BITININKAS

Mano bitės žiemoja dviejuose aukštuose, kurie yra uždėti ant ventiliacinio aukšto.
Lizdo plėtimus atlieku pagal fenologinį kalendorių.
Pirmą lizdo plėtimą atlieku pražydus blindėms, aukštą su pasiūtais koriais pakišdamas po žiemos lizdo apačia.
Antrą plėtimą atlieku pradėjus žydėti kiaulpienėms. Vėl nukėlęs žiemos aukštus pasižiūriu, ar aukšte, kuris buvo padėtas per pirmą plėtimą, yra perų ar ne. Jei yra, tuščią aukštą su nepasiūtais koriais pakišu po juo, užkeliu nukeltus du aukštus ir dar uždedu medui pilti skirtą aukštą. Jei nėra apatiniame aukšte perų, aukštą su neapsiūtais koriais dedu ne į apačią, bet ant apatinio aukšto viršaus ir vėl užkeliu nuimtus du aukštus, bet aukšto medui pilti (meduvės) nededu. Šiuo plėtimu tais metais lizdo plėtimą ir baigiu. Nužydėjus kiaulpienėms suku pavasarinį medų.
Kaip matote, šitaip plėsdamas lizdą, aukštų su perais neišskaidau, lizdas lieka vientisas ir tvarkingas. Įdėjus su nepasiūtais koriais aukštą tarp aukštų su perais, bitės gerai siuva korius ir tai daro greitai, bet reikia manyti, kad ne iš didelio džiaugsmo. Kad atstatyti optimalias perams vystytis sąlygas, kurios buvo pažeistos dėl ne laiku ir ne į tinkamą vietą įdėto aukšto, bitės yra priverstos skubos tvarka atlikti gelbėjimosi darbus ir kuo greičiau atstatyti lizdo vientisumą. Bitės yra įpratusios taip gelbėtis nuo pražūties jau nuo senų laikų. Tik pirmiau po meškos apsilankymo, dabar po tuščio aukšto įterpimo į lizdo vidurį. Meškų “bitininkavimo” laikais, kada neretai po tokio bitininkavimo žūdavo motina, bitės išsiugdė ir dar vieną sugebėjimą, pasisiūti gelbėjimosi motininius lopšelius ir išsiauginti laikiną gelbėjimosi motiną, kurią vėliau, tai padėjus keletą šimtų vaisingų kiaušinėlių, užsidėdavo naują motiną ir „tyliuoju“ būdu pasikeisdavo į kokybišką. Tą sugebėjimą jos panaudoja ir dabar bitininkui padavus nekokybišką jauną motiną ar šiaip dėl įvairių priežasčių netekusios motinos.
Manau, kad Lietuvos gamtinėmis sąlygomis kovoti su spietimu, tarp dviejų lizdo aukštų įkišant trečią ir dar su nepasiūtais koriais, yra labai rizikingas veiksmas ir pateisinamas gali būti tik šiltuoju metų laiku, bet tada yra neblogas medunešis, dėl ko ir taip bitės nespiečia, tai to daryti nereikėtų niekada.
Trečią kartą einu prie bičių su tikslu uždėti aukštus tik su “storais” koriais, skirtais medui pilti pražydus baltiesiems dobilams. Pradžioje uždedu vieną meduvę ir matydamas, kad medunešis neblogas, ir orų prognozės palankios, ir dirvos drėgmė normali, netrukus , pradėjus žydėti avietėms, uždedu dar po vieną. Prieš liepų žydėjimą, jei yra vienas ar abu aukštai prinešti medaus ir apie 2/3 korių užakiuoti, medų išsuku, o meduves su tuščiais koriais grąžinu atgal ir palieku bites ramybėje iki rugpjūčio antros pusės. Tada pamažu nuimdamas pradžioje po vieną aukštą, paskui baigęs sukti pirmus aukštus, pradedu nuiminėti antrus, po to trečius ir apie rugsėjo vidurį, baigus išsiristi perams, pradedu atiminėti ketvirtus aukštus.
Šitoks palaipsnis medaus nuėmimo būdas kitiems bitininkams gali būti nepriimtinas, bet man patogiausiai yra šitoks, nes iš žemesnių aukštų spėja išeiti perai. Neskubėdamas sukimo metu galiu filtruoti ir išfasuoti medų .
Blogesniais metais, kada nėra gausus medunešis ir išėjus perams tuojau neužpilami koriai medumi, motina turi galimybę grįžti į žiemojimo aukštus ir pakartotinai uždėti perų. To neatsitinka aukštuose, skirtuose tik medui pilti, nes jie yra 40-45mm storio ir motina tokiuose koriuose nedirba.
Kad ir gerais metais, nuimant paskutinius aukštus su medumi, neretai pasitaiko 1-3 koriai dar su perais.Tuo atveju, juos perkeliu į žiemojimui skirtą aukštą, prieš tai iš to aukšto išimdamas kraštinius korius, kurie paprastai būna su medumi ir į jų vietą įstatydamas korius su perais. Žiemojimui skirtuose aukštuose savos tvarkos neįvedinėju, lizdo žiemai, pagal savo supratimą, nesurinkinėju. Manau, kad bitės pačios geriau žino, kaip viskas turi būti.
Čia aprašiau dažniausiai pasitaikantį atvejį, esant natūraliai lietuviškai gamtinei aplinkai. Būna ir kitokių variantų, kurie priklauso nuo gamtoje išskiriamo nektaro kiekio. Yra buvę metų, kai po pavasarinio medunešio teko nuimti net po du aukštus su medumi, buvo, kad ir vieno nereikėjo imti ir palikti laukti pagrindinio medunešio. Buvo, kad pagrindinio medunešio metu pilnai pakako ir vieno medui skirto aukšto, o medų sukti galėjo tik iš dviejų aukštų, nes iš apačios trečiam aukšte buvo pilna perų. Kaip esu minėjęs, viskas priklauso nuo metų ir apylinkėje žydinčių nektaringų augalų kiekio. Yra pasitaikę metų, kad kaimynas ūkininkas iš rudens užsėjo apie 20ha žieminių rapsų, tai atitinkamai reikėjo koreguoti ir lizdų plėtimą, ir gerokai paankstinti pavasarinį bičių maitinimą kandi pasta ir dar su žiedadulkėmis. Jei bičių skraidymo apylinkėse koks ūkininkas augina vasarinius rapsus, irgi, matomai, yra reikalingos atitinkamos maitinimo ir lizdų plėtimo korekcijos. Mano praktikoje vasarinio rapsų medunešio neteko išbandyti ir tuo klausimu neturiu jokios patirties. Dėl pasitaikančių grikių pasėlių plotų kažkokių radikalių pakeitimų nereikia, nes grikių medunešiai retai būna gausūs ir tik vidutiniškai tepapildo pagrindinį medunešį. Grikiai geri tuo, kad ilgai žydi – net iki rugsėjo vidurio, tuo sudarydami gerą vėlyvą palaikomąjį medunešį, dėl ko bičių šeimos gerai pasiruošia žiemai.
Jei pastebėjote, lizdų į viršų neplečiu ir aukštų vietomis nemainau. Virš perų lizdo dedu aukštus tik su “storais” koriais skirtais medui pilti jau prasidėjus pagrindiniam medunešiui ir skiriamosiomis tvorelėmis jų neatskiriu nuo pagrindinio lizdo. Pagrindinis principas, kurio laikausi ir kurio laikosi pačios bitės, natūraliai gyvendamos gamtoje yra perų lizdo judėjimas avilyje priklausomai nuo gamtoje esamo medunešio. Yra gamtoje nektaro, siuva korius į apačią, o viršuje išėjus perams, likusius laisvus korius užpila medumi. Ir dar pastebėjau, jei apčioje yra pakankamai vėsu, o taip būna prie pat ventiliacinio aukšto esančiame aukšte su nepasiūtais koriais, bitės traninių korių nesiuva, o normalius bitinius.
Kad dar labiau sumažinti darbu apimtį, esu bandęs per pirmąjį lizdo plėtimą pakišti iš karto du aukštus. Kai kurioms šeimoms, ypatingai stiprioms, kurios matosi, kad vos telpa į du aukštus,taip darau ir dabar. Šis plėtimo būdas silpnesnėms šeimoms nepasiteisina todėl, kad apatinis aukštas yra pradedamas siūti tik pagrindinio medunešio metu ir per tą laiką nepasiūta vaško plokštelė gerokai susiteršia, išsikraipo ir vėliau tokie rėmai siuvami nenoriai ir nekokybiškai. Todėl lizdo plėtimą atlieku dažniausiai per du kartus, kaip ir aprašiau.
Šiame forume nesiimu analizuoti, bent kol kas, kodėl nenaudoju skiriamosios tvorelės ir kokios sąlygos atsiranda bičių šeimos lizde, kai uždedamas didesnis kiekis meduvių ir kartais, kas dažnai būna Lietuvoje, užeina ilgalaikiai lietūs ir atšalimai, palieku pamąstyti patiems forumo dalyviams.
Žiamai trūkstamą maistą, tik įnvertą, apie 10-12 litrų supeniu tuojau po ketvirto aukšto nuėmimo.

Bandau paaiškinti pagal savą supratimą, kodėl motina neina į meduve:
Pirma – motina labai nenoriai palieka perų centrą. Jeigu tik yra šalia perų laisvos vietos visada dirba ten. Pagal mano lizdo plėtimo technologiją, tokia laisva vieta visada yra apačioje. Kadangi niekada nesuardau perų lizdo, o laisva vieta perams dėti yra visada šalia, tai jai niekada nereikia klajoti po avilį ieškant laisvos vietos perams dieti.
Antra- motina neina perų dieti per medaus aukštą, nelipa per medų. Motinos biologinis instinktas jai “SAKO”, jei jau prasidėjo medus, tai tenai vietos perams dėti nėra prasmės ieškoti, nes medus visada pilamas tik viršuje. Į virušitinį aukštą eina tik pavasarį, kai bitininkai sumaino aukštus ir visa šiluma nueina į viršutinį aukštą.
Trečia – aš meduves dedu tik per patį medunešį pavasarį, o vasara dar ir šiltuoju metų laiku. Motina, jei pastebėjai, visada perus deda zonoje, kur daugiau šviėžio oro ir nėra taip “dušna” – prieš laką.
Visi tie tys momentai paėmus kartu yra labai veiksmingi ir grotelių man nereikia.

Negaliu sakyti, kad spietimo visiškai išvengiu, bet taip nutinka tik gal kas 8-10 bičių šeimai. Manau, kad taip yra todėl, kad po lizdo apačia yra erdvus ventiliacinis aukštas, kad mano bitėms visada yra priėjimas prie kandi pastos, kad visada turi laisvą plotą po lizdo apačia dėti perams, kad šiltuoju vasaros laiku uždedu du aukštus medui pilti, kas “nuviliuoja” šilumos perteklių į viršų, kad yra ventiliaciniame aukšte dvi landos: apatinė pro kuria į avilį patenka tik vėsus grynas oras ir viršutinę, pro kuria išeina bitės ir perteklinis šiltas, drėgnas oras. Dirbtinai įpatingai neaktyvinų bičių vystymasi iš pavasario, tai darau tik apie kovo 20d. paduodamas kandį pastos, kuri skatina, bet iš proto nevaro. Kartais, kai būna l. geras medunešis, lubose atidarau 25mm. skylę, bet taip darau ne kiekvieną vasarą, tik tada kai oro temperatūra pakyla apie 25 laipsnius ir daugiau. Kiekviena iš šių išvardintų priemonių mažina bičių norą spiesti ir matomai tai ir padeda.
Su aukštų pakišimu po lizdo apačia, kaip pastebėjei “dusinuosui” tik du kartus metuose. Du aukštus pakelti į šoną ir dar iš pavasario, kada lizde mažai medaus, didelio sunkumo nesudaro net man seneliui-traneliui. Antrą kartą tą operacija atlieku išsukęs jau pavasarinį medų , dėl to ir vėl keliu tik du aukštus, o trečią aukštą ,jei reikia, pakeliu atskirai ir viską vėl nelabai “tesidusindamas” sukraunu atgal. Ir viskas.
Visais kitais atvejais, kai suku medų, keliu tik po vieną aukštą iš viršaus ir daugiau pakišinėti nebereikia. 
Jūsų atveju, kaip supratau,tokių palankių vėdinimo ir įdarbinimo salygų bitėms nesudarote. Išskaidydamas lizdą, forsuojate perų auginimą nieko nesurišta su randamu lauke nektaru, neidarbinate bičių, pastoviam nuosekliam vystymuisi, dienomis ir naktimis, kada nėra gamtoje medunešio arba yra blogi orai, dėl to gaunasi periodai, kada iš kart išsirita labai daug jaunų bičių , o veikti tai nėra ko. Tai jos ir lekia spiečiais ieškoti darbo. Perų lizdo skaidymas į tarpą įkišant aukštą su plokštelėmis, sudaro banguota jaunų bičių atsiradimą lizde. Ir jei tuos bangos nesutampą su įsidarbinimu (nektaro gamtoje atradimu) tai jos su vienos ar kitos tokios bangos atsiradimu “užsiveda” spietimui.
Ir dar viena pamoka. Mūsų vietinės bitės niekada neskubėjo vystytis iš pavasario. Naturaliai gamtoje, laikotarpį tarp sodų ir vasaros medunešio pradžios praleisdavo besivystidamos. Mūsų vietinės neretai, jeigu lizde neturi lipčiaus ir viržių medaus, lazdynų ir kitų pirmųjų medingų pavasario augalų žydėjimą “pramiega”. Vadinasi mūsų klimato sąlygomis tikrai nereikia dirbtinai labai skatinti bites vystitis iš pavasario, tuo labiau kaitelioti aukštų ar net tai daryri skaidant lizdą. Paskatinti reiktų tik po sodų žydėjimo, o jūs ką darot?. Visa išmintis ir patirtis yra užprogramuota šiuose žodžiuose: jei nori medaus – penėk bites po sodų žydėjimo. Jei nori spiečių – penėk prieš sodų žydėjimą. Jei sugebėsi, iš šių patarimų, galėsi turėti sau visokiariopos naudos.

Skirtumai, tarp Žemaitijos ir Dzukijos klimato yra tokie menki, kad neverta apie tai nei kalbėti. Daug didesni skirtumai yra dirvožemio - Dzūkijoj smėlynai, o Žemaitijoj priemoliai. Dėl tos priežasties yra gerokai skirtinga augmenja, o jau dėl tos pastarosios priežasties – skirtingi ir medunešiai. Ir ta prasme Jus esate teisi, sakydama, kad yra skirtumai.
Aš niekur ir nesakiau, kad yra kažkokie tai universalūs sprendimai, aš kalbu tik apie bendras tendencijas ir principus, kurie tinka visiems bitininkaujantiems Lietuvoje, o kaip kiekvienas iš mūsų sugeba juos pritaikyti savame bityne, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų kūribingumo ir sąmoningumo.
Iš Jūsų komentaro supratau, kad Jus tų principų, skaidydama šeimas, irgi laikoties, nes tos dvi “juodos” svaitės yra visoje Lietuvoje. Kad apie puse medingų augalų, Lietuvos klimatinėmis sąlygomis, nužydi iki gegužės vidurio, patvirtino ir mokslo daktaro J. Straigio atlikti darbai. Dėl kas met skirtigų plotų apsėjimo medingais kultūriniais augalais, grikias, rapsais, dobilais, medunešiai kas met galį būti labai skirtingi ir netgi dėl to pačio bitininko laikomų skirtingose vietose bičių, tais pačiais metais bičių prinešamo medaus kiekis gali žymiai skirtis. Jus po pavasarinio medunešio skaidote, aš maitinu. Ir tikriausiai mes abu darome teisingai. Jums apsimoka iš ankstyvo pavasario gerai papenėti bites, kad jos sustiprėtų, kol pražys pavasariniai medingi augalai, kad bitės gerai padirbėtų ant pavasarinių medingų augalų plotų, o paskui nieko kito nelieka, kaip tik paskaidyti. Pas jus, dzukijoje, dėl smėlingos žemės, gal but nėra stipraus medunešio iš šaltekšnių, aviečių ir dobilų. Pas mane , žemaitijoje, dėl skirtingo dirvožemio yra daug krūmų šaltekšnių aviečių ir naturalus medunešis yra gana gausus ir todėl jei aš prieš šį medunešį išskaidyčiau šeimas tai tikrai gaučiau”špygą”
Dėl šių priežasčiu, negaliu atsakyti į Jūsų užduotą klausimą. Vienaip būtų dzukijoje, kitaip, žemaitijoje. Galiu atsakyti tik vadovaudamasis bendrais principais: Jei papenėsi bites anksti pavasarį, tai taip padaręs tikriausiai gausi daug pavasarinio medaus, o paskui jeigu nieko nedarysi, semsi spiečius. Jei anksti pavasari nepenėsi ir dar bitės vietinės veislės, tai pavasarinio medaus gausi labai nedaug, bet tikriausiai ir bitės, po “juodų” dvėjų savaičių, neišspies, bet gausi nemažai vasarinio medaus. Jei bitės ne vietinės veislės, o tokių dabar tikriausiai 95 procentai, tai patariu per “juodajį” arba papenėti ir paskui sukti vasarinį medų, arba daryti taip kaip pati darai ir dėl to tikriausiai medų sukate tik pavasarinį ir tik vėliau sustiprėjus išskaidytoms šeimoms, iš vėlyvųjų rudeninių medingų augalų, viržių, sėklinių dobilų ir pnš.
O kur dar nemažą įtaką spietlumui ir medaus produkcijos kiekiui turintis kiti dalykai: veislė, avilio konstrukcija, lizdo plėtimas, oro sąlygos ir t.t.
Ir pabaigai noriu dar kartą patvirtinti pačios pasakytus žodžius, kad “universalių patarimų nėra” ir negalį būti nes nėra vienuodos medingos augmenijos yra tik geri ir blogi bitininkai. Geriems – blogų metų beveik nebūna, jie sugeba laiku paruošti bites ir maksimaliai išnaudoti bent 2-3 medunešius metuose. Blogiems yra viskas blogai ir metai ir bitės ir patarimai ir “jie nekalti – kalta aplinka”

Pranzūzų bitininkas, kaip ir musiškiai, prieš uždėdamas aukštą medui pilti, lizdą nuo meduvės atskiria Hanemano tvorele, kad į meduvę nepakiltų motina. Dešinėje jau matosi avilys su uždėta meduve, o kairėje aviliai dar tik laukia savo eilės.