BITININKAS

  (Sorbus L.)

Botaninis augalo pavadinimas: Paprastasis šermukšnis – Sorbus aucuparia L.
Sinonimai: Pyrus aucuparia Gaertn, Aucuparia silvestris
Šeima: Erškėtiniai – Rosaceae Juss.
Liaudiški pavadinimai: šermukšnė, šermukšlė, šermukšlis

Aprašymas. Paprastasis šermukšnis – tai daugiametis vasaržalis krūmas ar medelis, o kartais ir iki 18 m aukščio siekiantis medis. Žievė lygi, pilka, jaunų šakučių padengta plaukeliais. Lapai pražanginiai, neporiškai plunkšniški, su 5-7 poromis lapelių. Lapeliai pailgai kiaušiniški, dantyti. Žiedai balti, kvapūs, sukrauti skėtiškuose žiedynuose, šakučių viršūnėse. Žydi gegužės-birželio mėn. Vaisiai prinoksta rugpjūčio-rugsėjo mėn. Tai raudoni ar raudonai oranžiniai, sultingi, kartaus, sutraukiančio skonio obuolėliai (netikros uogos).

Paplitimas. Šermukšnis visiems gerai pažįstamas ir dažnas augalas visoje Lietuvoje. Savaime auga miškuose, kirtimuose, pamiškėse, laukuose. Dekoratyvus augalas, todėl dažnai auginamas ir parkuose, soduose, pakelėse. Nereiklus, mėgsta priesmėlio ir priemolio dirvožemį, saulėtas vietas.

Šermukšnis Lietuvoje auginamas nuo seno. Jis laikomas sveikatos, laimės ir vaisingumo medžiu. Manyta, jog apsaugo sodybas nuo piktų dvasiu bei užkeikimu, todėl ji visuomet sodindavo prie sodybos vartų. Iš tiesu šermukšnio lapai išskiria lakiąsias medžiagas – fitoncidus, kurios grynina ir dezinfekuoja orą. Šermukšnio lapai ne tik patręšia dirvožemi, bet ir neutralizuoja jame esančias nuodingas medžiagas. Pagaliau šermukšnis yra puošnus, dekoratyvus augalas, tinka apsauginėms juostoms ir užuovėjoms sukurti. Jis žydi gegužės pabaigoje bei birželį. Jau liepos mėnesi gražiai atrodo pradėjusios geltonuoti ir rausti šermukšniu uogos, jos puošnios išlieka iki žiemos šalnų. Tinkamiausias Lietuvoje auginti yra švediškas šermukšnis (Sorbus intermedia}. Jo lapų nepažeidžia ligos, jie išlieka vaiskiai žali net po šalnų, iki antrosios lapkričio pusės. Šermukšnio medingumas ne toks jau mažas – remiantis kai kuriais šaltiniais, 30-40 kg/ha. Ypač svarbu, kad jis pradeda žydėti bemedunešio laikotarpiu, ypač paprastasis (Sorbus aucuparia). Šermukšnio uogos yra vitaminu šaltinis, ypač C ir organiniu rūgščių. Jos tinka džiovinti arbatoms, kaip vaistai nuo viduriavimo, iš jų galima gaminti uogienių mišinius, vyną, likerius. Šermukšnių uogas ypač mėgsta vabzdžiaėdžiai paukščiai, kurie kartu sunaikina daug miško medžių ir sodų kenkėjų.
Ypač vertingos saldžiavaisės šermukšniu atmainos, tačiau reikia pasirinkti tokias, kurios tinka mūsų klimato sąlygoms. Vilniaus universiteto Botanikos sodo direktorius Evaldas Navys rekomenduoja auginti kasmet derančią žemaūgę Granatnaja ir stambiavaisę Alaja Krūpnaja.
Šermukšniai dauginami sėklomis. Viena svarbiausių dauginimo sąlygų – laiku pasėti sėklas, t.y. rugpjūti arba vėliausiai rugsėjo pirmoje pusėje. Vėliau pasėtos sėklos išdygsta tik antrą metų pavasari. Derėti pradeda 5-6 augimo metais. Sėklų galima prisirinkti iš prinokusių šermukšnio uogų. Retesnių veislių galima įsigyti Vytauto Didžiojo (Kaunas) ir Vilniaus universitetu botanikos soduose.
Šermukšniai tinka užuovėjinėms bitynų juostoms, galima juos auginti netinkamose žemdirbystei žemėse, pavyzdžiui, šiaurinių kalvu šlaituose. Esant uogų paklausai (gaiviesiems gėrimams, saldainiams, kompotams, uogienėms, vynui ir likeriui gaminti) galima užveisti pramoninius šermukšnių sodus. Šermukšnių raudonos uogos rudeni ilgai puošia sodybas.
Šermukšniu medus rausvoko atspalvio, kristalizuojasi stambiais kristalais, stipraus aromato ir malonaus skonio.
Žmonės sako, šermukšniui žydint, šalnos pasikartoja; jei per šv. Oną šermukšniai pradeda rausti – bus ankstyva ir šalta žiema.
Smulkiau apie šermukšnius galima pasiskaityti Evaldo Navio monografijoje „Šermukšnio (Sorbus L.) genties rūšys ir veislės Lietuvos sodininkystei ir miško ūkiui”, išleistoje 2001 m. Vilniuje.