BITININKAS

Bičių šeima – biologinis vienetas

Dauguma bitinių gyvena pavieniui.  Vienintelis bendravimas, kai motinėlės poruojasi su patinais.  Vabzdžių sistemoje, pagal K.G.Batleri .1969), iš 30 būrių 8 vienaip ar kitaip bendrauja. Tik dviejuose būriuose, termitų  ir skruzdėlių (Isoptera) bei bičių ir vapsvų (Hymenoptera), visuomeninis gyvenimas pasiekęs aukščiausią laipsnį, nes šeimose egzistuoja dvi moteriškų vabzdžių grupės.
Termitai ir skruzdėlės  - istoriškai vyresni visuomeniniai vabzdžiai.  Jų tarpe pavieniai gyvenančių nėra.  Tuo tarpu bičių ir vapsvų taip gyvenančių gausu.  Medaus gamintojų visuomeninis vientiso organizmo lygis išsivystęs labiausiai: sugeba palaikyti reikiamą temperatūrą šeimos viduje ir palankiu metų laiku susirenka maisto atsargų nepalankiam laikotarpiui, kuris du kartus ilgesnis.
Naminių bičių šeimos, kaip biologinio vieneto, praktiniai dydžiai pateikti  lentelėje

Bičių šeimą sudaro motina, bitės darbininkės ir tranai . Vasarą šeimoje būna įvairių vystymosi stadijų perų
Motina (2) – stambiausia iš visų šeimos narių.  Jos kūno ilgis – 20-25 mm.  Itin didelis pilvelis: jo neuždengia sparneliai, kaip bitės darbininkės.  Motina išgyvena iki 5 metų.  Daugiausia kiaušinėlių sudeda antraisiais gyvenimo metais. Kai motina deda kiauginėlius, bitės darbininkės ją nuolat prižiūri, maitina labai baltymingu maistu – bičių pieneliu, kurį pačios gamina.  Geros motinos palankią vasarą per parą gali sudėti 1500 kiaušinėlių, o geriausios – iki 2000 ir daugiau.  Per metus motina sudeda 150-200 tūkst. kiaušinėlių, per parą atstato savo svorį.
Motina – vienintelė šeimoje visiškai išsivysčiusi patelė, galinti dėti apvaisintus ir neapvaisintus kiaušinėlius, priklausomai nuo korio akelių rūšies.
Tranas (1) – trumpesnis, bet storesnis už motiną.  Jo kūno ilgis – 15-17 mm.  Tranai išsirita pavasarį ir vasarą.  Išsiritę lytiškai subresta per dvi savaites.
Šiltomis saulėtomis dienomis skraidydami ore jie ieško jaunų motinėlių ir, susitikę su jomis, poruojasi.
Tranai – patinai.  Normaliose šeimose vasaros pabaigoje, pasibaigus medunešiui (ir vasarą), bitės išveja tranus.  Jie paliekami tik šeimose, kuriose nėra vaisingos motinos: Čia jie gali išgyventi ir iki pavasario.  Tranų buvimas rudenį bičių šeimoje paprastai reiškia, kad šeimą ištiko nesėkmė – joje arba visai nėra motinos, arba ji nevaisinga.
Bitės darbininkės (3) – patelės, turinčios neišsivysčiusius lyties organus: jos smulkesnės už motiną ir tranus.  Jų gyvenimo trukmė prikiauso nuo sąlygų, kuriomis gyvena ir dirba: pavasarį stipriose, sveikose šeimose bitės vidutiniškai gyvena 28-32 dienas, o silpnose, kuriose bičių mažai ir gyvenimo sqlygos ne tokios palankios – trumpiau.  Vasarą stipriose šeimose bitės išgyvena apie 35 dienas, o žiemojimo laikotarpiu per žiemą.  Kinta ir bičių darbininkių kiekis šeimoje: pavasario sulaukia iki 15-20 trūkst.; vasarą – 40-60 tūkst., rudeniop vėl sumažėja iki 20-25 tūkst.
Visus darbus, kad bičių šeima galėtų gyventi ir daugintis, atlieka bitės darbininkės.  Darbo pasidalijimas prikiauso nuo bičių amžiaus.  Jaunos dirba avilio viduje ir vadinamos avilio bitėmis.  Dvi savaites po išsiritimo bitės pradeda skraidyti: pradžioje orientuotis, vėIiau žiedadulkių ir nektaro rinkti.  Tokios tampa rinkėjomis, arba lauko bitėmis.
Pirmąsias tris dienas išsiritusios iš narvelių bitės valo korių narvelius.
Jų organizmas dirbant tvirtiėja, ir jos pradeda dirbti sudėtingesnius darbus: 4 dienų amžiaus bitės maitina lervutes, pradžioje vyresnes – medaus ir žiedadulkių mišiniu, o nuo septintos dienos jaunas maitina pieneliu, gaminamu žandų bei ryklės liaukų.
6-14 dienų amžiaus bitės šiltomis saulėtomis dienomis išlekia apsiskraidyti. lšeina ant prielakio, pasikelia ir, atsigręžusios galvomis į avilį, lekioja priešais jį, įsidėmėamos lakos vietą, avilio spalvą ir formą, jo padėtį,kitų avilių ar daiktų atžviIgiu.  Truputį palaksčiusios ir išsivaliusios grižta į avilį. Vėliau bitės palaipsniui laksto vis ilgiau ir toliau.  Avilyie pasimaitinusios ir pailsėjusios jos toliau augina perus.
Nuo 8 iki 18 dienų, kai geras medunešis, bitė priiminėja iš skraidančių bičių nektarą ir perdirba jį į medų. 12-18 dienų amžiaus medunešio metu gamina daug vaško ir siuva korius.  Be šių darbų, kai kurios bitės ir toliau valo korio narvelius, taiso juos, kad motina galėtų dėti kiaušinėlius.
Maždaug nuo 14-tos dienos bitės pradeda rinkti nektarą, žiedadulkes ir vandenį.  Jos saugo avilio laką, neįsileidžia į jį pašalinių gyventojų, palaiko avilyje švarą ir prireikus jį vėdina.  Normalioje šeimoje bitėmis rinklėjomis tampa trijų savaičių bitės.  Supaprastintai bičiqų darbai atrodytų taip: tris savaites vystosi; tris – avilio bitės ir  likusias tris – lauko bitės rinkėjos.
Bičių darbai renkant maistą priklauso nuo šeimos būklės ir medunešio pobūdžio:   juo daugiau šeimoje perų, tuo daugiau bitės neša žiedadulkių, juo geresnis medunešis gamtoje, tuo labiau bitės renka žiedų ar lipčinį nektarą.  Optimaliausia, kai šeimoje 2/3 avilio bičių.
Aprašyta darbų tvarka keičasi ir dėl daugelio kitų priežasčių: jeigu, pavyzdžiui, šeimoje žūsta daug lauko bičių, tai jaunosios pradeda intensyviau skraidyti maisto nesulaukusios 14 dienų amžiaus.

Pagal J.Straigys “Kaip bitės gyvena”

Kaip motinėlė deda kiaušinėlius?

Vienas bitininkas paklausė: kaip motinėlė žino, kokį kiaušinėlį – apvaisintą ar neapvaisintą – padėti į motinos lopšelį, kuris yra gerokai platesnis negu traninės akutės? Pateikiame paaiškinimą, paimtą iš Rusijos bitininkystės instituto (Rybnoje) autorių išleisto „Bitininkystės” vadovėlio (1999).
Apvaisintų ir neapvaisintų kiaušinėlių dėjimą reguliuoja motinos centrinė nervų sistema. Motinai leidžiant pilvelį į bitinę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai prisiglaudžia prie akutės sienelių. Jų receptoriai siunčia signalą apie akutės dydį į centrinę nervų sistemą. Tuomet iš jos ateina signalas į spermos siurbliuką, kuris iš motinos spermatekos išspaudžia lašelį spermatozoidų, kurie apvaisina pagrindiniu kiaušidės lataku slenkantį kiaušinėlį. Dedant motinai kiaušinėlį į platesnę traninę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai nesuspaudžiami ir impulsas į centrinę nervų sistemą nepatenka, todėl lašelis spermos iš spermatekos neišspaudžiamas, ir kiaušinėlis lieka neapvaisintas. Neatsitiktinai bitės, lipdydamos motinų lopšelių pradmenis, juos iš pradžių padaro siaurus, kad motinėlės į juos padėtų apvaisintą kiaušinėlį, o tik paskui, išsiritus iš kiaušinėlio lervutei, juos praplatina iki reikiamo motinos lopšelio dydžio.
Reikėtų pridurti, jog pas senesnes motinas ši kiaušinėlių dėjimo tvarka sutrinka: senesnės motinos pilvelis suplonėja (kiaušidėse yra mažiau kiaušinėlių), todėl ne visuomet plaukelių receptoriai pasiunčia į centrinę nervų sistemą reikiamą signalą, ir tuomet į bitines akutes motinėlė padeda neapvaisintą kiaušinėlį. O į traninę akutę (dėl motinos neatsargumo leidžiant pilvelį į akutę) ji gali padėti apvaisintą kiaušinėlį. Be to, senesnės motinos spermatekos siurbliuko raumuo susilpnėja ir ne visuomet iš spermatekos jis išspaudžia spermatozoidus. Bitės tokius ne vietoje padėtus kiaušinėlius suvalgo, todėl ir atsiranda vadinamieji „margi perai”, t. y. tuščios akelės tarp uždengtų perų. Kuo senesnė motina, tuo tokių tuščių akelių būna daugiau. Jeigu koriuose atsirado daug „margų perų”, vadinasi, motina jau paseno arba nekokybiška.
Pagal N.Krivcov, V.Lebedev ir kt. „Pčelovodstvo”, M., 1999, 78 psl.

		bitės vystymasis (paromis)
Dirbtiniam apvaisinimui naudojama įranga
tranas, motinėlė, darbininkė	bitės sparnas
bitė darbininkė	Nigra bičių motinėlė
Vikšreliai koryje		Kiaušinėliai koryje
Kiaušinėlis	Dengti ir nedengti perai	Bičių lėliukės