BITININKAS

Bičių mišrūnių populiacijų rasinė analizė

Prof. dr. Jonas Straigis

Lietuvos žemės ūkio universitetas

Lietuvoje veisiamos bitės priklauso Vidurio Europos naminių bičių rasei (Apis mellifica mellifica L, 1761). Jos artimos Baltijos šalių, Baltarusijos, Šiaurės Lenkijos vietinių bičių ekotipui. Europoje veisiamos šios rasės: Am. carnica, A.m. ligustica bei anglų vienuolio Adam Karle sukurta Bakfasto bitė. Dėl savaiminės migracijos ir bičių vežiojimo bitės Lietuvos bitynuose sumišrintos, jų genotipas pakitęs. Stengiamasi vietines bites išsaugoti draustinyje.

Nesinori tikėti J.A.Červenkos (2001 m.) nuomone, kad bitėms pagrindinę įtaką daro tranai mišrūnai. Tiesa, nežymus (spontaniškas) kitimas vyksta, kuomet gametogenezėje įvyksta krosingoveris – abipusis segmentų keitimasis tarp homologinių chromosomų. Pagal V.Rančelį (1986 m.), krosingoverį teisėtai galima priskirti chromosomų mutacijoms. Panaudojus genetinę formulę naminėms bitėms 2¹⁶, galima laukti apie pusės milijono naujesnių darinių, neperžengiančių letalinio slenksčio.

Pastaraisiais dešimtmečiais LŽI Bitininkystės skyriaus darbuotojai moksliškai įrodė, kad pirmos kartos mišrūnės, kuomet jų kombinacija geriau atitinka pakitusiose ekologinėse sąlygose florospecializacijai, savo produktyvumu yra pranašesnės už vietines ir kitas įvežtines rases (1995 m.). Todėl gamybiniuose bitynuose bitės mišrūnės dar greičiau išplito. Kad gautume mišrūnės, reikalingos grynarasės bitės.

Darbo tikslas – apibendrinti ilgamečius tyrimus, kaip veislinių bitynų populiacijose bitės išlaiko rasinius požymius, surandant rasines morfas. (Morfa – smulkiausias ekotipo vidurūšinis populiacijos vienetas (taksonas)).

Tyrimų metodika

Bitės bonituotos LŽŪU Bitininkystės kabinete, prisilaikant V. Alpatovo (1946 m.) metodikos. Vertinti pagrindiniai rasiniai požymiai: straublelio ilgis mm, dešiniojo sparno kubitalinių gyslelių santykinė išraiška -kubitalinis indeksas procentais ir sparno diskoidalinio taško padėtis (nuokrypis). Gauti duomenys lyginti su būdingais rasiniais požymiais, o statistiškai apdoroti netiesioginio skirtumo matematiniu metodu.

LŽI prižiūrimame vietinių bičių draustinyje 1984-1998 metais kasmet buvo renkami pavyzdžiai ir esamos bitės bonituojamos. Grynarasėms priskiriamos tik tos bičių šeimos, kurių bičių straubleliai ne ilgesni kaip 6,2 mm, kubitaliniai indeksai 58-62 %, o neigiama diskoidalinio taško padėtis siekia ne mažiau kaip 70 % (lentelė).

Po 15-os metų vietinių bičių draustinyje bičių straubleliai pailgėjo vidutiniškai 0,190±0,027 mm (skirtumas statistiškai patikimas – t_d = 7,04). Kubitalinis indeksas pakito nežymiai, tačiau diskoidalinė padėtis pakito gerokai: ji sumažėjo net trečdaliu. Pateikti duomenys liudija, kad Lietuvos sąlygomis mažo miškingo draustinio plotas vietines bites nuo svetimų rasių tranų įtakos (be dirbtinio apvaisinimo) neapsaugo.

Bičių mišrūnių rasiniai požymiai (±S)

1994 metų pirmoje vasaros pusėje A.Amšiejaus bityne 32-ose bičių šeimose paimtų pavyzdžių bičių rasiniai požymiai apibūdinti lentelės 2-je dalyje. Tirtų bičių teigiamas (52,60 %) diskoidalinis nuokrypis rodo, kad bityne daugiau dominuoja Karnikos tranų įtaka (Lietuvos Karnikos bitėms būdingas teigiamas nuokrypis 90,20 %). Bites galima suskirstyti j dvi morfas: Karnikos (1) ir Kaukazo (2), turinčias neigiamą (29,38 %) diskoidalinę padėtį (Lietuvos kaukazietėms būdinga 58,80 %).

Kauno bitininkų draugijos bitininkas V.Garbauskas augina ir platina Kaukazo rasės bičių motinėles. Grynarasiškiausių išskyrimui kas 1-2 metai bites bonituoja. 1995 metais 50-ties bičių šeimų bityne paimti 12 bičių šeimų pavyzdžiai. Bonitavimo duomenys (lentelės 3 dalis) rodo, kad bonituotų bičių populiacijoje yra bitės, artimos Kaukazo kalnų pilkosioms. Panašios išliko ir 1996 m. Dėl pastovios atrankos bitininkas išaugina artimų kaukazietėms motinėlių.

Pastaraisiais dešimtmečiais Vokietijoje dominuoja ir veisiamos Karnikos rasės bitės. LŽŪU bitininkystės magistrė J. Stulgytė-Lange (1997 m.) teigė, kad Vokietijos Karnikos bičių populiacijoje veisiamos skirtinguose grynarasiuose bitynuose įvairių morfų bitės. Pvz., I. Strievvski bityne, kuriame ji keletą vasarų dirbo ir bičių pavyzdžius išbonitavo, nustatė morfos bičių rasiškumą (lentelės 4 dalis). Aštuonių veislinių šeimų 1995 metų vidutiniai straublelių ilgiai buvo 6,399±0,018 mm, kubitalinio indekso rodiklis – 36,90±0,90 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis – 99,58 %. Po metų morfologiniai požymiai panašūs: straublelių ilgiai 6,419 ±0,19 mm, kubitaliniai indeksai – 36,80 ± 0,85 % ir teigiama diskoidalinio taško padėtis 82,02 %.

Nors išaugintos bičių motinėlės (bitininkė bičių nebonituoja) poruotis su veisliniais tranais plukdomos į Šiaurės jūroje esančią salą, nutolusią nuo kranto už 50 km, vis vien tarp atskirų bičių šeimų esti tam tikri skirtumai. Pvz., 1995/96 m. straublelių vidutinis ilgis skyrėsi statistiškai patikimai:

Xmax=(0,101 ±0,026)/3,88 ir Xmin=(0,077 ±0,025)/3,08

Bitės buvo bonituotos pavyzdžių, kurie surinkti kas metai tuo pačiu laiku, taigi laiko įtakos negalėjo būti.

Šveicarijoje (1995 m.) 34-to bitininkų kongreso metu, tarpininkaujant ten dirbančiam dr. J.Balžekui, iš trijų vietų buvo gauta 15 Bakfasto bičių pavyzdžių. Išbonituotų bičių morfologiniai požymiai rodo (lentelės 5 dalis), kad Bakfasto bitės morfologiškai artimos Karnikos bitėms, bet skirtingų morfų. Visų trijų bitynų bitės pagal straublelio ilgį patikimai skiriasi (t_d = 2,8-8,11). Kubitalinių indeksų dydžiai artimi Bakfasto populiacijai ir statistiškai beveik nesiskiria (t_d = 1,01-2,33). Pastebėjome, kad straubleliams ilgėjant, mažėja teigiama diskoidalinio taško padėtis (r = -0,35).

Galima teigti, kad ir kalnuotose Šveicarijos vietovėse Bakfasto bitėms turi įtakos bitės su ilgesniais straubleliais ir nuline (0,0-36,7 %) bei neigiama (0,0-13,3 %) diskoidalinio taško padėtimi.

Išvados:

1.  Buvusiame Lietuvos vietinių bičių (A.m. mellifica) draustinyje, kaip ir kituose veisliniuose bitynuose, neišvengiama kitų rasių tranų įtaka.