BITININKAS

Kaip gaminamas vaškas

Justinas Straigis

Saulės lydytuvas vaškui lydyti

Gariniai lydytuvai vaškui lydyti

naujo ir seno korio skespjūviai

liekanos po perų išėjimo

Pagrindinė vaško žaliava – seni išbrokuoti koriai. Nemažą vaško žaliavos kiekį
papildo kiti vaškynai. Vasarą apžiūrint lizdus, vaško gabaliukai nuo rėmų
viršutinių sijelių ar šonų nuvalomi bitininko kaltu. lšardomos tarpkorinės vaško
pertvarėlės.  Atsiranda koriukų ant lizdo skiriamųjų, avilio sienų, net ir po
rėmais (tranų korių).  Visi ne vietoje pasiūti koreliai nupjaustomi.

Vaškas renkamas išsukant medų: tai medaus dangteliai.  Pavasarį, išėmus
polizdinį patiesalą, randama vaško trupinėlių, kurie susirenka per žiemą bitėms
atidengiant medaus dangtelius.  Todėl vaško žaliava renkama bityne per visą
sezoną.

Ši žaliava dažniausiai perdirbama trimis būdais: išlydant saulėje ar garais ir
slėgtuvu, kuomet koriai virinami.

Smulkiems ir šviesiems vaško gabalėliams tinkamiausia saulinė vaško lydytuvė (žr. pav.).Joje per vasarą paruošiarna dalis geriausios kokyės lydyto vaško.

Didesnį vaško žaliavos kiekį pradedantysis sėkmingai gali perlydyti gariniame
virdulyje.  Iš tamsesnių korių vaškas gaunamas, kai įkaitinta žaliava spaudžiama
specialiomis slėgtuvėmis.  Mažam kiekiui pakanka primityvesnių buitinių
slėgtuvių (toks, kaip sūriams spaust).

Emaliuotame inde minkštame vandenyje užvirinami vaškynai.  Jie supilami į
karštame vandenyje suvilgytą maišelį.  SIėgtuvė prieš darbą taip pat perpilama
karštu vandeniu.  Laikiklį spaudžiant, lydytas vaškas iš maišelio teka į indą. 
Sustingusį vašką gali tekti perlydyti, jeigu į jį patenka kokių nors nešvarumų.

Dirbant slėgtuvą tikslinga pridengti plėvele, nes spaudžiamas vaškas pratrykšta
į šalis, gali patekti ant dirbančiųjų.

Apdorojant šviesius vaškus, išlydų ar išspaudų beveik nelieka, o iš tamsių jų
būna gana daug. Čia gall likti iki 40% vaško.  Todėl dar karštos išspaudos
tuojau susmulkinamos ir paskleidžiamos ne storesniu kaip 1 cm sluoksneliu gerai
vėdinamoje vietoje, tik turintios apie 10% vandens išspaudos negenda. 
Praktiškai, jei suspaudus delne ir atleidus subyra, drėgnumas normalus, jei
sukimba – per drėgnas.  Džiovintos ir nesupelijusios išspaudos superkamos, nes
iš jų gaunamas vaško likutis. Sirgusių užkrečiamomis ligomis bičių išspaudos
užkasamamos arba sudeginamos.

Lydytas bičių vaškas – sudėtinga medžiaga.  Pagrindiniai elementai: sudėtingi
eteriai – 70-75%, angliavandeniai – 12-16%, laisvos riebalinės rūgštys – 12-15%
ir 0,2-1,0% vandens bei kitokių priemaišų.

Riebalinės rūgštys – aktyviausia vaško dalis.  Lydant vašką, jos lengvai
jungiasi su spalvotaisiais metalais bei vandens druskomis.  Pavyzdžiui,
variniame inde vaškas pažaliuoja, o perlydant kietame vandenyje – emulguojasi:
vaškas pakeičia spalvą ir kokybe,, jis sugenda.  Geltonai jį nudažo bičių pikio
medžiagos.  Perdirbant senus korius ir su trupučiu duonelės, gaunamas tamsaus
atspalvio lydytas vaškas.

Vaškas 20′C (ir žemesnėje) temperatūroje būna kietas, perlaužus smulkios
kristalinės struktūros, malonaus kvapo.  Masė – 0,95-0,97.  Lydosi 62 – 68′C.

Kodėl
reikia senus korius keisti?

Tai geriausiai parodo
iliustracijos. Išėjus jaunai bitei, akutėj lieka pero maišelis, kurio bitės
nepašalina. Ruošdamos akutę jauniems perams, bitės tik dezinfekuoja senąją
(paruoštas akutes lengva atskirti – jos blizga). Nekeičiant korių, palaipsniui
mažėja akučių skersmuo ir gylis, kas atsiliepia bičių vystymuisi – jos išsirita
mažesnės, o tuo pačiu mažiau produktyvios ir irzlesnės.

Išlydžius senus korius, reikia pasirūpinti vaško plokštelėmis. Jei neturit
nuosavos įrangos (valcų arba “vaflinės”), reik nuspręst, kur plokšteles gaminti.
Gamintojas turėtų užtikrint terminį vaško apdorojimą ir plokštelių savybių
atitikimą standartams.