Nauji komentarai

Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

Maitinimas

Bičių maitinimas 
Visiems, šioje žemėje gyvenantiems organizmams, gyvybės palaikymui ir egzistavimui yra reikalingas maistas. Visų gyvų organizmų maisto pagrindą, nepriklausomai kokios jis kilmės, sudaro baltymai, angliavandeniai, mikroelementai ir vitaminai. Bičių maistą sudaro maistas randamas gamtoje; nektaras, žiedadulkės. Maistas pasigaminamas pačių bičių jau avilio viduje; medus, duonelė , pienelis. Maistas paruoštas bitininko; cukrus- kandi pastos, paprasto sirupo ir invertuoto sirupo pavidale.
Bitės labai stipriai reaguoja ne tik į maisto kiekį, kokybę, bet ir į sudėtį. Jau vien tas faktas, kad priklausomai nuo to, kokiu maistu bus maitinamas vaisingas bitės vikšrelis, atitinkamai išaugs, arba bitė darbininkė, arba bitė motina, rodo jų maisto kokybės ir sudėties svarbą. Todėl, norint sėkmingai bitininkauti, bitininkui būtina labai gerai išmanyti bičių mitybą.
Bitės yra ypatingos dar ir tuo, kad yra vienos iš nedaugelio gyvų būtybių, sugebančių pasiruošti maisto atsargų. Per augalų žydėjimo sezoną jos pasiruošia ir sukaupia maisto atsargų tiek, kad užtenka visai šeimai iki pat kitų metų augalų žydėjimo pradžios ir net daugiau. Iš žydinčių augalų žiedų surenkamo nektaro, savo organizmo liaukų išskiriamų fermentų pagalba, invertuodamos sudėtingus cukrus, esančius nektare ir išgarindamos perteklinį kiekį vandens, jos sugeba pakeisti randamo gamtoje natūralaus nektaro kokybę, pasigamindamos koncentruotas angliavandenių atsargas – medų. Iš žieduose randamų žiedadulkių, taip pat fermentų pagalba, jos konservavimo būdu pasiruošia sudėtingą baltymų, riebalų, įvairių mikroelementų ir vitaminų mišinį – bičių duonelę.
Bičių savybė, gaminti perteklines maisto atsargas, gali pasirodyti labai neracionali. Kaip pastebėjome, bitės daro viską tik tai kas būtina ir be ko negalėtų išgyventi. Pasirodo, taip yra ir šį kartą. Tai kam tas maisto atsargų perteklius? Ar dėlto, kad bitininkams liktų už bičių priežiūrą.?
Kaip patys matome, gamta labai nepastovi ir klimatas toje pačioje vietovėje kiekvienais metais gali būti net labai skirtingas. Neretai pasitaikančią šaltą vasarą augalai išskiria mažai nektaro ir bitėms, po tokios medunešiui nepalankios vasaros sukauptų maisto atsargų, kad ir vienai žiemai, gali nepakakti. Natūraliai gamtoje po tokios šaltos vasaros per žiemą išgyventų tik tos šeimos, kurioms maisto atsargų dar buvo likę iš praeitos žiemos. Kaip išsiaiškinome, bičių savybė rinkti nektarą tiek, kiek yra, o ne tiek, kiek reikia artimiausiai žiemai pramisti, gelbsti bites nepalankiais metais nuo bado. Savybės, kaupti daugiau maisto atsargų negu reikia vienai žiemai ir gebėjimas sudaryti žiemos klubą , leidžia joms išgyventi beveik visose klimatinėse zonose, kuriose tik auga pakankamai nektaringų žydinčių augalų.
Pačios tinkamiausios ir labiausiai prisitaikiusios išgyventi esamomis gamtinėmis sąlygomis visada yra vietinės bitės. Kitų klimatinių juostų bitėms patekus į joms neįprastą aplinką iškyla reali grėsmė jų išgyvenimui. Pavyzdžiui, mūsų vietinių bičių tokios savybės, kaip sugebėjimas sudaryti storesnį ir kompaktiškesnį žiemos kamuolį ir sugebėjimas pasiruošti žiemai kokybiškesnį medų (aukštesnis diastazės skaičius) sąlygoja mažesnį maisto kiekio sunaudojimą žiemos metu. Savo ruožtu sunaudojamas mažas kiekis maisto, dėl ko ilgiau bičių skilvelis neužsipildo nesuvirškintomis maisto dalelėmis įgalina žiemoti ant viržių medaus ir neviduriuoja pavasarį. Sėkmingai išgyventi ilgą mūsų klimato žiemos periodą, beveik septynis mėnesius, mūsų vietinėms bitėms padeda ir sugebėjimas sukaupti skilvelyje didesnį kiekį nesuvirškintų maisto atsargų . Šios savybės kaip tik ir padeda mūsų vietinėms bitėms normaliai gyventi ir išgyventi.
Bitininkaujant ne su vietinės kilmės bitėmis, iškyla įvairių problemų. „Svetimos“ bitės daugiausia įvežamos dėl kai kurių naudingų savybių, kaip sugebėjimo apdulkinti raudonuosius dobilus arba yra neagresyvios, kurių neturi vietinės, kartu atsiveža ir savas problemas, kurias reikia spręsti ir kurių nebūdavo su vietinėmis.
Pietinių rasių bičių žiemos kamuolys yra retesnis ir savo apimtimi didesnis . Tokios bitės, žiemodamos šaltesnio klimato sąlygomis, kur šaltasis metų periodas tęsiąsi net 6-7 mėnesius, yra priverstos reikiamos šilumos palaikymui lizde naudoti daugiau maisto. Blogesnės kokybės negu vietinių bičių pasiruoštas maistas, mažesnis skilvelis, nepratęs talpinti didesnį kiekį maisto atliekų, greičiau prisipildo ekskrementų ir, dar anksti pavasarį, dėl joms neįprasto šalto klimato negalėdamos apsiskraidyti, suviduriuoja. Šį viduriavimą bitininkai mėgėjai dažnai palaiko liga (nozematoze) ir puola gydyti.
Bitininkai išsigudrino, Lietuvoje laikomoms iš pietų atvežtoms bičių rasėms, medų pakeisti cukrumi, kuriame yra mažiau įvairių baltyminių ir mineralinių priemaišų, todėl pietietės žiemoja neblogai ir pas mus . Labai tinkamas maistas žiemai bitėms iš pietų yra cukraus invertas. Cukraus inverte ne tik nėra jokių baltyminių ar mineralinių priemaišų, bet dar jo bitėms nereikia ir perdirbti-invertuoti, dėl to bičių organizmas mažiau susidėvi ir nueina žiemoti būdamas geresnės kokybės. Nors šiame maiste jokių mineralinių ar baltiminių medžiagų nebuvimas daro jį blogesni už medų, bet žiemos laikotarpyje apie 2-3 mėn. kada bitės neaugina perų, o vien tik šilumai gaminti pakanka angliavandenių, šis maistas yra tinkamesnis už medų.
Mokslininkai, atlikę atitinkamus tyrimus, nustatė, kad bičių šeima kol perdirba 10 kg. cukraus sirupo ir jei tuo laiku lizde ir gamtoje nėra baltymų, (bičių duonelės arba žiedadulkių) netenka maždaug vieną kilogramą gyvojo svorio. Po tokio cukraus sirupo kiekio perdirbimo sumažėja ne tik bičių skaičius, bet pablogėja ir žiemojančių bičių fiziologinė kūno sandara, (sumažėja riebalų ir baltymų kiekis) dėl ko pablogėja ir pats žiemojimas. Tokia bičių šeima, dėl baltymų trūkumo, neturi galimybės auginti perų ir tuo pačiu sparčiai vystytis. Tokiai šeimai gali pagelbėti tik ankstyvas pavasaris arba bitininkas, laiku paduodamas baltyminio maisto, žiedadulkių ar duonelės pavidale, geriausiai kartu su kandi pasta.
Žiemos maisto atsargų papildymui vėlyvą rudenį perdirbti 15-20kg. cukraus sirupo būtų joms tiesiog pražūtinga. Invertuotas cukraus sirupas yra labai tinkamas bitėms, jei jos žiemai dėl įvairių priežasčių yra maitinamos vėlyvą rudenį, arba, kai dėl sauso rudens per anksti nustojus žydėti rudeninei augmenijai gamtoje bitės neberanda baltyminio maisto. Paprastas cukraus sirupas turėtų būti duodamas bitėms su tikslu papildyti žiemos maisto atsargas, dar kol gamtoje žydi augalai ir bitės turi iš kur paimti baltyminio maisto. Jeigu dėl kokių tai priežasčių yra vėluojama, tai maitinant paprastą cukraus sirupą, reiktų kartu duoti ir baltyminio maisto.
Bitininkystės literatūroje yra nurodymų ir į kitokius baltyminio maisto pakaitalus, bet bitininkaujant Lietuvos gamtinėmis sąlygomis kiekvienas bitininkas tikrai gali iš senų brokuojamų korių išsiimti bičių duonelės arba, pasirinkęs žiedadulkių, užsikonservuoti su medumi ar su cukraus pudra. Kitokie baltiminio maisto pakaitalai, kaip mielės ar pieno milteliai gal but ir yra tikslinga naudoti tik bitininkaujant kitose klimatinėse zonose, arba bites laikant šiltnamiuose. Bičių duonelės arba žiedadulkių surinktų savame bityne su medumi mišinys yra pats kokybiškiausias ir tinkamiausias baltymų, angliavandenių, mikroelementų ir vitaminų mišinys ne tik bitėms, bet ir žmogui. Perkant kandį su žiedadulkėmis iš kitų bitynų yra būtina įsitikinti ar tame bityne nėra askoferozėz ir puvinių ligų žydinių.
Žinodamas, kad bitės organizmas labai skirtingai reaguoja į maisto sudėtį , kokybę ir net sunaudojamą maisto kiekį, bitininkaudamas stengiuosi šia bičių savybę tikslingai pasinaudoti. Priklausomai nuo maisto sudėties, kiekio ir metų laiko, bites galima paskatinti pradėti auginti perus, daugintis spiečiant ar siūti korius, bitininkui norimu laiku.
Jeigu bites viduryje žiemos pradėtumėme maitinti medaus ir bičių duonelės mišiniu, nežiūrint į tai, kad lauke dar minusinė oro temperatūra, bitės pradeda auginti perus. 1982 metų vasario mėnesio viduryje, paskatintas mokslo daktaro J. Straigio, atlikau eksperimentą paduodamas 30 bičių šeimų bičių duonelės ir medaus mišinio. Rezultatai buvo „geri“. Bitės , nežiūrint į tai , kad papuolė viena iš šaltųjų žiemų, pradėjo sparčiai vystytis ir net skraidyti esant 3-6 laipsniams šalčio. Pamaniau tikri stebuklai. Bet kai kurios šeimos gyvos išsilaikė tik iki balandžio vidurio. Žuvusios šeimos turėjo po 5-6 rėmus dengtų ir besiritančių sušalusių perų. Tik po to supratau, kad stebuklas tikrai būtų įvykęs jei būčiau davęs dar ir vandens arba būtų buvęs ankstyvas pavasaris. Pasirodo, kad mano bitės skraidė ieškodamos vandens, kuris buvo labai reikalingas gausybei augančiu perų, bet deja, parsinešti ledo ir išsitirpinti nesugebėjo.
Nors eksperimentas pasibaigė ir nesėkmingai, bet iš to naudingos patirties vis vien turiu, nes dabar žinau, kad dar labai anksti pavasarį bitėms duodant baltyminio maisto, reikia duoti ir vandens, o svarbiausia turėti ir kur jas po to įdarbinti. Jeigu tą pavasarį mano bitės būtų neišmirusios, neįsivaizduoju ką jos būtų veikusios apie 4-6 savaites be darbo, kol būtų gamtoje pražydę pirmieji nektaringi augalai. Kiek maisto būtų reikėję priverstinoms „bedarbėms“ išlaikyti. Natūralioje gyvoje gamtoje yra viskas subalansuota ir viskas atliekama reikiamu laiku, dėl to dažnai “protingas”, savanaudiškais tikslais, žmogaus įsikišimas į naturalią gamtą, susilaukia abipusiškai nenaudingų rezultatų.
Pamokytas karčios patirties dabar kiekvienais metais tik apie kovo 20 dieną , nekreipdamas dėmesio ir į tai, kad gamtoje dar gali būti ir minusinė oro temperatūra ir bitės dar neapsiskraidžiusios , kiekvienai bičių šeimai paduodu apie 5 kg. kandi pastos. Iki pavasarinio medunešio , mano gyvenamoje vietovėje, dar yra apie 50 dienų ir bičių šeimos spėja pakankamai sustiprėti, kad duotų pavasarinės prekinės produkcijos. Baltyminio maisto neduodu todėl, kad nemažai jo yra lizde iš praeito sezono nes abu aukštai, ant kurių žiemojo šeima, avilyje yra jau nuo praeito sezono birželio mėnesio. Šiuo laikotarpiu, šiltesnėmis pavasario dienomis, bitės pradeda parsinešti šviežių žiedadulkių iš natūraliai gamtoje maždaug tokia eilės tvarka žydinčių lazdynų, alksnių, šalpusnių, blindžių ir kiaulpienių.
Skystas 1:1 cukraus sirupas ankstyvą pavasarį taip pat nelabai yra tinkamas, nes bitės tokį sirupą supildamos į lizdo korius invertuoja ir tas procesas pareikalauja iš jų daug energijos ir baltyminio maisto, kuriuo tuo metu gal trūksta perų auginimui, o perteklinio vandens garinimas atšaldo lizdą,( paprastas fizikos dėsnis) ir todėl gali suviduriuoti.
Jeigu bičių skraidymo apylinkėje būtų pasėta žieminių rapsų, tai tada būtinai duočiau bičių duonelės ir medaus , arba žiedadulkių ir kandi pastos mišinio. Nuo šitokio maisto, kaip jau minėjau, bitės labai intensyviai vystosi ir būtų pajėgios iš žieminių rapsų pasėlių prinešti iki 2-4 aukštų medaus. Jeigu šios sudėties maistu, anksti pavasarį pradėtos maitinti šeimos, dėl blogo oro ar nektaringų augalų trūkumo, neturi galimybės surinkti didesnį kiekio medaus, gali pradėti leisti spiečius. Tuo atveju, spietimo sustabdymui ir kad ekonomiškai panauduoti gausiai išsivysčiusias bičių šeimas, būtina sudaryti naujas bičių šeimas arba skiriant pusiau, arba sudarant dirbtinus spiečius. Jeigu šeimų dauginti nereikia, tada reiktų duoti naują, nepasiūtais koriais aukštą ir apie 10 litrų cukraus sirupo arba apie 5 kg kandi tešlos. Aš keletą metu darydavau taip; bičių šeimą skirdavau pusiau ir toje pusėje, kuri pasilikdavo be motinos, paduodavau jauną motiną, o po apsivaisinimo visus senus korius su uždengtais perais grąžindavau atgal į senąją šeimą, o jaunajai motinai ir ten esančioms bitėms duodavau pasisiūti naujus korius. Senųjų bitininkų išmintys byloja: JEI NORI SPIEČIŲ – BITES MAITINK PRIEŠ SODŲ ŽYDĖJIMĄ, JEI NORI MEDAUS – PO SODŲ ŽYDĖJIMO.
Įnvertas, tiek pavasariniam maitinimui, tiek ir po pavasarinio medunešio tikslu sulaikyti bites nuo spietimo yra nelabai tinkamas nes mažai apkrauna bites darbu ir iki prasidedant vasaros pagrindiniam medunešiui, nesulaiko bičių šeimos nuo spietimo. Įnvertas, dėl minėtų savo savybių, yra pats tinkamiausias rudeniniam bičių maitinimui papildant maisto atsargas žiemai. Ankstyvo pavasario laikotarpyje tinkamiausia yra kandi pasta, o vėliau, apie balandžio vidurį galima paduoti mažais kiekiais arba ribojant prieinamumą, paprastą cukraus sirupą 1:1 su vandeniu.
Dėl to, kad užtikrinti gerą prekinio medaus kokybę, invertuoto ar paprasto cukraus sirupo nepatartina bitėms duoti pavasarinio ir vasaros medunešio laikotarpyje. Šiame laikotarpyje tinkamiausia yra kandi pasta , bet jos duoti bitėms nėra būtina.
Kandi pastos buvimas bičių šeimoje palaiko nenutrūkstamą bičių šeimos vystymąsi, sulaiko nuo spietimo, padidina prekinio medaus produkcijos kiekį, nes nepalankiomis medunešiui dienomis, bitės maistui mažiau sunaudoja medaus. Jeigu prisiminsime, kad normali bičių šeima per aktyvųjį skridimo laikotarpį savo reikmėms sunaudoja apie 60-90kg medaus tai šiuo laikotarpiu duodamas 10kg kandi pastos kiekis ir dar ribojant priėjimą prie jos, tikrai nesudaro galimybių cukrui patekti į medų. Pastebėta, kad esant medunešiui, bitės kandi pastos maistui naudoja labai mažai, daugiausia tik darganotomis dienomis ir naktimis.
Esu pastebėjęs, kad negausios bičių šeimos su jaunomis motinomis, tikriausiai dėl to kad neturi lizde pakankamai medaus atsargų, įsigudrina kandi pastą praskiesti vandeniu ir balzgano sirupo pavidale supilti į korius. Normaliose šeimose šitokių veiksmų su kandi pagaminta su invertu, neteko pastebėti, bet jei kandi pagaminta su medumi tai tai toks pavojus išlieka.
Kandi pastos buvimas lizde dar kurį laiką po pagrindinio medunešio ir medaus nuėmimo, užtikrina tolesnį perų augimą ir jaunų bičių prisiauginimą žiemai. Vėliau tokiai šeimai, papildant žiemos maisto atsargas paduodant apie10-12 kg invertuoto cukraus sirupo per vieną kartą, yra sudaromos labai geros sąlygos bičių žiemojimui. Šito maisto bitėms nebereikia invertuoti ir nesusidėvėjusios bitės nueina žiemoti. Dar daugiau, bitės iš karto supildamos gerai paruoštą maistą, kartu užpila ir bičių duonelę, todėl gruodžio, sausio, vasario mėnesiais, negaudamos baltyminio maisto, anksti nepradeda auginti perų ir išlieka stiprios ir energingos iki pat kovo pradžios. Apie kovo pradžią, sunaudojusios sirupą, pereina prie koriuose iš rudens tam tikslui palikto medaus ir atsidengia priėjimas prie koriuose esančios duonelės, o dar, jei apie kovo 20 dieną paduodu kandi pastos – šeimai yra visos sąlygos normaliai ir sparčiai vystytis ir tinkamai pasiruošti pavasariniam medunešiui.
Šitoks bičių maitinimas nebūtinai yra pats tinkamiausia kitose Lietuvos vietovėse laikomoms bitėms. Kiekvienas bitininkas į bičių maitinimą turi pažiūrėti kūrybingai ir priklausomai nuo jo bičių skraidymo apylinkėse augančių medingų augalų kiekio ir žydėjimo laiko gali atitinkamai paruošti bites ir sudaryti bitėms gera sąlygas pasiruošti paimti iš gamtoje žydinčių augalų išskiriamą nektarą.
Neturint invertuoto cukraus sirupo, paprastu cukraus sirupu bites žiemai reiktų pradėti maitinti tuojau po pagrindinio medunešio išsukus medų, dar kol bitės gamtoje gali rasti baltyminio maisto. Kad užtikrinti dar kurį laiką perų auginimą ir gerą paprasto cukraus sirupo paruošimą (invertavimą), trūkstamo maisto kiekį reiktų atiduoti per 2-3 kartus su 5-8 dienų pertraukomis, kai tuo tarpu įnvertą galima atiduoti visą reikiamą kiekį iš karto ir gerokai vėliau.. Kiek žinau, jau nemažai Lietuvos bitininkų, kurie laiko didesnį skaičių bičių, taip ir daro.
Kai kurie bitininkai mėgėjai nepatingi savo numylėtines pamaitinti kas antrą dieną įpildami tik po1-2 litrus paprasto cukraus sirupo, su tikslu prisiauginti žiemai daug jaunų bičių. Šitaip daryti patartina tik rugpjūčio mėnesyje, kol gamtoje dar bitės randa pakankamą kiekį baltyminio maisto. Vėliau taip darydami, rugsėjo antroje pusėje, kai gamtoje bitės neberanda baltyminio maisto, jie bičių gal ir prisiaugina daugiau, bet labai nualina nueinančių žiemoti bičių kūną ir jų šitaip pamaitintos bitelės iki pavasario gali neišgyventi arba silpnai tesivystys sekančių metų pavasarį.
Kad sėkmingai bitininkauti ir gauti maksimalų kiekį medaus, kiekvienas bitininkas turėtų žinoti vietovės, kurioje laiko bites, medunešio charakteristiką. Priklausomai nuo to, kokie augalai kada žydės, bitininkas turėtų sugebėti paruošti atitinkamai ne tik bites, bet ir uždėti laisvų korių atsargas, kad būtų kur supilti gamtoje randamą nektarą. Laiku nepadarius nors vieno iš tų darbų, medaus nelauk, o jei bičių paruošimas pora savaičių paankstinamas – išskris spiečius.
Medunešiai Lietuvos gamtinėmis sąlygomis skiriasi ne tik iš pietų einant į šiaurę, pvz. tarp Druskininkų ir Skuodo apie 15d., bet dažnai ir tame pačiame rajone pas atskirus bitininkus dėl apylinkėse sėjamų medingų kultūrinių augalų.
Bitininko sugebėjimas tinkamai paruošti bites kaip tik tam laikotarpiui, kai jo laikomų bičių apylinkėje žydės daug medingų augalų, yra visos profesionalios bičių priežiūros technologijos pagrindas.
Mūsų vietinės bitės buvo prisitaikiusios pačios palengva iš pavasario neskubėdamos vystytis ir sustiprėti, kaip tik prieš liepų ir tuojau po to sekantį viržių žydėjimą. Mūsų vitinės bitės dėl savo fiziologinių savybių gerai žiemodavo ant viržių ir net patenkinamai ant lipčiaus medaus. Kiekvienas vietinis gyvūnas, tame tarpe ir bitės, yra geriausiai prisitaikęs gyventi ir išgyventi esamomis vietinėmis sąlygomis ir bet koks žmogaus įsikišimas, paskatinant jas vystytis anksčiau iš pavasario, sugriauna tą gamtoje nusistovėjusį balansą ir vietinės bitės išskrenda spiečiais. Dėl tos pačios priežasties bet kokios įvežtinės veislės, be bitininko priežiūros neturi šansų išgyventi.
Šią temą aprašiau plačiau todėl, kad bičių maitinimą kaip ir tinkamą lizdų plėtimą yra būtina suderinti su vietinės gamtos klimato kaita ir pagrindinių medingų augalų žydėjimo laiku. Nuo sugebėjimo laiku ir tinkamai atlikti šiuos darbus didele dalimi priklauso ne tik bičių sveikatingumas, bet ir gaunamos produkcijos kiekis.
Sąmoningai nepaminėjau tokių kovai su bičių spietimų populiarių ir “veiksmingų” daug darbo reikalaujančių metodų kaip spietybinių motininių lopšelių laužimą ar bičių šeimos perų lizdo perskirimą pusiau įterpiant keletą nepasiūtų korių ar visą aukštą su nepasiūtais koriais nes šią problemą gana sėkmingai sprendžiu tikslingai maitindamas bites ir į avilio konstrukciją įvesdamas ventiliacinį aukštą.
Jeigu jauniems bitininkams mano bičių maitinimų metodai atrodo racionalus ir verti taikyti bičių maitinimo praktikoje , naudokitės ir neišradinėkite dviračio iš naujo, tuo labiau, kad tai nėra vien teoriniai pamąstymai, bet sėkmingai naudojami praktikoje jau apie 20 metų.

Klausimas: O kokiu budu ribojate priejima prie Kandi teslos? Dedate tesla i storos pleveles paketa ir padarote vienos bites prejima? Idomus momentas.

Kandį pastos prikraunu į trijų litrų talpos, permatomus plastmasinius kibiriukus. Daugiaukščio avilio lubelėse yra 25mm. skersmens skylė. Tą kibiriuką užverčiu ant tos skylės. Kadangi bitelėms pamažu naudojant kandį, ji leidžiasi žemyn, tai niekada nesusidaro didesnis priėjimo plotas. Šitokio kiekio, apie 4 kg. užtenka iki pagrindinio medunešio pradžios. Po sunaudojimo uždedu dar viena. Kadangi kibiriukas yra permatomas, tai pagal kandį naudojimo įntensyvumą puikiai galimą spręsti apie šeimoje esamą padėtį ypač pavasarinio vystymosi laikotarpyje. Praėjus dviem savaitėms po kandį uždėjimo, tik pažvelgęs į kibiriuką gali 90 procentų tikslumu nustatyti ar yra motina, ar sparčiai vystosi šeima, ar tai šeimai reikia dėti meduvę pavasariniam medui, ar ta šeimą reikia sujungti su kita ir vėliau po pavasarinio medunešio brokuoti ir t.t. Bitininkaujant bitydėje net dangčio nereikia pakelti. Šitokio tikslumo informacija apie visas prižiūrimas bičių šeimas ir dar taip lengvai gaunama, labai palengvina bičių priežiūrą.

 

Šitaip savo biteles anksti pavasarį maitina prancūzų bitininkai.

2 komentarai apie Maitinimas

Komentuoti