Rimontas Bukauskas

Mokomoji išvyka

Kadangi apie bičių gydimą be vaistų buvau rašęs „Bitutės ratuotos“ skyrelyje ir „Lietuvos bitininkas“ žurnale, o ir taip vienas kitas bitininkas skambino ir klausė smulkiau papasakoti kaip tai darau ,  mokomosios kelionės metu į Latvija, Švedija ir Estija tikėjausi rimtos diskusijos mano siūlomo ir išbandyto bičių priežiūros būdo, kuris yra labai tinkamas ekologiškai bitininkaujantiems ir gera prevencija užkirsti kelią masiniam bičių žuvimui nuo ligų ir parazitų . Išvykoje važiavo, kaip įvardijo išvykos vadovas S. Uselis „Lietuvos bitininkystės elitas“   ir vos ne visi „Bitutės ratuotos“ patarėjai, o ir pati kelionė buvo vadinama  m o k o m o j i  kaip tik bičių gydymo klausimu.
Nežinau dėl ko apie mano siūlomo bičių gydymo metodą neprakalbo išvykos dalyviai? Gal tokią   teisę  turi tik „elitas“ ir mums eiliniams bitininkams, neturintiems popieriaus patvirtinančio turint garbingą mokslininko vardą, nepadoru išsišokti pirmiems.  Arba minėtos išvykos dalyvius tenkino  tai ką matė Latvijoje, Švedijoje, Estijoje ir todėl visiškai nekilo diskusijos dėl to kaip siūlau spręsti šias problemas Lietuvoje, arba aš kažko nesuprantu. Gal diskusijos nebuvimas rodo, kad didžioji dalis Lietuvos bitininkų tokių diskusijų nelabai ir nori, o kiti, jau  yra perpratę  rinkos sąlygų diktuojamas bitininkavimo madas ir sėkmingai vasara bitininkauja, o žiema prekiauja. Gal juos visiškai tenkina  bičių gydymas medikamentais ir „standartiniuose“ kolūkiniuose aviliuose, G. Olsevičiaus pavadintuose „Sena klasika“, bitininkavimo technologijos, arba apie tai kalbėti dar per anksti, nes dar per mažai žuvo bičių. Tarp kitko, kad kas nors panašaus būtų siūloma   aplankytuose šalyse, neišgirdau. Gal apie visiems naudingas naujoves,  rinkos sąlygomis, kalbėti nepriimtina ir net  žalinga, nes visas „paslaptis“ sužinos rinkos konkurentai?.
Rizikuodamas būti neteisingai suprastas ir gal būt eilinį kartą pavadintas skandalistu, pasinaudodamas šiuolaikinėmis informacijomis priemonėmis bandau  apie bičių priežiūros technologijos problemas pakalbėti dar kartą ir pakviesti bičiulius platesnei diskusijai. Gal prisimenant buvusio LŽI direktoriaus A.Budvyčio iniciatyva įsteigtą „Agronomų seklyčia“ pavyzdžiu bičiuliai pasiūlys steigti kokia „Bitininkų seklyčia, kur išvykų po visą Lietuvą metu plačiai bus aptariamos bitininkystės aktualiausios problemos ir pasiūlymai kaip jas reiktų spręsti.
Prieš keletą metų kažką panašaus  buvome pradėję daryti Žemaitijos regiono bitininkai pravesdami seminarus –pasitarimus Skuode,  Plungėje, Rietave, Tauragėje, Telšiuose, Veiviržienuose. Įdomus  pasitarimas įvyko Veiviržienuose, kurį organizavo Klaipėdos r. bitininkas J. Vytuvis į pagalbą spręsti bitininkystės klausimų, pasikviesdamas ir kitų sričių mokslininkus. Puikią išvyką pas Šakių bitininkus penkių žemaitijos rajonų bitininkams buvo suorganizavęs tauragiškis bitininkas R. Zdaniauskas, kurios metu aplankėme tris vienus iš pažangiausius ne tik Šakių rajono , bet manau ir Lietuvos bitininkus. Buvusi  Kretingos r. bitininkų draugijos pirmininkė V. Šedienė suorganizavo savo ir Klaipėdos r. bitininkams išvažiuojamąjį seminarą į Skuodą aplankyti skuodiškio V. Jonkaus įmonės “Skuomeda“, kur bitininkaujama danišku inventoriumi ir prisilaikant daniškos bitininkavimo technologijos.
 Bet paskutiniais metais „prigesome“ ir mes žemaičiai, o ir kituose Lietuvos regionuose, kad kažkas panašaus būtų daroma, nelabai tegirdėti. Daugiausia apsiribuojama rajoniniais susirinkimais pasikviečiant lektorius arba suorganizuojama šventė su muzika ir dainomis. Bitininkų sąjungos organizuojami renginiai irgi daugiausia apsiriboja respublikinių bitininkų švenčių organizavimų ir paramos bitininkams pramušinėjimu. Reikia ir to, bet norisi, kad būtų plačiau aptariamos naujausios bičių gydimo ir bičių priežiūros technologijos išaiškinant tikrąsias bičių žuvimo priežastys, o neapsiribojama  vien kova su pasekmėmis. Manau, kad esame  pajėgus sugebėti užbėgti bėdoms už akių, o ne vilktis iš paskos ir skaičiuoti nuostolius.
Sakoma, jog sunkiausia yra suprasti kvailą arba labai išmintingą. Nepriskiriu savęs nei vienam, nei kitam žmonių tipui, o bitininkaudamas vadovaujuosi tais pačiais principais kaip ir dauguma bitininkų: kad turėčiau kuo mažiau pašalinių, mažai naudos duodančių darbų ir nepakenkčiau bitėms.
Šiais metais pakalbėti įvairiais bitininkystės klausimais buvau pakviestas Panevėžio, Klaipėdos ir kaimyninės Latvijos Liepojos raj. bitininkų. Pasirodė, kad daugumą bitininkų sudomino mano samprotavimai, kad bitininkai yra pasiilgę „šviežio oro“. Privataus bendravimo metu ir internetu ne vienas teigė, kad mano išsakytos mintys įdomios ir naudingos. Klausimas tik, ar tai buvo nuoširdžiai pasakyta. Tyla išvykos metu rodytų priešingai...
Prieš 15 metų, norėdamas pamatyti ką nors naujo bitininkystėje, truputį pavažinėjau po Europą, bet to, ko tikėjausi, neradau. Tikėjausi pamatyti tobulas bitininkavimo technologijas, bet pamačiau tik geros kokybės inventorių , pusėtiną atliekamų darbų mechanizavimą, gana neblogai atliekamą veislinį darbą ir kai kurių firmų gerai organizuotą produkcijos supirkimą, fasavimą bei realizavimą. Kaip pas mus, taip ir ten, dėl esamomis gamtinėmis sąlygomis netinkamų avilių ir netobulų bičių priežiūros technologijų, bičių sergamumas yra didelis. Kovai su ligomis naudojami kalnai chemijos ir pan. Bitininkai, o dažniausiai vargšai samdiniai - svetimtaučiai atlieka daug sunkių, bereikalingų ir net bitėms kenksmingų darbų.
Neradęs ko ieškojau Europoje, grįžęs toliau stengiausi aiškintis tikriausiai ne man vienam rūpimus klausimus. Bandžiau tobulinti avilio konstrukciją, kad ji būtų tinkama bičių šeimos gyvenimui ištisus metus Lietuvos klimatinėse sąlygose, ir paruošti racionaliausią juose laikomų bičių priežiūros technologiją. Dirbau vedamas ne vien dėl savų, bet ir dėl mano  prižiūrimų bičių gyvenimo ir išgyvenimo pagerinimo interesų.
Norėdamas pasiekti užsibrėžtą tikslą stengiuosi suvokti bičių šeimos biologinį instinktą ir gyvosios gamtos vystymosi logiką. Studijuodamas senąsias bitininkavimo technologijas stengiuosi išsiaiškinti, kaip ir kodėl milijonus metų bitės išgyveno natūralioje  gamtoje ir kodėl gana sėkmingai buvo bitininkaujama žiloje senovėje, aprūpinant dvarus ir maldos namus vašku bei medumi. Tada dar nebuvo nei vaistų, nei dažais kvepiančių  įvairių konstrukcijų avilių, o minėta produkcija buvo išgaunama naikinant  pačias produktyviausias bičių šeimas. Kad „atkasti“ jų  bitininkavimo paslaptis ir paaiškinti šiuolaikinio mokslo išsivystymo lygyje, dažnai tenka griebtis ne vien istorijos, bet ir  fizikos, chemijos, fiziologijos ir termodinamikos pagrindų ir net evoliucijos teorijos. Dėl to mano „ atrastos naujovės“ tikrai yra pasenusios gal 300 - 500 metų, nes anų laikų bitininkai, kad ir nebuvo gerai „pasikaustę“ moksliškai, bitininkavo daug racionaliau ir sėkmingai, bičių priežiūros praktikoje, jau naudojo, dabartinio mokslo paaiškinamus ir dabar mano  siūlomus iš naujo prisiminti, bičių priežiūros metodus. Aš stengiuosi  vieną ar kitą jų naudotos technologijos veiksmą pritaikyti šiuolaikiniam inventoriui ir jo tikslingumą bent minimaliai pagrįsti šiuolaikinio mokslo žiniomis ir, kaip mokė gerbiamas daktaras J.Balžekas, bent 2-3 metų lauko bandymais. Nenorėdamas būti tik vienadieniu racionalizatoriumi stengiuosi rimtai, vedamas ne tik materialinės naudos, bet ir iš smalsumo sužinoti tiesą.
Žmonės bitininkauja jau keletą tūkstančių metų, bitės gamtoje gyvena gal keliasdešimt milijonų metų. Kodėl ir kaip bitės taip ilgai išgyveno laukinėje gamtoje ir kodėl jos sparčiai žūva dabar, prižiūrimos „protingo“ žmogaus? Štai kur pagrindiniai klausimai, į kuriuos ieškau atsakymo. Daugybė avilių konstrukcijų, bičių priežiūros technologijų ir gausus bičių šeimų žuvimas rodo, kad bitininkai dar daug ko nežino apie bites ir todėl daro galybę klaidų, apkraudami ne tik save, bet ir bites bereikalingais darbais. Nemažas būrys aktyvesnių bitininkų dar tebeklaidžioja, kaip žydai, po nežinios dykumą, ieškodami tikro kelio į tiesą.
Kaip pastebėjau daugiausia naujų bičių priežiūros technologijų ir šimtai naujų konstrukcijų avilių atsirado kaip tik po to kai  bičių priežiūros praktikoje buvo pradėtas naudoti judamas rėmas, sudaręs prielaidas atsirasti pirmam rėminiam aviliui. Keletą tūkstančių metų pirmieji bitininkai bitininkaudami medžių drevėse jau buvo pakankamai gerai  įsisavinę  tuometines bičių priežiūros technologijas  ir iš kartos į kartą perduodavo naujai pradedantiems bitininkauti, o ir pati drevė saugojo bites ne tik nuo laukinių gyvūnų, bet ir nuo jas prižiūrinčio bitininko dažno kišimosi į natūralų bičių šeimos gyvenimą.
Keisčiausia yra tai, kad daugiausia žalingų pačioms bitėms bičių priežiūros technologijų atsirado  ir „moksliškai“ buvo įdiegtos į bičių priežiūros šiuolaikines technologijas gerbiamų mokslininkų pagalba, kur ypač „ gerai „  pasidarbavo  tarybiniai mokslininkai. Teisingumo dėlei reiktų pasakyti, kad naujausi atradimai davę didelį postūmi bitininkystės vystymui, kaip judamas rėmas ir daugiaaukštis avilys taip pat pirmiausia buvo aprašyti slavų kilmės bitininkų, Prokopovičiaus ir Vitvickio.  Kadangi rėminio avilio naudojamo praktikoje istorija palyginus su drevine bitininkyste yra labai dar jauna, tik apie du šimtai metų, todėl reikia tikėtis, kad gal dar per kokius du šimtus metų daugumas tų padarytų klaidų bus ištaisytos ir avilių konstrukcijų kaip ir naujų konstruktorių atsiradimas žymei sumažės. Aviliai kaip ir pačios bitės, taip pat ir bičių priežiūros technologijos turėtų keistis ir priklausyti tik nuo vietinių klimatinių sąlygų. Ateis laikas, kad vietiniai  aviliai , kaip ir vietinės bitės bus pripažinti labiausiai tinkami tik toje klimatinėje juostoje ir baigsis jų priverstinės kelionės iš pietų į šiaurę ir atgal. Kaukazinės, karpatinės, italų ar vidurio Rusijos bitės sugrįš į savo įprastas klimatines sąlygas, kur jos yra labiausiai prisitaikiusios gyventi ir protingai jas prižiūrint gali duoti daugiausia naudos žmogui ir gamtai.
Išstudijavęs senąsias bičių priežiūros technologijas ir atsižvelgdamas į bičių biologinį instinktą susiformavusį bitėms gyvenant natūralioje gamtoje įvairiose klimatinėse sąlygose per ne vieną dešimtį milijoną metų, ir kad išvengti bičių šeimų sergamumo ir žuvimo, siūlau:

• Sudaryti naujas bičių šeimas su jaunomis motinomis ir ant naujų korių, naikinat senąsias, su 26-28 mėn. amžiaus motinomis ir visais lizdo koriais. Šis laikotarpis kaip tik atitinką kai kurių bičių ligų inkubacinį vystymosi periodą po kurio negydoma bičių šeima gali žūti;

• Lietuvoje bites  apgyvendinti daugiaaukščiuose aviliuose ant 360x230x40mm išmatavimų rėmo ir 485x485mm vidaus išmatavimus turinčių aukštų;

• Iki pagrindinio medunešio pradžios bičių šeimų lizdus plėsti iš apačios ir tik prasidėjus vasaros medunešiui arba bites išvežus į didesnius žydinčių medingų augalų plotus, dėti meduves su pasiūtais koriais ant lizdo viršaus. Skiriamoji tvorelė nebūtina;

• Bičių šeimų spietimui mažinti ir sveikatingumui gerinti – nuolat lizdo apačioje, žemiau lakos, laikyti tuščia ventiliacinį  aukštą, o virš lizdo, nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, kandi tešlos;

• Bites laikyti tik vietines arba artimas pagal turimą biologinį instinktą vietinėms.

Bitininkai, kuriems priimtini mano siūlomi bičių priežiūros , Lietuvos gamtinėmis sąlygomis, laikymo principai, bičių priežiūros technologijas, priklausomai pagal turimą inventorių, žinias ir sugebėjimus, kiekvienas bitininkas susikuria pats taip kaip jam yra patogiau.
Jei yra bitininkų naudojančių panašią bičių priežiūros technologiją, labai  norėčiau su tuo bitininku pabendrauti ir pasidalinti patirtimi. Kol kas šitaip prižiūrimų bičių rezultatais esu patenkintas, nes atpuola daug darbų: motinų keitimas, gydymas, lizdo surinkimas žiemai, nebereikia dėti skiriamųjų tvorelių, kaitalioti aukštų, bičių šeimos beveik nespiečia, žiemos metu tik vienetai arba visai nežūva bičių šeimos. Medaus produkcijos vidurkis pastaruosius penkis metus svyruoja nuo 30 iki 70kg.iš šeimos. Rapsų pasėlių mano prižiūrimų bičių skraidymo zonoje nėra. Toje pačioje vietoje laikydamas bites standartiniuose (Dadano) aviliuose ir prisilaikydamas  rekomenduojamu  kolūkių laikais bičių priežiūros technologijų, medaus gaudavau perpus mažiau, žiemos metu bičių šeimų žūdavo apie 10-20 procentų, o dirbdavau dvigubai daugiau.
Naudojamas rėmelio aukštis pačioms bitėms   nėra labai svarbus ir turbūt kuo aukštesnis tuo geriau, bet bitininkas priklausomai pagal savo fizinį pajėgumą arba pagal darbų mechanizacijos lygį, pasirenka optimaliausią. Kilnoti 10-12 rėmų meduvę  su 500 mm aukščio rėmais - ir dar pilnais medaus!- 30 metų bitininkui galbūt ir normalu, bet sulaukus 70 metų arba bitininkei moteriai, meduvė ir su 10 mm aukščio rėmeliais sunkoka. Natūraliai gamtoje bitės geriausiai gyvena tokioje uždaroje erdvėje, kur galima pasiūti 8-10 korių, o jų aukštis priklauso nuo motinos pajėgumo bei medingų augalų, esančių bičių šeimos skraidymo apylinkėje, kiekio ir gali siekti iki dviejų metrų aukščio.. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis natūraliai drevėse korio aukštis svyruodavo nuo 600 iki 1200 mm. Su mano rekomenduojamu dydžio rėmais, bičių šeima žiemai turėtų būti paliekama dvejuose aukštuose. Nors peržiemoja ir ant vieno aukšto, bet toks žiemojimas niekuo nesiskiria nuo žiemojimo gulsčiajame avilyje ir sekančiais metais tokia šeima lėčiau vystosi ir būna mažiau produktyvi. O jei pavasaris būna ilgas ir su šalnomis yra galimybė, žemutinėse lizdo rėmo dalyse esančių atvirų perų atšalimas, dėl ko, apie birželio mėn., gali pasirodyti  kai kurios perų ligos.
Dėl optimaliausio korio ilgio  jau truputi sudėtingiau. Kokį korio ilgį naudoja švedų , rusų ar  kai kurie Lietuvos bitininkai, manau, yra grynai jų reikalas. Bet  įdėmiai paanalizavus bičių šeimos žiemos kamuolio sudaromą formą ir žiemojančių bičių optimalų skaičių, leidžiantį sėkmingai pavasarį vystytis, aiškėja, kad korio ilgis, o ypač žiemos ir pavasario laikotarpyje,  yra labai svarbus. Net keliais centimetrais ilgesnis korio rėmas jau stipriai keičia optimaliausią žiemos klubo formą. Tiesa, bitės dažnai vis vien sudaro reikiamą formą, palikdamos neaptūptus  korių galus, bet dėl susidariusios tuštumos, veikiant termodinaminiams  šilto oro ir vandens garų judėjimo  dėsniams, atsiranda dideli šilumos nuostoliai, arba vandens kondensatas, kas labai pablogina bičių šeimos žiemojimą.
Vandens kondensato susidarymo problemą, žiemojančios šeimos avilio viduje, apie 1955m. pasiūlė spręsti rusų mokslininkas I.Žarkovas, atidarant virš žiemojančio bičių šeimos kamuolio ventiliacinę angą. Šiuo sprendimu, bičių natūraliai gamtoje naudojamą išstūmimoji ventiliacija buvo pakeista ištraukiamąją, kuri grubiai pažeidė bičių biologinį instinktą susidariusi per milijonus metų bitėms išsiugdant sugebėjimą taupyti šilumą ir maistą. Šio metodo pasekėjų, kiek žinau, esama ir Lietuvos bitininkų tarpe.  Apie tikrąsias priežastis , dėl kurių susidaro vandens kondensatas, jie sau nesuka galvos, o kad ši skylė yra priežastis dar ir kitų, vėliau pasirodančių ligų atsiradimui, nei racionalizatorius Žarkovas nei bitininkai naudojantis šį metodą praktikoje tikriausiai net nepagalvoja.
Per ilgas korys ypač nepageidaujamas anksti pavasarį, nes neracionaliai  išskaido šilumos srautą, kylantį nuo  perų. Ypač tai būdinga gulsčiajame avilyje ant taip vadinamo standartinio rėmo, kur bičių išskiriama šiluma   pasiskirsto po visą viršutinę lizdo erdvę, gerai apšiltindama viršutinius apklotus, o ne perus ir šone dar koryje esantį medų. Bitelės kaip išmanydamos tai kompensuoja ir pilnu pajėgumu gamina dar daugiau šilumos, kad būtų pakankamas jos kiekis ir perams ir  šilumos nuostoliams padengti. Bitininkas pakišęs ranką po apklotu džiaugiasi, kad labai šiltas lizdo paviršius, ( kas mano manymu nėra gerai),  kad bitelės l.gerai peržiemojo ir jau augina perus, bet vėliau stebisi kad bitės viduriuoja ir  vystosi tik palengva. Dar vėliau, jau vasaros pradžioje,  ypač, jeigu pasitaikė stipresnių šalnų pavasarį, pasirodo įvairios perų ir vidurių virškinamojo trakto ligos.
Man yra keisčiausia, kad rėmo ilgis, naudojamas praktikoje, ir net skirtingose klimatinėse zonose su keletą išimčių, yra beveik visur vienodas. Lietuvoje tokia išimtis buvo taip vadinamas „Varšuvinis“ avilys, kuris lygtai turėjo sėkmingai išspręsti minėtas ilgo rėmo problemas, bet kaip parodė praktika šiuose aviliuose gerai vystėsi tik stipresnės šeimos, o silpnesnės šeimos dėl šilumos centro išskaidymo vertikalioje plotmėje taip pat buvo problemų dėl kompaktiško šilumos centro palaikymo.  „Varšuvinio „avilio aukštas rėmas taip pat buvo nepatogus dirbti bitininkui apžiūrint bites.
Bitininkavimas daugiaaukščiais aviliais nei Lietuvoje, nei buvusioje Tarybų sąjungoje nepaplito manau  dėl blogos kokybės gaminamų avilių ir netinkamos bičių priežiūros technologijos bitininkaujant juose. Mokslininkai, atlikę lauko bandymus,  gautus blogus rezultatus priskyrė ne netikusiai avilių kokybei, bet priėjo „moksliškos“ lauko tyrimais pagrįstos išvados, kad   daugiaaukščių avilių sistema yra netinkama mūsų gamtinėmis sąlygomis. Panašiai nutiko ir su polistirolinių avilių „mokslišku“ įvertinimu. Mūsų bitininkystėje  toks procesas tęsiasi  jau gana ilgai, kada vienas klaidas  taisant, nenustačius tikrųjų priežasčių ir užuot pašalinus jas yra daromos naujos. Tuo galima  paaiškinti įvairių konstrukcijų avilių gausą ,  bičių sergamumą, gausybe medikamentų skirtų gydymui ir galų gale masišką bičių žuvimą, nes dėl netikusiu medikamentų panaudojimą buvo sunaikinta bičių imuninė sistema, kuri sunkiai formavosi ir buvo bičių įgyta per milijonus metų.
Trumpai tariant visas bėdas bitininkystėje sukelia  šios priežastis: netikusių konstrukcijų ir blogos kokybės inventorius naudojamas esamomis gamtinėmis sąlygomis, netikusių medikamentų panaudojimas bičių ligų gydimui, bičių priežiūros technologijos kurios pažeidžia bičių biologinį instinktą ir nevietinių bičių laikymas. Prie visų šių bitėms kenksmingų blogybių paskutiniais metais dar prisidėjo ir žemės ūkio kultūrų apsaugai naudojamų chemikalų, kurie yra kenksmingi ir bitėms sukuria tiek problemų, kad vargšės bitelės geriau pasirenka mirtį.
Natūraliai gamtoje bitės korius siuva drevėje, nors jie būna ir labai aukšti, bet nebūna išsidėstę ištisinėmis taisyklingomis plokštumomis yra įvairių perėjimų, prasikeičiančių liežuvių, plyšių, dėl kurių motina, dėdama pavasarį perus, gali neišeiti iš taisyklingo šilumos centro. Panašios gero pavasarinio bičių vystymosi sąlygos susidaro ir tada , kai bitės nueina žiemoti ant dviejų ne aukštesnių kaip 230 mm ir ne žemesnių kaip200 mm korpusų.
Natūraliai gamtoje iš pietų bitėms keliaujant į šiaurę, korio ilgis  pamažu trumpėja. Jeigu Kaukaze ar Italijos kalnų uolų plyšiuose bitės sėkmingai gyvena ir ant dviejų trijų korių kur vieno korio plotas neretai siekia iki 1-2 kv.m. o ilgis iki dviejų metru ir daugiau, tai keliaujant į šiaure koriai trumpėja , o aukštis kartais siekia du ir daugiau metro. Šiuo metu praktikoje Europos šalių bitininkai naudoja korius  - nuo 420 iki 320 mm, o pas mus, Lietuvoje, mano manymu, optimaliausias turėtų būti apie 360 mm. Kažkur pietų Lenkijoje turėtų pasibaigti ir gulstieji aviliai: kuo toliau į šiaurę - tuo „brangesnė“ šiluma, o tokio tipo aviliuose  bitėms sunku ją koncentruoti reikalingiausioje vietoje ir taip išvengti šilumos nuostolių.  Tuo principu kinta ir augmenija, ir gyvūnija, ir žmonių apdarai, ir būstai. Nors bitės dėl sugebėjimo gyventi bendruomenėje ir sudaryti žiemos kamuolį moka išgyventi ir pietuose, ir šiaurėje. Nereikėtų  šia naudinga bičių savybe bitininkams piktnaudžiauti, įvairiais „išradimais“ kankinti bičių ir savęs, bet stengtis bitininkauti taip, kad kuo mažiau būtų pažeidžiamas per milijonus metų susiformavęs bičių biologinis instinktas. Kuo šalčiau, tuo bičių sudaromas žiemos kamuolys tankesnis ir mažesnis. Taisyklinga žiemos kamuolio forma - vertikali elipsė, tačiau bitininkai dažnai dėl esamoms gamtinėms sąlygoms netinkamos avilio konstrukcijos ar rėmo ilgio priverčia bites sudaryti žiemos kamuolį  suplotą iš viršaus į apačią. Gulstieji aviliai   paplitę bitininkų mėgėjų tarpe yra daugiausia dėl to, kad juose apžiūrint bites galima  lengvai prieiti ir išimti bet kurį lizdo rėmą , apžiūrėti perus, įvertinti motinos darbą, anksti pamatyti ligos pradžią ir šiaip būdinga bitininkui mėgėjui maniera pervarinėti bites iš vieno avilio galo į kitą. Šį avilių sistema yra nepamainoma mokomajame bityne.
Standartiniam gulsčiajam aviliui dėdami po kelias pusrėmiais sukomplektuotas  meduves ir dėl to gaudami daugiau medaus (ypač iš rapsų) pasiekiam geresnį ekonominį efektą,  bet nieko nelaimime gerindami žiemojimo sąlygas, mažindami bereikalingų darbų krūvį, spietimą ir sergamumą.
Galima ir būtina, bitininkaujant Lietuvos klimatinėse sąlygose, naudoti tinkamiausios konstrukcijos avilius ir bičių priežiūros technologijas. Manyčiau, kad šiuo klausimu būtų reikalinga plati ir vieša Lietuvos bitininkų  „elito“ diskusija. Rašau žodį  „elitas“ kabutėse todėl, kad nežinau kuriuos Lietuvos bitininkus  tam elitui priskirti nes tikriausiai dar ne visi priskiriami   elitui į minėtą kelionę tevažiavo.
Siekiant gero rezultato reikia  išsiaiškinti dar daug klausimų. Kaip racionaliausiai maitinti bites - kuo, kodėl ir kada. Naudojamų avilių konstrukcija ir juose laikomų bei prižiūrimų bičių šeimos technologija turėtu užtikrinti ne tik tinkamą lizdo ventiliaciją ištisus metus, bet ir suteikti bičių šeimai pakankamai laisvos erdvės lizdo plėtimui - priklausomai nuo klimato temperatūros svyravimų ir randamo nektaro kiekio skraidymo zonoje. Kokias motinas, kada ir kodėl užsiaugina pačios bitės, kodėl jas kartais pakeičia „tyliuoju būdu“, o kartais spiečia?  Kodėl ir kokios priežastys sukelia bičių šeimoje įvairias perų arba virškinimo ligas? Gal sėkmingai galima bitininkauti neperkant nei vaistų, nei motinų?
Į tokius ir panašius klausimus, daugelį metų atidžiai stebėdami bičių šeimos gyvenimą ir kruopščiai išsiaiškindami kiekvieno reiškinio priežastis, gali rasti atsakymus ir patys bitininkai. Nors į galutinę tiesą nepretenduoju, bet per eilę metų kryptingai ieškodamas būdų bitininkystėje susidariusioms problemoms spręsti ir tuo tikslu atlikdamas pagal galimybę nesudėtingus lauko bandymus, kai ką pradėjau suvokti kitaip. Todėl  kai kuriais bitininkystės klausimais turiu kitokią nuomonę negu kai kurie  lietuviškos bitininkystės mokytojai. Greitą iškilusiu problemų sprendimą stabdo ir tai, kad neįsiklausoma kas sakoma, bet  pirmiausia žiūrima kas sako. Neišnaudojama eilinių bitininkų patirtis ir neišklausoma jų nuomonė.
Mokslininkų gauti rezultatai dažnai neatitinka realios tikrovės vien dėl to, kad neretai jie yra „pritempiami“ prie disertacijos temos ar reikiamos ataskaitos – kad būtų galima  pateisinti gautus menkus pinigus skirtus moksliniams darbams finansuoti.. Todėl „tyrimų“ išvados - daugiau lakios fantazijos, asmeninės nuomonės, ar tokio paties lygio kitų mokslininkų atliktų „mokslinių“ tyrimų rezultatais padiktuotos ir praktikoje ne visada pasiteisina. Ilgalaikis pakankamas lėšų skirtų moksliniams tyrimams trūkumas ir jaunų gabių mokslininkų bitininkystės srityje jau kurį laiką nebuvimas, kurie dirbtų ne vien už pinigus ar kaip studentai atlikdami privalomą kursinį darbą, bet ir iš pašaukimo, veda Lietuvos bitininkyste į stagnaciją. Prie to prisideda ir apie bitininkystę rašančių leidinių straipsniai ir nuotraukos, kur dažniausiai aprašomos senos dar prieškario laikų, o geriausiu atveju kolūkinių laikų bitininkavimo technologijos ir etnografinės bitininkystės inventoriaus su smėliu pabarstytais prieš avilius ploteliais ir plačiais,  net žemę siekiančiais, bičių  nutūpimui skirtais prielaksčiais, vaizdai.
Todėl taip ir norisi gerbiamam verslininkui S. Useliu ir juokais ir rimtai pasiūlyti įforminti kokią nors Lietuvos etnografinės bitininkystės paveldo išsaugojimo struktūrą ir užregistruoti JUNESKO? Laikraščio „Ūkininko patarėjas“ skyrelyje „Bitutė ratuota“ pradžia jau padaryta: Dotnuvos žemės ūkio instituto vyr. bitininko J.Račio ir vyriausio redaktoriaus V. Neverdausko pastangomis sudaryta patarėjų grupė, kuri, kaip suprantu, yra įpareigota ne tiek kad patarti J.Adomaičiui ką ir kaip rašyti, bet kontroliuoti, kad į skyrelį nepatektų pažangios bitininkavimo technologijos ir nesugadintų etnografinės bitininkystės paveldo. Nes bitininkaudami šiuolaikiškai, prarastume galimybę gauti pinigų iš JUNESKO ir ES fondų bitininkų šventėms bei išvykoms organizuoti. Bitininkaudami senų medžių drevėse, kaip prieš 500 metų, arba J. Kriščiūno konstrukcijos „šiltuosiuose“ ar kolūkinio „standarto“ aviliuose, prisiminsime senas geras technologijas, atsiras vėl meškų, lokių, sugrįš į senų medžių dreves vietinės bitės. Su šitokiu paveldu tikrai europiečiams būsime įdomūs – kaip gyvas muziejinis eksponatas: jie su malonumu atvažiuos, žiūrės į mūsų etnografinį bitininkavimo paveldą ir už tai mokės pinigus. Organizuojamos kasmetinės respublikinės bitininkų šventės jau sulaukė užsieniečių dėmesio. Religines apeigas atliekamas kiekvienos šventės metu ir medaus „šventinimą“ manau taip pat reiktu atlikti ne bažnyčioje, bet prie aukuro ir po senu ąžuolu.
Įvairios respublikinės struktūros sėkmingai dalyvauja įvairiose ES projektuose kodėl šia galimybe nepasinaudojus ir bitininkams? Kaip matosi iš to apie ką rašau, dažnai naujas yra tik pamirštas senas ir todėl grįžimas prie prosenelių bitininkavimo metodų gali būti naudingas ir bitininkui ir verslininkui.
Gerbiamam J.Adomaičiui, skyrelio „Bitutė ratuota“redaktoriui, kiti „Ūkininko patarėjo“ korespondentai tikriausiai nuoširdžiai pavydi tokio gausaus būrio patarėjų. Nuo savęs linkiu Jam geros sveikatos, kantrybės, stiprybės ir sėkmės su „patarėjų“ pagalbą saugant lietuviško bitininkavimo ir valgių ruošimo, etnografinį paveldą. Be patarėjų gerbiamas Justinas dažnai mėgdavo „prastumti“ mūsų „mokslininkams“ nepriimtinų, o gal nesuprantamų naujovių. Tikiuosi ateityje skyrelyje „Bitutė ratuota“ skiltyse vis vien bus skirta pakankamai vietos ir bitininkystės „revoliucionieriams“. Jau ne tarybiniai laikai ir niekas nebeturi teisės nurodinėti bitininkams ką skaityti, o ko ne. Bitininkai, manau, kaip ir kitų profesijų žmonės irgi vertina įvairių nuomonių įvairove ir nori turėti pasirinkimo laisvę.

Pastabos ir komentarai_________________________________________________________________________________

Bičiulis Rimontas turi unikalią sąvybę - jo žodžiai visada skatina mastyti, tai galiu patvirtinti ir iš nors nedidelės, bet asmeninės patirties. Truputį šokiruoja jo atvirai reiškiama neigiama nuomonė apie kai kuriuos mokslininkus, žurnalistus, funkcionierius ir verslininkus, bet šalia jis  visada  primena, kad "jau ne tarybiniai laikai" ir "bitininkai (.........), kaip ir kitų profesijų žmonės irgi vertina įvairių nuomonių įvairove ir nori turėti pasirinkimo laisvę". Ir neprivalo eiti tik vienu "teisingiausiu" keliu, turi teisę nekreipti dėmesio net ir į aukso vertės patarimus, kad ir kaip būtų pikta sielą į jų (patarimų) atradimą ir kūrimą įdėjusiems.
Dėl mokomosios išvykos, kurioje ir man teko dalyvauti, manau vieninga numonė tik viena - visi dalyviai dėkingi S.Useliui už organizavimą.
Dėl kitų aspektų nuomonės skiriasi, nes daugelio dalyvių ir interesai truputį skyrėsi. Juk negalima lyginti daugelį Europos bitynų išmaišiusio "aso" ir daugiau Lietuvoj besisukančio "mitingojo" įspūdžių ir patirties, tad vieni iš šios kelionės ir gavo daug daugiau, o kiti daug mažiau, nei tikėjosi.

Tautvydas Bloznelis

__________________________________________________________________________________________________________

Daugaiu apie kelionę:

Sigitas Uselis
Įspūdžiai iš mokomosios kelionės
1. Pažintis su Latvijos bitininkyste
2.Viešnagė bitininkystės firmoje „MIANDUM“
3.Apie bitininkystę Švedijoje 
4.Ekologinis varozės gydymas Švedijoje
5.Švedijos bitininkystė iš arčiau…

Lietuvos Bitininkų Sąjungos mokomoji išvyka į Latviją, Švediją ir Estiją

Tinklapio autorius