BITININKAS

40 pav. Darbininkės bitės geluonis: gv - geluonies vamzdelis, gi - geluonies iešmelis su dviem dantuotais smaigeliais, gš - geluonies šaknis, np - nuodų pūslė, nl - nuodų latakas, G - rūgščius nuodus gaminančioji liauka, D - šarminius nuodus gaminančioji liauka.

41 pav. Bitės geluonies atskiros dalys: I — vieno iš smaigelių viršūnė su danteliais, II — iešmelio su smaigeliais sujungimas (skersinis piūvis): l — iešmelis, sm — smaigelis, it — iešmelio tuštuma, 2 — smaigelių tuštuma, is — iešmelio skiauterėlės, ant kurių užmauti smaigeliai, I — smaigelių iškarpos, kuriomis jie laikosi ant skiauterėlių.

 Geluonį turi tiktai motina ir darbininkė bitė. Tranas geluonies neturi.

Kaip sudėtas darbininkės bitės geluonis. Geluonis yra labai painaus sudėjimo. Gale pilvelio yra vamzdelis (40 pav.). Tame vamzdelyje yra tuščiaviduris (kaip šiaudas) iešme1is (40 pav., gi). Iešmelio viršutinė pusė yra apvali, o apatinėje pusėje yra lėkštas griovelis. Jame išilgai viso iešmelio, arčiau kraštų, eina 2 skiauterėlės, panašios į geležinkelio bėgius. Ant jų (bėgių) užmauta po tuščiavidurį smaigelį. Smaigeliai vienas su antru susiglaudę. Kadangi susiglaudimo pusėje jie turi po griovelį, tai susiglaudę smaigeliai sudaro vamzdelį (41 pav.).

Iešmelis su abiem smaigeliais sudaro geluonį. Darbininkės bitės smaigeliai viršūnėje turi po 10 dantelių, o motinos smaigeliai tiktai po 5 dantelius. Danteliai viršūnėmis nukreipti į bitės kūną ( 41 pav., I).

Bitės pilvelyje yra dvišaka liauka (40 pav., G), gaminanti nuodus. Iš liaukos nuodai lataku eina į pūslę ir čionai laikomi atsargoje. Iš pūslės eina trumpas latakėlis prie geluonies ir atsiveria į vamzdelį, kurį sudaro geluonies smaigeliai. Prie geluonies angos, į kurią ateina pūslės nuodai, atsiveria dar viena liauka su nuodais (40 pav., D). Dvišakos liaukos nuodai yra rūgštūs, o antrosios (vienšakos) yra šarmingi. Vieni ir antri atskirai yra silpni nuodai, o kai susimaišo, tai pasidaro daug stipresni. Bitė naudojasi maišytais nuodais. Prie geluonies yra jutimo organų. Spėjama, kad tai yra lytėjimo ir uoslės organai. Prie geluonies dar yra vadinamos Koževnikovo liaukos. Spėjama, kad jos gamina sultis, kuriomis tepamas iešmelio griovelis ir bėgiai, kad slidžiau slankiotų smaigeliai.

Kaip bitė gilia? Norėdama įgilti, bitė suriečia pilvelį, vamzdelį prispaudžia prie žmogaus kūno ir iešmeliu su smaigeliais

praduria odą. Smeigdama į odą iešmelį, smaigelius visą laiką kiloja aukštyn ir žemyn. Vieną pakelia, antrą nuleidžia, kaip žmogus dviračiu važiuodamas. Kadangi smaigelių danteliai užriesti į viršų, tai vieną smaigelį keliant į viršų, antrasis sminga giliau į žmogaus ar gyvulio kūną. Keliant į viršų antrąjį smaigelį, pirmasis dar giliau įsminga. Tokiu būdu judinami smaigeliai vis giliau ir giliau sminga.

Tie patys raumenys, kurie judina smaigelius, kartu spaudo ir nuodų pūsleles. Nuodai smaigelių vamzdeliu (40 pav.) teka į padarytą žaizdą ir sukelia skausmą, o paskui ir sutinimą.

Žmogaus ir gyvulio oda yra tampri kaip guma, todėl geluonies padaryta žaizda (skylelė) greit susičiaupia, smaigelių danteliai užkliūva, ir bitė geluonies nebegali ištraukti. Ji pakyla lėkti, o žmogaus kūne lieka įstrigęs geluonis; prie kūno paviršiaus matyti bitės pilvelio galas ir balta nuodų pūslė.

Geluonies greitai neištraukus, iš pūslelės vis daugiau ir daugiau priteka į kūną nuodų, dėl to paskui labiau tinsta ir skauda. Geluonį reikia kiek galima greičiau išimti. Bet negalima jo traukti suėmus 2 pirštais, nes, pirštais suspaudus geluonį, visi nuodai iš pūslės suvaromi į žaizdą. Geluonį reikia pei1iu arba nagu nubraukti. Įgiltos vietos negalima apdėti žemėmis, nes gali pasidaryti žaizda. Taip pat negalima nagais kasyti (nors ir niežti) ar spaudyti pridedant šaltą daiktą (geležį, akmenį), nes tada dar labiau tinsta. Geriausia uždėti šaltą kompresą arba, ištraukus geluonį, nieko nedaryti.

Bitė, kuri paliko geluonį žmogaus ar gyvulio kūne, dažniausiai greit miršta, bet kai kada gali gyventi dar 5—6 dienas.

Įgylimo padariniai. Vieni žmonės bičių nuodams yra jautrūs, o kiti mažai arba visai nejautrūs. Jautresniems labiau skauda ir labiau tinsta, o kai kas nuo įgylimo gali ir numirti. Daugiausia pavojaus yra tiems, kurie turi nesveiką širdį. Taip pat gali būti didelis gyvybei pavojus, kai bitė įgilia pasmakrėje į kaklą ar burnoje prie liežuvio (medų su koriais valgant). Gerklė užtinsta, žmogus negali kvėpuoti ir miršta. Bitininkai, kuriuos bitės daug kartų įgylė, apsipranta ir paskui mažai jaučia įgylimo skausmą ir mažai jiems tinsta.

Ne visus bitės vienodai gilia. Vienus jos labai gilia, o kitų visai negilia. Paprastai, kurie žmonės labiau prakaituoja ir kurių prakaitas yra stipresnio kvapo, tuos bitės labiau ir gilia. Iš gyvulių labiausiai gilia arklius, o galvijų beveik visai negilia.

Iš paukščių bitės beveik negilia vištų, o žąsiukus dažnai sugilia, ir jie dažniausiai nugaišta. Jauni paukščiai ir viščiukai nuo 2—3 įgylimų gaišta.

Kai bitė gilia kitą bitę ar kitą vabzdį, kurio kūnas padengtas chitinu, tai nuo geluonies pasidaro skylė, kuri nesusičiaupia ir bitė laisvai savo geluonį gali ištraukti. Bitei arba kitam vabzdžiui pakanka vieno įgylimo ir jis po kelių sekundžių numiršta.

Pelės ir viščiukai žūva nuo kelių įgėlimų. Arkliui reikia kelių šimtų įgėlimų.

Bičių nuodai vartojami kai kurioms ligoms gydyti: pavyzdžiui reumatui ir kitoms.

Motinos geluonis. Motinos geluonis sudarytas taip pat, kaip darbininkės bitės, tiktai visos jo dalys yra didesnės. Motinos geluonies smaigeliai turi tiktai po 3 ir daugiausia po 5 akstinėlius. Motinos nuodų liaukos daug didesnės. Geluonimi ji naudojasi dėdama kiaušinėlius, kurie išeina laukan slinkdami geluonies taku. Geluonies nuodų liaukos gamina tam tikrą lipnų skystimą, kuris prilipdo kiaušinėlį korio akelėje.

Motina žmogaus negilia. Geluonį ji dažniausia naudoja kovodama su kita motina.