BITININKAS

BEGELUONINĖS BITĖS (Melipona ir Trigona) – dažniau pasitaiko Pietų Amerikoje.Yra įvairių rūšių, kurios skiriasi dydžiais: nuo 2 iki 20 mm ilgio. Lizdo centre korius siuva vertikaliai perams auginti, pakraščiuose (krūvelėmis) – korius narveliais įviršų medui pilti. Į pero korio narvelį prideda maisto, po to kiaušinėlį ir narvelį uždengia. Lervutė išsivysto iš maisto atsargų. Jeigu maisto žymiai daugiau, išsivysto motinėlė, kuri smulkesnė uždarbininkes ir tik pradėjusi dėti kiaušinėlius sustorėja, ištįsta jos pilvelis. Motinėlės kiaušidėse yra po 4-8 spiralinius kiaušintakius. Darbininkės už namines bites gyvena trigubai ilgiau. Darbininkės deda stambius kiaušinėlius, kuriuos suvalgo motinėlės, o jeigu išlieka, iš jų išsirita tranai. Lizdus ruošia medžių drevėse, uolienų plyšiuose, tuščiuose termitynuose ar net tiesiog žemėje. Medus rūgštokas ir skystas, turi mažiau cukraus už naminių bičių medų. Išimtas laikomas buteliuose. Iš vienos šeimos gaunama tik keli litrai medaus.Tačiau jis labai brangus, 1990 m. kainavo 20 dolerių už litrą. Meliponos ir Trigonos sparčiai nyksta. 1956 m. įvežus iš Afrikos geluonines (scutellata) bites, sutriko begeluonių bičių ekologinės sąlygos.  Afrikietės tapo labai agresyvios – užvaldė ganyklas, plėšia vietinių bičių lizdus, naikina jų perus. Sparčiai kertami Pietų Amerikos miškai, plinta kavos plantacijos. Ankstesnėse ganyklose bitininkai laikydavo po 100 bičių šeimų ir surinkdavo vidutiniškai po 15 l medaus, dabar laiko po 5 šeimas ir surenka po 2 – 5 l medaus. Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės – “tik” prieš 15 mln . metų.

1 pav. Indijos bitės

2 pav. Naminė bitė: 1-motina, 2-tranas, 3- darbininkė bitė, 4-Kaukazo kalnų pilkoji bitė, 5- Kaukazo slėnių geltonoji bitė, 6-Italijos bitė, 7-Afrikos (Egipto) bitė, 8-motina, apsupta palydovių bičių, 9-korio dalys; b-bitinės akelės, p-pereinamosios akelės, t-traninės akelės; 10-korio pjūvis: m-pagilintos medaus akelės, b-bitinės akelės, t-traninės akelės (platesnės); 11-korys rėme; um-korys su uždengtu medum, d-duona koryje, p-perai koryje, m-motinos 2 perai (akelės)

INDIJOS DIDŽIOJI BITĖ (A.dorsata) – išplitusi Indijos tropikuose.Medžių šakose siuva vieną 1 – 1,5 m ilgio korį, kuriame visi narveliai panašūs. Bitės savo lizdavietes dažnai keičia. Ūkiniu požiūriu menkavertės, nes į avilius nesiduoda perkeliamos. (žr. 1 pav. 1- motina, 2- korys po medžio šaka)

INDIJOS MAŽOJI BITĖ (A.floreae) – smulkiausia medaus gamintoja. Medžių šakose siuva vieną žmogaus plaštakos dydžio korį, bet skirtingų narvelių skersmenų. Praktinė reikšmė – apdulkina kai kurių medžių žiedus. (žr.1 pav. 3-motina, 4- darbininkė bitė, 5- tranas, 6- korys po medžio šaka)

INDIJOS VIDUTINIOJI BITĖ (A.indica arba cerana) – panašiausia naminėms bitėms.Gyvena medžių drevėse, uolose ir kitur. Siuva kelis skirtingų narvelių korius. Leidžiasi apgyvendinama aviliuose, nors sujaudintos, dažniausiai apžiūrint, avilius palieka. (7- motina, 8- darbininkė bitė, 9- tranas, 10- uždengti darbininkių bičių perai, 11- uždengti traniniai perai – dangteliai su skylutėmis)

Į LIETUVĄ bitės atskrido pasitraukus paskutiniąjam ledynui, maždaug prieš 5,5 – 6 tūkst. metų. Dabar pasitaiko kelios naminių bičių rasės, laikomos ir kitose Europos valstybėse.

VIETINĖS (A.mellifica mellifica) – už kitas stambesnės. Kūnas stambus ir tamsus. Straublelių ilgis – 5,9-6,3 mm. Medų koriuose dengia sausai (baltai). Bitės piktos. Apžiūrint šeimas labai reaguoja į dūmus: kabinasi korių apačioje. Spiečia rytojaus dieną po pirmojo motininio narvelio uždengimo. Pagrindinio medunešio metu medų noriai pila į magazinų korius. Šeimos išsivysto antroje vasaros pusėje. Gerai žiemoja ir gana atsparios varoatozei. Jų pagamintas medus dietiškesnis, nes renka tirštesnį nektarą. Lietuvoje grynos laikomos Viešvilės vietiniame bičių “draustinyje”.

KAUKAZO KALNŲ PILKOSIOS (A.m.caucasica) – raudonųjų dobilų bitės, nes turi ilgiausius (6,9-7,2 mm.) straublelius. Nepiktos, ramios, medų dengia šlapiai (tamsiai). Surenka daugiau pikio, kai kurios šeimos žiemai juo susiaurina net lakas. Pagrindinių medunešių metu medum užpildo lizdo centrą: taip apriboja perų kiekį. Po rudeninio medunešio iš raudonųjų dobilų sėklojų, esant varoatozei, šeimos labai susilpnėja. Blogiau vystosi ir iš pavasario. Silpnai reaguoja į dūmus ir apžiūrint lizdą ant korių ramios.Blogiau žiemoja.

KARNIKOS (A.m.carnica) – tai Europos bitės. Grakščios. Kūno paviršius tamsus, veltininės tergitų juostelės trumpais tankiais plaukeliais. Plaukeliai ilgi, o jaunų bičių pilvelio plaukeliai sidabrinio atspalvio. Medų dengia baltai. Bitės vidutinio ramumo. Anksčiau už kitas pradeda auginti perus, todėl iš pavasario šeimos greičiau sustiprėja.

Krajina (Karnika) bitė (A.m. CARNICA)

Krajinos bičių evoliucija vyko Balkanų pusiasalio, Jugoslavijos ir Alpių teritorijose. Palygint šaltos žiemos, dažni atšalimai pavasarį, šilta vasara, silpnas ir dažnas lipčiaus medunešis suformavo gyvybingą, greit reaguojančią į besikeičiančias sąlygas bičių veislę. Dabar Krajinos bites laiko daugelio Europos šalių bitininkai. Bitės pilkos, su sidabriniu atspalviu, dažnai su geltonu ruoželiu. Krajinos bitės ramios, nepiktos, išimtos iš avilio korio niekada nepalieka ,o dirba toliau, gerai žiemoja, ekonomiškai naudoja žiemos maistą, pavasarį anksti sustiprėja, todėl gerai išnaudoja pavasarinį medunešį. Neblogai lanko raudonuosius dobilus, bet medaus iš jų surenka mažiau nei Kaukazo bitės. Medų dengia labai baltai. Ne vagilės, gerai orientuojasi ieškodamos medingųjų augalų, puikiai siuva dirbtinius korius, mažai serga. Labiau linkusios spiestis už kitų veislių bites.

ITALIJOS (A.m.ligustica) – bičių pilvelio segmentai šiek tiek geltoni, jos panašios į vapsvas. Nepiktos. Perus auginti pradeda anksti ir augina visą vasarą (gausios šeimos). Žiemoja stipriomis šeimomis, todėl žiemą suvartoja daugiau maisto.Geriau panaudoja gausius ir vėlyvus medunešius. Vidutinio spietlumo, bet žiemoja blogiau. Linkusios vagiliauti.

Italijos bičių tėvynė – Italija, Apeninų pusiasalis. Italijos bitė  pietinėje Italijoje geltonesnė už gyvenančią šiaurinėje dalyje. Tai  labiausiai paplitusi veislė pasaulyje. 1859 m. atvežtos į Ameriką, daug kur paplito ir įgavo pramoninę reikšmę. Danijoje Italijos bitė laikoma dobiline bite. Suomijoje daugiau kaip 20 metų atliekamas veislininkystės darbas su Italijos bite. Išvestų linijų bitės gerai žiemoja ir duoda daugiau produkcijos. Šių bičių liežuvėliai ilgesni už grynų Italijos bičių, nes jos turi Kaukazo kalnų pilkųjų bičių kraujo. Kūnas geltonos spalvos, apaugęs geltonais plaukeliais. Medų dengia baltai. Bitės ramios, nepalieka iš avilio iškelto korio, nepiktos, greit pajunta stipresnį medunešį. Gerai išvystytos vaško liaukos. Pietiniuose rajonuose žiemoja gerai, šiauriniuose sunkau, naudoja daug maisto, nes anksti pradeda auginti perus. Žūva daug bičių, todėl šeimos pavasarį ilgiau vystosi. Stipriausios esti vasaros viduryje. Jų motinos pačios dėsliausios iš visų veislių bičių. Jos esti labai didelės vagilės. Pradeda pulti pačios pirmos. Pasitaiko, kad silpną šeimą visai sunaikina. Savo lizdą nuo vagilių gina gerai. Į Lietuvą Italijos motinų įsiveždavo tik kai kurie bitininkai. Lietuvoje jos neišplito dėl nepalankių klimatinių sąlygų.

MIŠRŪNĖS – pirmos kartos hibridai kokybiniais požymiais bei savybėmis pralenkia iš tėvų tą, kurio šie požymiai ryškesni, bet heterogeniškumas tik laikina būsena, šimtaprocentinis tik pirmos kartos hibriduose, kituose – žymiai mažesnis, todėl praktiškai kalbama tik apie pirmos kartos mišrūnes.

KAUKAZO KALNŲ PILKŲJŲ MOTINĖLĖS + VIETINIAI TRANAI – žiemoja geriau, nei kaukazietės, šeimos anksčiau sustiprėja pavasarį, gerai dirba raudonuosiuose dobiluose. Šeimos tinka bitėms dauginti, mažiau nukenčia nuo varoatozės. Mišrūnės piktesnės.

ITALIJOS + KAUKAZO – labai ramios, anksti pradeda auginti perus, nelinkusios spiesti, išaugina labai stiprias šeimas, tinkančias bičių pieneliui gaminti.Žiemoja blogiau už kitas mišrūnes.

KAUKZO + KARNIKOS – pačios produktyviausios ir labiausiai tinkamos kompleksiniam naudojimui.Anksti pavasarį pradeda auginti perus, gerai panaudoja pavasarinį medunešį, intensyviai neša žiedadulkes,nelinkusios spiesti.Medunešio metu pirmiau užpildo lizdą, o po to magaziną.

___________________________________________________

Dūzgiančių bičių rūšis

Apibūdinimas: Medaus bitės.
Kodėl jos dūzgia: “Kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės”.
Kodėl jos yra bitės: “Vienintelė priežastis būti dūzgiančiomis bitėmis – nešti medų.”
Priežastis, kam bitės neša medų: “Medus nešamas man valgyti”.
Mėgstamiausias užsiėmimas: Dūgzti ir nešti medų
Adresas: Šimtamylė Giria, Šiaurė.
MIKĖS PŪKUOTUKO PASAULIS

___________________________________________________

Medunešes bites galima suskirstyti į mažiausiai 5 senovines linijas: Afrikos (A), Vakarų Europos (M), Rytų Europos (C), Artimųjų Rytų (O) ir Y liniją.

Kilmės – 5 protėvių linijų pasiskirstymas. Šaltinis: K. A. Dogantzis ir A. Zayed, https://doi.org/10.1016/j.cois.2018.11.010

Į Braziliją iš Afrikos 1956 m. buvo introdukuota Apis mellifera scutellata, siekiant išspręsti prasto europinių bičių produktyvumo Brazilijoje problemą. Bitės, pabėgusios iš veisimo programos, buvo sukryžmintos su anksčiau introdukuotais europiniais porūšiais, o jų hibridiniai palikuonys dabar paplito didžiojoje Pietų ir Centrinės Amerikos dalyje bei pietinėse JAV valstijose.

Grafikas, rodantis afrikanizuotų bičių plitimą Pietų, Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje. Šaltinis: http://www.zo.utexas.edu/faculty/sjasper/images/50.7.jpg

Afrikos bitės

Afrikoje iki šiol yra pripažinti 12 A. mellifera porūšių. Vienas iš porūšių yra A. mellifera scutellata , paprastai žinoma kaip Rytų Afrikos žemumų medunešė bitė, aptinkama pietiniuose ir rytiniuose Afrikos regionuose.
Afrikos medunešės bitės (HB-honey bee) pasižymi spartesniu šeimų augimu, dauginimusi ir spietimu (Winston ir kt., 1983) . Dėl šių priežasčių, taip pat dėl to, kad vakarietiškos medunešės bitės nesugebėjo prisitaikyti prie tropinių regionų, Brazilijos mokslininkai 1956 m. importavo afrikines medunešės bitės į Braziliją, siekdami pagerinti medaus gamybą.

Kažkaip kelioms motinoms pavyko pabėgti ir Brazilijoje poruotis su vietiniais Europos tranais, taip sukuriant hibridą, dabar vadinamą afrikanizuotu HB. Šiame straipsnyje originali A. mellifera scutellata populiacija bus vadinama afrikiniu HB , o hibridinė populiacija, esanti Naujajame Pasaulyje, bus vadinama afrikanizuotu HB.

Po pabėgimo hibridizuota afrikinių HB populiacija Brazilijoje palaipsniui išplito į šiaurines Amerikos dalis ir 1990 m. pasiekė pietines JAV. Tačiau šiuo metu populiacijoje nėra gryno afrikinio HB, ir be genetinių tyrimų ar griežtos morfometrinės analizės praktiškai neįmanoma atskirti afrikinio HB nuo afrikizuoto HB.

Tikra afrikanizuota bitė, įtariama afrikanizuota bitė ir vakarų bitė. Nors afrikanizuotos bitės yra šiek tiek mažesnės už europines bites, morfologiškai jos labai panašios.

Afrikos bičių gynybinis elgesys

Frazier ir kt. (2024) nustatė, kad aplinkos sąlygos, kuriomis evoliucionavo afrikinės bitės, visiškai skiriasi nuo aplinkos Europoje, kurioje evoliucionavo bitės. Aplinkos spaudimas, kenkėjai, žmonės medaus medžiotojai, gyvūnai plėšrūnai bei drėgnieji ir sausieji sezonai atliko svarbų vaidmenį afrikinių bičių evoliucijoje, palyginti su vidutinio klimato juostoje išsivysčiusiomis bitėmis. Tyrimai parodė, kad afrikinės bitės reaguoja greičiau, kai yra sutrikdomos, ir išsiunčia 3–4 kartus daugiau gynėjų nei europinės bitės (Winston ir kt., 1983) .

Afrikos bičių šeimose nustatyta didelė elgesio ir biologijos įvairovė. Pavyzdžiui, to paties bityno šeimos yra labai įvairios – nuo ramių iki agresyvių, ir gali būti sunku aiškiai apibrėžti, kad būtų galima analizuoti šį elgesį. Be to, dviejose skirtingose Kenijos vietose yra didelių skirtumų tarp Afrikos bičių šeimų elgesio, o spietimosi modeliai skyrėsi tiek Etiopijos porūšių viduje, tiek tarp jų.

Taip pat dažnai netiksliai nustatomi Afrikos bičių porūšiai, todėl kyla abejonių dėl kai kurių Frazier ir kt. (2024) tyrimų išvadų pagrįstumo .

Afrikanizuotos bitės laikui bėgant gali būti švelnios!

1994 m. afrikanizuotos bitės atkeliavo į Puerto Riką ir susikryžmino su baltųjų bičių populiacija. 2017 m. Avalos ir kt. paskelbtame tyrime nustatyta, kad per 12 kartų (1994–2006 m.) Puerto Riko afrikanizuotų bičių populiacijų agresyvus elgesys smarkiai sumažėjo. Ši sparti „švelnaus elgesio“ evoliucija buvo pastebėta remiantis genomine analize, o jėgas, skatinančias šių bičių evoliuciją, sunku nustatyti, tačiau jie siūlo tris veiksnius, t. y. mažą žmogaus ir bičių sąveiką, geografinę izoliaciją ir mažą plėšrūnų kiekį, kurie galėjo lemti ramesnių bičių atranką Puerto Rike per trumpą laiką, o tai yra vienintelė vieta Naujajame Pasaulyje, kur išsivystė švelnios afrikanizuotos bitės.

Afrikanizuotų bičių identifikavimas naudojant priekinių sparnų matavimus.

Naudojant darbininkes bites, buvo bandoma nustatyti Hamiltono apygardos bitininko atsiųstų bičių afrikanizacijos tikimybę, naudojant Sylvester ir Rinderer (1987 m.) sukurtą „Fast Africanized Bee Identification System“ (FABIS) . FABIS procesas yra greitas ir paprastas, jį galima naudoti norint patikrinti didelį bičių skaičių per trumpą laiką. Šis metodas buvo išbandytas afrikanizuotose ir Europos šeimose, o jo tikslumas buvo patvirtintas.

FABIS metodas apima morfometrinę analizę, naudojant bičių šviežią arba sausą svorį, priekinių sparnų ilgį ir užpakalinio šlaunikaulio ilgį. Mūsų atveju vien vidutinio priekinių sparnų ilgio pakako nustatyti, ar pateiktos bitės buvo afrikanizuotos, ar ne.

FABIS metodas pradedamas nuo priekinių sparnų ilgio, siekiant nustatyti afrikanizacijos tikimybę. Bet kuris bitininkas gali lengvai pritaikyti šį metodą, turėdamas gerą mikroskopą, žnyples, stiklelius ir milimetrinę liniuotę.

Dešimčiai bičių priekiniai sparnai buvo išimti sparno apačioje, o tikslus matavimas atliktas mikroskopu, naudojant kalibruotą okuliarinį mikrometrą. Jei neturite okuliarinio mikrometro, galite naudoti liniuotę, padėtą šalia sparno, ir atsargiai išmatuoti sparną, naudodami tikslius taškus, suapvalintus iki artimiausio 0,5 mm (žr. rodykles paveikslėlyje žemiau).

Sparnai buvo „įsprausti“ tarp dviejų stiklinių plokštelių, kad jie būtų visiškai plokšti, jog būtų galima atlikti tikslius matavimus.

Laužiant sparną, įsitikinkite, kad jis nėra lūžęs prieš mažą „įpjovą“. Matavimas turėtų prasidėti nuo „įpjovos“ ir baigtis sparno galiuku (rodyklės).

Mūsų mėginio priekinio sparno vidutinis ilgis buvo 9,27 mm.

Šioje FABIS metodo lentelėje pateikiami priekinio sparno ilgio „kritinės vertės matavimai“.

Remiantis FABIS lentele, kritinė AHB sparno ilgio vertė yra 9,001 mm, tačiau mūsų imties 10 bičių vidurkis buvo 9,27 mm, todėl Hamiltono apygardos bitininko atsiųstas bičių mėginys yra vakarietiškas HB, o ne afrikanizuotas HB. Hamiltono apygardos bitininkas pastebėjo agresyvią WHB koloniją.

Mitai ir faktai apie afrikanizuotas bites

Nors afrikanizuotos bitės gali demonstruoti labiau gynybinį elgesį, agresyvumas skirtingose kolonijose labai skiriasi. Tokie veiksniai kaip aplinka, prižiūros praktika ir veisimas vaidina svarbų vaidmenį jų elgesyje.

Kaip ir kitos bitės, afrikanizuotos bitės paprastai tampa agresyvios tik tada, kai jaučia grėsmę. Jos labiau linkusios energingai ginti savo avilį, bet neieškos žmonių, kad pultų.

Patyrę bitininkai gali efektyviai tvarkytis su afrikanizuotomis bitėmis. Taikydami tinkamus metodus, jie gali sugyventi su šiomis bitėmis ir netgi gauti naudos iš jų medaus gamybos.

Nors afrikanizuota bičių rūšis gali būti atsparesnė tam tikroje aplinkoje, bičių rūšių konkurencijai įtakos turi daug veiksnių. Įvairovė vietinėse ekosistemose yra labai svarbi bendrai bičių sveikatai.