BITININKAS

Rimontas Bukauskas

Pastebėjau, bičiuliai svarsto apie rūgštynių rūgšties bičių gydymui nuo varozės panaudojimą. Išsakyta įvairių samprotavimų ir pasvarstymų. Nenoriu nieko neigti ar kategoriškai ką nors teigti, bet tuo klausimu pabandysiu išsakyti tik subjektyvią savo patirtį ir pamąstymus.

Varoatozės erkė (Varroa destructor)

Prieš daugelį metų, kada pirmą kartą varozės erkės pradėjo parazituoti Lietuvoje laikomas bites, mūsų mokslininkai buvo sukėlę nemažą paniką dėl ko net vyriausybiniu lygiu buvo priimtas nutarimas varozės erkėmis apsikrėtusias bičių šeimas su visais koriuose esamais perais sunaikinti. Tuo būdu buvo manoma sustabdyti varozės erkių plitimą respublikos bitynuose. Kažkur Kauno rajone, laikantis minėto nutarimo, nemažai bičių šeimų buvo jau pradėta naikinti. Bitininkai išsigandę, kad jų bitės su visais aviliais nebūtų sudegintos, buvo pradėję savo bites net slėpti. Bet pradėjus eiti signalams apie šių erkių masišką paplitimą jau visuose respublikos rajonuose ir, kad vykdant šį nutarimą reikės išnaikinti visas Lietuvoje esamas bites, šis bičių naikinimo nutarimas buvo atšauktas. Buvo pradėta ieškoti būdų, kaip naikinti pačias erkes nenaikinant bičių. Pasigirdo rekomendacijos aviliuose įrengti porėmius, pasidaryti termokameras, o iš metalinio tinklo atitinkamas kasetes bitėms sukratyti, o po to patalpinti į termokamerą ir pakaitinti iki 40-50 laipsnių temperatūros, kad erkės nukristų. Buvau jau sumanęs termokamerą bitėms pastatyti kaip mažą pirtelę ir panaudoti ją dar ir vaško lydimui, bet kažko vis delsiau, tik stebėjau padėtį tiek savo bityne, tiek respublikoje ir nepuoliau vykdyti nei vienos mokslininkų ar vet. tarnybų rekomendacijų. Nuvažiavau pasidomėti kaip šią problemą bando spręsti Latvijos bitininkai. Latviai savo bites vieni gydė pasyviai, virš lizdinių rėmų iš plastmasinių dangtelių garindami skruzdžių rūgštį, kiti lizdo rėmus su bitėmis apipurkšdami rūgštynių rūgštimi.
Pasirodė įvairių rekomenduojamų cheminių vaistų ir pas mus Lietuvoje. Bitininkai patys bandė gydyti kuom išmanydami, dėdami visokių žolelių nuovirų į sirupą ar pačias žoles talpino avilyje ir pan. Kiek bitininkų, tiek naujų „veiksmingų“ gydymo priemonių atradėjų. Aš tik klausinėjau visų naujų išradėjų apie rekomenduojamų vaistų veikimo principą, rinkau žinias ir stebėjau situaciją toliau, kol vieną rudenį nuėjęs penėti bičių žiemai, keletą avilių radau be bičių, o tik plikus rėmus.
Atėjo laikas imtis darbo ir man. Jau tą patį rudenį visas šeimas nupurškiau 4% rūgštynių rūgštimi, išimdamas kiekvieną rėmą su ant jo tupinčiomis bitėmis. Nors mokslininkai tuo metu rekomendavo naudoti tirpalą tik 2% stiprumo, bet iš patirties žinodamas, kad mokslininkai bijodami atsakomybės, kad dėl jų rekomenduojamų per didelių koncentracijų nežūtų bitės, visada viską dvigubai sumažina, tai drąsiai jų rekomenduojamą rūgšties koncentracijos dozę padidinau dvigubai. Rizika pasitvirtino, nes jau į trečią dieną pastebėjau ant dugno daug nukritusių erkių, o po savaitės avilių dugnai nuo kritusių erkių net raudonavo. Vėliau supratau, kad jei šito purškimo būčiau nepadaręs, tai tą žiemą būčiau netekęs visų bičių. Tą patį rudenį, eksperimento tikslais, dviejų šeimų motinas gerai išmaudžiau, net panardindamas į minėtos koncentracijos rūgšties tirpalą, kad įsitikinti, ar ši koncentracija kaip nors nepakenks bičių motinoms. Po žiemos tų šeimų bitės, kaip ir visos kitos šeimos vystėsi puikiai, motinos nei ištranėjo, nei žuvo.
Dėl to, kad šis gydymo būdas reikalauja daug darbo, latviai daugiausia naudojo skruzdžių rūgštį. Kitais metais ir aš išbandžiau šį vaistą , bet pastebėjęs, kad bitės po šitokio gydymo metu bitės palieka perus ir susirenka ant rėmų lizdo pačioje, ar net po lakos apačia, supratau, kad atviri perai gali žūti ir kad su šita rūgštimi reikia elgtis labai atsargiai, dozuoti išgaravimo kiekį ir gydymą garinant atlikti prie atitinkamos lauko temperatūros. Po šio pastebėjimo skruzdžių rūgšties atsisakiau ir eilę metų savo ir prižiūrimas kolūkio bites gydžiau tik rūgštynių rūgštimi, vėlai rudenį apipurkšdamas 4% rūgštynių rūgštimi. Bandžiau ieškoti ir kitokių lengvai prieinamų vaistų, eksperimentavau su įvairiomis žolelėmis, bet efektyvesnių už rūgštynių rūgštį taip ir neradau. Daugiau dėl varozės nežuvo nei viena mano prižiūrima šeima.
Vėliau, kai po keletos metų bičių gydymo skruzdžių rūgštimi, tiek latvių tiek ir Lietuvos bitininkų bitės pradėjo masiškai sirgti puviniais ir nykti bitynai, ypač pas latvių bitininkus, supratau, kad mano pasirinktas gydymo būdas ir vaistas, nors ir reikalavo nemažai darbo, bet buvo veiksmingas ir nepavojingas.
Vėliau, kad palengvinti sau darbą, buvau sukonstravęs rūgšties garinimo aparatą, maitinamą mašinos akumuliatoriaus srove, dar vėliau, Šiaulių “ Nuklono“ gamyklos vienas inžinierius, pavardės nepamenu, pasiūlė būdą su specialiai paruošto aliuminio vamzdelio pagalba, deginti mitaku(armitraze) prisotintą dūlį. Kitas bitininkas iš Šiaulių R. Vaickus sukonstravo labai gerą ir patogų aparatą skirta vaistams išgarinti kartu su vaistų dozatoriumi, taip pat maitinama nuo mašinos akumuliatorių srovės. Šis buvo pats tobuliausias mano matytas aparatas, kuris buvo vertas masinės gamybos. Respublikinėse bitininkų išradimų parodose, kuriuos tais metais buvo rengiamos net po du kartus į metus, pasirodė daug visokių gydymo būdų ir pasiūlymų, bet viršų paėmė chemija ir mūsų Lietuvos bitininkų tikrai geri ir praktiški išradimai buvo nepelnytai sumenkinti, nustumti į šoną ir laikui bėgant pamiršti.
Didelis sujudimas įvyko tiek mūsų, tiek ir kitų šalių mokslininkų tarpe, atsirado įvairių naujų cheminių vaistų, tepamų ant medinių plokštelių arba paduodamų miltelių pavidale, su cukraus sirupu ir pan. Visos tos veiklos pasekoje bitininkai pamažu išmoko bitininkauti varozės sąlygomis , o firmoms, gaminančioms nuo šios ligos vaistus, atsirado geras bizinis.
Per eilę metų išbandęs daug įvairių reklamuojamų ir savų prigalvotų vaistų efektyvumą, priėjau išvados, kad geriausias ir efektyviausias vaistas prieš varozę buvo ir tebėra įvairios rūgštys, o pati geriausia – rūgštynių rūgštis. Sakau rūgštys todėl, kad esu išbandęs ir kitas, kaip pieno, obuolių acto, citrinų rūgštis, pusiau sausą šampaną, maistinį actą, laukinių obuoliukų skiestas sultis ir kt. Visi jie neblogai gydo, bet bėda tame, kad arba brangūs, arba palieka kvapus kurie vilioja vapsvas ir skruzdėles ir pan. Galėčiau papasakoti daug įvairių nutikimų, bet nenoriu nukrypti nuo temos.
Rūgštynių rūgšties privalumai: miltelių pavidale lengvai gaunama vaistinėse ir aliejų parduotuvėse, nebrangūs, lengvai paruošiami su šaltu vandeniu pačiame bityne, milteliai sandariai uždaryti puikiai laikosi keletą metų, naudoti galima ir išpurškiant ir karščio pagalba išgarinant, mažai pavojingi žmogaus sveikatai, nes daug metų koncentraciją nustatinėdavau liežuviu, aišku kitiems nerekomenduoju šitaip daryti. Veikimo principas – kontaktinis, manau kad apdegina erkių čiulptukus, dėl ko erkės nebegali prisikabinti ir maitintis, čiulpti bičių limfą ir jau trečią dieną pradeda mirti iš bado. Dėl to nereikia aviliuose įtaisinėti jokių erkėms surinkti porėmių ir erkės prie šito vaisto neturi galimybės priprasti. Geras veiksmingumas, jei bitininkas nepatingi kiekvieną korį iš abiejų pusių apipurkšti, tai erkių žūna iki 99%. Purkšdavau į korį ne statmenai, bet apie 20 laipsnių kampu, kad rūgštis nepatektų į korio akelių vidų.
Šitas gydymo būdas ir vaistas labai tinka bitininkams mėgėjams, nes keletą ar keletą dešimčių šeimų apipurkšti kiekvieną korį , vėlai rudenį, kada šeimose korių būna tik 6-9, nėra labai sunku. Gydymą rūgštimi reikia pravesti tik tada, kai bičių šeimoje jau nėra dengtų perų, apie spalio mėn. pabaigą, prie lauko temperatūros 5-15 laipsnių šilumos ir gydymo metu dar galima pasitikrinti žiemai sukaupto maisto kiekį, o jei kokiame koryje dar pasitaiko lopinėlis dengtų perų, galima išpjauti ar iškelti lauk su visu koriu.Yra tekę tokį gydymą pravesti ir tik prie plius penkių laipsnių lauko temperatūros, kai bitės buvo jau suėjusios į žiemos kamuolį ir vis vien bitėms nieko nepakenkė.
Bitininkaujantiems aukštais, šitas gydymo būdas yra taip pat patogus, nes pakanka kiekvieną aukštą tik pavertus ant šono iš abiejų galų į korių tarpus gerai pripurkšti vaistų. Tokią gydymo procedūrą nėra labai sudėtinga atlikti ir laikantiems ne vieną šimtą bičių šeimų.
Dėl visų šių išvardintų priežasčių man yra nesuprantama toks didelis „susirūpinimas“ varozės gydymo problemomis, paieškomis įvairių brangių ir dar žmogaus sveikatai pavojingų cheminių užsienietiškų vaistų, prie kurių erkės pripranta per 2-3 metus. Kam eiliniam bitininkui reikalingas tas erkių skaičiavimas. Nesuprantu, kam viso to reikia, jei vis vien ar erkių bus priskaičiuota 100 ar 500 šimtai , bičių šeimas geriau pagydyti kiekvieną vėlyvą rudenį. Kai tais skaičiavimais užsiima mokslininkai, – suprantu, jiems kaip nors tai reikia nustatyti naujų cheminių vaistų veikimo efektyvumą ir gydymo būdą, kad paskui galėtų teikti rekomendacijas bitininkams ar apsiginti mokslinę disertaciją, bet eiliniams bitininkams šitaip daryti nematau reikalo.
Varozės erkių atsiradimas ant mūsų Lietuvoje laikomų bičių ne tik labai apsunkino bitininkų darbą, bet „atėmė“ iš mūsų ir mokslininkus. Jei seniau, buvo bent kartą ar du kartus metuose sukviečiami išradingi ir aktyvūs bitininkai į respublikinius pasitarimus naujam inventoriui aptarti, bandoma tobulinti inventorių, ieškoma efektyvesnių bitininkavimo technologijų, rengiamos respublikinės lauko dienos, (teko pabuvoti tokiose lauko dienose pas vilniečius S. Kučinską, L. Tarakevičių, vilkaviškietį V. Kielių, pasvalietį J, Nainį, pasidalinti patirtimi ir naujovėmis), tai atsiradus varozei, visi mūsų mokslininkai persiorientavo į ieškojimą būdų ir vaistų kovai su erkėmis, o kitus, nemažiau svarbius bitininkystės reikalus, gerokai apleido.
Tiesa, dabar daugiausia verslininko S. Uselio pastangomis kasmet po kelias dešimtis respublikos bitininkų išvažiuoja pasižvalgyti pas kitų šalių bitininkus, bet dėl kalbos barjero ir nemažo ekonominio išsivystymo skirtumų, daugumai tokių kelionių dalyviams tos kelionės būna tik puikus poilsis ir paprasčiausias kokybiško užsienietiško smulkaus inventoriaus įsigijimas ir gerai įrengtų medaus sukimo ir fasavimo cechų apžiūrėjimas. Gerai ir tas.
Pereitais metais būnant Švedijoje pastebėjau, kad ir švedų mokslininkai rekomenduoja bitininkams daug darbo ir laiko reikalaujančias priemones, skaičiuoti erkes ir pjaustyti lauk traninius perus. Minėtos priemonės, manau, tinkamos tik bitininkams mėgėjams, laikantiems 10-20 bičių šeimų ir neįsivaizduoju tokiais gydymo metodais užsiimančius stambesnius bitininkystės ūkius. Stambesniems bitynams, kaip pas mus taip ir užsienyje lieka vienintelė priemonė – chemija. Manau, kad gerbiami mokslininkai sąmoningai trypčioja vietoje ir bando iš šios nelabai sudėtingos problemos padaryti didelį mokslą ir apsiginti mokslines disertacijas, o vaistus gaminančios firmos, pasipelnyti. Ir vieniems, ir kitiems naudinga šią problemą dirbtinai išpūsti ir bitininkus „vedžioti už nosies“.
Turint tokį puikų efektyvų, ekologišką vaistą kaip rūgštynių rūgštį, reiktu ieškoti tik paprastų ir efektyvių inžinerinių techninių sprendimų, kaip tą vaistą pačiu tinkamiausiu laiku ir kuo smulkesnių lašelių (rūko) pavidale, paskleisti avilio viduje. Šitokiu būdu į avilį paduodama rūgštis nemažiau efektyviai turėtų naikinti dar ir kitą ligą, nozematozę.
Naujai propaguojamas laistymo būdas, dėl per mažo ir nevienodo avilio ir korių paviršiaus padengimo, manau nėra pats efektyviausias. Nelinkęs pritarti ir rūgštynių rūgšties miltelių kaitinimui, ką teko matyti darant Estijoje. Nebeaišku, nuo ko erkės krenta, nuo tirštų dūmų ar nuo rūgšties. Be to, nuo aukštos temperatūros tikriausiai kinta rūgšties miltelių cheminė sudėtis, ir tie dūmai vėliau jau kaip kietas kūnas galimai pakitusios cheminės sudėties, nusėdę ant korių ir vidinio avilio paviršiaus nebeaišku kur gali papulti ir koks tolimesnis jų veikimas gali būti. Manau, kad nemažiau efektyviai tos erkės kristų ir nuo deginamos gumos ar batų kulno dūmų, jei apsvaigusios krinta nuo menko eterinio aliejaus kvapo, esančio BeeVitalo sudėtyje. Gruzinai, pvz. į dūminę deda tabako atliekų ir kiekvienu bičių apžiūrėjimo metu erkės, esančios ant bičių krenta ant avilio dugno ir prilimpa prie riebalais ištepto porėmio ir tokiu būdu pasiekia erkių naikinimo efektą ne mažesnį, kaip pjaustant traninius perus.
Pritariu naujo vaisto “ BeeVital“ pasirodymui Lietuvoje. Šis vaistas pagamintas rūgšties veikimo pagrindu, manau, turėtų pasiteisinti praktikoje.
Skaitydamas reklaminį lapelį stebėjausi, kiek daug vietos skirta reklamai, kiek teiginių, kurie kelia rimtų abejonių, bet, nenorėdamas būti tas pupinas, kuris viską ima ir sugadina, patylėsiu, tuo labiau, kad dar šio vaisto nesu išbandęs ant bičių.
Išbandžiau šį vaistą tik savo liežuvio „laboratorijoj“ ir atrodo, kad apie jo sudėtį reklamoje yra rašoma teisingai. Pasirodė gerokai per didelės koncentracijos ir manau, kad patekęs tiesiogiai ant motinos, turėtų ją apdeginti ir suluošinti. Mano manymu, šį vaistą, prieš panaudojant, reiktų skiesti su vandeniu. Toliau, tik loginio mąstymo pagalba, pabandysiu paanalizuoti šio vaisto sudėtinių dalių būtinumą ir galimą veikimą.
Manau, kad vaistų sudėtyje esamas pikio ekstraktas erkėms jokios įtakos neturėtų daryti, bet turėtų mažinti galimybę bičių šeimai susirgti puviniais.
Eterinis aliejus yra ta sudėtinė vaisto dalis, kuri apsvaigina erkes ir dėl to jos krenta ant avilio dugno. Dauguma erkių, nukritusios nuo eterinio aliejaus kvapo ant avilio dugno, praranda galimybę kontaktuoti su rūgštimi, išlieka gyvybingos ir todėl, kad nukritusios erkės vėl nebepatektų ant bičių, būtina įrengti porėmius. Turėdamas patirties, kad jau 3-4% rūgšties koncentracijos tirpalas naikina erkes mirtinai tik tada jei jos prisiliečia prie rūgšties tirpalo, nebematau eterinio alėjas reikalingumo. Šio aliejaus buvimas ne tik gerokai brangina vaistus, bet yra reikalinga įrengti dar ir porėmius.
Sacharozės taip pat nedėčiau, nes dėl jos buvimo bitės dalį vaistų gali sulaižyti ir taip sumažinti galimybęs erkėms kontaktuoti su vaistais.
Citrinos rūgštis, kaip esu pastebėjęs, vilioja į avilį vapsvas net ir kitais metais ir jos buvimą vaistų sudėtyje taip pat laikau nereikalingu, tuo labiau, kad jau yra rūgštynių rūgštis, kuri ir yra pagrindinė veiklioji medžiaga.
Aišku čia yra tik mano subjektyvūs pamąstymai ir gal būt aš čia dar ko nors nežinau, bet iš to, kokią turiu patirtį gydant rūgštimis ir to, kas rašoma reklaminiame lapelyje, man kelia pagrįstų abejonių. Suprantu, kad paaiškinti kodėl į šį vaistą yra dedama viena ar kita sudėtinė dalis ir kokią gydomąją ar pagalbinę funkciją ji atlieka, paaiškinti gali tik vaistų gamintojas, bet viso to nežinojimas, švelniai tariant ,sukelia, gal būt, ir nepagrįstą nepasitikėjimą. Tokių abejonių gali kilti ir kitiems bitininkams, todėl būtų gerai jei gerbiamas S. Uselis ar kiti pardavėjai, reklamuojantys ir platinantys šį vaistą, nurodytų ir kitų, į šio vaisto sudėtį įeinančių, dalių tikslingumą ir būtinumą. Kitas klausimas, ar firma, gaminanti šiuos vaistus, sutinka duoti smulkesnį paaiškinimą ir ar nelaiko tai komercine paslaptimi.
Neabejoju, kad šie vaistai pasiteisins praktikoje, bet kam į šių vaistų sudėtį, kurie skirti gydyti tik varozei, yra dedama tiek abejotino reikalingumo medžiagų, kurios sudaro liūto dalį vaistų kainos ir dar reikalingi porėmiai. Kaip buvęs verslininkas galiu suprasti, kodėl yra daroma visa ta sudėtinga ir brangi receptūra, bet kaip bitininkas, suinteresuotas mažinti gaunamos produkcijos savikainą, privalau ieškoti pigesnių ir ne mažiau efektyvių gydymo priemonių.
Šio ekologiško kontaktinio veikimo principu pagristo vaisto rekomenduojamas padavimas į bičių šeimą, išlaistant į tarprėmius, manau bus mažiau efektyvu negu išpurškiant, bet jeigu šis vaistų padavimo būdas nepasiteisintų, sugalvosime ir pritaikysime ką nors, kad ir rankinius arba nugarinius chemikalams purkšti skirtus purkštuvus. Vien todėl, kad šis vaistas yra ekologiškas ir yra vienodai priimtinas tiek mėgėjams, tiek ir stambesnių bitynų bitininkams, manau, kad turi gerą perspektyvą.
Pradėjusiems naudoti šiuos vaistus bičių gydymui, patarčiau tiksliai laikytis reklaminiame lapelyje nurodytų rekomendacijų ir nekreipti dėmesio į mano čia išsakytas ir tik subjektyvaus mąstymo pagrįstas abejones. Taip pat primenu, kad kiekvienas bitininkas, per vietines rajonų bitininkų draugijas, už šių vaistų įsigijimą gali gauti tam tikslui skirtą valstybės kompensaciją, dėl ko šių vaistų įsigijimas nieko nebekainuoja.

Sigitas Uselis

Atsakymai į kai kuriuos teiginius R. Bukausko straipsnyje “Gydymas nuo erkių rūgštimis”

Kadangi šiame straipsnyje minima mano pavardė ir prašoma paaiškinimo konkrečiai apie BeeVital daugiau, atsakau į straipsnyje kai kuriuos minimus teiginius (konkrečius ir tik apie varoa gydymą). Šie R. Bukausko teiginiai pažymėti kursyvu:

Dėl visų šių išvardintų priežasčių man yra nesuprantama toks didelis „susirūpinimas“ varozės gydymo problemomis, paieškomis įvairių brangių ir dar žmogaus sveikatai pavojingų cheminių užsienietiškų vaistų, prie kurių erkės pripranta per 2-3 metus. Kam eiliniam bitininkui reikalingas tas erkių skaičiavimas. Nesuprantu, kam viso to reikia, jei vis vien ar erkių bus priskaičiuota 100 ar 500 šimtai , bičių šeimas geriau pagydyti kiekvieną vėlyvą rudenį.

Būtų gerai, kad galėtume pagydyti tik vėlų rudenį ir tik rūgštinių rūgštimi t.y. labai pigiai ir neieškant užsienietiškų vaistų, tarp kitko, jie visiškai nepavojingi žmogaus sveikatai (išskyrus su amitraze), palyginus su rūgštynių rūgštimi. Deja Lietuva tai ne vien kaip Skuodo rajone, kur bičių šeimų tankumas tikrai nedidelis. Problema tame, kad jei pvz. mano bityno apylinkėje yra kitų bitynų, ar tos mano bitės yra vežiojamos ir užkrėstumas kritinę ribą gali pasiekti jau rudens pradžioje. Todėl iškyla labai reali tikimybė, kad bitės gydymo spalio mėnesyje rūgštynių rūgštimi gali tiesiog nebesulaukti. Patikrinant erkių kiekį pavasarį ar vasarą, galima žinoti ar iš tikro neateina „paskutinioji“ bitynui, kai rugsėjo mėnesį bitės tiesiog dingsta iš avilių. Per 2 – 3 metus tai tikrai neįgyjama imuniteto, bet per dvigubai ilgesnį laiką, tai gana realu.

Pereitais metais būnant Švedijoje pastebėjau, kad ir švedų mokslininkai rekomenduoja bitininkams daug darbo ir laiko reikalaujančias priemones, skaičiuoti erkes ir pjaustyti lauk traninius perus. Minėtos priemonės, manau, tinkamos tik bitininkams mėgėjams, laikantiems 10-20 bičių šeimų ir neįsivaizduoju tokiais gydymo metodais užsiimančius stambesnius bitininkystės ūkius. 

Deja gali būti ir taip, kai reikia gelbėti šeimas gegužyje – birželyje ir traninių perų šalinimas viena iš efektyviausių priemonių, kokio dydžio bitynas bebūtų. Chemija šiuo laiku nelabai ką padės, nes , be to, yra ir draudžiama medunešio metu naudoti chemines gydymo priemones. Štai vieno Aukštaitijos bityno (300 b.š.) bitininkas pernai vasaros pradžioje nepatingėjo patikrinti erkių traniniuose peruose ir viename skyriuje rado jų nemažai ant šių perų. Įdėjęs po korį su mažiau nei puse dirbtinės vaško plokštelės ar vaškuolės kaip dabar vadinama, po pora savaičių tuos rėmus pašalino, nes juose bitės „prisiūdamos“ likusią dalį, akutes padarė tranines ir taip jau uždengtuose peruose atsidūrė ir didžioji dauguma erkių. O galėjo būti taip, kad rudenį būtų tekę stebėtis kodėl nusilpo ar visai dingo bičių šeimos tame skyriuje.  

Naujai propaguojamas laistymo būdas, dėl per mažo ir nevienodo avilio ir korių paviršiaus padengimo, manau nėra pats efektyviausias.

Deja, tyrimais įrodyta, kad laistymo efektyvumas yra toks pats, kaip ir purškimo, o privalumas, kad nereikia kiloti korių su perais, bei purškiant yra tikimybė pačiam bitininkui įkvėpti rūgštynių rūgšties tirpalo smulkių lašelių, jei dirbama be kvėpavimo organų apsaugos priemonių. O tai pavojinga sveikatai.

Skaitydamas reklaminį lapelį stebėjausi, kiek daug vietos skirta reklamai, kiek teiginių, kurie kelia rimtų abejonių…

Deja reklaminis lapelis nėra labai visiškai aiškus. Čia tam tikra gamintojų gudrybė, reklamuojant šį tirpalą kaip avilio (ar bičių) švarinimosi priemonę, išvengiama labai sudėtingų ES registracijos procedūrų, kurios neabejotinai būtų privalomos, jei tai būtų traktuojama kaip gydymo priemonė.

Suprantu, kad paaiškinti kodėl į šį vaistą yra dedama viena ar kita sudėtinė dalis ir kokią gydomąją ar pagalbinę funkciją ji atlieka, paaiškinti gali tik vaistų gamintojas, bet viso to nežinojimas, švelniai tariant ,sukelia, gal būt, ir nepagrįstą nepasitikėjimą.

Visų pirma ši priemonė vaistu ir nelabai pavadinsi, kadangi į jos sudėtį įeinantys rūgštynių ir citrinos rūgštys, pikio ekstraktas, eteriniai aliejai, bei vanduo ir sacharozė yra grynai natūralūs ir organiniai dalykai. Nors viena iš pagrindinių veikimo medžiagų yra rūgštynių rūgštis, tačiau visi kiti komponentai sudaro tokią aplinką, jog palaisčius į lizdą šis tirpalas taip greitai nepašalinamas ir todėl veikimas būna efektyvesnis. Vien tik rūgštynių rūgšties tirpalas vienareikšmiškai yra naudojamas tik vėlyvą rudenį, kai visai nebėra perų, nes jo veikimas gana trumpas – 2 ar 3 dienos, todėl pavasarį jo naudojimas nėra neefektingas.

Išbandžiau šį vaistą tik savo liežuvio „laboratorijoj“ ir atrodo, kad apie jo sudėtį reklamoje yra rašoma teisingai. Pasirodė gerokai per didelės koncentracijos ir manau, kad patekęs tiesiogiai ant motinos, turėtų ją apdeginti ir suluošinti.

Kokybės sertifikate pažymima, kad rūgštynių rūgšties koncentracija yra 3,2 %. Taigi tai, net mažiau nei 4% ir yra daryti bandymai užlašinant BeeVital ant motinėlių ir jie nebuvo neigiami.

Turint tokį puikų efektyvų, ekologišką vaistą kaip rūgštynių rūgštį, reiktu ieškoti tik paprastų ir efektyvių inžinerinių techninių sprendimų, kaip tą vaistą pačiu tinkamiausiu laiku ir kuo smulkesnių lašelių (rūko) pavidale, paskleisti avilio viduje. Šitokiu būdu į avilį paduodama rūgštis nemažiau efektyviai turėtų naikinti dar ir kitą ligą, nozematozę.

Deja, koks bebūtų panaudojimo būdas, rūgštinių rūgštis neturi įtakos nozematozės prevencijai. Tokią įtaką gali padaryti timolas, kai bitės juo gydomos nuo varozės.

Neabejoju, kad šie vaistai pasiteisins praktikoje, bet kam į šių vaistų sudėtį, kurie skirti gydyti tik varozei, yra dedama tiek abejotino reikalingumo medžiagų, kurios sudaro liūto dalį vaistų kainos ir dar reikalingi porėmiai.

Matyt, kad nereikia labai tiesiogiai tapatinti BeeVital vien tik kaip su rūgštynių rūgšties panaudojimu. Kaip minėjau aukščiau, jau žymiai skiriasi panaudojimo galimybės įvairių metų laikotarpio atžvilgiu, taip pat tai jau paruoštas produktas (atkrinta rizika savo sveikatos atžvilgiu ruošiant rūgštynių rūgštį). Beje, kitose šalyse pravedami kursai bitininkams kaip saugiai paruošti ir panaudoti šį tirpalą.  Taip, šiltuoju metu laiku įdėti porėmiai padidina BeeVital efektyvumą, bet tai papildomas, aišku, darbas. Neigiamas dalykas – tai nemaža kaina, palyginti su paties pasigamintu rūgštynių rūgšties tirpalu.  Tačiau kiekvienas bitininkas turi teisę rinktis gydymo būdą ir priemones, bet tik, kad nepadarytų „meškos paslaugos“ kaimynams bitininkams, atidėjęs gydymą spalio mėnesio pabaigai.