BITININKAS

Bitininkystės istorija

Meliponos išsivystė maždaug prieš 80 mln. metų, o medunešės bitės – prieš 15 mln metų. Į Pabaltijį naminės bitės atskrido iš Ispanijos, pasitraukus paskutiniajam ledynui, maždaug prieš 5,5-6 tūkst. metų, kai išplito šilumamėgiai augalai: liepos, tuopos, ir kiti, suteikę bitėms buveinę (dreves) ir maistą.
Kaip seniai žmogus pradėjo bičių medumi naudotis, sunku pasakyti. Netoli Ispanijos miestelio Bikorpo, greta Valensijos, kalnuose urve ant sienos rastas piešinys, vaizduojantis, kaip žmogus su indu rankoje lipa prie bičių. Bitės aplink jį skraido, o žmogus dūmais rūkina. Mokslininkai spėja, kad prieš 15 tūkst. metų tame urve žmogus gyveno. Vadinasi, jau prieš 15 tūkst. metų žmogus naudojosi bičių medumi ir vartojo dūmus apsigynimui nuo bičių. Žiūrint į kopiančio žmogaus išvaizdą, galima spėti, kad tai moteris. Taigi, žiloje senovėje bites kopinėjo ir moterys.
Kai lietuviai atėjo į mūsų dabar gyvenamas vietas, jie jau rado čia bites. Be abejo, čia atėję lietuviai jau buvo pažinę bites ir jų naudingumą.
Seniausios rašytinės žinios apie drevininkus, bites, medų ir vašką mūsų krašte siekia XIII a. Bet X-XI a. stambiausias Europos ir Azijos prekybos centras buvo Gotlando sala Baltijos jūroje, į ją iš Rusijos buvo vežami kailiai, medus ir vaškas, todėl lietuviai, gyvenę prie tokio svarbaus kelio, turėjo prekiauti jau tuo metu. Enciklopediniais duomenimis prūsai, lietuviai, kuršiai ir gudai jau mokėjo bažnytines duokles medumi bei vašku. 1253 m. magistras, dalindamas kuršių ir Livonijos žemes bažnyčioms bei vienuolynams, kartu padalijo ir drevininkus, o 1308 m. į Rygą buvo vežamas parduoti vaškas.1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos sutartyje su savo broliu Skirgaila minima medaus duoklė. XIV – XVI a. įvairiose privilegijose dažnai kalbama apie bitynus ir medaus bei vaško duoklę, daug bitininkystės produktų eksportuojama. Vien per Lucko muitinę 1500 m. buvo išvežta 1000 pūdų vaško, o tokių muitinių buvo 6. Per Klaipėdą 1605 – 1611 m. išvežta 14 190 l medaus ir 6610 kg vaško.
Bitininkystė visada užėmė svarbią vietą, apie tai liudija daugelis Lietuvos vadovybės dokumentų.Pavyzdžiui, 1501 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras pagal tuo metu veikusius bitininkystės papročius išleido įstatymą, kurį 1529 m. išplėtė ir patvirtino Žygimantas Senasis. Statutuose, tvirtintuose Žygimanto Augusto (1566) ir Žygimanto Vazos (1588), daug vietos skirta bitininkų teisėms. Bendrai ankstesnieji statutai reguliavo bitininkų ir bičiulių santykius, sprendė įvairius nesusipratimus, raštu įformino tradicines bitininkystės teises. Už medaus vogimą, drevių naikinimą ar pasisavinimą buvo baudžiama net mirties bausme, nors bites ir “globojo” dievas Bubilas bei deivė Austėja.

Vaškas ir medus – tai senosios Lietuvos “valiuta”

Gediminas Zemlickas

: Įkirtimų ant drevių pavyzdžiai; tai drevininko nuosavybės žymės

Prie senosios Rotušės Kaune buvo aptiktos vaško lydymo krosnelės. Tai įrodymas, kad Kauno būta labai svarbaus prekybos vašku centro. Į Kauną buvo suvežamas vaškas iš tolimiausių apylinkių, čia buvo išliejami vadinamieji vaško “akmenys”, kurių svoris buvo po 16 kg. Vaško “akmenys” būdavo antspauduojami Kauno herbu, vadinasi, standartizuojami – tada tapdavo eksporto preke. Tuos vaško “akmenis” ir veždavo į Vakarų Europą, ten paklausa buvo labai didelė. Mat kitose šalyse vaško labai stigo. Beje, kur naudojo tą vašką? Klausimas paprastas, bet daug kam netikėtas. Vargu ar labai susimąstydavome, kam prireikdavo tiek daug vaško. Gal žvakėms gaminti, spaudams, Velykų kiaušiniams marginti? Visas šias versijas prof. L. Klimka nušlavė vienu rankos mostu: šiems tikslams daug vaško nereikėjo. Madam Tiuso vaškinių figūrų muziejus taip pat dar nebuvo įsteigtas, tad įžymybių skulptūroms vaško dar nebuvo prireikę. Tad kur vaško sąnaudos buvo didžiausios?
Pasirodo, vaško reikėjo liedinant patrankas. Iš vaško buvo nulipdoma patranka, tada aplipdoma moliu, kuris būdavo išdegamas; vaškas ištirpdavo, ir likdavo ertmė, į kurią buvo pilamas skystos bronzos lydinys.
Dar anksčiau tekdavo liedinti bažnyčioms varpus. Štai kodėl Vakarų Europai nuolat trūkdavo vaško. Krikščioniškoji Europa neatstumdavo ir pagoniškosios Lietuvos bičių sunešto vaško.
Koks svarbus Lietuvai buvo bitininkavimo verslas, rodo ir Lietuvos Statutai, kuriuose buvo įrašyti bitininkavimo reikalus labai palankiai reglamentuojantys straipsniai. L. Klimka priminė, kad nuo seno bartininkai (drevininkai – t.a.p.) ant medžio su bičių dreve kamieno įrėždavo savo ženklą. Juos galima laikyti netgi tam tikra rašto užuomazga. Atradus drevę be ženklo tereikdavo ją pažymėti, ir žmogus tapdavo šios bičių šeimos savininku. Vaškas ir medus – tai senosios Lietuvos “valiuta”, gaunama iš tarptautinės prekybos. Taigi ne gintaras ir ne žvėrių kailiai, bet vaškas buvo svarbiausia eksporto prekė. Todėl net ir teisiniuose šaltiniuose – Lietuvos Statutuose – bitininkavimo reikalai griežtai reglamentuoti, pažeidėjai buvo griežtai baudžiami, Lietuvoje gal kaip niekur Europoje labai ilgai išsilaikė senieji bitininkavimo būdai. Čia išliko ir toks archainis bitininkavimo būdas kaip drevinė bitininkystė. Tik Lietuvoje išlikęs geinys – senoviškas įrankis, kurį bitininkas naudojo kopdamas į medį. Geinį sudarė kadaginis, ąžuolinis ar beržinis 17-25 cm ilgio tašelis (kumaragis) su kabliu, 32-70 ilgio pinta kanapinė virvė ir 0,5 m ilgio medinė sėdynė. Apjuosęs medį virve, drevininkas kišdavo koją į iš anksto padarytą virvės mazgą su kilpa kitai kojai. Atleidęs apatinį mazgą, darydavosi trečią ir kopdavo aukštyn, kol pasiekdavo drevę su bitėmis – ten patogiai iškopinėdavo medų..
Senojoje lietuvių, apskritai baltų genčių kultūroje bitės žmones susiedavo ne mažiau kaip kraujo ryšiai. Todėl ir nuo žodžio bitė kilęs bičiulis rodė ypatingą tarpusavio ryšį. Beje, niekur kitur Europoje tokios sąvokos kaip bičiulis nebuvo žinoma, nebuvo ir giminystės per bičiulystę.

Bitininkystės vystymasis pasaulyje

Piešinys, rodantis kaip senovės Egipte buvo gaunamas medus bei pilstomas į indus saugojimui (piešinys iš / image from http://www.tit.ru)

Visų tautų gyvenime bitės, lyginant su kitais vabzdžiais ir gyvūnais, užėmė išskirtinę vietą, apie jas buvo kuriamos pasakos, mitai, legendos ir pasakojimai. Senovės Egipte bitę garbino ir vaizdavo ant obeliskų. Karalius Minas, suvienijęs Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą, Aukštutinio Egipto emblema parinko lotoso žiedą, o Žemutinio – bitę. Egiptiečiai, išreikšdami nuolankumą faraonui, ant prašymų piešdavo bitę kaip atsidavimo ženklą. bites jie laikė ištikimomis pagalbininkėmis kovoje prieš piktąjį tamsos dievą Arimaną. Egiptiečiai bitėse matė pasiaukojimo, bebaimiškumo, nesiskaitymo su mirtimi bei idealios švaros ir tvarkos palaikymo pavyzdį. Pirmosios faraonų dinastijos (3200 – 2780 m. p.m.e.) kapavietėse vaizduojama bitė.
Senovės egiptiečiai sėkmingai naudojo pervežamąją bitininkystę. Jie plukdydavo bites Nilu iš Žemutinio Egipto į Aukštutinį, kur medingi augalai pražysdavo 6 savaitėm anksčiau ir su dideliu kiekiu medaus grįždavo namo. Egiptiečiai tais tolimais laikais bites laikydavo plonų ievos šakelių pintinėse arba apdegto molio puoduose, lakas uždarydavo akmeniu.
Senovės Indijoje bitės buvo laikomos šventais dievų palydovais. Dievas Višna, kuris įkūnijo saulę ir davė gyvybę Visatai, vaizduojamas kaip maža bitė, besiilsinti lotoso žiede, dievas Krišna vaizduojamas žydra bite, skraidančia virš jo galvos. Meilės dievas Kama – su lanku, kurio templę sudaro sukibę viena su kita bitės, rankose (tas simbolizuoja, kad dievo strėlės be meilės atneša ir kančią). Liaudie poezijoje taip pat randama nuostabios bičių veiklos pavyzdžių.
Mus pasiekę materialios kultūros paminklai rodo, kad III a.p.m.e. pabaigoje – IV a.p.m.e. pradžioje Babilono gyventojai sėkmingai vertėsi bitininkyste.
I a.p.m.e. Asirija buvo vadinama medaus ir alyvmedžių šalimi. Asirai mirusiųjų kūnus padengdavo vašku ir nardindavo į medų. Su bitėmis jie elgėsi itin meistriškai – jie žinojo “slaptą” garsą, kuris leisdavo valdyti bičių šeimą. Žinodami šią paslaptį, jie galėjo išvaryt bičių šeimą iš avilio ir vėl suvaryt atgal.
Žinomas romėnas poetas ir bitininkas Vergilijus (70 – 19 m. p.m.e.) rašė, kad grojant cimbolais galima nutupdyt spiečių. (Mokslinėj literatūroj rašoma, kad 600 Hz dažnio garsas iš lempinio vibratoriaus ir garsiakalbio, pastatyto 60 – 120 m atstumu nuo avilio, priverčia bites apmirti ant korių. Bet šis garsas labai nemalonus bitininkui.).
Palestinoj bitininkystė buvo žinoma maždaug prieš 4000 metų. Biblijoj ne kartą minimas Kananas – žemė, kurioje teka pienas ir medus.
Senovės graikai avilius su bitėmis laivais plukdydavo į žydinčių medingųjų augalų rajonus. Artemidės šventykloje Efese deivės galvą puošė pynė iš šakų su vaisiais ir ant jų besiilsinčiom bitėm. Šios šventyklos žynės vadinosi melisomis (bitėmis). Turtingo Efeso miesto herbe buvo vaizduojama bitė.
Aukojant aukas senovės Graikijoje ir Romoj vaisius ir gyvūnus apipildavo medumi.
Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų urartu gentis – šiuolaikinių armėnų protėviai, o taip pat gruzinai bei kitos tautos taikos metu bites naudojo medui ir vaškui rinkti, o karo metu – kovai su grobikais, kurie dažniausiai traukdavo iš Rytų. Šios tautos meistriškai naudojosi bitėmis – kariais, nuo kurių geluonių dažnai paniškai bėgdavo ištisi pulkai drąsių ir iki dantų ginkluotų karių.
Žinoma, kad kryžiaus žygio metu Anglijos karalius Ričardas I bites naudojo Akros miesto apgulties metu. Bitės buvo dideliuose moliniuose puoduose – aviliuose, kurių kelis šimtus katapultomis sumetė į apgultą miestą. Turkai pabėgo, puolami negailestingai geliančių bičių.
Žinomas ir toks atsitikimas. Nedideliam jūriniam laive su 40 – 50 žmonių įgula buvo keli aviliai iš degto molio su bitėmis. Laivo kapitonas nusprendė susikauti su persekiojančia jį turkų galera, kurios komandą sudarė 400 – 500 žmonių. Atakos metu aviliai nuo laivo stiebo buvo numesti į galerą, sudužo į šukes ir pasipylė bitės. Turkai, nesitikėję tokio neįprasto puolimo, buvo visiškai bejėgiai prieš puolančias juos bites ir stengėsi tik kuo greičiau jų atsikratyti. Laivo įgula, ginkluota pirštinėmis ir veido tinkleliais, puolė turkus kardais ir greitai užėmė galerą.
Medunešės bitės – Senojo pasaulio (Europos, Azijos, Afrikos) gyventojos. Į Naująjį pasaulį (Ameriką, Australiją, Naująją Zelandiją) bitės pradėtos vežti tik XVI a. 1530 m. iš Portugalijos bitės atvežtos į Braziliją, Pietų, Centrinę ir Šiaurės Ameriką, 1822 m. – į Australiją, o 1842 m. – į Naująją Zelandiją.

pagal: “Н.П. Иойриш “Пчёлы-человеку” Москва: Наука, 1974 г.)

Bitininkystės istorijoje išskiriami 4 laikotarpiai:
1. Medžioklinė bitininkystė
2. Drevinė arba bartinė bitininkystė
3. Pasodybinė bitininkystė
4. Rėminė bitininkystė
Bitininkavimas medžioklinės bitininkystės laikais buvo gana primityvus. Medžiotojas, vaikščiodamas po mišką, apžiūrėdavo ir senus medžius. Pastebėjęs landančias bites, peikena padidindavo drevės angą, pro kurią visus korius išlauždavo. Taip praktiškai buvo naikinamos bitės. Kiek vėliau, kai bitėms tramdyti pradėti naudoti dūmai, lizdavietėse jas nuo korių nubaidydavo, o, palikus dalį korių, šeima gyvendavo toliau. Drevės būdavo šimtamečiuose medžiuose, aukštai, jas iškopti buvo gana sunku, nes lipant reikėjo turėti dūminę, indą koriams, peikeną ir kt. Kopimui naudojo tam tikrą prietaisą, vadinamą geniu (virvė su lentute atsisėsti).
Drevinės bitininkystės laikotarpiu drevė su bitėmis priklausė tam, kuris pirmas ją rado. Drevių savininkai savo dreves žymėdavo tam tikrais ženklais, iškirstais drevinio medžio kamiene. Tokie ženklai buvo vienintelis nuosavybės įrodymo dokumentas. Pažymėtų drevių nebuvo galima pasisavinti net žemės gavimo ar pirkimo metu. Drevės buvo paveldimos, dovanojamos, rečiau perkamos. Drevininkai į savo dreves ir svetimose giriose turėjo laisvą kelią,bet, prie savo drevių eidami, galėjo pasiimti tik medui kopti ir drevei doroti būtinus įrankius. Girios savininkas, kirsdamas girios plotą, kur yra svetimų drevių, negalėjo jų nei kirsti, nei užgauti.
Kai kur medžioklinė bitininkystė išliko iki mūsų dienų, pvz. Indijoj. Prieš kelis metus ir Lietuvoje buvo aprašytas tokiu būdu bitininkaujantis bitininkas iš Dzūkijos. Gaila, bet kol kas nepavyksta apie jį gauti informacijos.
Pažangesnis bitininkavimas prasidėjo bites perkėlus į kelminius avilius. Jie sodybose, kaip ir miške, buvo statomi stati, todėl pavadinti statiniais. Juose bitės siūdavo ilgus, per visą avilio ilgį, korius. Bet karštą vasaros dieną dalis tokių korių susmukdavo, avilius lengvai nuversdavo vėtra ar gyvuliai, todėl vėliau aviliai pradėti statyti gulsčiai. Vienas galas būdavo pakeliamas aukščiau ir vadinamas galva, o kitas, žemesnis, – kojomis. Bitininkavimą gulstiniuose aviliuose aprašė S.Daukantas (1848). Jis nurodė du būdus. Pirmuoju bitininkai iš kiekvienos bičių šeimos išpjaudavo dalį korių su medumi, o dalį palikdavo žiemai. Paprastai vienais metais korius pjaudavo avilio kojose, kitais – galvoje. Taip bitės išlikdavo gyvos iki pavasario ir kitais metais vėl užpildydavo savo lizdą koriais ir medumi. Antruoju atveju žiemai buvo paliekamos stipriausios bičių šeimos, iš jų neimdavo nei korių, nei medaus. Silpnas šeimas visai išnaikindavo, pasiimdavo visą medų ir vašką. Stiprios šeimos kitais metais išleisdavo pakankamai spiečių, kuriuos talpindavo į pernai ištuštintus avilius. Tačiau šis būdas nebuvo populiarus, gal dėl tikėjimo, jog bičių naikinti nevalia. XVIII a. pabaigoje Lietuvoje pradėjo plisti dirbtiniai aviliai. Pradžioje jie pinti iš šiaudų ar vytelių.
Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad bitininkystė buvo paplitus senovės Egipte. Aviliai buvo daromi iš apdegto molio, kurie dar ir dabar sutinkami Artimuosiuose Rytuose (Irane, Afganistane, Turkijoj), o taip pat aviliai, pinti iš vytelių ir aptepti moliu. Senovės egiptiečiai netgi plukdydavo bites Nilu į kitas vietas prie medingų augalų, kas ir šiais laikais naudojama pramoninėje bitininkystėje.
Bites laikė ir Palestinoj, Arabijoj, Asirijoj, Indijoj ir kitose Artimųjų Rytų šalyse.
Pasak Homero (IX a.pr.m.e), Heziodo (VII a.pr.m.e.) ir kitų senovės rašytojų, Graikijoje daugelyje bitynų bitės buvo laikomos pintuose aviliuose. Yra nuorodų iš V a.pr.m.e. (Periklas, 429 m.), kad nedidelėj Atikos provincijoj buvo iki 20 000 avilių. Graikai plačiai naudojo medų ir vašką namų ūkyje. Aristotelis (384-322 m.pr.m.e.) smulkiai aprašė bičių gyvenimą. Aristotelis išskyrė tris bičių šeimos narius, smulkiai aprašė korius, bitės vystymąsi nuo kiaušinėlio iki vabzdžio.
Romėnai perėmė viskas senovės graikų bitininkystės žinias. Bitininkytę, kaip išvystytą Romos imperijoje ūkio šaką, nurodė daugelis romėnų rašytojų ir mokslininkų – Varonas (116-27 m.pr.m.e), Kolumela (I m.e.a.) ir kt.
Ypatingai reiktų išskirt Vergilijų (79-19 m.pr.m.e.), kurio “Georgikoj” buvo tų laikų žemės ūkio enciklopedija, kurią vėliau išvystė Kolumela. “Georgikoj” daug vietos skirta bitininkystei. Romėnai bites laikė iš vytelių pintuose aviliuose, apteptuose moliu, lentiniuose aviliuose ir aviliuose iš apdegto molio.
Graikų-romėnų bitininkavimo technologija plačiai paplito Romos kolonijose ir priklausomose srityse.
Kaip ir egiptiečiai, graikai ir romėnai taip pat pervežinėdavo bitynus prie medingų augalų. Graikai bitynus veždavo į turtingą medingais augalais Atikos pusiasalį, Egėjo jūros salas. Be to pervežimai buvo reglamentuojami to laiko valstybiniais įstatymais. Solonos įstatymuose nurodoma, kokie atstumai turi būti tarp pervežamų bitynų.
Romėnai bitynus perveždavo į Viduržemio jūros salas.
Su laiku neišardomų avilių ekonominė reikšmė labai sumažėjo, kas sudarė prielaidas rėminio avilio atsiradimui. Rėminio avilio idėja paremta ne tiek formos naujume (išardomas lizdas), kiek esmėje (bitininkas aktyviai dalyvauja bičių šeimos vystymesi ir darbe). Nauja technologija turėjo būti paremta moksliniais pagrindais, bičių gyvenimo žiniomis.
Iš tikro pirmieji išardomo avilio išradėjai jau rėmėsi reikšminga moksline medžiaga, kurią galima buvo panaudot naujos sistemos teoriniam pagrindimui ir praktiniam įgyvendinimui.
1737 m. išleista olandų mokslininko, mikroskopo išradėjo, Svamerdamo (1637-1680 m.) “Gamtos knyga arba vabzdžių istorija”. Svamerdamas nustatė motinėlės ir trano lytį. Jis ne tik tyrė bičių anatomiją, bet ir eksperimentavo bityne. Svamerdamas sudarinėdavo dirbtinius spiečius.
Prancūzų mokslininkas, termometro išradėjas, Reomiuras (1683- 1757 m.) skyrė daug dėmesio savo klasikiniam darbe “Užrašai apie natūralią vabzdžių istoriją”. Reomiuras nurodė, kad motinėlę apvaisina tranas.
Vokiečių bitininkas Širachas (gimė 1727 m.) įrodė, kad bitės darbininkės yra neišsivysčiusios patelės ir kad bitės gali užauginti motinėlę iš jaunų bičių darbininkių vikšrelių. Jis sukūrė beveik visus žinomus dirbtinių spiečių sudarymo būdus.
Šveicaras Griuberis (1750-1831) bendradarbiaudamas su Biurnanu papildė ir išvystė Reomiuro ir Širacho tyrimus.
Didelę reikšmę turėjo vokiečių bitininko Dzeržono atrasta bičių partogenezė (iš neapvaisintų kiaušinėlių išsivysto tranai) (paskelbta 1845 m.). Jo atradimas buvo patvirtintas Ziboldo ir Leikarto darbais, buvo pripažintas mokslo pasaulyje ir panaudota bitininkystės praktikoje.
Aviliai su juostelėmis, duodančiomis bitėms korių siuvimo kryptį, buvo žinomos dar senovėje. Juostiniai aviliai – pirmas žingsnis nuo neardomo prie rėminio avilio ir pirmieji rėminių avilių išradėjai būtinai praėjo šį etapą.
XVII a. pabaigoj Griuberis mokslo tikslams sukonstravo “knyginį avilį”, susidedantį iš 12 siaurų, iš abiejų pusių atvirų dėžučių su koriais. Dėžutės padarytos kaip susiglaudžiantys rėmeliai, tarpusavyje sutvirtinti kilputėm ir kabliukais.
1814 m. Ukrainos bitininkas P.Prokopovičius išrado rėminį avilį, pradėjo plisti rėminė bitininkystė.
Iš pradžių Prokopovičiaus avilyje rėmai buvo naudojami tik meduviniam skyriuje, vėliau ir lizde juostelės buvo pakeistos rėmais.
1852 m. Berlepšas panaudojo rėmus, įstatomus į avilį iš šono.
1851 m. amerikietis Langstrotas išrado avilį, į kurį rėmeliai įdedami iš viršaus.
Berlepšo ir Langstroto išradimų esmė tame, kad jie ne tik panaudojo rėmus, bet ir nustatė rėmelių atstumą nuo avilio sienų.
1857 m. stalius Meringas (Vokietija) išrado dirbtines vaško plokšteles, gaminamas vaflinėse.
1876 m. amerikietis Vašburnas sukonstravo dirbtinių vaško plokštelių gamybos valcus.
1865 m. vieno iš Italijos miestų netoli Venecijos garnizono viršininkas, Austrijos armijos majoras Gruška išrado medsukį.
Šie didieji išradimai sukūrė tvirtą rėminės bitininkystės pagrindą.
XIX a. antroje pusėje žinomas lenkų bitininkas K.Levickis sukonstravo avilį vertikaliais rėmais, kuris su varšaviniais labiau plito Suvalkų krašte. Šiaurės Lietuvoje buvo galima rasti latvių profesoriaus P.Rizgos konstrukcijos avilius, o rytiniuose rajonuose – rusų bitininkystės draugijos avilių. minėtų avilių konstrukcijos įvairios, nes juos gamino įvairių išsilavinimų ir sugebėjimų žmonės. Prof. J.Kriščiūnas Lietuvos bitininkams patarė naudoti patobulintą Dadano konstrukcijos 16-os rėmų avilį, kuris platinamas kaip standartinis. Nuo 1968 m. pradėti gaminti pritaikyti bitėms vežioti aviliai A-16-1M. J.Kriščiūnas pateikė ir 24-25 rėmų gulstinio avilio brėžinius. Jame galima naudoti vieną arba du magazinus. Avilys turi dvi lakas: antroji pagalbinei arba atsarginei motinėlei laikyti. Be to, vietoje lubelių įtaisytos 470 mm ilgio ir 12 x 8 mm skersmens sijelės, kuriomis uždengiami tarprėmiai.Šis avilys stacionariai bitininkystei labai tinkamas. Taip pat naudojami daugiaaukščiai aviliai. Anksčiau Lietuvoje dažniausiai laikydavo 1-5 bičių šeimas. Tik daugiau kaip 5 bičių šeimas turėję asmenys buvo vadinami bitininkais, daugiau kaip 15-20 – dideliais bitininkais. Prieškarinėje Lietuvoje (1929) bitininkai daugiausia laikė po 10 bičių šeimų (64,3%). 11 -20 šeimų turėjo penktadalis bitininkų, daugiau kaip 100 šeimų laikė 1,4% bitininkų. Literatūros gimtąja kalba plitimas, kursų ūkininkams organizavimas skatino bitininkystės plitimą Lietuvoje. 1930 m. buvo 126,8 tūkst., o 1940 m. – 206,0 tūkst. bičių šeimų. Daug nuostolių Lietuvos bičių ūkis patyrė Antrojo pasaulinio karo ir pokario metais. Liko tik 36 tūkst. bičių šeimų, daug gerų bitininkų žuvo arba buvo represuoti. Prieškarinis bičių šeimų kiekis pasiektas per dešimtmetį.
Dabartiniu metu išryškėjo dvi bitininkavimo kryptys: profesionalai ir mėgėjai. Profesionalai užsiima vien bitininkyste, taiko pažangiausius bitininkavimo metodus, bet smunkant bendram pragyvenimo lygiui verčiasi kasmet vis sunkiau. Mėgėjai kelias bičių šeimas laiko savo malonumui, gali daugiau laiko skirti konkrečios šeimos priežiūrai ir stebėjimui, apsirūpina save, o dažnai ir gimines bei draugus bičių produktais.
Daugelis bitininkų susibūrę į draugijas, kurias vienija Lietuvos bitininkų sąjunga, kuri yra Tarptautinės bitininkų federacijos APIMONDIA narė (Corso Vittorio Emanuele II, 101, 1-00186 Rome, Italy) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų narė (K.Donelaičio 2, LT – 3000 Kaunas). Pasaulyje yra daugybė bitininkų ir bitininkų draugijų, daugelis jų turi savo tinklapius. Viena iš rodyklių
http://ourworld.compuserve.com/homepages/Beekeeping/weblinks.htm

DREVINĖ BITININKYSTĖ

Vienas iš seniausių ir ilgiausiai išsilaikiusių didžiosios girios verslų – drevinė bitininkystė. XIII a. žmonės patys ėmė rengti medžiuose dreves ir dengti jų viršūnes stogeliais, iki tol, vyravo miškinė bitininkystė – radę drevę su bitėmis, medį nupjaudavo ir medų iškopinėdavo Geri drevininkai ir geri bitininkai priklausė pasiturinčių žmonių kategorijai. Drevininkai turėjo savo papročius, savą teisę. Medų gyrė užsienio keliautojai. Drevinės bitininkystės klestėjimo laikai buvo XIV-XVII a. Ypač dideles privilegijas 1630 m. suteikė Zigmantas Vaza. Tačiau drevinė bitininkystė jau XVII-XVIII a. ėmė užleisti savo pozicijas naminei bitininkystei.
Drevinės bitininkystės papročiai buvo surašyti Pirmajame (1529 m.), Antrajame (1566 m.) bei Trečiajame (1588 m.) Lietuvos Statutuose. Kol girios priklausė bendruomenei, bitininkavo visi, kas norėjo ir sugebėjo. Kas pirmasis įkirsdavo medyje savo ženklą, tam priklausydavo ir jo uokse ar iškaltoje ertmėje susimetusios bitės. Kai girios tapo didžiojo kunigaikščio ir feodalų nuosavybe, jie įgijo teisę ir į medžius su drevėmis. Valstiečiams buvo palikta teisė eksploatuoti kunigaikščio, ponų ar bajorų miškuose gyvenančias bites, už medį su dreve buvo imamas mokestis. 1697 m. Merkinės dvaras reikalavo pusinio medaus nuo sodybų avilių ir ežių drevių. XV a. pabaigoje – XVI a. Lietuvoje įsigalėjus prekiniam piniginiam ūkiui, vieną po kitos duokles keitė pinigai, tačiau medaus duoklė dažniau buvo renkama natūra.
XIX. a. antrojoje pusėje drevine bitininkyste kaip verslu buvo užsiiminėjama tiktai miškingame Pietryčių Lietuvos regione. Iš senos stiprios drevės buvo gaunama iki 7 gorčių (=1 pūdas = 16,3805 kg) medaus ir iki 2 svarų (1 svaras = 365,47 g) vaško. Kitoje Lietuvos teritorijoje drevinė bitininkystė buvo sunykusi, kadangi miškai buvo masiškai kertami. XIX a. už naudojimąsi dreviniais medžiais dvarai reikalaudavo duoklių medumi ir vašku. Caro laikais valstybinės urėdijos imdavo pusrublį už vieną bičių drevę. Lietuvoje nebuvo įstatymo, draudžiančio laukines bites miškuose savintis. Kai kurie miškų sargai savavališkai patys parsiveždavo ir kitiems už dovanas leisdavo niekieno dreves su bitėmis persivežti į savas sodybas.
Lenkams užėmus Vilniaus kraštą, dzūkai už dreves valdiškuose miškuose mokesčių nemokėjo. Vokiečių laikais reikėjo duoti medaus prievolę po 3-5 kg nuo nuo bičių šeimos, dėl to avilius slėpė. Kas prievolę atiduodavo, galėdavo nusipirkti denatūruoto cukraus.
Medus buvo svarbus maisto produktas ir midaus gamybos žaliava, taip pat medus ir vaškas buvo vieni iš svarbiausių eksportinių prekių. Medų ir vašką XIX a. supirkdavo pirkliai ir gabendavo į Vilnių.
XIX a. dar sumažėjo pomėgis verstis drevine bitininkyste, nes valstybiniuose miškuose buvo įvestas mokestis už drevinį medų, neleista įrengti naujų drevių.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pradžioje intensyviau ir kūrybiškiau bitininkai dirbo jau tik sodybų bitynuose.
Avilius dažniausiai per 3-4 dienas pasidirbdavo patys bitininkai, kartais juos išskaptuodavo klumpiai. Iš meistro pirktas avilys XX a. 3-4 dešimtmetyje kainavo 20-30 litų, centnerį rugių arba kelias dienas atodirbio per rudens talkas. Meistrui, padariusiam avilį iš užsakovo medžiagos, už darbą buvo mokami penki litai, o nederliaus metais atsilyginama maisto produktais. Drevininkai inventorių dažniausiai paveldėdavo.
XIX a. antrojoje pusėje – XX a. pirmojoje pusėje dažnai bitininkauti būdavo pradedama gavus dovanų spiečių. Bitininkai įvairiomis progomis dovanodavo spiečius „turintiems pašaukimą” giminėms ar kaimynams, jų vaikams, krikštavaikiams, šeimininkai bitininkai – gabiems samdiniams. Ne tik dovanodavo, bet ir išmokydavo bitininkauti. Nykstant šiam papročiui, pradedantiesiems tekdavo samdytis prityrusius bitininkus ir mokytis iš jų prižiūrėti bites. Dėl prietarų bitės Lietuvoje prekybos objektu tapo tik XX a. pirmojoje pusėje. Tačiau dauguma, ypač vyresnieji bitininkai, parduoti bites vengė, bijodami kartu su spiečiumi parduoti savo sėkmę.
XX a. pirmojoje pusėje, ėmus prekiauti spiečiais, baimė prarasti savas bites dar nebuvo išnykusi, dar tikėta, kad bitės, kurių pavydima, nesiseka, kad tam, kuris pardavinės bites, – nesiseks bitininkauti.
Per Pirmąjį pasaulinį karą bitininkystė patyrė daug nuostolių, pradėjo nykti tradicinis inventorius. Nepriklausomoje Lietuvoje sparčiai plito bitininkystės mokslo naujienos, naujas inventorius, kito papročiai.
Drevininkystė visuomet, o ilgą laiką ir sodybinė bitininkystė buvo išimtinai vyrų užsiėmimas. Senųjų bitininkų įsitikinimu, bitininkauti galėjo tik suaugę žmonės ir tik vyrai.
Seniau bitininkas, sezono metu surinkęs 15-20 kg medaus apie trečdalį išdalydavo bičių neturintiems kaimynams bei artimiesiems. Bičių produktai turėjo paklausą užsienio ir vidaus rinkose.

Pagal http://www.dzukijosparkas.lt/etnokultura.htm

Bičių deivė Austėja

: Paveikslas, vaizduojantis drevininkų kovos su meškomis senovėje priemones: 1. bičių lizdas, 2. meška kraitelėje, 3. meška stumia kuoką, 4. kuoka, 5. šaulys taiko nušauti mešką kraitelėje, 6. šauliai valtyje baido meškas, 7. žemeje po medžiais sukalti smailūs kuolai, ant kurių nukritusios meškos pasismeigia.