Bitininkystės problemos

Laikas atsisakyti seno požiūrio

Pastaruoju metu nemažai rašoma apie bitininkystės problemas, apie bičių produktus bei bitininkystės verslo tendencijas. Gaila tik kad straipsnių autoriai neranda pakankamai laiko išnagrinėt šios temos, remiasi gana tendencingom nuomonėm bei spėlionėm o ne faktais, statistiniais duomenimis ir ekonomikos dėsniais. Štai keli tokių šabloninių straipsnių pavyzdžiai - Linos NAVICKAITĖS "Saldus, bet rizikingas verslas" ("Kauno diena", 2006 m. rugpjūčio 03 d., http://www.kaunodiena.lt/lt/?id=6&aid=39731), Arūno Milašiaus "Stichinė nelaimė - medaus per daug" ("Verslo žinios", 2006-09-08). Juose, kaip ir daugelyje kitų panašių straipsnių, kaip pagrindinės Lietuvos bitininkų bėdos nurodomos šios:

Stebina tai, kad net aukščiausio lygio bitininkų atstovai daro vieną iš esminių klaidų - kaip pagrindinę  medaus kainų mažėjimo priežastį nurodo medaus importą arba net konkrečiai kinietišką medų, tokiu būdu darydami milžinišką žalą Lietuvos bitininkystei. Klausiate kodėl? Pabandysiu paaiškinti.
Dalis tiesos, aišku, šiuose teiginiuose yra. Į Lietuvą tikrai įvežama apie 30 - 90 t medaus per metus, kurio didesnė dalis reeksportuojama. Na bet vietinio surenkama 4 - 6 tūkst. t (čia kukliausiais paskaičiavimais), tad įvežtinis  sudaro tik nedidelę dalelę Lietuvoje suvartojamo medaus. Kinietiško medaus Lietuvos rinkoje, bent jau paskutinius 5 metus, iš vis nebuvo, (na gal koks studentas ar turistas sloiką kitą ir parsivežė), bet jeigu  autoritetingi asmenys sako, kad įveža - kaip gi nepatikėsi. Bet tai dar tik pusė bėdos. Pirkėjai dabar keičiasi, ateina nauja civilizuotų vartotojų karta, kuriems ne itin rūpi, iš kur medus atsiranda, jie tik nori tikėti, kad tai geras produktas. O čia tau prašom - bitininkai kalba apie importinį, kinietišką, "iš visų pasviečių suvežtą" medų (kai kurie nuėjo dar toliau - ėmė gąsdinti meduje atsirandančiais kancerogenais bei kiekviena galima proga pulti "vieną kauniečių firmą",  superkančią bei platinančią Lietuvos bitininkų produkciją),  visom prieinamom priemonėm aiškina, kaip atpažinti GERĄ  medų nuo BLOGO (paprastai geras medus būna tik iš jų bitynų, o blogas arba bent jau nepatikimas - visas kitas medus), kaip tragiškai veikia medų šildymas ir tiki, kad taip padeda žmonėms. O gal patys sau atrodo labai gudrūs. Bet rezultatai rodo ką kitą: iš visos tos beletristikos pirkėjo sąmonėje užsifiksuoja dažniausiai tik tai, kad medus GALI būti ir BLOGAS, praradęs visas savo savybes, vos ne nuodas, kad reikia specialių žinių norint įsigyti ir vartoti bitininkystės produktus, kad medus naudojamas tik kaip vaistas ir pan. Rezultatas aiškus - medus neperkamas arba pirkimui specialiai ruošiamasi, kas taip pat mažina vartojimą. Na o mažėjant vartojimui dėl paskutinių klientų vyksta dar aršesnė kova, krenta kainos, kurios šiuo metu ir taip jau žemesnės už savikainą (skaičiuojant savikainą reikia įskaičiuot ir savo darbo vertę, ką bitininkai dažniausiai pamiršta arba savo darbo nesugeba įvertinti). Beje, ir kainų kritimą lėmė toli gražu ne importinis medus, kai kad dažnai teigiama, o ekonominės priežastys bei vietiniai "gudruoliai".  Schema labai paprasta - sakykim vienais metais medaus supirkimo (urmu) kaina - 10 Lt/kg, mažmeninė -20 Lt/kg. Kadangi retas bitininkas pardavimą vertina kaip rimtą darbą, o į prekybininkus žvelgia su panieka (spekuliantai, išnaudotojai, siurbėlės ir pan.), randa "saliamonišką" sprendimą - išparduosiu po 15 Lt/kg, vis mažesnis nuostolis, savo parduodu, man užteks, laikysiu daugiau bičių ir tt. Prekeivis irgi nori gyvent, jis taip pat priverstas mažint kainą. Ne tik pardavimo, bet ir pirkimo., nes kitaip bankrutuotų. Na o kitais metais kainos jau taip lengvai nepakelsi, pardavimo kaina lieka 15 Lt/kg, o supirkimo - jau tik 7,50 Lt/kg. Ką gi daro "saliamonai"? Ogi panaudoja pernykštę schemą, pardavimui renkasi aukso vidurį - po 10 Lt/kg ir apkaltina "spekuliantus" kainų kritimu, medaus importavimu bei visom kitom nuodėmėm. Dar metai ir prašom - supirkimas 5 Lt/kg, pardavimas - 10 Lt/kg. "Gudruolis" eina senu keliu, tik ar toli nueis, juo labiau kad kuro, medžiagų kainos nenumaldomai kyla. Kartais taip ir norisi paklausti, ar dar daug skylių dirže liko? (Aš pats prieš kelis metus skaičiavau prognozuojamą medaus savikainą panaudojant pažangiausias technologijas idealiom sąlygom - gavosi, priklausomai nuo kai kurių faktorių, 5,5 - 6,5 Lt/kg su sąlyga, kad šeima duoda blogais metais ne mažiau 70 kg prekinio medaus plius kiti produktai pagal normas. Bitininko dalis - 2,5 Lt/kg, metinis uždarbis - 30 - 50 tūkst. Lt priklausomai nuo kvalifikacijos. 2006 m. medaus supirkimo kaina - 4 -4,5 Lt/kg, be to dalis profesionalių bitininkų nežino, kiek iš tikro kainuoja jų žinios ir darbas).
Tai, aišku supaprastinta schema, bet iš esmės teisinga. Yra dar keletas veiksnių, artimiausiu metu turėsiančių įtakos prekybai medumi. Kaip žinote, ES skiriamas ypatingas dėmesys maisto produktų saugumui užtikrinti, kokybės kontrolės schemos seka produkto kelią "nuo lauko iki stalo", tad su laiku  nebeliks sanitarijos sąlygų neatitinkančiais būdais bei priemonėm surenkamo, paruošiamo bei platinamo medaus. Ūkininkams, kaip ir kitiems gamintojams, taip pat galioja Medaus techninis reglamentas ir, nors daug kas jį kritikuoja, norėdami toliau prekiauti visi privalės laikytis reglamento nuostatų bei kitų su juo susijusių teisės aktų. Tai, aišku, didelės papildomos išlaidos, bet mes ES nariai, tad negalėsim amžinai gyventi kaip kokie murziai.
Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad nors šildomas medus ir praranda dalį savo savybių, bet tai kelis kartus padidina jo vartojimą, todėl pasaulyje daugiausiai parduodama skysto, nesusicukravusio medaus, kuris dažniausiai gaunamas medų itin kruopščiai filtruojant bei pagal specialią programą termiškai apdorojant. Paprastai laikomasi nuomonės, kad toks medus yra maisto produktas, skirtas kasdieniniam vartojimui, be to labai skanus ir labai naudingas organizmui.
Baigdamas norėčiau pasiūlyti visiems bitininkams priimti kelias nuostatas, kurios padėtų išlaikyti bitininkystę kaip pelningą žemės ūkio šaką:

1. niekada nepriimkit "saliamoniško" sprendimo (žr. aukščiau), naudokitės vakariečių patirtimi, kai kiek įmanoma daugiau medaus parduodama mažmenine kaina, o likutis - urmu;

2. medus yra sveikas maistas, bet kokiam pavidale geresnis už kitus saldiklius, o ne kažkokie stebuklingi vaistai, kuriuos dar reikia mokėti vartoti;

3. importinis medus nedaro tiek įtakos Lietuvos rinkai, kad verstume pirkėjus abejoti savo sugebėjimu nusipirkti medaus;

4. kalbos apie medaus šildymą bei falsifikavimą itin žalingos bitininkystės plėtojimui nes mažina bendrą medaus suvartojimą;

5. pardavimas  yra darbas, už kurį reikia mokėti;

6. lobizmas taip pat darbas, nemokamai nieks nesirūpins palankių visiems bitininkams teisės aktų priėmimu arba tas užtruks labai ilgai ;

7. reik atmint, kad daugelis teiginių apie bičių produktus, kuriuos Jūs žinote nuo seno, iš tikro gali būti neteisingi , tad prieš ką nors teigdami devynis kartus matuokit (pvz. teigiama, kad kietai susikristalizavęs medus su baltais gliukozės ruoželiais ant stiklainio - gero medaus požymis, iš tikro ir iki visiško skystumo atitirpintas medus taip kristalizuojasi, o iki kūno temperatūros sušildytas ir išfasuotas medus savo savybių praktiškai nepraranda, bet lieka košės pavidalo)

8. baigiasi laikai, kai bitininkas turėjo būt  ir kroviku, ir vairuotoju, ir sukėju, ir fasuotoju, be to dar ir geru vadybininku. Naudodami šiuolaikines technologijas, 3-4 profesionalūs bitininkai gali užtikrinti stambios bitininkystės įmonės pelningą veiklą  (jei atlieka tik bitininko darbą) bei aprūpinti darbu dar tuziną kitą  įprastų profesijų žmonių (vadybininkų, fasuotojų, pagalbinių darbininkų ir kt.). Gyvenimo tempas toks, kad visų darbų pats gerai nebepadarysi, o pagal skaičiavimus 1 bitininkas efektyviausiai išnaudoja savo profesines žinias, kai kartu su juo dirba: 0,05 profesionalus įmonės vadovas, 0,05 buhalteris, 0,15 profesionalus vadybininkas, 2,2 pagalbiniai darbininkai (tik nereikia žmonių pjaustyt). Aišku, šie santykiai teoriniai, bet pagal juos galima susidaryti pelningos bitininkystės įmonės bendrą vaizdą.