BITININKAS

44 pav. Bitės liaukos galvoje ir krūtinėje: bn — burna, r — ryklė, st — stemplė, rl — ryklės liaukos, pžl — priešakinių žandų liaukos, d — galvos užpakalinės dalies liaukos, b ir c — krūtinės liaukos, L — galvos ir krūtinės liaukų latako anga prie liežuvėlio šaknies, l — liežuvėlis.

45 pav. Darbininkės bitės liaukos: l — viršutinių žandų liaukos, 2 — ryklės liaukos, 3 — gal vos užpakalinės dalies liaukos, 4 — krūtinės liaukos.

46 pav. Liaukų išsivystymo palyginimas: a darbininkės bitės liaukos

46 pav. Liaukų išsivystymo palyginimas: b — motinos liaukos

46 pav. Liaukų išsivystymo palyginimas: c — trano liaukos

47 pav. Darbininkės bitės vikšrelio vidaus organų sandara: 1 — galvos nervų mazgas. 2 — nervų žiedas aplink ryklę, 3 — pilvelio nervų grandinėlės mazgai, 4 — nervai, 5 — stemplė, 6 — virškinamoji žarna, 7 — užpakalinė žarna, 8 — Malpigijaus organai, 9 — voratinklinė liauka, 10 — alsavimo organų angos.

48 pav. Bitės pilvelio apatinė pusė. A — regimos vaško pleiskanėlės.

49 pav. Bitės pilvelio apatinė pusė labai padidinta. Tarp narelių regimos vaško pleiskanėlės.

50 pav. Bitės pilvelio apatinės pusės fotografija. Tarp pilvelio narelių šviesūs ruožai — tai vaško pleiskanėlės.

51 pav. a — bitė užpakalinės kojos šepetėliu ima vaško pleiskanėlę nuo vaško lėkštelių, b — bitė užpakaline koja vaško pleiskanėlę paduoda priešakinėms kojoms, c — užpakalinė bitės koja su pasmeigta vaško pleiskanėle (v) ant šepetėlio žemutinės eilės šerelių.

52 pav. Prie bitės pilvelio galo regima šviesi dėmelė — D. Ten yra kvapioji liauka.

 Ryklės liaukos. Priešakinėje galvos dalyje yra pora liaukų, kurių latakas išeina į ryklę, todėl ši pora liaukų ir vadinama ryklės liaukomis (44 pav., rl). Kiekviena ryklės liauka sudaryta iš daugybės pūslelių, kaip ir uogelių su trumpais koteliais, arba latakėliais, kurie įteka į bendrą ilgą lataką. Ši liauka panaši į ilgą serbentų uogų kekę. Pagaminti pūslelėse fermentai teka latakėliais (koteliais) į bendrą lataką (vamzdelį), o paskui išsilieja į ryklę.

Šitas liaukas turi tiktai darbininkės bitės. Motinos kūne jų tiktai žymės, o tranas visai jų neturi. Jos gamina skystį, kuriame yra daug fermentų. Rydama nektarą, bitė primaišo šitų liaukų pagamintų fermentų, ir nektaras skilvelyje pavirsta medumi. Tuos pačius fermentus ji maišo ir su žiedų dulkelėmis, kai deda į korio akeles.

Užpakalinės lūpos, arba seilių, liaukos. (44 pav., a, b, c ir 45 pav., 2, 3). Šitos liaukos latakas išeina į užpakalinę lūpą prie liežuvėlio šaknies. Liauka sudaryta iš 4 dalių: 2 dalys yra krūtinėje ir 2 dalys užpakalinėje galvos dalyje (pakaušyje). Jų sultys atskirais latakėliais nuteka į vieną bendrą lataką, kuris baigiasi užpakalinėje lūpoje prie liežuvėlio šaknies.

Galvoje esančių liaukų dalis sudaryta iš daugybės (apie 500) mažyčių maišelių. Motinos šita liaukų dalis yra didžiausia, darbininkės bitės — mažesnė, o trano — visiškai mažytė. Čia gaminamomis sultimis bitė tepa burnos organus, ypatingai liežuvėlį, kad jis geriau galėtų paimti nektarą.

Krūtinėje esanti liaukų dalis sudaryta iš 3 šakų: viršutinėje krūtinės dalyje yra 2 šakos, o apatinėje krūtinės dalyje yra viena šaka, bet didžiausia. Kiekviena šaka sudaryta iš daugybės trumpų siūlelių, kurie sueina į latakėlius, o latakėliai į didesnius latakus ir į bendrą lataką su galvoje esančios liaukų dalies lataku. Galiausiai latakas išeina užpakalinėje lūpoje į burną.

Krūtinėje esanti liaukų dalis motinos ir darbininkės bitės beveik vienoda, trano — daug mažesnė (46 pav.). Šios liaukos gamina fermentus, kurie padeda maistą suvirškinti žarnoje.

Bitės vikšrelis vietoj šakotų seilės liaukų turi tiktai 2 siūlelius (47 pav., 9). Šių siūlelių gaminama medžiaga, ištekėjusi laukan, sukietėja ir virsta voratinkliu. Uždengtas akelėje vikšrelis apsitraukia voratinklių marškinėliais, todėl ta vikšrelių liauka ir vadinama voratinklių liauka.

Rektalinės liaukos. Išilgai išmatų žarnos eina 6 siauros juostelės (42 pav., rl). Tai rektalinės liaukos, kurių reikšmė dar tikrai nežinoma. Spėjama, kad šios liaukos žiemą gamina fermentą k a t a l a z ę, kuris sulaiko išmatų puvimą ir rūgimą. Žiemą, ypač pavasarį, šitos liaukos žymiai padidėja. Pavasarį, bitei išsivalius, rektalinės liaukos sumažėja.

Vaško liaukos. Po pilveliu, kur vienas narelis dengia antrą, yra 4 poros vaškinių lėkštelių arba veidrodėlių (48, 49 ir 50 pav.). Šitos lėkštelės yra tarp 2—3, 3—4, 4—5 ir 5—6 papilvės narelių. Jose po oda (lukštu) yra vaško liaukos (78 pav.). Tų liaukų gaminamos sultys išsisunkia pro odą ant plokštelių ir sustingusios virsta vaško pleiskanėle. Tada bitė užpakalinės kojos šepetėlio paskutine šerelių eile pleiskanėlę pasmeigia (51 pav., a ir c), nuo lėkštelės nuima, paduoda priešakinių kojų šepetėliams (51 pav., b), o paskui paduoda priešakiniams žandams. Žandai vaško pleiskanėlę suminko, gal būt, dar su liaukų sultimis sumaišo, ir tada jau siuva korius. Jei reikia perus uždengti, tai vaškas dar maišomas su balzamu ir žiedų dulkelėmis, kad pro dangtelį įeitų oro, kuris reikalingas perams kvėpuoti.

Kvapioji (Nasonovo) liauka. Bitės pilvelio viršutinėje dalyje, kur penktasis pilvelio narelis dengia šeštąjį, yra 2 šviesiosios plokštelės (52 pav.). Atlėkusią į svetimą avilį bitę sargybinės bitės pasitinka lakoje ir pradeda ūseliais čiupinėti. Tada bitė pariečia pilvelio galą žemyn, ir 2 šviesiosios plokštelės pasidaro regimos.

Tose plokštelėse po oda yra liaukos, kurių reikšmė tikrai nežinoma. Spėjama, kad jos gamina kvapias sultis, kurios suteikia visai bičių šeimai tam tikrą kvapą. Kiekviena šeima turi savo skirtingą kvapą, iš kurio bitės atskiria savo šeimos bites nuo svetimųjų bičių. Tas yra labai svarbu, nes tokiu būdu jos geriau gali apsisaugoti nuo plėšikių.

Apie geluonies nuodų liaukas ir apie Koževnikovo liaukas jau buvo kalbėta