BITININKAS

Aistė Turčinavičiūtė
2025

Dzūkas Romas dėl medaus lipa į medį: nykstanti tradicija tapo malonumo šaltiniu

Romas Norkūnas / Mato Miežonio/15min nuotr.

„Buvimas su bitėmis teikia labai didelį malonumą“, – sako Musteikos kaime, Varėnos rajone, gyvenantis bitininkas Romas Norkūnas. Tiesa, jo profesija ne visai tokia, kokią galėtume įsivaizduoti. Medų dzūkas kopinėja ne moderniuose aviliuose, o su virvėmis besikarstydamas po medžius.

Romas Norkūnas / Mato Miežonio/15min nuotr.

Drevinė bitininkystė – būtent taip vadinama veikla, kuria R.Norkūnas užsiima jau daugiau nei 20 metų. Tokių kaip jis per visą Lietuvą galėtume ant rankos pirštų suskaičiuoti. Kad ateities kartoms išsaugotų šį tradicinį būdą kopinėti medų, vyras deda didžiules pastangas: ir muziejui vadovauja, ir edukacijas veda, ir stovyklas organizuoja.

Azartas lipti į medžius
Dzūkijos nacionaliniame parke, Musteikos kaime, 2006 metais duris atvėrė unikali vieta – Drevinės bitininkystės muziejus–bitynas. Čia propaguojama archajinė bitininkystės atmaina – bičių medaus kopinėjimas iš drevių. Kad jas pasiektų, drevininkai naudoja savitą inventorių – geinį, iš virvių nupintą keliamąjį įrengimą.

Romas Norkūnas / Mato Miežonio/15min nuotr.

Jau beveik 20 metų gyvuojantis muziejus įkurtas Eugenijaus Drobelio, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojo, iniciatyva. Prie šios idėjos įgyvendinimo daug prisidėjo ir jau antrą dešimtmetį muziejui vadovaujantis R.Norkūnas – tikras dzūkas, kilęs iš Krūminių kaimo, Varėnos rajono.
Kaip pasakoja pats R.Norkūnas, jo šeimoje niekas drevine bitininkyste neužsiėmė, jis – pirmasis. Vyras nuo mažens jautė polinkį amatams: tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete įgijo darbų mokytojo specialybę, pradėjo organizuoti pynimo būrelius ir stovyklas (ką daro iki šiol).
„Paskui šalia pynimų jau pradėjo atsirasti kiti amatai. Stengiuosi puoselėti tuos, kurie yra ant išnykimo ribos, kurie yra primirštami“, – atvirauja pašnekovas.
Būtent per amatininkystę vyras ir įsidarbino Dzūkijos nacionaliniame parke – tai nutiko dar 1994 metais. Po kiek laiko, ten besisukdamas, R.Norkūnas susipažino su senu drevininku, Marcinkonyse gyvenusiu Juozu Miškiniu. Tai jis ir parodė tautiečiui šią išskirtinę bitininkystės atmainą.

„Man azartas buvo daugiau ne pats bitininkavimas, kiek tas karstymasis po medžius su virvėmis. Kažkaip ir užsikabinau. Senasis drevininkas mane praktiškai išmokė tik paties lipimo. Viso kito, kaip elgtis užlipus, nerodė, teko improvizuoti. Ir iki šiol dar improvizuoju“, – juokiasi R.Norkūnas.

Medaus šiemet (2025) dar neragavo
Šiuo metu Musteikos kaime drevininkas prižiūri 22 bičių šeimynas. Pusė jų įsikūrusios drevėse medžiuose, kita pusė – ant žemės kelmuose. Neužimtų drevių R.Norkūnas suskaičiuoja dar dešimtį, tad vietos bitynui plėstis dar tikrai yra.
„Buvo visokių nuogąstavimų, kad bičių mažėja. Bet kol kas to nejaučiu. Peržiemojus tik dvi šeimos neišgyveno, tai čia normalu. Šiaip su naujomis bičių šeimomis dabar labai intensyviai dirbama.
Iš Gamtos tyrimų centro atvažiuoja mokslininkė, daro genetinius tyrimus, nustato, ar bičių šeima yra tinkama dauginimui. Kartais pasitaiko ir netinkamų, tai ten keičiamos motinos“, – teigia vyriškis.

Romas Norkūnas / Mato Miežonio/15min nuotr.

Pasak pašnekovo, pats medkopis įprastai vyksta rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje. Sprindis korių nuo viršaus paliekamas bitėms, o apatinė dalis pasiimama. Iš vienos drevės vidutiniškai pavyksta surinkti apie 2 kilogramus medaus.
„Jeigu palygintume su šiuolaikine bitininkyste, tai čia lašas jūroje“, – sako R.Norkūnas ir priduria, kad šiemet galimai medaus bus surinkta ir dar mažiau.
„Šią vasarą, kiek esu dirbęs su bitėmis, neatsimenu, kad taip būtų buvę – medaus dar neragavau. Pagrindinis kopinėjimas būna rudenį. Jei jau tada medaus nėra, būna labai blogai. Bet šiaip ir vasaros metu paprastai randi nors kiek. Nesakytum, kad bitės miršta, ne – jos stipriai atrodo. Bet neturėtų taip būti“, – svarsto dzūkas.

Tikisi bitininkyste užkrėsti ir kitus
Visgi dėl to, kad medaus iš drevių surenka santykinai nedaug, bitininkas nesigraužia – juk jis Musteikos kaime užsiima ne verslu, o daugiau švietėjiška veikla. Jam norisi žmonėms perduoti senąsias tradicijas: kaip su geiniu, be kopėčių, įlipti į medį, išsikalti ir paruošti drevę, ją kopinėti ir apsaugoti nuo paukščių ar smulkių žvėrelių.
Tiesa, kad ir kaip stengtųsi žmones sudominti drevine bitininkyste, R.Norkūnui su apmaudu tenka pripažinti – šiais laikais apie tokią bitininkystės atmainą žino mažai kas, o norinčių ją išbandyti savomis rankomis – dar mažiau.
„Įsitraukimo mažoka. Neseniai surengiau drevininkų stovyklą, tai atsirado tik vienas vaikas. Užsiėmimus dariau ir žiemos metu, tai irgi nebuvo norinčių. Šiaip yra tų drevininkų, gal iki dešimties, bet tokių, kurie moka su geiniu lipti, tik kokie keturi penki. Dauguma iš Dzūkijos, bet yra ir iš toliau – iš Alantos, Stripeikių.
Kitose šalyse irgi yra drevininkų, bet ne visi jie lipa tradiciniu būdu – naudoja kopėčias, profesionalią alpinistinę įrangą, kelmuose dreves pasidaro. Kad nebūtų labai sudėtinga, kad įtrauktume žmones, ir mes pradedame nuo kelminės bitininkystės ir tik po kiek laiko lipame į medį“, – pasakoja pašnekovas.
Vis dėlto R.Norkūnas stengiasi nosies nenukabinti – jis tiki, kad situacija ateityje bus šviesesnė ir entuziastų atsiras daugiau. „Yra kaip yra, bet reikia dar stengtis, kiek įmanoma, perduoti savo patirtį ir žinias. Su drevininkais reikia įdirbio, tik tada susiformuos tam tikra bendruomenė“, – sako jis.

Šaltinis