BITININKAS

dr. Algirdas Baltuškevičius

 Medų gamina bitės iš surinkto nektaro ir lipčiaus. Nektaro arba žiedų medus, surinktas iš vienos augalų rūšies, vadinamas monofloriniu, o surinktas iš įvairių augalų – polifloriniu. Monoflorinio medaus biologinis poveikis organizmui nevienodas.
Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms (sloga, angina, faringitas, laringitas, bronchitas), kepenų bei inkstų ligoms, pūliuojančioms žaizdoms gydyti.
Aviečių medus – šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo. Vartojamas gydyti peršalimo ligoms.
Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus. Rekomenduojamas nuo skausmo, kvėpavimo takų uždegimo, padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti.
Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartoko skonio. Vartojamas padidintam skrandžio sulčių rūgštingumui mažinti, kepenų ligoms gydyti.
Dobilų medus - šviesiai gelsvas, beveik baltas, švelnaus malonaus skonio. Vartojamas sumažinto skrandžio sulčių rūgštingumui didinti, kepenų ligoms gydyti.
Viržių medus – tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio. Vartojamas inkstų, šlapimo pūslės, prostatos ligoms gydyti.
Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jis turi daugiau geležies ir baltymų, todėl vartojamas nuo mažakraujystės, švelnina vaikų brendimo metu atsirandančius augimo skausmus, ramina nervų sistemą, stiprina organizmą.
Pievų medus yra poliflorinis, t.y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų. Jis vertingas nusilpusiems ir peršalimo ligoms gydyti.
Lipčiaus medus, surinktas iš amarų išskyrų, skiriasi nuo žiedų medaus. Jame daugiau dekstrinų, mineralinių medžiagų, sacharozės, mažiau invertuoto cukraus, negu nektaro meduje. Ypač daug lipčiuje yra šarminių metalų – kalio ir natrio druskų.
Kadangi lipčiaus meduje mažiau vandens ir daugiau baltymų, dekstrinų, jis 2-3 kartus tirštesnis už žiedų medų. Bičiųžiemos maistui lipčiaus medus netinka, o žmogui jis labai
naudingas.
Kai kurios retai pasitaikančios medaus rūšys turi nuodingų arba toksinių savybių. Toks medus gali būti surenkamas iš virži nių šeimos augalų – rododendrono, azalijos ir andromedos. Nuodingais medaus komponentais yra acetilandromedolas ir kiti reti alkaloidai bei gliukozidai. Tokio medaus valgyti negalima.

LIPČIUS

Prof. Jonas Kriščiūnas

Vasarą ant medžių ir žolinių augalų lapų atsiranda lipaus ckysčio, vadinamo lipčiumi, amaru, sausiais ir kitais vardais. Šitą skystį bites laižo ir neša namo, kaip medų. Lipčius yra dvejopos kilmės: 1) grynai augalų kilmės ir 2) lapų utėlių arba vabzdžių kilmės.
Augalų kilmės lipčius.
 Karštą vasarą beveik visados ant medžių lapų yra saldaus skystimo. Daugiausia skystimo ant lapų yra rytais. Šio skystimo pasirodymas aiškinamas taip. Karštą saulėtą dieną augalas pro lapus išgarina daug vandens. Garuojančiam vandeniui papildyti jis šaknimis daug vandens traukia iš žemės ir paduoda į lapus. Nusileidus saulei, oras atvėsta ir vandens garavimas iš lapų beveik sustoja. Bet šaknys vis dar paduoda daug vandens. Šitas vanduo susitvenkia lapuose ir net išsisunkia lašeliais j lapų paviršių. Cukrus tame vandenyje atsiranda šitokiu būdu. Šiltą saulėtą dieną lapų žalieji kūneliai (chlorofilas) pagamina daug krakmolo. Naktį krakmolas paverčiamas cukrumi, su vandeniu išsiuntinėjamas i visas augalo dalis ir vartojamas ląstelių kvėpavimui bei naujų ląstelių statybai. Į lapų paviršių išsisunkęs vanduo turi ir cukraus. Saulei patekėjus, vanduo garuoja, išsisunkęs skystis tirštėja, o dieną beveik visai išdžiūsta, tik ant lapų lieka plonas sluoksnis lipaus skystimo. Bitės šj skystimą skuba imti rytais, kol jis per daug nesutirštėjęs.
Skystimas iš lapų gali sunktis ir dieną, kai prieš audrą oras pritvinksta garų ir iš lapų vanduo negali garuoti. Esant tvankiam orui, dažnai tenka matyti, kad bites ir smilgų stiebus laižo. Pabraukus tada smilgos stiebą tarp pirštų, ant jų lieka saldaus skystimo lašelis. Jei tokių dienų vasarą daugiau pasitaiko, tai bites labai daug lipčiaus prineša.
Lipčius išsisunkia ant daugelio medžių lapų: ąžuolų, liepų, klevų, gluosnių, drebulių, lazdynų, eglių, pušų ir kitų. Taip pat gali išsisunkti ir ant žolių lapų bei stiebų. Kai kada lipčiaus tiek išsisunkia, kad net kaip rasa nuo lapų krinta.
Lapų utėlių kilmės lipčius.
 Ant daugelio augalų apatinėje lapų pusėje apsigyvena žalios spalvos mažučiai minkšti vabaliukai, vadinami lapų utėlėmis. Jos atsiranda pavasarį ant liepų, ąžuolų, bukų, uosių, kaštanų, klevų, gluosnių, drebulių, šermukšnių, vaismedžių, žirnių, pupų, vikių, aguonų ir daugelio kitų augalų lapų, apatinėje jų pusėje. Utėlės praduria lapo odelę ir čiulpia jo sultis. Lapai dažnai pasidaro raukšlėti arba ir visai susisuka. Lapų utėlių kiaušinėliai žiemoja ant medžių šakelių. Kai medžiai sužaliuoja ir oras gerai jšyla, iš kiaušinėlių išsirita be sparnų mažos utėlytės. Apsigyvena lapų apačioje, čiulpia iš lapų skystimą ir auga. Jos užauga per 8- 15 dienų. Juo oras šiltesnis ir sausesnis, juo greičiau jos užauga. Užaugusi utėlė gimdo gyvas naujas utėlytes. Kasdien jį pagimdo po 4-14 utėlyčių, kurios per 8-15 dienų užauga ir gali taip pat gimdyti naujas utėlytes ir taip toliau. Tokiu būdu po lapu greit priauga daugybė utėlių. Kada lapas nebegali duoti utėlėms pakankamai maisto, pradeda gimti sparnuotos utėlės, kurios nulekia ir apsigyvena po kitų lapų arba ant kito augalo. Rudenį atsiranda ir patinų. Jie apvaisina pateles, kurios deda kiaušinėlius. Šie žiemoja ir pavasarį iš jų išsirita utėlės.
Utėlės nepaprastai vislios. Kiekviena utėlė gali duoti 70100 Pear. Per 60 dieną iš vienos utėlės gali susidaryti giminė iš 6 250 000 utėlių, skaitant, kad kiekviena utėlė kas 15 dieną pagimdys po 50 utėlaičių. Taip smarkiai besidaugindamos, jos Pear visus augalus. Bet yra daug vabzdžių, paukščių ir ligų, kurie jas naikina.
Utėlės nesunaudoja visos iščiulptos iš lapų sunkos. Likučius išmeta lauk. Tuose likučiuose yra daug cukraus. Utėlės iš savo kūno tuos likučius išmeta didele jėga, kaip iš švirkšto. Ta sunka krinta ant lapų ir čionai jos tiek susirenka, kad jį net lašais kaip rasa krinta ant žemės. Juo diena karštesnė, tuo daugiau ir to skystimo utėlės išmeta. itas skystimas taip pat vadinamas l i p č i u m i, arba tiesiai a m a r u, nes amaru žmonės vadina lapų utėles. Kai kur jis vadinamas s a u s i a i s, nes skystimas pasidaro sausros metu, kai utėlėms patogiausios sąlygos daugintis.
Sausros metu, kai žieduose nektaro bitės neberanda, renka ir lipčių. Kai kuriais metais bites jo labai daug prineša.
Kitų vabzdžių lipčius.
Tyrimai parodė, kad saldrų skystimą ant lapų išmeta ne tiktai lapų utėlės, bet ir daug kitų vabzdžių bei jų vikšrai. Pavyzdžiui, ant eglių ir pušų daug lipčiaus kai kuriais metais pagamina: Chermes, Aspidiotes, Lecanium, Lachnus . Ant ąžuolų, be anksčiau minėtų vabzdžių, lipčių gamina dar Vacuna, Cecidomia, Attelabas. Ant alksnių – Erinaum. Ant kitokių medžių bei krūmų yra ir kitokių vabzdžių, gaminančių lipčių.
Bitynuose, kurie yra arti miškų, medus, ypač tamsusis, daugiausia sudarytas iš lipčiaus.
Skirtumas tarp tikro medaus ir lipčiaus.
 Daugumos žiedų medus yra gana šviesus, tiktai grikių ir ypač viržių tamsus. Lipčius visados yra tamsus. Utėlių kilmės lipčius dažnai turi net žalsvą atspalvi, kaip ratų tepalas. Jei medus yra tamsios spalvos ir surinktas ne iš grikių ir ne iš viržių, tai tikrai yra lipčius. Vabzdžių pagamintas lipčius būna šviesus, kaip bičių medus, bet kai jisai išmetamas ant lapų, tai greitai jame prisidaugina įvairių grybelių ir bakterijų, kurios lipčių nudažo įvairiomis tamsiomis spalvomis.
Žiedų medus ir lapų kilmės lipčius turi tam tikrą skonj ir kvapą. Pvz. eglių, pušų kilmės lipčius turi terpentino, sakų kvapą. Utėlių kilmės lipčius dažniausiai neturi augalų kvapo, o turi tam tikrą, dažnai nemalonų skonį. Šiltuose kraštuose žiedai maža nektaro gamina, bet tenai labai išsiplatinę įvairių rūšių utėlės ir kai kurie kiti vabzdžiai, gaminantieji lipčių. Tenai bitės daugiausia ir prineša lipčiaus. Toks medus sunaudojamas meduoliams bei kitiems gaminiams.
Medus nuo lipčiaus skiriasi ir savo sudėtimi. Žiedų meduje dekstrino yra nuo 0,5 iki 1%, o lipčiuje jo yra net nuo 10 iki 13%, o kai kada ir daugiau, ypač utėlių lipčiuje.
Kai kada lipčius koriuose greitai sukietėja. Pavyzdžiui, Čekoslovakijoj 1958 metais nuo eglių suneštas lipčius po 24 valandų koriuose visiškai sukietėjo. Teko jį tirpinti vandenyje ir medsukiu išsukus suvartoti midaus gamybai.
Lipčius bitėms nesveikas maistas.
 Lipčiuje yra medžiagų, kurios bitės viduriuose nesuvirškinamos. Vasarą, kai bitė dažnai gali išsivalyti, lipčius bitėms mažai kenksmingas. Žiemą bitės išmatų žarna greitai prisipildo dekstrino ir jau sausio mėnesį bitės pradeda viduriuoti. Be to, dekstrinas bites labai troškina. Negaudamos pakankamai vandens, pradeda labai nerimauti, gamina daugiau šilumos, o šilumai gaminti sunaudojama dar daugiau maisto, ir išmatų žarna dar greičiau prisipildo. Kuriais metais bitės lipčiaus daugiau prisirenka, tą žiemą daugiau bičių išmiršta. Lipčiuje mineralinių medžiagų yra daug daugiau, negu meduje. Paskutinieji tyrimai parodė, kad maistas, turintis mineralinių medžiagų, bičių žiemojimui netinka. Be to, lipčiuje randama ir nuodingų bitėms medžiagų.
Kai kurie bitininkai mano, kad lipčius ir vasarą bitėms gali pakenkti. Pvz., jei bitės ilgesnį laiką negauna žiedų medaus ir turi maitintis lipčiumi, motina pradeda mažiau dėti kiaušinėlių, o kai kada ir be laiko numiršta.
Lipčiumi penimi perai blogai auga, ir daug jaunų bičių miršta. Ant avilio dugno ir ant prielakčio matyti vos gyvų bičių. Tokioje šeimoje greičiau plinta ivairios ligos.
Lipčius žmonėms dažnai yra naudingesnis už tikrąjj medų.
 Augalai žieduose gamina nektarą (saldų skystimą) vabzdžiams, ypač bitėms, privilioti. Todėl augalo nektarinės gamina nektarą tokios sudėties, kokia reikalinga bičių sveikatai. Vienok, iš nektaro pagamintas medus tinka ir žmonių sveikatai, nors gamta medų ne žmonėms taikė.
L,apo utėlių lipčius gamintas ne bitėms; tai šalutinis gaminys, utėlų maitinimosi atliekos. Utėlė iš lapų čiulpia sultis. Augalo sultyse yra jvairių medžiagų: cukraus, baltymų, mineralinių druskų ir kitų. Iš sultinių medžiagų utėlėms labiausiai reikalingos baltyminės medžiagos, o cukrus, mineralinės druskos ir kitos medžiagos atlieka. Taigi, lapų utėlės augalo sultis savo kūne praleidžia kaip pro tam tikrą koštuvą, kuris baltymus ir kitų medžiagų dalį sulaiko, o atliekamą cukrų, mineralines druskas ir kitas utėlių kūnui nereikalingas medžiagas išmeta laukan, Prie paimtų ir išmestų medžiagų utėlės dar prideda iš savo organizmo organinių rūgščių, enzimų (fermentų), vitaminų ir kt. Tos išmatos – tai ne suvirškinto maisto liekanos, o atskiras utėlės kūno gaminys iš augalo sulčių.
Koks skirtumas tarp nektaro ir utėlių atliekų sudėties, matyt iš žemiau dedamos lentelės. 

Nektaro ir utėlių atliekų sudėties palyginimas (procentais)

Iš aukščiau nurodytos lentelės duomenų matyti, kad utėlilų liekanų sudėtis beveik tokia pati, kaip nektaro, tiktai atliekose mažiau vandens ir daugiau įvairių cukrų, ypač melitozės, ir kitų medžiagų.
Bitės iš nektaro pagamina medų, o iš utėlių atliekų – lipčių. Kokia medaus ir lipčiaus sudėtis, matyti iš žemiau pridedamos lentelės.

Medaus ir lipčiaus sudėtis (procentais)

Iš aukščiau nurodytų duomenų matyti, kad lipčiuje yra beveik dvigubai daugiau vynuoginio cukraus, kuris įeina į kraujo sudėtį ir yra svarbiausias širdies energijos šaltinis. Lipčius, lyginant su tikruoju medumi, yra tuo pranašesnis, kad jame yra cukraus melitozės, labai naudingos ligoniams. Meduje yra .apie 10 įvairių mineralinių druskų, o lipčiuje – net 24. Be to, lipčiuje rasta: volframo, chromo, molibdeno, vanadijaus, alavo ir sidabro. Lipčiaus mineralinės druskos yra labai veiksmingos įvairioms ligoms gydyti.
Lipčiuje yra gana daug inhibino, kuris stabdo bakterijų vystymąsi ir tokiu būdu pagreitina ligonių pasveikimą, o sveikuosius apsaugo nuo vairių ligų. Pagaliau lipčiuje enzimų ir vitaminų taip pat yra daugiau, negu žiedų meduje.
Taigi, lipčius žmogui kaip maistas ir gydomoji priemonė yra pranašesnis už grynąjį medų. Taip pat grikių ir viržių tamsusis medus, turįs daugiau mineralinių ir kitų medžiagų, dažnai būna naudingesnis už šviesų medų.