BITININKAS

Avilių išdėstymas bityne

G. F. Taranov

Įžanga

Laikant vienoj vietoj daug bičių šeimų sukuriamos ypatingos sąlygos, kurios labai skiriasi nuo tų, prie kurių bitės taikėsi tūkstančius metų. Natūraliomis sąlygomis niekada nebūna tokio bičių šeimų tankio, kaip bityne. Didelis avilių tankis ir vienodas išdėstymas trukdo grįžtančioms bitėms rasti savo avilius tarp daugelio kitų, vienodų išvaizda bei taip pat orientuotom lakom. Dėl labai tankaus ir vienodo avilių išdėstymo bitės ima masiškai  klaidžioti po bityną bei skirstosi į kitus avilius.
Norint pastebėti bičių klaidžiojimą ir įvertint bičių, skrendančių į svetimus avilius, kiekį, reikia kuriam nors avilyje nudažyt dalį bičių, o paskui stebėti jas pasirodant kituose aviliuose. Dar geriau bityne su tamsių rasių bitėmis pastatyti avilį su kitos rasės bitėmis (pvz. geltonom italėm ar kaukazietėm), kurias lengva nuo kitų atskirti pagal spalvą. Kol nebuvo atlikti tokie eksperimentai, bitininkai net neįtarė, kiek daug bičių skrenda į svetimus avilius.
Dr.Barcherto duomenimis, gautais stebint paviljone laikomas klaidžiojančias bites, per 19 val. 30 min. iš 2733 žymėtų  bičių 96, arba 3,4% grįžo ne į savo, o į gretimą avilį.
Bitės ypatingai klaidžioja per pagrindinį medunešį. Bityne sustačius avilius į vieną eilę, iš 809 žymėtų bičių 216 arba 26,7% grįždamos iš lauko pataikė į gretimus avilius.
Avilių dažymas skirtingomis spalvomis ženkliai sumažina bičių klaidžiojimą. Bet tankiai sustačius avilius, bitės lengvai sumaišo savo avilius su gretimais tos pat spalvos aviliais. Pvz. per didįjį medunešį 49% žymėtų bičių iš vieno geltono avilio  grįžo į artimiausius žymėtus avilius. Ypatingai bitės klaidžioja, jei aviliai žalios spalvos, neišsiskiria iš aplinkos.
Prof. V.I.Poptev Tulos bitininkystės bandymų stotyje stebėjo itališkų bičių išsisklaidymą iš avilio, stovinčio bityno kampe. Praėjus kelioms dienoms nuo avilio pastatymo bityne, daug itališkų bičių buvo pastebima gretimuose aviliuose, o atskiros itališkos bitės  pastebėtos aviliuose nutolusiuose net 25 metrus nuo savo avilio.
Bičių išsisklaidyme bitynuose su vienodu avilių išdėstymu pastebimi tokie dėsningumai:

1. svetimos bitės daugiau skrenda į stipresnių šeimų avilius, prieš kurių lakas sukasi daugiau bičių, kurios traukia iš lauko grįžtančias bites. Taip stiprios šeimos dar labiau  sustiprėja, o silpnos – silpsta.

2. grįžtančios lauko bitės dažniau tupia į pirmose trijose avilių, stovinčių bičių kelyje, eilėse. Šiuose aviliuose šeimos stiprėja, o toliau nuo krašto stovinčiuose aviliuose – silpnėja.

3. pastovus vienos krypties vėjas verčia bites slinktis prieš vėją (vėjo krypties linija), todėl priešakiniuose aviliuose lauko bičių daugėja, o galiniuose – mažėja.

4. bitės dažniau suskrenda į tamsių spalvų avilius, o šviesiuose aviliuose bičių mažėja.

Ypatingai dideli bičių antskrydžiai būna per pirmąjį pavasarinį apsiskraidymą, ir, kaip minėta, per didįjį medunešį. Šiuo metu bitės lengvai prisijungia prie tų šeimų, prie kurių skraido daugiau bičių, keliamas didesnis triukšmas. Kartais į vieną šeimą suskrenda iki kelių kilogramų svetimų bičių.
Masinis bičių klaidžiojimas turi tokias nepageidaujamas pasekmes:

1. gerokai sumažėja medaus surinkimas. Tai atsitinka todėl, kad vienuose aviliuose susidaro bičių perteklius, o kituose jų ženkliai sumažėja. klaidžiojančios bitės pažeidžia normalų bičių-rinkėjų ir bičių-priėmėjų santykį, kas taip pat mažina medaus surinkimą.

2. dėl apsunkintos orientacijos jaunos motinėlės, grįždamos po apsivaisinimo, gali pakliūti į svetimus avilius, kur bitės jas nužudo.

3. klaidžiojančios bitės platina bityne užkrečiamas ligas. Susirgus vienai šeimai, klaidžiojančios bitės greitai išnešioja užkratą po visą bityną.

4. pastebėta, kad pastovus bičių klaidžiojimas atviruose vėjams bitynuose didina bičių jautrumą, jos greičiau susierzina, dažniau ir labiau puola žmones bei gyvulius, kas apsunkina bitininko darbą bityne apžiūrint šeimas.

5. bičių klaidžiojimas ir antskrydžiai trukdo selekcijos darbui bityne. Šeima su vidutine ar net prasta motinėle dėl susikaupiančių antskrydžio bičių gali prinešti labai daug medaus: motinėlė klaidingai gali būti priskiriama prie labai gerų bei naudojama selekcijai. Taip vietoj bičių paveldimų savybių pagerinimo galima jas pabloginti.

6. susimaišius bitėms, kilusioms iš skirtingų motinų, suvienodina jų individualias paveldimas šeimos produktyvumo savybes, kas taip pat trukdo selekciniam darbui. 

Taigi, visiškai aišku, kad statant avilius bityne būtina imtis priemonių, padedančių išvengti bičių klaidžiojimo ir antskrydžių. Retas avilių išdėstymas kas 4-6 metrai, nors ir sumažina bičių klaidžiojimą, bet to nepakanka.
Bityne būtina  sukurti įvairių orientyrų, pagal kuriuos bitės suras savo avilius.
Orientyrais gali būti:

1. augmenija bityne;

2. avilių išdėstymo būdas;

3. įvairiaspalvis avilių dažymas.

Augmenija bityne

Bityne būtinai turi būti medžių ir krūmų, bet jie neturėtų labai užstoti avilių. Saulės šiluma, ypač rytais, sužadina intensyvesnį bičių darbą, bitės augina daugiau perų, geriau vystosi nei šeimos pavėsyje stovinčiuose aviliuose. Bet per vasaros karščius aviliai, o ypač lakos su prielakčiais, turi būt apsaugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, nes tvankumas avilyje trukdo bitėms dirbti medunešio metu.
Aukšti medžiai bityne taip pat nepageidaujami, nes jie trukdo bitėms skraidyti. Bitės priverčiamos aukštai kilti, kas prailgina jų kelią, labai trukdo pučiant stipriam vėjui, kai bitės stengiasi skristi žemai prie žemės. Spiečiai tūps aukštuose medžiuose sunkiai pasiekiamose vietose.
 Nedideli medžiai, besimaišantys su krūmais, ne tik užstoja bityną nuo vėjo, bet ir yra geri orientyrai bitėms. Reiktų vengti vienodo medžių ir krūmų išsidėstymo. Gerai kai šalia nedidelių medelių auga keli didesni, šakoti, iš bendro fono išsiskiriantys medžiai. Pageidautina, kad tarp avilių būtų nedidelių krūmelių, atskirų tankios augmenijos grupių, gėlynų ir t.t. Visa tai padeda bitėms orientuotis bei sukuria bityne jaukumą.
Augmenija bityne turi netrukdyti bitėms skraidyti. Prieš kiekvieną avilį turi būti laisva erdvė, kad bitės turėtų savo “kelią” į avilį tarp krūmų ir medžių

Avilių išdėstymas

Paprastai aviliai statomi eilėmis šachmatų tvarka kas 4-6 m. Reik pripažint, kad toks išdėstymas visiškai nepriimtinas: aviliai išdėstomi labai vienodai, kas apsunkina bičių orientaciją. Bet svarbiausia, kad pagal naudojant šiuolaikines technologijas dažnai dirbama keliuose aviliuose iš karto. Todėl tikslinga avilius išdėstyti nedidelėm grupėm po 2-3 šeimas.
Išdėstant avilius grupėmis toj pačioj bityno aikštelėj galima tarp grupių palikti gerokai didesnius tarpus, nei tarp pavienių avilių, kas padeda bitėms lengviau orientuotis.
Apžiūrint bites, grupėse lengviau organizuoti “savitarpio pagalbą” – pastiprinti šeimą perais iš gretimų šeimų, perkelti rėmelius iš avilio į avilį grupės ribose, kas gerina higienos – sanitarijos sąlygas bityne.
Dažnai reikia sujungti šeimas arba apgyvendinti dvi šeimas viename avilyje. Tą irgi lengviau atlikti, kai aviliai išdėstyti grupėmis.
Išdėsčius avilius grupėmis sumažėja darbo laiko sąnaudos, nes persinešęs reikalingus įrankius ir medžiagas, bitininkas apžiūri 2-3 šeimas vienoj vietoj.
Jei aviliai išdėstomi poromis, tai tarp jų paliekamas 1 m tarpas, o priekinės sienelės truputį praskečiamos į skirtingas puses.

Išdėstant avilius po 3, jie statomi puslankiu, t.y. kraštiniai aviliai truputį atitraukiami atgal ir truputį pasukami į priešingas puses.

Avilių grupių išdėstymas turi derintis su bityno augmenija, nebūtina grupių statyti tiesiose eilėse – kuo įvairiau išdėstoma, tuo geriau.
Bityne turėtų būti keletas centrinių takų, jungiančių bitininko namelį su pagrindinėmis avilių grupėmis. Daryti keliukus iki kiekvieno atskiro avilio nebūtina. Centriniai keliukai turėtų būti 1,5-2 m. pločio, kad būtų galima vežimėliu vežti avilius, apšildymo medžiagas, maistą bei visą kitą reikalingą darbui bityne inventorių.
Takelius reiktų apsodint žemaūgiais krūmais arba daugiametėm žolėm.
Aviliai paprastai statomi ant į žemę įkaltų kuolų, ant storesnių rastų, akmenų, plytų ir t.t. Dar patogiau avilius statyti ant padėklų, panašių į žemas taburetes, pritaikytas pagal avilio dugną, padarytas iš storų lentų. Tokių padėklų privalumai:

1. vientisas paviršius, ant kurio statomas avilys, papildomai apšiltina dugną, kas gerina bičių lizdo šiluminį režimą;

2. jei reikia, avilius ant perkeliamų padėklų lengviau pastumti į šoną, pakeisti lakos kryptį ir t.t. Naudojant šiuolaikines bičių priežiūros technologijas, toks avilių paslankumas būtinas. Pvz., pavasarį ir rudenį lakas geriausi nukreipti į pietus kad saulė šildytų priekinę sienelę ir lakas, kas didina bičių gyvybingumą šilčiausiomis dienos valandomis. Vasarą lakas reikia nukreipti į rytus ar šiaurės-rytus, kad pirmi saulės spinduliai anksčiau žadintų bites darbui, o per vidurdienio karščius lakos ir prielakčiai būtų pavėsyje.

Avilių dažymas

Avilių dažymas ne tik saugo avilius nuo puvimo, bet ir padeda grįžtančioms bitėms orientuotis. Dr. Friš (1914) tyrė avilių spalvinimo įtaką bičių orientavimuisi. Jis statė iš eilės 5 tuščius avilius. Prie vieno iš jų (Nr.4) pastatė standų mėlyną skydą, prie gretimo (Nr.5) – tokį pat geltoną skydą. Avilyje su mėlynu skydu buvo apgyvendintas spiečius. Kai bitės prie savo avilio įprato, skydus sukeitė (Nr.4 tapo geltonas, o Nr.5 – mėlynas).

Bičių skridimo pokyčiai pateikiami lentelėje:

Gauti duomenys rodo, kad bitės, grįždamos į avilį, orientuojasi pagal spalvą. Sukeitus skydus, dalis bičių pasuko link joms įprastos spalvos į gretimą, tuščią, avilį, o kita dalis – į savo avilį, kas rodo, kad, be spalvos, bitės orientuojasi dar pagal kažką, greičiausiai pagal gretimų avilių išdėstymą ir spalvas.
Šiai prielaidai patikrinti buvo atliktas toks bandymas: abu skydai buvo paslinkti per vieną avilį į kairę (žr.pav.). Avilys Nr.3 tapo mėlynas, o Nr.4 – geltonas. Visos bitės pradėjo skristi į 3 (tuščią) mėlyną avilį, prie kurio spalvos buvo įpratę.

Kitam bandyme mėlynas skydas buvo visai nuimtas. Bitės ėmė būriuotis kairiau  geltono avilio. Geltoną skydą perkėlus į kairę, bitės ėmė būriuotis vėl kairiau geltono skydo, kas rodo, kad bitės orientuojasi ne tik pagal savo, bet ir pagal gretimų avilių spalvas (žr. pav.).

Šie bandymai rodo, kad avilių spalva labai padeda bitėms orientuotis. Iškodamos savo avilio, bitės įsimena ne tik savo, bet ir gretimų avilių spalvas, todėl gretimi aviliai turi būti skirtingų spalvų.
Dr. Frišo bandymai parodė, kad bitės tiksliai atpažįsta 4 spalvas: mėlyną, geltoną, baltą ir juodą. Žalia spalva susilieja su bendru fonu, raudoną spalvą bitės maišo su juoda.
Tamsios spalvos avilius labiau įkaitina saulė ir vasarą juose bitėms darosi per karšta, todėl pietiniuose rajonuose avilius patariama dažyti šviesiom spalvom: šviesiai mėlyna, žydra, balt ir šviesiai geltona su visais įmanomais atspalviais. Jei aviliai statomi grupėmis, tai vieną grupę sudarantys aviliai turi būti skirtingos spalvos. Skirtingom spalvom gali būti nudažytos tik labiausiai bitėms įsimenančios avilio dalys: stogai, priekinė sienelė, prielaktis, kitos dalys gali būti vienodos.

Sodindamas bityne augalus, išdėstydamas avilius grupėmis, dažydamas avilius skirtingomis spalvomis ir kitaip padėdamas bitėms orientuotis, bitininkas išvengia bičių klaidžiojimo ir antskrydžių, kas didina medaus surinkimą, padeda apsivaisinusiom jaunom motinėlėm rasti savo avilius, sumažinti užkrečiamų ligų plitimą.