BITININKAS

Dvi motinėlės vienoje šeimoje

Bitininkystėje įvairiais būdais siekiama, kad bičių šeimos greitai stiprėtų pavasarį, gerai išnaudotų medunešį bei gerai žiemotų. Vienas iš tokių būdų aprašytas V.Radionovo ir I.Šabaršovo knygoj “Jeigu Jūs turite bičių” (1979 m.). Jis remiasi dviejų motinėlių laikymu vienoje šeimoje. Tai įmanoma padaryti, kaip rašo autoriai, remiantis skirtingų šeimų bičių sugebėjimu tam tikromis aplinkybėmis taikiai susijungti ir aktyviai dirbti. Pasak L.Langstroth’o, nei viena motinėlė nenugils kitos, jeigu šioj kovoj turės lygias galimybes žūti.
Bitininkams žinomi atvejai, kai vienoje šeimoje gyvena dvi motinėlės. V.Radionovas ir I.Šabaršovas aprašo taikų ilgalaikį dviejų, o kartais ir trijų, motinėlių gyvavimą kaukazo pilkųjų ir italų rasių šeimose, o taip pat sėkmingą  motinėlių žiemojimą viename kamuolyje niekaip jų neatskyrus. Daugelis bitininkų yra pastebėję kelias motinėles po tylaus keitimo.
V.Radionovas ir I.Šabaršovas aprašo tokį būdą: apatiniame korpuse paliekama motininė šeima, o viršutiniame  sudaroma šeimelė, tarp jų dedamas skiriamasis dugnas. Naudojant šio dugno lakas pagal poreikį galima koncentruoti skraidančias (lauko) bites motininėj šeimoj (viršutinės skiriamojo dugno uždaromos, o apatinės, su išėjimu į motininę šeimą, atidaromos) arba šeimelėj (uždaromos apatinės lakos motininėj šeimoj ir atidaromos viršutinės). Tokiu būdu tik lauko bitės privestinai perskirstomos. Kai šeimelė jungiama su pagrindine šeima išimant akliną pertvarą, bitės pačios pasirenka vieną iš motinėlių. Autoriai nuodugniai aprašo skirtingus tokių šeimų sudarymo būdus, nurodo terminus, priklausančius nuo planuojamo medunešio.
D.Hogas savo eksperimente su dešimčia bičių šeimų daro truputį kitaip. Susipažinęs su šios srities darbais bei vadovaudamasis savo stebėjimais jis padarė išvadą, kad lizdą padalinus skiriamąja tvorele, motinėlės dirbs kiekviena savo pusėje ir  nesistengs viena kitos sunaikinti.
Tokia šeima su dviem motinėlėm sudaroma tada, kai šeima užima du aukštus. Naują motinėlę galima duoti į viršutinį arba apatinį korpusą. Į apatinį korpusą motinėlę duoti sunkiau, bet šiuo atveju lengviau plėsti šeimą dedant virš pagrindinio korpuso sekantį. Davus motinėlę į viršutinį korpusą, pagrindinė šeima plečiama dedant korpusus tarp pagrindinės ir naujai suformuotos šeimos, taip keičiant pastarosios lakos vietą.
D.Hogo nuomone kiekvienas bitininkas turi pats pasirinkti būda pagal avilių konstrukciją ir oro sąlygas.
Kaip žinoma, tam, kad bitės sėkmingai priimtų naują motinėlę, reikia joms sudaryti motinėlės praradimo įspūdį. Tai siūloma padaryti tokiu būdu: Motinėlė su dengtais perais patalpinama apatiniame korpuse, viršutinis korpusas atskiriamas skiriamąją tvorele ir čia perkeliami visi nedengti perai. Po to bitės savaime persiskirsto: bitės-maitintojos pereina į viršutinį korpusą, o lauko bitės – į apatinį.
Didelę reikšmę turi lakų padėtis. pirmo ir antro korpusų lakos turi būti į skirtingas puses, todėl antrą korpusą reikia pasukti 180°. Po to V.Radionovas ir I.Šabaršovas siūlo skiriamąją tvorelę pakeisti aklina skiriamąja. D.Hogas mano, kad motinėlės iš viršutinio ir apatinio korpusų per daug neprisiartins viena prie kitos, todėl siūlo palikti skiriamąją tvorelę. Jo bandymuose viršutinio korpuso bitės noriai priimdavo motinėlę arba lopšelį.
D.Hogas atliko bandymus su dešimčia šeimų, duodamas vaisingas ir nevaisingas motinėles, o taip pat subrendusius lopšelius. Bandymų metu jis patyrė tris nesėkmes dėl, autoriaus nuomone, aukščiau aprašyto metodo pakeitimų. Pirmu atveju į antrą korpusą buvo suleistas spiečius, kurio bitės nusileido ir užmušė motinėlę. Antru atveju jis negalėjo paaiškinti motinėlės žūties, ji galėjo žūti apžiūros metu. trečiu atveju vien lizdo bitėms buvo leista eiti per kitą. Autorius pabrėžia, kad būtina laikytis tokios taisyklės: kiekviena dalis turi turėti savo lakas, kad bitės galėtų išskristi aplenkdamos svetimą lizdą. Toks bendras motinėlių gyvenimas tęsėsi nuo 24 iki 57 dienų. Po to jis skiriamąją tvorelę išimdavo ir sujungdavo šeimas laikraščio pagalba. Autorius pažymi, kad, pasibaigus eksperimentui, nei viena motinėlė nebuvo išbrokuota, tai buvo palikta padaryti bitėms. Įdomu tai, kad viename avilyje dvi  motinėlės po penkių bendro gyvenimo savaičių buvo rastos šalia, be to vienai iš jų buvo du metai. D.Hogas tokią galimybę aiškina tuo, kad motinos įgauna maišytą  (bendrą) kvapą. Viso bandymo metu spietiminės nuotaikos nepastebėtos.
Kuo ypatingas D.Hogo metodas? Tai jo paprastumas ir galimybė greitai užauginti optimalaus stiprumo šeimą. Jeigu pagrindine spietimo priežastimi laikoma motininės medžiagos, išskiriamos hipofarengialinės liaukos ir paskui bičių nulaižomos nuo motinėlės kūno, trūkumas, tai, esant avilyje dviems motinėlėms, atskirtoms skiriamąja tvorele, ši medžiaga tolygiai pasiskirsto abiejose dalyse. Tai neleidžia šeimoje atsirasti spietiminei nuotaikai.
Tokiu būdu galima keisti motinėles, jungti silpnas šeimas, paskirstyti prieaugį tarp silpnų ir stiprių. Jį galima naudoti siekiant išnaudoti ankstyvą pavasarinį ir pagrindinį medunešius.
Reikia pabrėžti, kad tai tik eksperimentinis darbas ir jį taikant bitininkystės praktikoje, reikia metodą išbandyti su didesniu šeimų kiekiu.
Naudojant šį metodą galima greitai sustiprinti šeimas pavasarį, kas garantuoja sėkmingą darbą sezono metu, didelius medaus surinkimo rodiklius. Papildomos darbo sąnaudos atsiperka papildomu medaus kiekiu.

I.Vereščiak