Sigitas Uselis

 Viešnagė bitininkystės firmoje „MIANDUM“

 Iš tikro tai Veronikos ir Andrejaus Mizių, gana gerai žinomų daugeliui mūsų šalies bičiulių, šeimos bitininkystės ūkis. Miziai jau trisdešimt metų kaip įsikūrę Ogrės rajono, nutolusio apie 40 km nuo Rygos Daugpilio kryptimi,  Ciemupės gyvenvietės pakraštyje. Šalia gyvenamo namo ir gamybinių pastatų, maždaug pusės hektaro plote, įkurtas jų devyniasdešimties bičių šeimų dydžio bitynas.
Tik atvažiavus, pamatėme, kaip į dangų kyla didžiulis spiečius, gana greitai susimetęs į vieną šalia bityno augančių medžių. Kadangi mūsų grupės daugumą sudarė Lietuvos bitininkystės „asai“, šis spiečius greitai buvo susemtas ir perduotas šeimininkams. Taigi, važiavome mokytis teoriškai, o čia dar pasitaikė ir praktinis užsiėmimas...
Šios šeimyninės bitininkystės firmos veikla pasižymi dviem išskirtiniais dalykais – pirma, tai maksimaliai išnaudoti visus galimus medunešius, antra – surinkti visus įmanomus bityno produktus ir parduoti juos ne kaip žaliavą tolimesniam perdirbimui, bet kai galutinę prekę tiesiogiai pirkėjui.
Pačius bityno šeimininkus drąsiai galima vadinti paskutinių penkiasdešimties metų gyva Latvijos bitininkystės istorija, nes jų veikla niekada neapsiribojo tik darbu nuosavame bityne. Savo bendro gyvenimo pradžioje, baigę žemės ūkio universitetą, bei beveik tuo pačiu laiku ir įsigiję neakivaizdžiai ir aukštąjį bitininkystės išsilavinimą Riazanėje, jie tapo bitininkystės dėstytojais savoje šalyje ir per tą laikotarpį išugdė ne vieną Latvijos bitininkų kartą. Net ir nepriklausomybės metais, kai bitininkystės specializacija mokymo įstaigose Baltijos šalyse palaipsniui išnyko, jie iki praeitų metų vesdavo dviejų pakopų savaitgalinius kursus norintiems išmokti bitininkauti. Kaip sakė Andrejus, jeigu baigei pirmos pakopos mokslus, tai tavo bitynas nepražus ir dar turėsi šiek tie naudos, o jau įveikus antrąją – turėsi iš bityno naudą, adekvačią tapo paties įdėtam darbui.
Kaip sakė Miziai, jie visą savo bendrą gyvenimą paskyrė bitėms ir jų užgyventas materialinis turtas suneštas būtent sparnuotųjų dėka. Aplamai bityno šeimininką Andejų gamta apdovanojo racionaliu ekonominiu mąstymu ir visose gyvenimo situacijose jis visada siekdavo maksimalios ekonominės naudos, panaudodamas dar ir savo organizacinius gabumus. Ir iš bičių jis taip pat visuomet siekė maksimumo, tuo pačiu nepažeidžiant jų gyvenimo biologinės pusiausvyros. Prieš beveik penkiasdešimt metų pradėjęs dirbti žemės ūkio mokykloje bitininkystės specializacijos dėstytoju, jis gana greitai tapo jos vadovu, o pačią mokyklą perorganizavo jau į bitininkystės technikumą. Šalia įkūrė bandymų stotį, kas tais laikais būdavo tik prie mokslinių institutų. O kad maksimaliai išnaudoti bičių potencinę  energiją, jis organizavo bičių šeimų išvežimą į Kareliją, esančią už tūkstančio kilometrų. Sovietiniais laikais dėl intensyvios žemdirbystės Latvijoje, kaip ir pas mus, bičių ganyklos buvo skurdokos, o ten jų laukė tiesiog rojus ir medaus derlius būdavo keliskart didesnis. Nepatogumas būdavo tik tai, jog reikėdavo bitynus saugoti nuo laisvėje gyvenančių meškų. Tokiu būdu geriausiais laikais iš Latvijos į Kareliją vasarą keliaudavo po kelis tūkstančius bičių šeimų. Ne gana to, kad išnaudoti gausiai augančių Latvijoje blindžių medunešį, tos pačios bitės žiemoti vykdavo į Moldaviją ir daug anksčiau sustiprėjusios jau ankstyvą pavasarį grįždavo į savo šalį. Tačiau Andrejus sovietiniais metais visuomet buvo politiškai nepatikimas, nes jo tėvas po karo atsidūrė Sibire, o jis pats niekada nepakluso tapti vienintelės tuo metu partijos nariu ir netgi po tėvo repatrijavimo išdrįso reikalauti, kad sovietinė valdžia atiduotų neteisėtai atimtą šeimos turtą. Toks asmuo negalėjo būti vadovas ir Andejui teko atsisveikinti su technikumu. Nebeieškojo jis vadovaujančio darbo, o tiesiog abu su žmona tapo gretimų kolūkių Ogrės rajone bitininkais. Šalia valdiško darbo nuosavame bityne jie organizavo bičių pienelio gamybą, įtraukdami ir beaugančius tris savo sūnus ir šį produktą sėkmingai per Latvijos sodininkų draugiją realizuodavo Maskvos bei Moldavijos kosmetikos gamykloms. Gana greitai jo, kaip organizatoriaus, gabumai padėjo tapti kolūkio „Lačpliesis“ pirmininku. Šis kolūkis įsitvirtino pirmame dešimtuke pagal ekonominius rodiklius ir dėka to, kad sėkmingai šalia tradicinio žemės dirbimo buvo sėkmingai organizuoti įvairus verslai. Ir vėl gi čia didelį vaidmenį vaidino bičių produktų gamyba. Ypač tuo laiku suklestėjo žiedadulkių rinkimas visoje šalyje. Atkūrus nepriklausomybę, tą pačią gamybą Miziai organizavo jau savuose namuose, iš kolūkio parsinešdami tik idėjas savo galvose. Lygiagrečiai savo firmos kūrimo Miziai neatsiribojo nuo visuomeninės veiklos ir jų didelis įnašas buvo atkuriant savarankišką Latvijos bitininkų asociaciją, kuriai Andrejus vadovavo virš dešimt metų. Jo indėlis vystant šalies bitininkystę bei ginant bitininkų interesus sulaukė ir įvertinimo – praeitais metais Andrejų Mizį šalies valdžia apdovanojo „Geros sąžinės“ ordinu – tai aukščiausias apdovanojimas, skiriamas gamybos darbuotojams. Turbūt kartu tai ir savotiškas atpildas už patirtą neteisybę sovietiniais metais.
Šiuo metu didžioji bityno dalis yra ant ratų ir keliauja per visą sezoną nuo vienų medingų plotų prie kitų. Prie namų lieka tik šeimos, reikalingos naujoms bičių motinoms auginti. Tai taip pat dalis bityno pajamų, kadangi auginama ne tik savo reikmėms, bet ir kitiems šalies bitynams. Šį darbą atlieka Monika ir kaip ji sakė, per dešimt metų išbandė įvairiausius veislių variantus, kol apsistojo ties itališka veisle, bet motininė medžiaga išauginta jau Suomijoje t.y. šiaurinėse sąlygose. Toks variantas labiausia tinka pramoniniam bitynui, nes itališkos veislės išskirtinė savybė – intensyviai daugintis bet kokiomis sąlygomis. Taigi jei bites pastoviai įdarbinam vežiodami prie medingų augalų, šeima privalo ir intensyviai atsinaujinti. Motinų auginimui naudojamos Dženterio tipo kasetės. Vadovaujamasi principu – jei reikia motinėlių, tai užsakymą turi pateikti ne vėliau kaip prieš dvi savaites.
Gamybinis bityno pastatas įrengtas per du aukštus ir produkcijos asortimentas gana platus. Tai kandi pasta bitėms maitinti, žiedadulkės, bičių duona, medus su įvairiais vaistingųjų žolių bei vaisių, pienelio, žiedadulkių, pikio ekstrakto priedais ir aliejinis bei spiritinis pikio tirpalai. Kad pagaminti pastaruosius, įrengimai sukomplektuoti taip kaip ir turi būti farmacinėje įmonėje – nuo rektifikacinių kolonų iki 5 mililitrų talpos dozatorių.
Ir turbūt pagrindinis mūsų vizito šiame šeimos ūkyje įspūdis – jei pasiryžai rimtai užsiimti bitininkystės verslu – maksimaliai stenkis išnaudoti tai, ką duoda gamta ir suneša bitės.
„Niekada nedaryk tai ko bitės nemėgsta ir jei jos suūžia stipriai, sustok ir pagalvok ką darai ne taip“ – tokiu sakiniu mus išlydėjo svetingi šeimininkai, o mūsų kelionės kryptis jau buvo Švedija.