BITININKAS

Papildymas 2019
Lankytojams pristatyta nauja, intriguojanti paroda apie bites.
Stripeikių kaime esantis bitininkystės muziejus, iš visų pusių apsuptas miškų ir girių, išsidėstęs 4 hektarų plote. Muziejus įrengtas tradicinėje bitininko sodyboje su pirkia, svirnu, klėtele, tad naujoji paroda įsikūrusi tiek viduje, tiek lauke.
Ypatingas dėmesys čia skiriamas bitininkystės istorijai, bičių šeimos gyvenimui, vaizdžiam bitininko darbo pavaizdavimui, medaus ir kitų bitininkystės produktų pristatymui.
Pasak parodos dizainerės Skirmantės Vaitkevičiūtės, dominuoja sendintas medis, natūralūs gamtiniai atspalviai. Modernios technologijos taip paslepiamos, kad iš pirmo žvilgsnio jų nesimato. Viską stengtasi darniai įkomponuoti į gamtinę aplinką.
Parodoje galima įsijungti net į aštuonias mokomąsias programas, paruoštas Aukštaitijos nacionalinio parko darbuotojų. Atnaujintoje hamakų patalpoje galima atsipalaiduoti naudojant propolį, kluone lankytojai gali išsikepti meduolių, tradiciniu būdu išsilieti vaško žvakę. Lauko stende net keturiomis kalbomis galima pasiklausyti muziejaus įkūrėjo Bronislovo Kazlo minčių.
Aplankę muziejų lankytojai susipažins ne tik su senoviniais, bet ir su pačiais naujausiais bitininkystės būdais. Galima pamatyti moderniausią stiklinį avilį ir stebėti, kaip koriuose gyvena bitės, pažinti bičių šeimyną iš arčiau – pasmalsauti apie bites motinėles, bites darbininkes ir tranus.
Įdomioji paroda įrengta pagal 2014–2020 metų Europos Sąjungos investicijų fondų priemonę „Saugomų teritorijų ir valstybinės reikšmės parkų tvarkymas, pritaikymas lankymui“. Projektą sumanė ir vykdė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM kartu su Aukštaitijos nacionalinio ir Labanoro regioninio parko direkcija.
Senovinės bitininkystės muziejus – vienas įdomiausių tokio pobūdžio muziejų Baltijos šalyse, o su nauja paroda jis taps dar patrauklesnis lankytojams ne tik iš Lietuvos, bet ir kitų šalių.
Rugpjūčio 15 d. Senovinės bitininkystės muziejuje vyksta Medkopio pabaigos šventė.
Lankytojai kviečiami ne tik į muziejų, bet ir į smagų renginį, kuriame sužino daug įdomių dalykų apie bites. Vyksta paskaitos, koncertai, žolynų skulptūrų kūrimas, bičių gaminių ir skirtingų skonių medaus ragavimas, pristatomi senoviniai amatai.

____________________________________________

Monika Drungilaitė

Senovės bitininkystės muziejus buvo įkurtas 1984 metais Stripeikių kaime, toli nuo pagrindinių kelių, šalia Šaminių ežerėlio. Nors bitininkystė labiau buvo paplitusi Dzūkijoje, pasakoja Aukštaitijos nacionalinio parko gidė Rita Ramanauskienė, čia surinkta ir eksponuojama išskirtinė kolekciją, geriausiai atspindinti bitininkystės Lietuvoje tradicijas, mitologiją ir istoriją. Muziejaus įkūrėjui Broniui Kazlui pavyko sukurti retą vietą be jokio partiją šlovinančio šūkio ar tarybų valdžią šlovinančio stendo.

Kelminė bitininkystė

Ilgainiui žmonės suprato, kad reikėtų medžius su bitėmis prižiūrėti – kuo daugiau drevių bus medyje, tuo daugiau medaus galės iškopinėti. Jeigu medyje būdavo drevė, o medis tvirtas drūtas, padarydavo su kirviu dar ir papildomai vieną drevę. Nuotraukoje mes matome – medis su dviem drevėm. Maža to: padaryti laipteliai, durelės, kad užsidarytų, laktelė, kad bitininkui būtų saugu, kad jis ramiai atsisėstų, pasidėtų kibirėlį ir medų kopinėtų.

Taigi tokius kelmus pastatydavo, o vadinosi jei statiniai kelmai, o gulstiniai buvo horizontalūs. Statydavo palaukėse, kuo toliau nuo tvartų, nes bitės nemėgta mėšlo kvapo. Neutralioje vietoje statydavo, o kartais kelmą dar pakabindavo į medį ir tokie kelmai buvo vadinami inkilais. Aviliais dar nevadino.

Šie kelmai buvo labai primityvūs, karštą saulėtą dieną pro plyšius medus tekėdavo ir bitės siuvo korį per visą ilgį, pakankamai buvo sudėtinga paimti medų. Jeigu kur nors bitės sulipdė korį gilumoje, tai reikėdavo ir su kapliais, kaušu giliu semti tą medų ir pačiam žmogui tą ranką kišti, kad jis galėtų tą medų paimti. Paprastai tokius kelnus statydavo ant kalnelių, o vėjuotą dieną ir nukrisdavo nuo kalnelio. Reikėdavo ir stiprių vyriukų, kad jie vėl užkeltų tą kelmą ant viršaus. Na, buvo labai daug klapatų.

Žiemą kelmus reikėdavo kažkaip juos apšildyti, tai darydavo įvairiai. Nupindavo kepures iš nendrių, iš eglišakių, taip pat iš šiaudų. Vyrai ir savo avikailius aukodavo – gerus kailinius užmesdavo ant kelmų, kad kelmuose esančios bitės nesušaltų.

Nors Lietuvoje bitininkystė kelminė dar egzistavo iki XX a. trečio dešimtmečio, o Dzūkijoje, miškuose, bitininkystė kelminė dar buvo ir XX a. 6 dešimtetyje, bet buvo dar žmonių grupė iš Alytaus, kurie sakė, kad ir dabar dar žmonės miškuose užsiiminėja bitininkyste. Bet be abejo, vietas slepia, nes atsiranda smalsuolių, kurie vietas plešia ir sudegina medžius.

Indai, priemonės ir rakandai

Indus medui gaminti, kaušus medui semti – gamindavo iš liepos medžio. Lietuvių buityje liepa simbolizuoja švarą, ir palus pirtyje gamindavo tik iš liepos medžio. Tai yra švaros medis. Medui sverti kiekvienas bitininkas turėjo pats pasidaręs svarstykles – bezmėną. Įdomu tai, kad Klaipėdos krašte bezmėną vadina buože.

Norint iškopinėti medų ar kai spiečius ruošiasi skristi iš avilio, bites reikia apraminti. Daroma tai keliais būdais – su vandeniu arba su dūmais. Kažkuris vaikas sakė, bitės nuo dūmų užmiega. Na, kažkuria prasme, užmiega, jos pasidaro ramios, apsvaigsta. Į specialų preitaisą ruklį dedamos žievės, pageidautina, kad būtų drėgnos eglės žievės (tada jos nedega atvira ugnimi, bet rūksta).

Rėminė bitininkystė

XIX a. antra pusė – rėminės bitininkystės pradžia pasaulyje. Amerikietis Dadenas sukūrė rėminį avilį. Aatsiradus rėmeliams, bitės pradėjo tvarkingai siūti korį.
Tačiau Lietuvoje tai paplito tik XX a. trečiame dešimtmetyje ir sau tai lesiti galėjo tik bagoti ūkininikai.

Mitai ir dievai

Kai ištekėdavo jauna mergina ir nukeliaudavo gyventi į jaunikio giminę, vyro giminaičiai ir tėvai stebėdavo jaunąją – jeigu įkas bitė, sakydavo, oi, kokia bloga martelė, blogo charakterio, nes bitininkai buvo labai prietaringi. Ir jie buvo šventai įsistikinę, kad bitės kanda tiktai prasto charakterio žmones. Bet tai tik prietarai, niekuo neparemti, tai nuo to nepriklauso, veikiau priklauso, koks žmogaus yra kvapas. Vienų žmonių kvapai tinka, kiti – ne. Ir bitininkai prieš medkopį užsikurdavo pirtelę, labai gerai išsiprausdavo ir tik tada eidavo prie bičių.

Galiu labai atsakingai pareikšti, kad medaus degustacija yra tas pats kaip vyno degustacija. Aš anksčiau pati nesupratau, ką tai reiškia. Svarbaisia, kad būtų sąžiningai elgiamąsi bitininkystės versle, kad nebūtų labai daug cukraus. Nustatyti medaus kokybę galima taip: jeigu nusipirkote indelį medaus ir viduryje žiemos atsiranda tokia balutė skysčio, reiškia medus yra blogas.

Senovės bitininkystės muziejuje saugomi net ir tarptautinę politinę reikšmę turintys eksponatai – išradinga draugystę simbolizuojanti Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos dovana Valdui Adamkui – 3 bičių aviliai ir, žinoma, 3 „prezidentinės“ bičių šeimos.

Bitė motinėlė gyvena 5 metus avilyje, bitės darbininkės gyvena per vasarą. Kai jos gimsta, dirba 5-6 savaites, tuomet miršta, gimsta kitos. Ir nuolat vyksta avilyje kaita. Tranai gyvena per vasarą, vasarai baigaintis bitės kerta per sprandus tranams ir išmeta iš avilio. Vaikams būna labai sudėtinga paaiškinti, kodėl tranai yra metami iš avilio. Kaip aiškinam? Įvairiai, pagal situaciją.

Iš kokių augalų bitės nektarą renka, tokios rūšies medus ir būna. Sprendžiama pagal spalvą. Liepų medus yra šviesiai geltonos spalvos, šilinio viržio yra egzotiškas, tamsiai rudos spalvos. Kuris medus geras – reikia ragauti ir ne vieną kartą.

Senovės lietuviai turėjo du bičių globėjus – Austėją ir Babylą. Pastarasis mums buvo įdomesnis – visada labai niūrus, nepatenkintas. Tarpdantėje yra laka (ne lakta, bet laka. Višta tupi ant laktos. Laka – vieta, pro kurią bitės skraido), kitoje pusėje yra durelės. Jam visada reikia turėti šalia savęs jauną merginą, daug saldumynų ir vyno. Jeigu ko nors nėra, tuomet jis baubia labai nepatenkintas ir rodo bjaurią negerą nuotaiką. Nuo žodžio baubti ir yra Babylas.

Kristei kilo klausimas – ar iš tikrųjų lokiai mėgsta medų?

Lokiai išties mėgsta medų, ir dar galiu pasakyti tokį dalyką, kad nuosavomis akimis skaičiau praėjusiais metais, – sako Rita, – Lietuvos ryte, kad būta tokio dalyko Kalifornijoje – pareina šeima vakarop namo ir pamatė virtuvėje lokį, kuris atsisėdęs, pasiėmęs kilograminę pakuotę šokoladinių saldainių ir ėda. Pasirodo, jisai atsidarė šaldytuvą, su letena nustūmė ir pasiėmė saldainius. Kol žmonės iškvietė policiją, lokys pasišalino. Jie yra didžiuliai smaližiai.

Na, o mūsų žemaičiai turi savo lokį draugelį ir galėjo apie jo pomėgius papaskoti.

O Timofėjus, – sako Sonata, – geria alų, mėgsta kiaušinius, nes medus jau atsibodęs, ten daug avilių ir jis kasdien gauna to medaus. Kas tas Timofėjus? – parūpo visiems – čia Žvėrinčiuje – Žemaitijoje. Jis kiekvieną dieną gauna medaus, tai jam skanėstas yra alus ir kaiušiniai.

Baigę apie lokius, grįžom prie bitininkystės istorijos…

Taigi, žmonės suprato, kad reikia medžius su drevėmis prižiūrėti kur kas atidžiau, kad jos būtų prie sodybų. Ir darydavo taip: paimdavo medžio gabalą, nupjaudavo su dreve ir parsinešdavo į sodybą ar arčiau prie namų. Atsirado sodybinė arba kelminė bitininkystė. Tai antras bitininkystės raidos etapas.

Matome, kaip lokys lipa įmedį ir nori kopinėti medų. Ką darydavo su tokiais smaližiais – pakabindavo kuoką su aštriais spygliais, lipa lokys į medį ir gauna su kuoka per galvą, krenta iš medžio lokys, o ten dar pagaliukų aštrių prismaigstyta. Na pakankamai nehumaniškas buvo gynybos būdas.

Štai ką pamatėm ir išgirdom

Bitininkystė Lietuvoje atsirado IX amžiuje. Vaikščiojo žmonės po miškus ir ieškojo medžių su drevėmis, kai rasdavo tokį medį, medų iškopinėdavo ir išeidavo. Tokie žmonės buvo vadinami medžiokliais bartininkais. Bartinininkai nuo rusiško žodžio bort – drevė.

Turėjome nuomonę ir šiuo klausimu

– Sakyk, Sigitai, kokį tu labiau mėgsti medų– pavasarinį ar rudeninį. Ar moki juos atskirti?

– Manyčiau, kad aš labiau mėgstu pavasarinį medų, nes jis yra toks šviežesnis, nes vasarinis – klampesnis. Jame daugiau cukraus. Man taip atrodo. Gal aš ir klystu.

– Kaip tu manai, paragavęs galėtum atskirti?

– Aš galėčiau juos atskirti, bet nesu 100 proc. tikras.

– O ar žinai, kada tą rudeninį medų pradeda kopinėt?

– Manyčiau, kad prieš žiemą, bitėm pila cukrą ir jos eina miegot.

– Va ir neįdėmiai klausei paskaitos Bitininkystės muziejuje. Rudeninį medų pradeda kopinėti nuo Žolinių.

– Vakari, ar žinai kas yra tranai?

– Kurie apvaisina motinėlę?

– Ir apie jų liūdną galą?

– Kai juos nužudo?

– Išmeta prieš žiemą.

– Na taip.

– Ir tau atrodo tai viskas taip paprasta ir suprantama?

– Na taip.

– Ar mėgsti medų?

– Man šiaip medus patinka.

– Kokių žinai rūšių?

– Žinau, kad grikių yra, pavasarinių, vasarinių, miško.

– Aš vardu Vytas. Šiaip saldumynų nesu mėgėjas, bet medų mėgstu tuomet, kai esu peršalęs. Į arbatą gerai. Medus – tai geras vaistas.

– Ar sužinojai ką nors naujo iš mūsų viešnagės po bitininkystės muziejų?

– Įdomu labai. Bitininkystės muziejuje yra dvi senovinės mitinės būtybės – Babylas ir Austėja. Babylas patiko vien dėl to, kad yra toks piktas, bitės nešdavo tarp dantų medų. O kodėl jisai toks piktas, nes visada norėjo medaus, merginų, tarsi vaisingumo, vyriškumo simbolis, vien dėl to yra toks šiek tiek panašus į mane.

– Kriste, ar moki atpažinti medų pagal skonį?

– Kadangi aš vaikystę praleidau kaime, kur buvo daug bičių, pirmąją pažintį gavau tenai. Kadangi nelabai valgau medų, tai atskirti pagal skonį gal sunku būtų. Žinau, kad skiriasi medaus spalvos.

– Esi nuo vaikystės prie avilių. Ar tokiam muziejuje galima pamatyti kažką naujo?

– Tikrai taip. Kas iš tikrųjų patiko ir ko nežinojau gyvendama šalia bičių, kurios yra sušiuolaikintos, kad bitės yra labai senas reiškinys, jeigu taip galima pasakyti. Ir vis dėlto bites žmonės pradėjo jaukintis labai nuo seno. Negali sakyti, kad tai yra naminis gyvūnas, bet vis dėlto tai panašu į tai. Nes žmonės radę medų, pradėjo patys statyti korius medyje, vėliau ėmė kelti inkilus, kuriose rinko bičių šeimas, rūpinosi jomis žiemą. Ta visa istorija, kaip medžiai tapo aviliai, kurie buvo panašūs į kelmus, iš tikrųjų graži ir įspūdinga.

– Be muziejaus nesužinotum tokios istorijo?

– Manau, kad ne. Gidė minėjo, kad yra dar tų senųjų bitininkų, kurie tuo senuoju būdu augina bites, bet jų nėra daug ir pati jų nebuvau mačius.

– Rūta, ar moki atskirti medaus rūšį pagal skonį?

– Kažkiek tas kelias populiariausias mokėjau, kai nuėjau į bitininkystės muziejų, supratau, kad nebemoku. Bet tu suvoki, kad yra dar daugiau tų medų. Man buvo įdomiausia matyti tuos drevinius avilius. Kažkodėl galvojau, kad jie stovi vertikaliai, o pasirodo, kad jie guli horizontaliai. Ir matyti visą tą gražią bitininktystės istoriją, kuri bent jau man yra labai įdomi.

Aš netgi kviesčiau visus žmones, mėgstančius medų, atvykti į bitininkystės muziejų, kad sužinotų iš kokių augalėlių sunešamas medus. Taip pat galima pamatyti visus tuos prietaisus, apie kuriuos dauguma tik knygoj skaitė, kaip tas medus išsisuka. Na, o mažieji pamatė, kas tas korys, na jau nekalbant apie dievus.

– Ar matei, Arnai, korį taip iš arti?

– Man močiutė rodė. Mano močiutės draugas yra bitininkas ir parsivežė tą korį.

– O avilį?

– Man atrodo, kad aš esu matęs tiktai širšės.

– O tau medus skanus?

– Na labai retai aš jo valgau, bet dažniausiai su arbata aš jį geriu.

– O pats užaugęs norėtum būti bitininkas?

– Ne, aš labiau norėčiau būti policininku.

– O kaip skaniau valgyti iš stiklainiuko su šaukšteliu ar tiesiai iš korio?

– Tiesiai iš korio.

Grikių, laikomas prasčiausias medus, pats egzotiškiausias – pikčius – miško, renkamas iš pušų sakų, kur teko visos sunkos, iš medžių lapų. Bet to lipčiaus labai sunku gauti, ir man pačiai dar net neteko ragauti. Bitininkai ginčijasi, ar yra monoflorinis ar daugiaflorinis medus. Esą negali būti tik vieno augalo.

Medus gali būti pavasarinis ir rudeninis. Kažkodėl visi sako, kad geresnis yra pavasarinsi medus, bet resursus savo papildo rudeninio kopinėjimo medumi, kurio medkopis per Žolines prasideda. Nors bitininkai visi prityrę teigia, kad yra geresnis pavasarinio kopinėjimo medus. Tas pirmasis šviežias medus pirmam birželio dešimtadienį būna.

Bičių produktai

Bičių duonelė – tokie maži gabaliukai. Labai gerai, kai žmonės serga, prasideda neaiškios kilmės spazminiai pilvo skausmai, pvz., prieš egzaminą, neišmokus pamokos, ar šiaip prisimelavus, sako skausmas pilve prasideda. Tuomet reikėtų bičių duonelę valgyti. Antistresinis produktas, gerina žarnyno persitaltiką, viškinimą.

Bičių vaškas plačiai naudojamas kosmetikos, poligrafijos pramonėje.

Bičių pienelis labai retas produktas. Esą gerai imuninei sistemai, bet Lietuvoje iš visų bitininkų prirenkama tik apie 40 kg bičių pienelio. Per visą Lietuvą. O japonai tiesiog svaigste svaigsta nuo bičių pienelio. Jeigu bičių pienelio nat liežuvio galo uždėsi, reiškia rezorbcija per liežuvį vyksta, reiškia po 000 dalelę miligramo, tuomet būsi labai sveikas ir labai gerai imuninei sistemai. Bitės labai mažai jo pagamina. Savo žanduose liaukose išskiria ir tada perdirba į tokį produktą. Į pačius korius nededa. Bitininkas turi būti labai prityręs, kad galėtų tą bičių pienelį atskirti ir surinkti. Iš šeimos, jeigu gera, prirenkama apie 200 g. Niekuomet man neteko matyti, kad bitininkas pardavinėtų bičių pienelį – labai vertingas produktas yra.

Lietuviškas midus. Galima valandų valandas kalbėti apie jį. XIX a. buvo Stakliškių gamykla įkurta, bet impulsą, jėgą davė gamyklai LTSR KP I sektorius Antanas Sniečkus. Jam labai patiko gėrimas ir davė nurodymą, kad reikia šiai gamyklai skirti ypatingą dėmesį. Šis gėrimas tapo Lietuvos maisto pramonės pasididžiavimu ir tarybiniais laikais, ir dabar dalyvauja įvairiose parodose, skina laimėjimus įvairiausius. Nepavyko sufalsifikuoti šio gėrimo net ir Nepriklausomybės pradžioje. Kaip žinome, buvo įvairiausių gėrimų ale kabutėse brandžiai vos ne iš Prancūzijos, bet šių gėrimų nepavyko sufalsifikuoti galbūt todėl, kad gamyklos vadovybė Anglijoje užsakinėjo tamsius butelius. Produkcijos kokybė nenukentėjo, vadinamų poddielkų padaryta nebuvo. Tradicinis midus gaminamas iš alaus fermetinių mielių, iš medaus ir iš vandens. Fermentacijos laikotarpis, kuomet burbuliuoja ta masė, nėra ilgas, bet distiliacijos procesas trunka apie 3 metus.

Bičių įkandimai

Tema atskira. Ir įkandus vienai bitei žmogus gali mirti, jei yra alergiškas bičių įkandimams. Jei nėra alergiškas, gali pakelti ir 500 bičių įkandimą. Taip jau rašo medicinos literatūra. Teko man pačiai skaityti, – vėl prisimena Rita, – kaip 90-metį austrą senolį bitės sukapojo ir suskaičiavo po to medikai – apie 800 bičių. Senolis atsigavo, išliko gyvas. Norint, kad bičių įkandimai nesibaigtų tragiškai, žmogui, kuris yra alergiškas, reikėtų nešiotis su savim adrenalino ampulę, švirštuką ir servetėlę drėgną.