Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

Pamastymai…

Pamąstymai apie žiemojimą  

Bičių žiemojimas – gana savotiškas ir atsakingas jų gyvenimo laikotarpis. Nikolaj Michajlovič Kulagin puikiai žinojo savo tėvynės ir užsienio literatūrą šiuo sudėtingu klausimu, buvo gerai pažįstamas su bitininkų praktika, pats darė bandymus akademijos bityne. Pagal jo duomenis, žiemą žūva 10-25 procentų visų šeimų. Be to, blogas žiemojimas silpnina jų jėgas.
Likę gyvos šeimos, netekę didelio bičių skaičiaus ir beveik išeikvoję savo gyvybinius išteklius, tampa nesugebančiomis toliau augti ir rinkti medų.
Blogas bičių žiemojimas – štai pagrindinė bitynų nepelningumo priežastis.
Žiema iš pamatų pertvarko šių visuomeninių vabzdžių gyvenimą, pakeičia (medžiagų) apykaitos mechanizmus jų organizme – ilgo žiemos laikotarpio metu jos neišskrenda iš lizdo, nebesituština, daug kartų sumažina maisto naudojimą, jų gyvybinė energija ryškiai sumažėja, įsijungia ypatinga lizdo vidaus mikroklimato reguliavimo sistema. Tokia prisitaikymo reakcija į sezoninius pokyčius gamtoje, išsivysčiusi ilgos evoliucijos bėgyje, kaip tik ir palanki išgyvenimui, o taip pat jų energijos ir darbingumo išsaugojimui.
Bitės pradeda ruoštis žiemai – staigiam gyvenimo sąlygų pasikeitimui – iš anksto. Ženklu tarnauja dauginimosi nutraukimas ir tranų išvarymas. Bandymų keliu mokslininkas nustatė, kad pirmosios pradeda išvarinėti tranus silpnos šeimos, po to vidutinės pagal stiprumą, ir, pagaliau stipriosios. Be to šeimos, pas kurias maža medaus, taupydamos jį žiemai, stengiasi atsikratyti tranų anksčiau už kitas. Bitininkams-praktikams šie pastebėjimai turi didelę vertę: bitininkai galėjo savalaikiai sustiprinti silpną šeimą, turinčią nepakankamas maisto atsargas, rezervais iš kitos, atsarginės.
Etapas po etapo atsekė Kulagin bičių pasiruošimą žiemai. Atėjus rudeniniams pašalimams, reaguodamos į aplinkos temperatūros pažemėjimą, jos pasitraukia nuo kraštutinių korių, susitelkia, kas leidžia joms be kokių-nors papildomų pastangų išsaugoti lizde šilumą; perkelia medų iš kraštinių korių ir sutelkia jį viršuje, virš galvos, kad žiemą jis būtų visuomet pasiekiamas, sušildytas ir negestų; užklijuoja plyšius bičių pikiu-propoliu. Visi šie gyvybinės veiklos pasireiškimai turi dėsningą prisitaikymo pobūdį.
N.M.Kulagin manė, kad bitės, turėdamos pribloškiančia pagal tobulumą kolektyvinę termoreguliavimo sistemą, be ypatingos įtampos sugeba sukurti gyvenimui reikalingą mikroklimatą esant betkokioms neigiamoms žiemos temperatūroms, pakelti lizde temperatūrą aukščiau už aplinkos ne 1-2, o 60-70°C. Vargu ar gamtoje galima rasti ką nors panašaus!
Tam, kad patvirtinti savo prielaidas, o reiškia, pagrįstai ir objektyviai atsakyti į praamžį klausimą: kur geriau bitėms žiemoti – patalpoje ar lauke, Kulagin matavo bičių kamuolio temperatūrą žiemą, juk šiluma – svarbiausias išsigelbėjimo nuo šalčio faktorius. Reikia pasakyti, kad šiuo klausimu egzistavo pačios prieštaringiausios ir didžioje daugumoje klaidingos nuomonės.
1895-1897 metais akademijos bityne mokslininkas padarė bandymus, pirmą kartą bitininkystės istorijoje panaudojęs termoelektrinius matuoklius. Šie bandymai davė tikslesnius duomenis lyginant su duomenimis, gautais paprastų gyvsidabrio termometrų pagalba. Beje, N. M. Kulagino būdą žymiai vėliau su tokia pat sėkme panaudojo amerikietis profesorius E.F. Fillips, nenurodęs, deja, į rusiškąjį šaltinį.
Tokiu būdu eksperimentiniai N. M. Kulagino duomenys ( juos vėliau patvirtino žinomi mokslininkai L. Armbuster, A. S. Mochailov, E. F. Fillips) parodė, kad bitės žiemą esant bet kokiai žemai oro temperatūrai labai greitai sukuria savi, joms būtiną temperatūrą.
Jį pribloškė periferinės (pakraštinės) lizdo dalies bičių būsena. Būdamos neigiamų temperatūrų sąlygose ir šaltiniame sąstingyje, jos vis tik pasilikdavo gyvos. Besiremdamas matavimų duomenimis, akademikas padarė gana svarbią išvadą, kad „bičių žiemojimas apšiltintose patalpose nėra būtinu iš bičių gyvenimo pažiūrų taško. Bitės, žiemodamos laisvėje, turėdamos pakankama kiekį medaus atsargų, gali palaikyti jų gyvybei reikalingą temperatūrą“ (pabraukta Kulagino). Dar daugiau, jo teigimu, žemos temperatūros ne tokios pražūtingos, kaip įprasta manyti.
Bitės, mokslininko nuomone, gali normaliai žiemoti ir patalpoje, jeigu ji gerai pritaikyta ir, įrengta tam: sausa, palaiko vienodą temperatūrą, turi patikimą pripūtimo-ištraukimo ventiliaciją. Pagal jo pastebėjimus, kaip ir pagal E. F. Fillipso duomenis, oras žiemojimo patalpoje turi keistis dešimtį kartų per parą. Tik tokiu atveju savalaikiai pašalinami jų gyvybinės veiklos produktai. – angliarūgštė ir vandens garai, patenkinamas bičių deguonies poreikis. Būtent tokias jis patarinėjo statyti žiemojimo patalpas stambiems bitynams. „Bitininkams pavieniams, – rašė mokslininkas, – kurie slepia savo bites žiemai į pogrindį, rūsius, į senas gryčias, kur nėra geros ventiliacijos ir kur maža šilumos, be abejonės, geriau bus žiemojimas lauke, nei nurodytose atsitiktinėse patalpose.
Labai svarbu, kad šios išvados padarytos remiantis konkrečiais moksliškai pagrįstais duomenimis. Jos duodavo bitininkams į rankas raktą nuo bičių žiemojimo paslapčių.
Vardijo Kulagin ir kitus faktorius, nuo kurių priklausė žiemojimo rezultatai, tame tarpe: fiziologinę bičių charakteristiką, maisto atsargas, jo išdėstymą lizde.
Geriau žiemoja šeimos su jaunomis, fiziologiškai nenusidėvėjusiomis bitėmis. O tai yra tiesioginėje priklausomybėje nuo motinėlės amžiaus. „Žiemai jaunų bičių būna tuo daugiau, – rašė jis, – kuo jaunesnės motinėlės“. Reiškia, ne dera laikyti senų motinėlių. Jos ne tik ne sukuria stiprias šeimas medunešiui, bet tampa nesėkmingo žiemojimo priežastimi. Senos bitės mažiau atsparios šalčiui ir išgyvena iki pavasario.
Maisto kiekį žiemai daugelis autoritetų nustatydavo tais laikais 15-18 kilogramų. Pagal G. P. Kondratjevą ir Ė. Bertraną, toks medaus kiekį jauna šeima suvalgydavo nuo rugsėjo vidurio iki balandžio pabaigos. N. M. Kulagin skaitė, kad sunku tiksliai nustatyti maisto sueikvojimą. Pavyzdžiui, šeimai su jauna motinėle, kaipo labiau veikliai, kuri pradeda dėti kiaušinėlius anksčiau ir anksčiau pasiekia didesnį tempą, prireiks daugiau maisto jauniklių auginimui, nei šeimai su senesne motinėle. Įtakoja į maisto sunaudojimą meteorologinės sąlygos, žiemojimo būdas, šeimos būsena. Ne turint patikimų mokslinių duomenų, mokslininkas vis tik rekomendavo palikinėti bitėms tiek medaus, kad jo su pertekliumi pakaktų iki produktyvių pavasarinių medingųjų augalų žydėjimo. Vienok ir šios atsargos turi būti žymiai padidinti, jeigu bitininkas nori išvengti pavasarinių damaitinimų, itin sunkiai įvykdomų dideliame bityne. O esant ribotiems maisto rezervams be damaitinimų apsieiti neįmanoma.
Iš visų jam žinomų variantų visų geriausiu laikė, – ant bičių lizdo pastatytą maitinimo meduvinį aukštą pilną medaus. Esant tokiam būdui atkrisdavo pačio lizdo formavimo būtinybė, jame esančių medaus atsargų perskirstymo. Buvo garantuotas sėkmingas žiemojimas. Taip, iš dalies, elgėsi amerikiečių bitininkai. Vėliau šeimoms žiemai pradėjo duoti medaus pilną korpusą su bendromis atsargomis 40-50 kilogramų.
Daugelis manė, kad žiemą į bičių būseną neigiamai įtakoja jų maitinimasis duonele ( perrūgusiomis žiedadulkėmis), kuri dėl lastelienos nesuvirškinamumo būk tai apkrauna žarnyną ir iššaukia jo sutrikimą. Atkakliai buvo rekomenduojama rudenį išiminėti korius su duonele. Egzistavo, tiesa, ir kita pažiūra, ta, kad bedulkelinis, vienpusiškas maitinimasis nukamuoja bites, ankstyvieji perai pas jas suretinti, šeimos be dulkelių vėliau sukaupia jėgas.
Biocheminių analizių rezultate akademikas N. M. Kulagin nustatė, kad bitėms reikalingos dulkelės – baltymų šaltinis – visą žiemos trukmę, ypač pradėjus žiemos perų auginimą. Jeigu jų nėra, bitės „gauna pienelio gaminimui reikalingas baltymines medžiagas iš nuosavo organizmo. Toks medžiagų eikvojimas išsekina bites ir atveda jas iki viduriavimo“. Vadinasi, ne bičių maitinimas dulkelėmis iššaukia žarnyno sutrikimą ir liguistą organizmo būseną, o baltyminis badavimas. Su aukštu moksliniu patikimumu mokslininkas pagrindė sudėtingus fiziologinius procesus, vykstančius bičių organizme žiemos sąlyginės ramybės laikotarpiu.
Mūsų laikais šeimoms žiemai paliekama po keletą gerai užpildytų duonele korių.
Nikolaj Mochailovič nors ir teikė pirmenybę medui kaip natūraliam, biologiškai pilnaverčiam maistui, vienok ne neigė galimybės bičių žiemojimo maitinantis runkelių cukrumi ir net medumi su lipčiaus priemaiša, kad tik avilyje būtų įrengta gera ventiliacija.
Kaipo kraštutinę priemonę, jeigu bitės eina žiemoti su mažomis maisto atsargomis, siūlė paplotį iš keturių dalių cukraus pudros ir vienos dalies sušildyto medaus. Tokiu kandi gumulu bitininkai naudojasi ir dabar, apsidraudimui padėdami jį prie bičių kamuolio žiemos gale ir ankstyvą pavasarį.
Nurodinėjo jis ir į palankią įtaką didelės erdvės po lizdu. „Kuo aukščiau porėminė erdvė, – sakė jis, – tuo sėkmingiau žiemoja šeimos ir atvirkščiai“.
Akademikas N. M. Kulagin padarė didelį indėlį į medų renkančių bičių žiemojimo biologiją ir į bitininkystės praktiką. Jo pastebėjimai ir išvados sudaro išimtinę vertę šiuolaikinei bitininkystei. Vienok jis buvo tolimas nuo minties, kad ši temas išsemta ir nebereikalinga tolimesnio mokslinio gvildenimo.

„Rusijos mokslininkai bitininkai“, I. A. Šabaršov, Moskva, 1986 m.

Versta iš aaa.airbees.com. vertimas paimtas iš http://www.manoukis.lt/forumas/viewtopic.php?t=215

Komentuoti