BITININKAS

Medus

Kadaise gydytojas N.Joirigas (1966) pateikė didelės ukrainiečių bitininkų grupės apklausos duomenis. Atsakymuose išaiškėjo, kad 71,3% ilgą laką dirbusių prie bičių nesikreipė į gydytojus. Iš apklaustųjų 6% bitininkų, pradėjusių dirbti bitynuose, visiškai pasveiko nuo reumatinių negalavimų. Jų tarpe buvo ir ilgaamžių bitininkų.
Bitės laikomos gamtos žalumos prieglobstyje. Oras švarus, praturtintas džiovinamų žiedadulkių kvapų. Nes vasarą avilys tarsi žiedadulkių džiovykla. Jeigu bitininkas dar augina vieną kitą dekoratyvį, nektaringą ar vaistingą augalą, oras dar labiau praturtėja, tiesiog persisunkia fitoncidais, kuriuos galima pavadinti atmosferos vitaminais. Gražiausią pusmetį bitininkas turi galimybe, kvėpuoti aromatizuotu liedų, medaus bei žiedadulkių oru.
Darbas prie bičių, jų skraidymas, garsal, aplinka na, ir reti įgėlimai ramina nervus. Todėl jautresniems žmonėms geriausias kurortas – bitynas.
Medus, kaip ir kiti bičių produktai, jau nuo seniausių laikų buvo vartojamas liaudies medicinoje ir maistui. Medumi buvo gydomos gerklės ligos, kosulys, votys, dezinfekuojamos žaizdos. Kinų senovės farmakopėjoje rašoma, kad medus teigiamai veikia žmogaus organizmą, jis gali slopinti skausmą, malšinti troškulį, pratęsti aktyvų žmogaus gyvenimą. Dar prieš 2400 metus senovės gydytojas Hipokratas rašė apie šlapimą varančias ir atsikosėjimą skatinančias medaus savybes, o Galenas teigė, kad medus gerina virškinimą. Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti, kulinarijos gaminiams saldinti. Graikai tikėjo, kad medus gali prailginti žmogaus gyvenimą, teikti žvalumo ir sveikatos. Lietuvoje, Latvijoje ir Lenkijoje tada, kai dar nežinota kitų alkoholinių gėrimų, buvo vartojamas iš medaus pagamintas gėrimas – midus, kurį ir karaliai mėgdavo gerti.
Pirmykštis žmogus bičių medų iškopdavo iš medžių drevių ir uolų plyšių. Vėliau, vystantis civilizacijai, atsirado bitininkystė kaip atskira žemės ūkio šaka, ištobulėjo medaus gamyba. Medų imta vartoti ne tik maistui, vaistams, bet ir kosmetikai.