Iš Rygos keltu atvykome į Stokholmą, toliau pasukome į Mantorpo vietovę, esančią šios šalies pietų pusėje maždaug 230 km nuo Švedijos sostinės. Bet pirmiausia noriu apibūdinti kas bendra sieja šios šalies ir mūsų bitininkystę.
 Tai:

Mantorpo vietovėje nuo 1969 metų įsikūręs Švedijos Medaus Centras ir po tuo pačiu stogu šalies bitininkų asociacijos biuras. Beje asociacija už poros metų švęs savo įkūrimo šimtmetį. Biure dirba 7 darbuotojai, iš kurių bent trims tai yra pagrindinis darbas. Pagrindinės asociacijos veiklos kryptys – bitininkystės propagavimas, narių mokymas ir jų interesų gynimas. Pajamų šaltiniai – nario mokestis (beveik visi šalies bitininkai yra asociacijos nariai) ir ES lėšomis vykdomi projektai. Struktūra – 25 regioninės asociacijos, kurios jungia iš viso 320 vietinių draugijų. Švedų bitininkai per metus prikopia apie 3300 tonų medaus ir tai maždaug pusė šalies poreikio šiam produktui. Kitą reikalingo kiekio pusę tenka importuoti, todėl Švedija yra viena iš nedaugelio Europos žemyno šalių, kuri nesugeba pati apsirūpinti vietiniu medumi. Tai rodo, jog bitininkystė nėra populiari žemės ūkio gamybos šaka. Nepopuliarumą manyčiau, kad lemia palyginti nedidelė su pragyvenimo lygiu medaus kaina. Medų pirkėjai vertina ne kaip vaistą, o tiesiog kaip neblogos kokybės maistą, kurį galima naudoti su arbata ar pienu bei konditerijoje ir kulinarijoje. Štai profesionalių bitininkų yra tik kelios dešimtys ir jie laiko apie 10 procentų šalies mastu bičių šeimų. Jei nori iš to pragyventi, reikia gaminti ne mažiau kaip 8 – 10 tonų medaus. Nors kaip minėjau, gamta analogiška mūsiškei, tačiau pagrindinę medaus derliaus dalį sudaro rapsų medus, nes Švedija priklauso keletui pirmaujančių Europos šalių grupei pagal auginamų rapsų plotus. Todėl valstybė dosniai remia bitininkystę per įvairius projektus (ypač mokymui), suprasdama jog bičių didžiulė nauda yra kultūrinių augalų apdulkinime. Medaus derlius labai skiriasi pagal atskirus šalies regionus ir tai pagrinde sąlygoja dirvožemio kokybė. Švedai skaito, jog ši vasara nebuvo rekordinė, bet visai nebloga prikopto medaus kiekio atžvilgiu. Praeito žiemojimo rezultatai, kaip ir kitose šalyse, labai nevienodi – kai kur nuostoliai minimalūs, bet atskiruose bitynuose žuvo apie pusę ar net daugiau bičių šeimų. Maždaug pusė bitininkų laiko Karnikos, kita pusė – Italijos bičių veislę. Dar yra ir Bakfasto bei išlikusios vietinės veislės bičių.
Šio vizito metu turėjome galimybę plačiau susipažinti su Medaus Centro veikla, kurios pobūdis – medaus paruošimas mažmeninei prekybai bei tolimesniam panaudojimui maisto pramonėje. Tai akcinė bendrovė, kurios pagrindiniai akcininkai yra  bitininkų asociacija ir Švedijos ūkininkų sąjunga.

Prieš trejus metus investavusi į gamybos modernizaciją 14 milijonų kronų, ši įmonė tapo kone labiausia automatizuota iš visų šiuo metu pasaulyje esančių tokio tipo įmonių. Dirba tik dvylika darbuotojų, kurie per metus apdoroja apie 1200 tonų medaus. Iš šio kiekio du penktadalius sudaro švediškas medus, o likusi dalis importuojama iš kitų šalių. Nors Švedijoje apie 60 procentų bitininkų medų sugeba parduoti tiesiogiai pirkėjams, tačiau apie 500 tonų švediško medaus atsiduria šiame centre. Būtina sąlyga bitininkui, norinčiam parduoti tokiu keliu medų – priklausymas asociacijai. Paanalizavus pateiktus finansinius centro rodiklius, galima daryti išvadą, jog medaus supirkimas iš vietinių bitininkų tai savotiška duoklė akcininkei – bitininkų asociacijai. Pagrindinį pelną įmonė sukaupia pirkdama importinį medų, nes jo pirkimo kaina dvigubai (dar prieš metus buvo trigubai) mažesnė už vietinio medaus. Tuo tarpu centro pardavimo kainos tolimesniems pirkėjams jau beveik vienodos.
Ekskursijos po gamybinį pastatą metu galėjome stebėti technologinį procesą ir tuo pačiu įsitikinti kaip griežtai laikomasi sanitarinių normų reikalavimų. Turėti tokią įmonę Lietuvos bitininkams dar šiuo metu neįgyvendinama svajonė, o štai įgyvendinti asociacijos veiklos patyrimą tai jau daug realiau, tik reikia kažkam tuo užsiimti – su tokiomis mintimis ir baigėme šią viešnagę.