BITININKAS

Visi esame pastebėję, kad kai kurių sričių geri specialistai, gydytojai, mašinų remontininkai, agronomai, bitininkai, miškininkai, medžiotojai ir kt. praktikos eigoje išsiugdo sugebėjimą iš išorės požymių, beveik neklystamai nustatyti ligą, gedimą, ko trūksta augalams, kas dedasi avilio viduje ir t.t.
Kadangi, kaip minėjau, šiame forume yra nemažai patyrusių ir sava galva galvojančių bitininkų, manau , kad ši tema turėtų būti gana populiari pradedančių bitininkų tarpe. Čia kviečiu ir kitus, daugiau patyrusius bitininkus trumpai ir aiškiai aprašyti savo įdomesnius pastebėjimus, susijusius su bičių elgesiu ir nepagailėti duoti gerų patarimų. Kam tų patarimų nereikia gal nesupyks, bet pradedantiems bitininkams padėtų daug greičiau išmokti racionaliau bitininkauti ir dėl aiškiai matomų požymių stebint bičių darbą ant lakos, įvertinti bičių šeimos būseną ir nepervarinėjant bičių iš vieno avilio galo į kitą.
 
Jeigu ankstaus pavasario šiltą dieną, žydint lazdynams, bitės grįžta iš darbo su žiedadulkėmis, o kurios nors šeimos bitės to nedaro, arba retai kuri bitė grįžta su žiedadulkėmis, tikriausiai toje šeimoje yra žuvusi motina, arba jau nebuvo iš rudens.
 
Jeigu vėlai rudenį, jau rugsėjo gale ar spalio pradžioje, šiltomis saulėtomis dienomis , kuri nors šeima gausiai parsineša žiedadulkių, o kitos bitės tupia ant lakos, kaip medunešio metu, sunkios ir pilnos, tikriausiai jos yra pasikeitusios motiną tyliuoju būdu. Bitė, grįžtančios be žiedadulkių, parneša perams reikalingo vandens. Sulyginkite matomą vaizdą su šeimomis, kuriose žinote, kad tikrai yra jauna motina, pastebėsite, kad tos šeimos elgiasi irgi panašiai.
 
Jeigu vėlai rudenį atidarę lizdą, ar šiaip ant lakos pastebėjote tranų, tikriausiai šeima, jums nežinant, yra dėl kažkokių tai priežasčių netekusi motinos. Priežastys gali būti įvairios; imant medų, arba po jaunos, bet blogos motinos padavimo bitės tyliuoju būdu keitėsi vėl į naują ir ta žuvo apsivaisinant, arba gydant bites galėjo žūti ir t.t.
 
Jeigu po kelių dienų padavus jauną nevaisingą motiną, po gražios dienos atėjęs vakare pastebėjote, kad bitės kažko nerimauja, bėgioja ant lakos ar avilio priekinės sienos įvairiomis kryptimis, tarsi ko ieškodamos ir dar leidžia pavienius aukštus pratisus garsus, gali būti, kad tą dieną iš apsivaisinimo negrįžo motina – žuvo.
 
Jeigu atėjęs į bityną pastebėjote susimetusį nedidelį spiečių, o bityne yra avilių, kuriuose yra jaunų motinų, turinčių tomis dienomis apsivaisinti, neskubėkite semti to spiečiaus. Jeigu susemsite, bet jis per artimiausią pusvalandį stengsis pasprukti, nelaikykite jo, tai buvo ne spiečius, bet jaunos motinos skrendančios apsivaisinti gausi palyda.
Daugiausia taip nutinka, kada motina pirmą kartą išskrenda iš avilio apsiskraidyti ir nutupia pailsėti ant šakos. Toje vietoje kartais susimeta net kilograminis bičių kamuolys. Toks netikras spiečius charakteringas ir tuo, kad jis nenurimsta, pastoviai aplink laksto daug bičių, kol galų gale pradeda tirpti, kol visai išnyksta. Motina, skrendanti jau rimtam apsivaisinimui, palikusi avilį lekia iš kart į poravimosi vietą ir ją lydi tik nedidelis skaičius bičių ir tranų. 

Dėl tos pačios priežasties galima lengvai apsirikti apžiūrint nukleusus su jaunomis motinomis. Pradaręs nukleusą ir radęs tik kelias bites, gali padaryti neteisingą išvadą, kad motina žuvusi ir likusios bitės yra išsilaksčiusios. Tiesa gali būti ta, kad keliasdešimt bičių išlydėjo motiną poruotis, o nukleuse liko tik kelios iš lauko grįžusios bitės. Atėjęs kitą dieną užpildyti nukleusą iš naujo, gali rasti pilną bičių nukleusą ir išdidžiai bevaikštančia motiną.
 
Gali būti ir taip, kad iš netoliese nuo bityno esančio nukleuso, kuriame susiporavo motina, iškelta į netoliese esančią bičių šeimą net po 2-3 parų gyvenimo toje šeimoje, grįžta į savą poravimosi nukleusą. Tokiu atveju, nereiktų daryti skubotų išvadų, kad šeima nepriėmė motinos ir ją sunaikino, bet reiktų pasižiūrėti į nukleusą, iš kurio buvo paimta motina ar nėra grįžusi.
 
Būna, kad paduodant vaisingą motiną ji pakyla ir nuskrenda. Nenusiminkite, kad ir brangiai sumokėjote už tą motiną, dar ne viskas prarasta. Ilgai nelaukę, iš avilio su negausiai aptūptą bitėmis išimkite vieną korį, uždenkite lizdą apklotu,ant apkloto į atvirą avilio dangtį atremkite tą korį ir neilgam, kokiai dešimt minučių pasišalinkite. Sugrįžę tikrai rasite motiną ant to korio. Reikia atidžiai stebėti ką tik pasprukusią motiną, nes ji dažnai nutupia ant paties bitininko, ir tada galima ją netyčia prispausti ir sužeisti. Bet jei nulydėjote akimis ir matėte kur jį nutupė , ant medžio ar ant kito avilio, nesistenkite pagauti, nes beveik visada ja išbaidysite ir jį nuskris dar toliau, iš kur gali ir nebegrįžti arba nuklysti į kitą avilį, kur bus bičių užmušta, geriau, kaip sakiau , padėkite korį ir palaukite. 

Jei vėlai rudenį pastebėjote, kad šeima gali būti praradusi motiną, nesiimkite jokių veiksmų. Šeima be motinos peržiemos dar geriau nei su motina, tik anksti pavasarį tokią šeimą reikia sujungti su kokia silpnesne šeima, turinčia motiną. 

Jeigu nukleuse turite jauną vaisingą motiną, patartina rugsėjo pabaigoje nebeduoti, bet palaukti kol lauko temperatūra nukris iki 5-10laipsnių šilumos, kada bitės jau pradės formuoti žiemos kamuolį. Tokią šeimą reiktų nukloti, kad žiemos kamuolį pradėtų formuoti kuo anksčiau. Paduodant motiną, pakanka šeimą tik nukloti ir jauną motiną paleisti į centrinį tarprėmį ir tuoj šiltai uždengti.
 
Tokiu pat būdu sėkmingai galima keisti motinas neieškant jų, o jauną vaisingą motiną, paleidžiant ne į centrinį tarprėmį, bet į 3-4 nuo centro, kad nepatektų į tą tarprėm, kur yra sena motina. Kadangi jau susiformavęs žiemos kamuolys ir bitės tarp tarprėmių mažai komunikuoja, šitaip padavus jauną vaisingą motiną, sėkmingai peržiemos abi motinos ir tik atšilus orams, susitiks ir “išsiaiškins”, kuri bus šeimininkė. Pasitaiko, kad lieka nerealizuotų gerų jaunų motinų nukleusuose iki vėlyvo rudens ar šiaip lietuvaičiai, grįždami iš užsienio po darbų bitynuos, parveža, tai šis padavimo būdas yra paprastas ir gana patikimas.
 
Jeigu pastebėjote, kad bitės vėlai vakare vis dar dirba ir aktyviai lekia iš avilio, didelė tikimybė, kad ant rytojaus bus lietaus. Bet, sudėliojus keletą logiškų faktų, išeina, kad orų nuspėjimas nėra bičių nuopelnas, bet nektarą išskiriančių augalų, kurie prieš lietų skuba apsidulkinti ir gausiai išskirdami nektarą, įdarbina bites iki vėlyvo vakaro. Tokia mintis kyla stebint bičių darbą vėlai vakare, žydint liepoms. Liepos turi tokią savybę išskirti nektarą net šiltą vasaros naktį ir įdarbinti bites iki vėlumos, bet ant rytojaus lietaus vis vien nėra.
 
Jeigu vėlai vakare nuėjote į bityną ir pastebėjote, kad viena kita šeima aktyviai skraido ir ant lakos tupia apsunkusios bitės, tikriausiai tos šeimos bitės vagiliauja. Apžiūrėkite visą bityną ir tikriausiai surasite plėšiamą šeimą. Jei taip nėra, pasekite akimis į kurią pusę skrenda ir nustatę kryptį, prisiminkite, ar toje pusėje nėra kur bičių. Abiejų šeimų ir vagilės, ir plėšiamosios prie lakos vaizdai panašūs, tik atidžiai įsižiūrėjus galima nustatyti, kuri skriaudžiama, o kuri vagilė. Vagilės šeimos bitės drąsiai tupia sunkios ant lakos ir taip pat drąsiai kylą į orą, o prie plėšiamos šeimos lakos yra sujudimas, landžiojimas į vidų ir vėl puldinėjimas atgal. Tokiu atveju duokite tai šeimai dūmo ir po kurio laiko aklinai uždarykite laką, kitą dieną jai pridarykite laką iki dviejų cm ir vėl atidarykite įsitikinę, kad plėšimas baigėsi.. Vagilei taip pat padūmykite ir patartina laikinai išvežti į kitą vietą.
 
Pastebėjau, kad pavasarį valant lizdus ir bičių šeimą perkėlus į visiškai naują avilį, yra didelės galimybės jai susirgti puviniais. Mano manymu, kadangi tuo metų laiku gamtoje dar nėra randama žaliavų bičių pikiui gaminti ir nėra pikio bitėms padengti vidinio avilio paviršiaus, susidaro idealios sąlygos plisti grybinėms ligoms, tame tarpe ir puviniams. Kad to nebūtų, aš pirmus lizdo plėtimus darau tik su aukštais ir koriais, jau buvusiais bičių šeimoje pereitais metais, o naujus aukštus duodu tik vasaros pradžioje, įšilus orams, kai gamtoje yra randama įvairių augalinių dervų. Arba jei tenka naują šeimą apgyvendinti visiškai naujame avilyje , prieš tai vidinius aukštų paviršius ir net naujus rėmus apipurškiu spiritiniu pikio tirpalu. Kai minėtus veiksmus pradėjau daryti, mano bityne susirgimų puviniais nebepasitaiko. Reikia manyti, kad tai ir padeda.

Laikotarpyje tarp kiaulpienių žydėjimo pabaigos ir baltųjų dobilų pradžios, bitininkams mėgėjams verta iš ryto aplankyti bites ir pažiūrėti, ar visos normalios šeimos vienodai skrenda į darbą. Esu pastebėjęs, kad šeima, kuri ruošiasi tą dieną spiesti, silpnai eina į darbą.
 
Jeigu specialiai įrengtoje bičių girdyklos, ar šiaip netoli bityno natūraliame vandens telkinio pakraštyje nebesimato imančių vandenį bičių, skubėkite uždėti meduves, tai ženklas, kad prasidėjo medunešis. Ir atvirkščiai, bitės gausiai lankančios minėtas vietas, rodo, kad medunešis arba dar neprasidėjo, arba jau baigėsi.
 
Bitininkai yra pastebėję, kad bitės prieš lietų yra labai piktos ir nebūtinus darbus yra geriau atidėti netolimai ateičiai.
 
Būna, kad nei iš šio, nei iš to kažkuri šeima yra agresyvi. Dažna priežastis yra kažkoks nepageidaujamas „svečias“, kuris dažnai ir įkyriai lanko būtent tą šeimą plėšikavimo tikslais. Kad jį pastebėti, reikia ne vieną valandą stebėti tokią šeimą. Mano praktikoje iš tokių nepageidaujamų lankytojų esu susekęs bičių vilką ir didžiąją širšę (širšūną). Dar dažnai tokio piktumo priežastimi būna vėjo judinamas prielakio stogelis, ar kokia medžio šaka vėjui pučiant liečianti avilį ir pan. Kartais ir nieko nėra, tada reikia keisti motiną.
 
Pagavus spiečių, nereikia skubėti tuojau suleisti į tuščią avilį, geriau tai daryti vėlai vakare ir nesukratyti, bet kad pačios bitės per laktą sueitų į avilį. Taip suleistos bitės tikriausiai kitą dieną neišskris. Dar geriau, jei yra galimybė tokį spiečių iki kito vakaro palaikyti kur nors vėsioje vietoje, šaltame rūsyje ar pan.
 
Bitėms papildomą maistą geriausiai yra paduoti per lizdo viršų ar lizdo viduje. Esu pastebėjęs, kad maitinimas paduodamas žemiau laktos ar laktos lygyje, labai vilioja svetimų avilių bites ir iššaukia plėšikavimą. Prie mano avilio konstrukcijos tokia vieta labai palanki kandi pastos padavimui yra ventiliacinis aukštas. Po to, kai ten patalpinau kandi pastą, prasidėjo bandymai plėšikauti, ypač nesant medunešio ir šio eksperimento eigoje netekau penkių šeimų. Tai buvo pirmas atvejis per 30 bitininkavimo metų.
 
Bitėms parūgštintą cukraus sirupą 1-2 litrus reiktų duoti tik po savaitės, baigus maitinti bites žiemai, kad rūgštis apvalytų jų skilvelius nuo nozematozės sporų ar kitų ligų. Duoti parūgštintą visą reikiamą žiemai kiekį nepatariama, nes bitės tada blogai invertuoja cukraus sirupą, pašalina tik vandenį ir toks maistas yra linkęs kristalizuotis.

Nelaikyti silpnų šeimų ir, nesant medunešio, gerokai pridaryti lakas. Man su tais plėšimais labai mažai teko susidurti, bet turėjau gretimame rajone tokį pažystamą racionalizatorių bitininką, kuriam plėšimai buvo pastovi problema, nes jis buvo talentingas tinginys. Tingėdavo kiekvienai šeimai atskirai paduoti maitinimą, o maitindavo, iš bendros penėtuvės.Tiesiai atsakant į kicės klausimą, galiu pasakyti tik tiek, kad jeigu minėtos priemonės nepadeda reikia išvežti pačias plėšikes į kitą vietą. Sako, kad padeda jei šeimą plėšikę ir plėšiamąją sukeiti vietomis. Bet manau, kad taip daryti yra veiksminga jei plėšimas pastebėtas pačioje pradžioje. Gerų šeimų niekas neišplėšia, nebent meškos, o tas kurias išplėšia net vapsvos, priežąstys galį būtį dvi: seni, netvarkingi aviliai, lengvai visų šeimų bitėms prieinamas cukraus sirupas (bendra valgykla) ir silpnos šeimos.

Jeigu atėjęs į bityną, ant vienos iš medžio šakų pastebėjai greta vienas kito 2-3 nedidelius spiečius, negalvok, kad jie iš skirtingų šeimų. Greičiausiai jie visi iš vienos šeimos išskridę tuo pačiu metu su gelbėjimosi motinomis ir nenustebk, jei kiekviename spiečiuje rasi po 2-3 jaunas nevaisingas motinas. Šiuo atveju, gali pasielgti dvejopai: jei reikia jaunų vaisingų motinų, nieko nelaukdamas tuos spiečiukus susemk į atskiras spietines ir suleisk į skirtingus avilius motinų apsivaisinimui, jei motinų nereikia- spiečių semti neskubėk, už poros valandų iš tų spiečiukų pasidarys vienas didelis ir vėliau galėsi susemti. Kitą dieną tame spiečiuje bus tik likusi viena motina.
Jei žinai iš kurio avilio tie spiečiai išskrido, išlaužyk likusias dar neišsiritusias motinas, o palaukęs vakaro, tą spiečių nuo šakos gali drąsiai sukratyti į tą avilį iš kurio jis ir išskrido.
 
Jei priėjęs prie avilio girdi neįprastus garsus – pypsėjimą ar kvaksėjimą, žinok, kad atidaręs avilį gali prisigaudyti gerų spietybinių motinų. Pypsi motinos, kurios renka savo bičių palydą spietimui, o kvaksi tos, kurios dar neišsiritusios. Gali jaunų motinų pamatyti besislepiančių už diafragmos ar tupinčių virš apkloto. Žinok šitaip darydamos jos vengia žūtbūtinės kovos dėl išlikimo ir laukia, kol tos su spiečiukais išskris ar tarpusavyje išsipjaus, o tada galės grįžti ir be kovos užvaldyti šeimą.
 
Jeigu šiltuoju metų laiku, kada motinos deda kiaušinius, staiga jas stipriau apipurkši ar užpilsi šaltoko vandens, motina kelias dienas visai nustoja dėjusi, o vėliau vėl pradėjusi, deda tik neapvaisintus. Manoma, kad nuo staigaus atšalimo, įvyksta pilvelio uždegimas ir dėl pakilusios temperatūros prapuola traninės spermos gyvybingumas. Neretai motina iš vis nebepradeda dėti ir žūsta. 

Yra manančių, kad bites rudenį parsivežant iš viržių ar kitų vėlyvų rudeninių medingų augalų ganyklų, reikia pervežti vidurdienyje, saulėtą dieną, kada daug senųjų lauko bičių yra darbe ir dar vežant nekamšyti lakų, kad senosios lauko bitės pasiliktų ganyklose, o kita dalis pasimestų pervežant. Manoma, kad senosios lauko bitės vėlyvose žydinčių augalų ganyklose apsikrečia nozemos sporomis ir, vėliau, jos dalyvaudamos rudeninio maisto perdirbime, tomis sporomis užkrečia ir maistą, ir kitas dar sveikas jaunas bites.
Teko girdėti, kad šitaip daro kai kurie Amerikos bitininkai. 

Manau, kad bitės blogas gelbėjimo motinas ar blogai bitininko užaugintas ilgai nelaiko, o tą patį sezoną keičia į kokybiškas tyliuoju būdų.
Vienas bitininkas lietuvis, dirbantis Prancūzijos bityne „Bitutė ratuota““ rašė, kad prancūzų bitininkai, išvežę į medingų augalų ganyklas bičių šeimas skiria pusiau taip, kad kiekvienoje pusėje liktų korių su kiaušinėliais ir daugiau jomis nesirūpina. Palieka joms pačioms užsiauginti jaunas gelbėjimosi motinas ir pasirūpinti, kad jos būtų kokybiškos. Manau, kad jie, taip darydami, vadovaujasi bičių sugebėjimu pačioms užsiauginti ir jei reikia dar kartą pasikeisti į kokybiškesnę.
Mūsų senoliai bitininkaudami „kelmuose“ be rėmų, taip pat imdami (pjaustydami) medaus korius, neretai mirtinai sužalodavo motiną, bet šeimos dėl to neišnykdavo, o kitais metais būdavo darbingos ir net spiečius leisdavo.

Pastebėta, kad požeminės vandens srovės, arba dar kitaip vadinamos GEOPATOGENINĖS zonos, neigiamai veikia gyvus organizmus gyvenančius virš jų.
Kaip teigia mikslininkai, vienos geopatogeninės zonos eina po žeme lygiagrečiai, tam tikrais tarpais viena nuo kitos, o kitos taip pat lygegriačiai, bet statmenai pirmųjų. Tuose susikirtimo taškuose iškasus šulinį, nėra kur dėti vandens. Toje vietoje vasarai pastačius bičių šeima bitės dirba kaip spiečius ir prineša daug medaus, toje vietoje palikus bites žiemai, bitės ištisą žiemą nenustoja auginusios perų ir žūna dėl maisto trūkumo, arba sušala išlėkusios perams parnešti vandens. 
Gudrus bitininkas “virgulininkas” susiranda tuos takus ir pavasarį ant jų išdėsto bites, o žiemai atvirksčiai, su bitėmis kuo toliau nuo jų, ypač reikia vengti tų požeminių vandens srovių susikirtimo taškų. Jei kur surandate tokią vietą, tai iškaskite šulinį ar pasidarykite nedidelį vandens baseiną. 
Žinau bitininką latvį, kuris pagal požemines vandens sroves išdėsto bičių avilius. Jo prižiūrimos bičių šeimos iš pavasario “rūgsta” kaip ant mielių ir pavasarinio medaus išsuka po porą aukštų , bet jei papuola blogas pavasaris ir nėra kur įdarbinti bičių, tai jos vėliau išsilaksto spiečiais.