BITININKAS

Jau 14-ajame mūsų eros amžiuje Kinijos medikai rašė apie žiedadulkių teigiamą poveikį žmogaus sveikatai. Tačiau vėliau, ištisais šimtmečiais apie žiedadulkes nei biologai, nei medikai nieko nerašo. Tiktai praėjusio šimtmečio viduryje ir vėliau prancūzas Alenas Kaijas savo monografijoje apie žiedadulkes (1968 m.) jau mini atskirus mokslininkus, kurie tyrinėjo bičių žiedadulkių rinkimą. Bičių surinktos žiedadulkės medikus sudomino tik praėjusio šimtmečio viduryje. 1946 metais rusų mokslininkas prof. N.Cicinas, tyrinėjęs Gruzijos kalnų šimtamečius gyventojus, pastebėjo, kad daugelis jų buvo bitininkai ir kasdien vartojo žiedadulkes. Nuo tada prasidėjo šio produkto cheminiai, biologiniai ir medicininiai tyrimai, kurie atliekami ir dabar. Klinikinėje praktikoje pirmą kartą žiedadulkes panaudojo prancūzų mokslininkas R.Sovenas (1965 m.), pastebėjęs, kad jos reguliuoja žarnyno funkciją

Bičių duona yra medaus ir žiedadulkių mišinys, turintis daug bičių organizmo liaukų gaminamų sekretų. Jų dėka duonoje vyksta fermentaciniai procesai, kurių išdavoje kinta joje esančių komponentų santykiai, susidaro naujos medžiagos. Pagrindinis bičių baltyminių medžiagų šaltinis.
Vartojama organizmui stiprinti, veikia kraujo gamybos organus, didina hemoglobino ir eritrocitų kiekį kraujyje. Daug naudoja sportininkai, sunkų fizinį darbą dirbantys žmonės, po kraują silpninančių vaistų vartojimo. Patariama visiems sunaudot po 200 gr duonelės pavasarį ir rudenį.
DĖL DIDELIO LYTINIO HORMONO KIEKIO NEPATARIAMA VARTOTI PAAUGLIAMS LYTINIO BRENDIMO LAIKOTARPIU, DIDINA SKRANDŽIO SULČIŲ RŪGŠTINGUMĄ Žiedadulkės – tai vyriškos lytinės augalų ląstelės, kurias renka bitės, jas kaupia kaip maisto atsargą ir jomis maitinasi.
Žiedadulkes bitės renka iš įvairių laukinių ir kultūrinių augalų. Kiekvieno augalo žiedadulkių forma ir spalva yra skirtingos. Pavyzdžiui, baltųjų dobilų žiedadulkės yra ovalios ir rudos, liepų ir aviečių – trikampės ir baltos, facelijų – ovalios bei violetinės.
Žiedadulkes bitės intensyviai renka pavasarį, kada yra intensyviausias augalų žydėjimas. Skraidydamos nuo žiedo prie žiedo, bitės žiedadulkes suvilgydamos nektaru bei seilėmis, sulipdo į gumulėlį, sudeda į gurbelius esančius prie užpakalinių kojelių, ir neša į avilį. Per vieną skrydį bitės surenka maždaug po 20 mg žiedadulkių. Stipri bičių šeima per dieną gali surinkti 100-150 g, o per vasaros sezoną – 25-30 kg ir visiškai patenkinti savo poreikius. Dalį žiedadulkių iš bičių galima „atimti”, naudojant specialius rinktuvus. Iš vienos vidutinio stiprumo bičių šeimos gražią pavasario dieną bitininkas gali surinkti 70-100 g žiedadulkių. Bitės, pajutę, kad žiedadulkių į avilį atneša mažiau, jas dar intensyviau renka ir be didelio vargo metinę žiedadulkių normą gali padidinti iki 40-50 kg. Ką tik surinktos žiedadulkės turi iki 15-20 proc. drėgmės, todėl jas reikia džiovinti. Išdžiovintos žiedadulkės fasuojamos ir pateikiamos vartotojui.

Kuo skiriasi žiedadulkės nuo bičių duonelės?
Sugrįžusios bitės su žiedadulkių nešuliais į avilį, jas deda į korių akeles ir tvirtai suspaudžia. Pridėjusios du trečdalius korio akelės, likusią dalį užpila medumi ir akelę užlipdo vaško dangteliu. Taip paruošta žiedadulkių atsarga ateičiai jau vadinama bičių duonele. Tai maisto medžiagų saugykla, kurioje vyksta cheminiai procesai. Bičių seilėse, meduje ir žiedadulkėse yra fermentų, kuriems veikiant skyla baltymai, riebalai ir angliavandeniai. Nuo žiedadulkių bičių duonelė skiriasi tuo, kad joje yra monosacharidų, pieno rūgšties ir daugiau vitamino K. Pieno rūgštis bičių duonelę konservuoja ir neleidžia jai fermentuotis bei gesti. Todėl bičių duonelės aktyvusis rūgštingumas (pH 4,3) yra didesnis negu žiedadulkių (pH 6,3). Savo biologine sudėtimi ir fiziologiniu poveikiu bičių duonelė beveik nesiskiria nuo žiedadulkių, tačiau šie produktai turi ir skirtumų.

Žiedadulkių sudėtis ir jų fiziologinis veikimas
Svarbiausia žiedadulkių sudėtinė dalis – pilnaverčiai baltymai (jų yra apie 26-40 proc.). Žiedadulkėse yra 5-7 kartus daugiau aminorugščių, negu jautienoje ir kiaušiniuose, be to, jose yra nukleino rūgščių ir nukleoproteidų, apie 20 proc. augalinių riebalų. Paminėtini lipidai, iš kurių susidaro vitaminas D, kai kurie hormonai, „surišantys” cholesterolį ir šalinantys iš organizmo jo perteklių. Žiedadulkėse yra apie 2 proc. fosfolipidų. Jie sulaiko riebalų kaupimąsi kraujagyslėse. Siame bičių surinktame produkte esantys karotinoidai virsta vitaminu A, gerinančiu regėjimą. Žiedadulkėse yra nemažai vitamino C ir rutino, kurie didina viso organizmo kraujagyslių, o ypač kapiliarų atsparumą. Žiedadulkėse yra ir kitų vitaminų: Bj, B₂, B₅, B₆, PP, E, biotino ir folinės rūgšties. Jie stiprina nervų sistemą, skatina kraujo gamybą. Žiedadulkėse aptikta į vitaminus panaši medžiaga – inozitas, pasižyminti stipriu poveikiu nuo sklerozės. Taip pat rasta archidoninės rūgšties, iš kurios organizme susidaro prostaglandinai – biologiškai labai aktyvūs organiniai junginiai. Pavyzdžiui, vienas jų – prostaciklinas – mažina arterinį kraujospūdį, gerina galvos smegenų kraujagyslių kraujotaką, apsaugo nuo trombų susidarymo.
Iš daugelio mineralinių medžiagų, aptinkamų žiedadulkėse, bene svarbiausias yra kalis. Jo yra 400 mg/100 g žiedadulkių. Kalis gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Nemažai yra fosforo ir magnio, kurie reguliuoja medžiagų apykaitą, atpalaiduoja kraujagyslių spazmus, o geležis, cinkas ir kobaltas padeda kovoti su mažakraujyste.
Iš kitų žiedadulkėse esančių biologiškai aktyvių medžiagų paminėtini fenoliniai junginiai – flavanoidai ir flavanolai. Jie mažina cholesterolį ir išplečia kraujagysles. Žiedadulkėse esančios chlorogeninės rūgštys padeda išsiskirti tulžiai ir šlapimui, reguliuoja skydliaukės funkciją. Triterpenoidai skatina protinį ir fizinį darbštumą, šalina nuovargį.
Taigi žiedadulkės yra pilnavertis, turtingas baltymų, augalinių riebalų, vitaminų, mineralinių ir biologiškai aktyvių medžiagų maisto produktas, kuris, kaip ir medus, gali būti panaudotas ligų profilaktikai ir gydymui.