medus tik bičių ir gamtos maloni, saldi ir materiali dovana už įdėtas pastangas. Dar visai nesenai seniesiems bitininkams bitės buvo „dievo sutvertos“. Jų bitininkavimo technologija buvo apgaubta paslapties, romantikos, prietarų ir papročių. Neretas bičiulis pelenų dienos rytą apie avilius pabarstydavo pelenų, kad bitės nesirgtų, arba po avilio stogu padėdavo šventintų verbų -kadagio krūmo šakelę, kad bičių niekas neišdraskytų ir tokią pat šakelę įdėdavo į dūminę prieš eidamas pavasarį pirmą kartą po žiemos bičių apžiūrėti pro laką bites apdūmindavo, kad bitės taikios būtų ir daug medaus prineštų.
Jaunoji bitininkų karta į bites žiūri daug pragmatiškiau. Dažnas laikydamas jų didesnį skaičių ir prižiūrėdamas pagal pažangiausias technologijas, pragyvena iš jų ir išlaiko savo šeimas. Rašau ir mąstau, kodėl daugumas senosios kartos bitininkų neskuba pereiti prie „ pinigų darymo“, prižiūrint bites, technologijų. Matomai jiems, kaip ir man yra sunku skirtis su pilnomis romantikos ir paslapčių bičių priežiūros technologijomis todėl nemažai kvailysčių yra daroma sąmoningai, dėl įdomumo.
Žmonės, skirtingai negu bitės, kažką tai daro ne vien todėl kad jų veiksmai yra būtini išgyventi ar kad atneštų didesnę naudą negu įdėtos sąnaudos, bet ir todėl, kad sukeltų teigiamas ar neigiamas emocijas, sužadintų jausmus, teiktų malonumą, sunkumų nugalėjimo ir atradimų džiaugsmą. Todėl žmogui be duonos reikia ir žaidimų, dainų, svaigalų, sporto varžybų, dievų, raganų, velnių, burtininkų , pranašų, kunigų, partijų, kvaišalų, azarto, rizikos, prabangos ,turtų, garbės ir t.t. Sveiką protą, saiką ir sąžinę praradusiems reikia draudžiamų įstatymų, gydimo įstaigų, policijos, teismų, kalėjimų, karų, nuodėmių atleidimo, ir t.t. Taip tikrai žmogaus ir bitės gyvenimai nepalyginami – bitės vadovaujasi tik savo biologiniu instinktu, o žmogui dažnai pakiša koją jausmai, gobšumas, pavydas, pinigai ar religiniai įsitikinimai. Lieka tik stebėtis, kad žmogus, turėdamas tokį organą kaip smegenis, kurių pagalba gali mąstyti ir daryti logiškas išvadas, prisigalvoja tiek daug neracionalių ir savo gyvybei žalingų dalykų. Jeigu žmonės nors truputį imtų pavyzdį iš bičių ir savo gyvenimą pradėtų tvarkyti racionaliau, pirmiausia turėtų atsisakyti gamtos teršimo, karų, religijų, kvaišalų, globalizacijos, žemės ūkio ir maisto chemizacijos, sukurti vieną bendrą žemės gyventojų bendravimo kalbą, ir patį didžiausią dėmesį skirti švietimui ir mokslui. Tikėkimės, kad jau šiame amžiuje žmonijai užteks sveiko proto atsisakyti įvairių dogmų ir kaip mąstymo būdą pasilikti tik mokslą. Laikas baigti ginčytis dėl fantastinių būtybių, kurių negalima įrodyti faktais ir bent mokyklose apie tokių būtybių egzistavimą nemeluoti vaikams.
Ir tik įvertinęs visą sudėtingą žmogaus prigimtį, pradedi suprasti, kad bitininkai gal nelabai ir nori , kad jiems būtų pasakoma kaip ir kokiame avilyje geriausia būtų bitininkauti. Daug maloniau yra eksperimentuoti patiems ir bitininkauti kiekvienam pagal savo supratimą, fizinį pajėgumą ir turimą patirtį. Daugumas bitininkauja tikrai ne vien dėl medaus, lygiai taip pat, kaip meškeriotojas grįžta laimingas, kad ir be žuvies, arba medžiotojas be laimikio.
Šiandien mokslas pajėgus paaiškinti beveik viską, bet žmogus paprasčiausiai to nenori. Savo rankomis užauginta duona visada skalsesnė ir gardesnė. Nepykime ir ant vaikų, kad neklauso tėvų patarimų, nes jie irgi nori viską atrasti ir išbandyti patys, kad ir nudegdami arba žūdami. Taip pat nepykime ir ant bitininkų, kad dažnai, kad ir klysdami, iškilusias problemas imasi spręsti patys. Tuo labiau, kad šiuo metu tų problemų susijusių su masiniu bičių šeimų žuvimu yra nemažai.
Pasigendame aktyvesnės mokslininkų, jeigu tokių kažkur Lietuvoje yra, veiklos. Nieko nebegirdėti apie atliekamus mokslinius darbus, apie pažangesnių bičių priežiūros technologijų tobulinimą. Nesuprantu, ar lėšų, ar gabių žmonių trūksta. Tik tiek žinau, kad tikram mokslininkui lėšos nėra svarbiausia, o gera galva ir mokslinis entuziazmas. Šiuo metu Lietuvos bitininkystę yra ištikusi gili tikro autoriteto krizė, neturime stipraus mokslo centro kas LBS vadovybei padėtų formuoti Lietuvos bitininkystės ateities viziją. Šitokia vizija būtų geras orientyras tiek pradedantiems bitininkams tiek bitininkus aptarnaujantiems verslininkams planuojant strategija ir taktiką ateičiai.
Mieli bičiuliai, esant tokioms sąlygoms stenkimės bendrauti, dalinkimės patirtimi, džiaugsmais atradimais ir patarimais, būkime tolerantiški kitų nuomonei ir darbams.

Pamaskvėje žiemojančios"Pakruojo grynaveislės" Kicės spiečiaus bitės.

Pamaskvėje žiemojančios”Pakruojo grynaveislės” Kicės spiečiaus bitės. 
Nuotrauka daryta 2006m. gruodžio 2 d. Buvo stebimos visą žiemą ir išgyveno iki 2007m. balandžio mėn pradžios. Kai jau beliko tik gera sauja, bitininkas jas persikėlė į avilį. Atkreipkite dėmesį į korių skaičių, lizdo formą, tarp rėmų matomas žiemojančias bites, vašku uždarytus viršuje tarprėmius. Telefonu, šnekėjau su tą spiečiu stebėjusiu bitininku, tai štai ką pasakė: “Sniegui iškritus, bites puolė zylės, tai kad jų per kokį mėnesį neišnaikintų, per atstumą buvo apsaugotos tinklu. Ta žiema papuolė nešalta, gal tik kokia savaitę lauko temperatūra laikėsi žemiau 20. Kraštinės bitės pamažu vis birėjo ant žemės ir kai jau buvo matyti, kad jos daugiau nebetems , bitininkas jų pasigailėjo.” Tų bičių likimą su jas prižiūrinčio bitininko pagalba, stebėjo daug rusijos bitininkų.