Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

Šilinis viržis

(Calluna vulgaris)
 
  Šilinis viržis- tai amžinai žaliuojantis, kaip pušis ar kadagys, mažas 30-60 cm aukščio krūmelis. Jo maži lapeliai prisiglaudę prie stiebo ir šakų. Ant vieno krūmo būna iki 75 000 lapelių. Žiedai smulkūs, rausvai violetinės spalvos. Pasitaiko ir baltažiedžių. Žiedai sudaro pailgos kekės pavidalo žiedines. Viržis auga nederlinguose smėliuose arba durpynuose. Tokiose dirvose jis gali augti dėl to, kad ant jo šaknų yra apsigyvenę tam tikri grybai, vadinami mikorize. Šie grybai iš dirvos organinių bei mineralinių medžiagų pagamina augalams prieinamo maisto. Tuo maistu patys maitinasi ir viržiai jais pasinaudoja. Be to, ši mikorizė gali iš oro įsisavinti azotą, kuriuo pati maitinasi, o atliekomis pasinaudoja ir viržis. Taigi viržis, sugyvendamas su mikorize, gali augti ir visiškai nederlingoje dirvoje.
Viržis bitininkui yra vienas iš brangiausių augalų, nes auga nederlingose dirvose ir pagamina daug labai gero nektaro. Viržiai vieno hektaro plote pagamina apie 200 kg nektaro. Kiekviena stipresnė bičių šeima giedromis dienomis iš viržių kasdien parneša po 2-3 kg, o kai kada ir po 4-5 kg medaus. Daugiausia nektaro viržiai pagamina, kai dažnai po truputį palyja ir būna šiltos dienos (16-25°. Sausą vasarą viržiai trumpiau žydi ir nektaro juose esti mažiau. Po medžiais augą viržiai nektaro turi žymiai mažiau.
Viržiai pradeda žydėti liepos pabaigoje arba rugpiūčio pradžioje. Daugiausia nektaro viržių žieduose bitės randa prieš pietus. Po pietų nektaro žieduose žymiai sumažėja ir bitės juos mažai belanko.
Viržių medus turi labai malonų kvapą, bet truputj karstelėjęs. Grynas viržių medus tik truputj tamsesnis už pievinių augalų medtų. Dažnai turi rausvą atspalvį. Tamsus būna tada, kai prie viržių žiedų medaus bitės primaišo lipčiaus.
Viržių medus žmonėms yra naudingesnis, kaip kitų augalų, nes jame daugiau mineralinių druskų, dekstrino (vynuoginio cukraus) ir kitokių žmogaus organizmą gaivinančių medžiagų. Ypač naudingas seniams ir vaikams. Viržių medus cukruojasi lėčiau už pievinių augalų.
Dėl viržių medaus tinkamumo bičių žiemojimui bitininkai nevienodai kalba. Vieni sako, kad viržių medus bičių žiemojimui tinka, o kiti, kad nuo jo bitės žiemą viduriuoja ir labai nusilpnėja. Jeigu bitės žiemą naudojasi grynu viržių medumi, be lipčiaus priemaišų, gali neblogai peržiemoti.
Kadangi viržių meduje mineralinių druskų yra daugiau, kaip kitų rūšių meduje, bičių išmatų žarnoje susikaupia daugiau išmatų ir blogesnėmis žiemojimo sąlygomis bitės pradeda viduriuoti. Dar greičiau pradeda viduriuoti, kai prie viržių medaus būna primaišyta lipčiaus. Todėl teisingiau bus laikyti, kad viržių medus bičių žiemojimui ne visai tinka ir geriau rudenj kiek galima daugiau jo išimti, o bitėms duoti cukraus sirupo.
Tvarkant lizdą žiemai, paliekami koriai ligi pusės pripildyti viržių medaus, o paskui bitės penimos cukraus sirupu. Bitės cukraus sirupą supila korių apatinėje pusėje ir juo maitinasi žiemą. Jeigu koriai medaus pripilti ligi apačios, tarp korių su medumi statoma po tuščią kori ir bitėms duodama cukraus sirupo. Bitės cukraus sirupą supila į tuščius korius, ir žiemą maitinasi viržių medumi su cukraus sirupu. Tada išmatų žarna ne taip greit prisipildo ir išvengia viduriavimo.
Viržių medus nuo kitų augalų medaus skiriasi tuo, kad jis tirštesnis. Ilgiau stovėdamas, labiau tirštėja ir galop pasidaro panašus į drebučius. Dėl šios viržitųmedaus savybės jį iš korių labai sunku išsukti ir tenka pavartoti ypatingas priemones.
1) Vežant bites į viržius, aviliuose galima palikti tik tamsesnius korius, nes, medų išsukant, medsukį tenka smarkiai sukti ir šviesesnieji koriai išlūžta.
2) Sukant viržių medtų patalpoje turi būti tiek pat šilumos, kaip bičių lizde, tai yra 30-35° C. Čia koriai su medumi palaikomi 20-24 valandas. Tada medus praskysta ir lengviau jį išsukti.
3) Prieš sukimą medus atidengiamas šukomis arba peiliu. Reikia turėti du peilius ir dvejas šukas. Vienas įrankis šyla verdančiame vandenyje, o antru dirbama.
Medaus dangtelius nuėmus, korys iš vienos ir iš antros pusės subadomas tam tikru šepečiu. Badyti reikia švelniai, kad nepradurtume vidurinės korio sienelės. Šepečio vinelės (virbalėliai) medaus dalj iš akelės išspaudžia, joje pasidaro laisviau, ir medus lengviau išteka.
4) Jeigu šepečio nėra, medaus dangtelius galima nuimti karštu peiliu; patariama pjauti iki pusės akelės gilumo. Likusioje akelės dalyje medus laikosi silpniau ir lengviau išsukamas. Jeigu medus labai tirštas ir net nupiovus pusę akelės negalima jo išsukti, tada piaunama dar didesnė akelės dalis, beveik iki vidurinės korio sienelės.
5) Išsuktame meduje visados palieka korių trupinėlių. Viržių medų košti labai sunku. Medus paliekamas induose ir po kelių dienų trupinėliai išplaukia į viršų. Trupinėliai greičiau išplaukia, įstačius indą su medumi į šiltą (40-45°) vandenį. Labiau medų šildyti negalima, nes pražūtų vitaminai ir fermentai.
Išsuktame ir supilstytame meduje palieka daug mažų oro pūslelių ir atrodo, lyg medus būtų nešvarus. Palaikius medų šiltame vandenyje, pūslelės išplaukia į viršų, ir medus lieka švarus.
Viržių auginimas.
Lietuvoje viržiai neauginami, o naudojamasi natūraliais viržynais durpynuose ir smėlynuose. Šituose viržynuose kiekviena bičių šeima prineša po 15-20 kg medaus. 1 ha viržių gali būti apie 200 kg nektaro. Taigi nederlingose smėlio dirvose apsimoka viržius auginti. Viržius galima sėti, sodinti jaunus daigus ir senas šaknis.
1) Sėja. Viržiai sėjami anksti pavasarį arba vėlai rudenį, spalio mėn. Sėjama eilėmis per 50-60 cm eilė nuo eilės, 2-3 cm gilumu. Pasėlis tuojau suvoluojamas.
2) Jaunų daigų sodinimas. Sėklos sėjamos daigyne anksti pavasarį, geroje žemėje lysvėse eilėmis per 10-15 cm eilė nuo eilės. Daigynas tuojau palaistomas. Paskui ravimos piktžolės. Sustiprėję daigai sodinami į dirvą. Sodinti geriausia tuoj po lietaus. Sodinimo būdai tokie pat, kaip kopūstų ar pašarinių runkelių.
3) Senų šaknų sodinimas. Rudenj arba anksti pavasarį seni viržiai nupiaunami, paliekamos 10-15 cm aukščio
ražienos. Paskui viržiai kasami kastuvais, o didesni plotai su_ ariami plūgu ir išraunami kultivatoriumi. Išrauti viržiai surenkami ir tuojau sodinami eilėmis per 50-60 cm eilė nuo eilės ir eilėse augalas nuo augalo per 30 cm. Galima sodinti plūgu į kiekvieną antrą vagą.
Naujoje vietoje, kur viržiai dar neaugo, sėjamą sėklą ar sodinamus daigus reikia apkrėsti mikorize. Tuo tikslu iš seno viržyno paimama nuo šaknų smėlio (10-15 cm gilumoje), su_ maišomas jis su sėkla ir sėjamas kartu. Smėlio imama 2 kartus daugiau, negu sėklų. Auginant daigus, sėkla taip pat sumaišoma su pašaknių smėliu ir sėjama kartu. Sodinamas senas šaknis apkrėsti mikorize nereikia.
Nors viržis nelepus ir gali augti be patręšimo, bet patręštas fosforo ir kalio trąšomis dar gražiau tarpsta. Į hektarą duodama 4 cnt fosforitmilčių ir 2 cnt kalio druskos kasmet. Trąšos išberiamos arba rudenį, viržiams peržydėjus, arba anksti pavasarį, kai tik sniegas nutirpsta. Tokiomis pat trąšomis ir tuo pat laiku naudinga būtų patręšti ir nesėtus, miškinius viržius. Trąšos padidina viržių nektaringumą.
 

Prof. Jonas Kriščiūnas

Komentuoti