Nauji komentarai

Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai 20 % pigiau

Melisopalinologija

Bite_blindeSuderinti melisopalinologijos metodai

( Harmonized methods of melissopalynology )

Werner VON DER OHE(1)*, Livia PERSANO ODDO (2), Maria Lucia PIANA (2), Monique MORLOT (3), Peter MARTIN (4)

  1. LAVES – Institut für Bienenkunde, Celle, Germany
  2. Istituto Sperimentale per la Zoologia Agraria, Sezione di Apicoltura, Roma, Italy
  3. Laboratory Family Michaud, Gan, France
  4. Honey International Packers Association, London, UK (Received 20 February 2004; revised 3 June 2004; accepted 10 August 2004)

ĮVADAS

Melisopalinologija (mokslas, tiriantis bičių produktuose esančių žiedadulkių botaninę sudėtį), yra labai svarbus kokybės kontrolės faktorius. Meduje visada yra daug žiedadulkių (daugiausiai iš bičių lankomų augalų) ir lipčiaus elementų (vaško vamzdelių (wax tubes), dumblių ir grybelių sporų ir pan.), tad galima spręsti, iš kokių augalų medus suneštas. Todėl žiedadulkių tyrimas, kartu su jusliniu (organoleptiniu) tyrimu bei fizikine-chemine analize, yra labai svarbus teisingai nustatant ir kontroliuojant medaus botaninę kilmę. Be to, žiedadulkių analizė suteikia svarbios informacijos apie medaus gavybą ir filtravimą, fermentaciją (Russmann, 1998), kai kurias falsifikavimo rūšis (Kerkvliet et al., 1995) ir higienos aspektus, pvz užteršimą dulkėmis, suodžiais ar krakmolu (Louveaux ir kt., 1978).

Melisopalinologija buvo ankstyvoji Palinologijos (Palynology, žiedadulkių ir sporų tyrimas) atšaka. Pirmas darbas nustatant medaus mikroskopinę sudėtį atliktas XIX a. pabaigoje   (Pfister, 1895), o Zanderio (Zander) atlikti tyrimai (1935, 1937, 1941, 1949, 1951) padėjo sukurti šio tyrimo technologijos mokslinį pagrindą. Buvo parengtas žiedadulkių tyrimo metodas (method of melissopalynology) ir pasiūlytas ICBB (International Commission for Bee Botany), paskelbtas 1978 (1978 Louveaux ir kt.).

Nors šis metodas turi trūkumų, o kiti siūlo padidinti analizės tikslumą, pagal rastų žiedadulkių tipus atitinkamai įvertinti (Low et al., 1989; Lutier and Vaissière, 1993; Bryant and Jones, 2001; Jones and Bryant, 2001a, b), ICBB metodas išlieka gerai žinomas daugelyje Europos laboratorijų, dalyvaujančių atliekant įprastinę medaus analizę ir manoma, kad tinka ar žiedadulkių spektras atitinka skelbiamą botaninę ir geografinę medaus kilmę.

Kadangi daugelis laboratorijų padarė keletą nedidelių originalaus ICBB metodo pakeitimų savo praktikoje,  poreikis suderinti, įgyvendinti ir patvirtinti šį metodą buvo svarstomas Tarptautinės Medaus komisijoje APIMONDIA (1998, 1999) susitikimuose. Buvo organizuota darbo grupė, siekiant išsiaiškinti kai kurias papildomas metodo detales, sumažinti kai kuriuos svyravimus, kylančius iš bandinio paruošimo ir skaičiuojamų žiedadulkių skaičiaus, ir pateikti tikslesnius tyrimo šiuo metodu parametrus (pakartojamumas ir atkuriamumas). Paruošta žiedadulkių tipų meduje spektro pagal santykinį dažnumą nustatymo procedūra su daugeliu išsamių instrukcijų (qualitative melissopalynological analysis). Po kelių vėlesnių diskusijų, patikrinimų ir patikslinimų, metodo patikimumas buvo išbandytas žiedo tyrimu (ring trial), atliktu 1999 metais, buvo apskaičiuoti tikslūs parametrai. 2003 metais procedūra buvo užbaigta nustačius absoliučius augalų elementų (žiedadulkių ir lipčiaus elementų) skaičius meduje, o kitas tyrimas buvo atliktas siekiant nustatyti žiedadulkių kiekybinio tyrimo parametrų tikslumą.

Čia mes pateikiame šiuos suderintus metodus, kiekybinę ir kokybinę analizę, kartu su tyrimų rezultatais. Originaliam darbe (Louveaux ir kt., 1978) gali būti nurodyta papildomos informacijos apie mikroskopinę medaus analizę. Remiantis Europos monoflorinio medaus melisopalinologinių tyrimų rezultatais (Persano Oddo ir Piro, 2004), taip pat pateikiamas kai kurių palinologinių tyrimų rezultatų vertinimas nustatant botaninę kilmę.

2. KOKYBINIS ŽIEDADULKIŲ TYRIMAS

(METHOD OF QUALITATIVE MELISSOPALYNOLOGICAL ANALYSIS)

2.1. Medaus paruošimas

Pasveriama 10 g medaus į 0,1 g  centrifugos smailų stiklo mėgintuvėlį (talpa apie 50 ml). Įpilama 20 ml distiliuoto vandens (20-40 ° C) ir medus ištirpinamas. Tirpalas centrifuguojamas 10 min, esant 1000 g. Nupilkite. Įpilkite 20 ml distiliuoto vandens, kad visiškai ištirptų likę cukraus. Vengti užteršimo žiedadulkėmis iš kitų medaus bandinių. Centrifuguojama 5 min, esant 1000 g. Nupilama viskas be paskutinio lašo esančio pakreiptame žemyn 45 ° kampu, kuris imamas kartu ant sugeriamojo popieriaus.

Kaitinamos šildymo plokštės iki 40 ° C ir suskystinama glicerino želė (mounting medium; Kaiser’s Glycerol GelatineTM Merck 1.09242.0100) šildant jį ≤ 40 ° C (arba ant kaitinimo plokštės, arba vandens vonioje). Glicerino želė gali būti skaidri arba spalvota, pridedant keletą lašų 0,1% (w / v) bazinio fuksino etanolio tirpalo (0,5-1 ml šio tirpalo 10 ml skysčio glicerino želė). Ant mikroskopo objektinio stiklelio vandeniui atspariu žymekliu nubrėžiamas 22 × 22 mm kvadratas. Stiklelis dedamas ant kaitinimo plokštės. Kvadratą galima piešti ant apatinės stiklelio pusės arba ant kaitinimo plokštė, kad netyčia nenudažytų žiedadulkių.

Pastero pipete nuosėdos išmaišomos ir perkeliamos ant stiklelio. Kai kurie žiedadulkių nuostoliai šiam etape priimtini, nes šis metodas yra kokybinė analizė.

Nuosėdos tolygiai paskleidžiamos mikro mentele pažymėtoje vietoje 22 × 22 mm. Jeigu nuosėdų labai daug arba labai mažai, paviršius gali būti per didelis arba per mažas, kad būtų lengva paruošti skaidrę. Tokiu atveju piešiamas didesnis ar mažesnis kvadratas. Palikite skaidrę ant šildymo plokštės tiek laiko, kiek būtinai reikia išdžiovinti nuosėdas.

Ant šildymo plokštės dedami dengiamieji stikleliai. Ant dengiamojo stiklelio užlašinamas lašas glicerino žele. Dengiamasis stiklelis dedamas lėtai, kad neliktų oro burbuliukų. Skaidrė paliekama ant šildymo plokštės 5 min. Niekada nelašinkit glicerino žele tiesiai ant išdžiovintų nuosėdų. Procedūra turi būti atliekama labai kruopščiai, kad nepatektų žiedadulkės iš ankstesnių bandinių arba iš oro.

2.2. Augalų elementų nuosėdose nustatymas ir skaičiavimas

Būtina suskaičiuoti bent 300 žiedadulkių santykinio žiedadulkių tipų dažnio skaičiavimui ir nuo 500 iki 1000 žiedadulkių santykinio dažnio nustatymui. Tyrimas mikroskopu atliekamas didinant tiek, kad būtų patogiausia nustatyti įvairius elementus nuosėdose(400-1000 ×). Po pirmo bendro pagrindinių žiedadulkių tipo ir tankio patikrinimo, kiekvieno žiedadulkių tipo santykinis dažmumas nustatomas taip:

Nustatomos ir suskaičiuojamos žiedadulkės grupėse po 100 vnt 5 lygiagrečiose linijose, tolygiai paskirstytose nuo vieno dengiamojo stiklelio krašto iki kito, kol suskaičiuojama  500 žiedadulkių. Jei santykinis dažnis nestabilus arba  500 žiedadulkių nepakanka nustatymui (kompleksinis spektras, per daug atstovaujamos žiedadulkės (over-represented pollen), daug žiedadulkių iš mažai nektaro skiriančių augalų ar kitų sąlygų, kurios gali maskuoti tikrąjį nektaro šaltinį meduje), toliau skaičiuojama iki 1000 kitose 5 lygiagretėse, esančiose tarp pirmųjų 5.

Analizuojant skaidrę, turėtų būti naudojama matrica (1 pav.), kad būtų užtikrintas nagrinėjamos skaidrės vienalytiškumas. Atskirų laukų vaizdas (skaičiavimo pabaigos) turėtų būti tolygiai paskirstytas išilgai linijos, o atstumas tarp skaičiavimo pabaigos taškų turėtų būti apskaičiuojamas pagal esančių preparate žiedadulkių tankį, ir dėl vaizdo lauko dydžio. Tuo atveju, kai meduje labai mažai žiedadulkių, būtina suskaičiuoti užbaigtą seką išilgai linijos.

MELISAPOLI_a

1 pav. Žiedadulkių skaičiavimo matrica, kuri garantuoja homogeniška pavyzdžio tyrimą (Ο = mikroskopo matymo laukas).

Neskaičiuojamos nereguliarios arba pažeistos žiedadulkės, jei gali būti identifikuotos. Pažymimos atskiros neaiškios arba nenustatytos žiedadulkės. Taip pat atskirai atkreipkite dėmesį į lipčiaus elementus (honeydew elements – HDE), t.y. grybelių sporas, hifus ir mikroskopinius dumblius. Pažymimos kitos nuosėdų sudedamosios dalys, , kaip smulkiai granuliuota mikrokristalinė medžiaga (Demianowicz, 1963), mielės, priemaišos, suodžių dalelės,  krakmolas, augalinės dalelės.

Jei nuosėdose yra didelis procentas per daug atstovaujamų (over-represented) žiedadulkių (pavyzdžiui, Myosotis, Castanea arba Eucalyptus),  rekomenduojama atlikti antrą skaičiavimą praleidus per daug atstovaujamas žiedadulkes tam, kad tiksliau nustatyti kitų žiedadulkių tipų santykinį kiekį. Ši procedūra reikalauja paprastai nuo 30 min iki 1 h, priklausomai nuo žiedadulkių spektro sudėtingumo ir žiedadulkių analitiko  patirties.

2.3. Skaičiavimas ir rezultatų pateikimas

Kiekvienos žiedadulkių rūšies santykinis dažnis apskaičiuojamas procentais nuo visų suskaičiuotų žiedadulkių. atsižvelgiant į viso žiedadulkių skaičiuojami. Tik stabilizuoti skaičiavimai, pagrįsti ne mažiau kaip 500 žiedadulkių, turėtų būti išreikšti procentais (Behm ir kt., 1996). Nustatant medaus botaninę kilmę, perskaičiuoti santykinis dažnis perskaičiuojamas atmetus žiedadulkes nuo mažai nektaro skiriančių (nectarless) augalų.

Jei randama vienos ar kelių per daug žiedadulkių duodančių augalų (overrepresented) žiedadulkių, o  kiti vertinimai rodo, kad pagrindiniam nektarui jos nesvarbios (kiekybinė žiedadulkių analizė, organoleptinis tyrimas ir tt), reikia perskaičiuoti santykinį dažnį šių žiedadulkių rūšys.

Žiedadulkių tipai turėtų būti nurodyti iki botaninės genties arba rūšies pavadinimo tik tada, kai jie buvo patikimai nustatyti. Kitu atveju paaiškinimas pridedamas po mokslinio pavadinimo, pavyzdžiui, grupės, formos ar tipo žymuo, nurodoma, kad šis terminas vartojamas plačiąja prasme.

2.4. Rezultatų aiškinimas

Žiedadulkių tipų identifikavimui ir žiedadulkių spektrų interpretacijai privalomas specialusis mokymas ir ilgametė patirtis. Labai naudingas žiedadulkių katalogas (Maurizio ir Louveaux, 1965; Sawyer, 1988; Ricciardelli Kaulo Albore, 1997, 1998).

2.4.1. Botaninė kilmė

Botaninės kilmės nustatymas pagrįstas medingų rūšių žiedadulkių tipų santykiniais dažniais. Tačiau labai skirtingų augalų žiedadulkių gausa tam tikro tipo meduje, kuris gaunamas iš vieno ar kito šaltinio, be kitų šaltinių įvairovės, pavyzdžiui, antrinio, tretinio ir ketvirtinės papildymo, reikalingas ypatingas atsargumas  aiškinant melisopalinologinio tyrimo rezultatus. Antrinis šaltinis yra apibrėžiamas kaip žiedadulkės avilio viduje,  tretinis – ekstrahavimo proceso metu, ketvirtinis – gali atsirasti ar gali būti nuo oro užteršimo.

1 lentelė

Įvairių vienažiedžius medaus tipų pagrindinių žiedadulkių santykiniai kiekiai (Persano Oddo ir kt, 1995,. Persano Oddo ir Piro, 2004).

Per mažai atstovaujamos žiedadulkės Kai kuriais atvejais žiedadulkės gali būti per mažai atstovaujamos Normaliai atstovaujamos žiedadulkės Per daug atstovaujamos žiedadulkės
Arbutus (8–20%)

Carduus (5–25%)

Citrus (2–42%)

Lavandula latifolia (15–42%)

Lavandula × intermedia (1–20%)

Medicago (1–10%)

Taraxacum (5–40%)

Calluna (10–77%)

Helianthus (12–92%)

Rhododendron (15–77%)

Robinia (7–60%)

Rosmarinus (10–57%)

Thymus (13–68%)

Tilia (1–56%)

Erica (> 45%)

Eryobotrya (> 45%)

Hedysarum (> 50%)

Castanea (> 86%)

Eucalyptus (> 83%)

Brassica napus (> 60%)

Phacelia (> 60%)

Apskritai, medus laikomas monofloriniu (vienažiedis medus), jei santykinis dažnis tos rūšies žiedadulkių viršija 45%. Manoma, kad medus lipčiaus jei lipčiaus elementų (HDE) ir žiedadulkių skaičiaus (PG) santykis viršija 3. Tačiau, kadangi yra daugybė daugiau ar mažiau atstovaujamų žiedadulkių rūšių, žiedadulkių procentais ir HDE / PG santykis gali labai skirtis tarp skirtingų vienažiedžio medaus rūšių (Tab. I). Taigi, teisingai aiškinant botaninę kilmę, yra rekomenduojama, kad būtų atsižvelgta į kitas medaus charakteristikas, pavyzdžiui, sensorinių, fizinių ir cheminių tyrimų duomenis, o kai kuriais atvejais taip pat absoliutų augalų elementų skaičių (gautą iš kiekybinės analizės).

2.4.2. Geografinė kilmė

Geografinės kilmės nustatymas pagrįstas visu žiedadulkių spektru. Jei jis  suderinamas su konkretaus regiono spektru ar aprašymu literatūroje (Zander, 1935, 1937, 1941, 1949, 1951 floros; Louveaux, 1978 ir kt. ). Pastaruoju metu sukurti keli kompiuteriniai geografinės kilmės nustatymo metodai (Battesti ir Goeury, 1992).

3. KIEKYBINIS ŽIEDADULKIŲ TYRIMAS

(METHOD OF QUANTITATIVE MELISSOPALYNOLOGICAL ANALYSIS)

3.1. Medaus paruošimas

Pasveriama 10 g medaus vieno skaičiaus po kablelio tikslumu į cheminę stiklinę ir sumaišykite su maždaug 40 ml drungno distiliuoto vandens (20- 40 ° C). Vandens tūris yra didesnis nei kokybinės analizės atveju, nes kruopščiau paskiestas medaus mėginys užtikrina lengvesnį perėjimą per filtravimo membraną ir žiedadulkės geriau pasiskirsto ant filtro paviršiaus. Siekiant palengvinti žiedadulkių atpažinimą, gali būti tiesiogiai į vandenį įpilti keli lašai 0,1% etanolio fuksino pagrindu tirpalo. Surenkamas dulkių filtravimo aparatas, naudojant membraninį filtrą iš mišrių celiuliozės esterių, kurių akučių skersmuo nuo 3 µm ir skersmuo 25- 47 mm (stiklo mikro analizės filtro laikikliai ir membraniniai filtrai, tokie kaip SSWP02500 ar SSWP 04.700 iš Millipore – http: / /www.millipore.com – tenkina šiuos reikalavimus). ). Supilkite nedidelį kiekį vandens, kad sumirkytų filtrą ir tada supilkite į medaus tirpalą. Skalauti cheminę stiklinę kelis kartus nedideliu kiekiu distiliuoto vandens ir dėti į vakuuminio filtravimo aparatą. Atsargiai nuplaukite filtro laikiklio sienas. Pašalinti filtrą  pincetu su plokščiais galais ir įdėti jį į išdžiūti ant šildomo plokštelės, palaikoma apie 40 ° C temperatūra. Paruošti skaidrę pridėjus kelis panardinimo aliejaus (immersion oil) lašus, ​​padėti filtrą ant skaidrės, pridėti vieną arba du daugiau lašus panardinimo aliejus ant filtro paviršiaus ir padengti atitinkamo dydžio dengimo stiklelį. Aliejus padarys filtrą skaidriu. Jei naudojamas 47 mm filtras , supjaustyti į dvi dalis ir paruošti 2 atskiras skaidres su kiekviena iš 2 dalių.

3.2. Augalų elementų skaičiavimas

Naudojamas tinkamiausią mikroskopo didinimą pažvelgti į skaidrę (optimaliai apskaitai elementų skaičius kiekvienoje srityje turėtų būti tarp 10 ir 20 punktų). Būtina suskaičiuoti ne mažiau kaip 500 elementų (PG ir HDE) ne mažiau kaip 100 sričių. Tam, kad vienodai ištirti visą paviršių, žiūrėti į 10 vienodai nutolusias lygiagrečias linijas iš vieno filtro krašto į kitą. O judant iš vieno lauko į kitą, patartina nežiūrėti į mikroskopu, kad būtų išvengta bet kokio sąmonės pasirinkimo srityje. Suskaičiuoti visus PG ir HDE atskirai. Jei skaidrė turi tik kelių augalų elementus,  gali būti būtina skaičiuojama 10 eilučių daugiau, siekiant gauti bendrą augalų elementų skaičių 500. Jei skaidrėj is yra pernelyg daug augalų elementų, būtina atlikti kitą tyrimą, su mažesniu medaus kiekiu.

3.3. Skaičiavimas, išraiška ir rezultatų aiškinimas

Apskaičiuojant absoliutų augalų elementų skaičių (N), būtina apskaičiuoti filtro paviršiaus plotą, kuriame yra nuosėdų (S) ir mikroskopo lauko plotą, priklausomai nuo to, koks didinimas naudojamas (s). Pastarasis gali būti matuojamas naudojant mikrometrą. Absoliutus žiedadulkių 10 g medaus skaičius (PG / 10 g) ir absoliutus skaičius lipčiaus elementų 10 g medaus (HDE / 10 g) yra apskaičiuojami pagal formules:

MELISAPOLI_2

kur:

S – filtro paviršiaus plotas, kuriame yra nuosėdų (mm2)

s -  mikroskopo lauko plots, priklausomai nuo to, koks didinimas naudojamas (mm2)

NPG – visas žiedadulkių (PG) skaičius

HDE – visas lipčiaus elementų ( HDE) skaičius

a – laukų skaičius

p – medaus svoris (g).

Bendras augalų sudedamųjų dalių 10 gramų medaus skaičius (N) yra rezultatų, apskaičiuotų pagal I ir II formulę, suma. Rezultatai išreiškiami tūkstančiais (103), suapvalinant ją iki artimiausio tūkstančio (pvz N / 10 g = 26342 yra išreikštas kaip 26 × 10³). Pagal visų augalų elementus, medus priskiriamas į vieną iš šių 5 klasių:

- I klasė: N≤ 20 × 10³, apima vienažiedžius medus su nepakankamai atstovaujamomiss žiedadulkemis.

- II klasė: 21 × 10³ ≤ N ≤ 100 × 10³, apima didžiąją dalį daugiažiedžio medaus, lipčiaus medaus ir mišinius gėlių ir lipčiaus medaus.

- III klasė: 101 × 10³ ≤ N≤ 500 × 10³, apima vienažiedžius medus su per daug atstovaujamomis žiedadulkėmis ir lipčiaus medų.

- IV klasė: 501 × 10³ ≤ N ≤ 106 × 10³, apima vienažiedžius medaus su stipriai per daug atstovaujamomis žiedadulkėmis ir išspaustas medus

- V klasė: N> 106 × 10³, apima beveik tik išspaustą medų.

4. TIKSLIŲ PARAMETRŲ NUSTATYMAS

(DETERMINATION OF THE PRECISION PARAMETERS)

4.1. Kokybinės analizės metodas

Tyrimus dėl kokybinio melisopalinologijos metodo IHC (International Honey Commission of Apimondia) vadovaujant atliko Institut f. Bienenkunde Celle siekiant patikrinti darniojo metodo vertinimo nuoseklumą  per pakartojamą ir atkuriamą.

Septyniolika patyrusių žiedadulkių analitikų iš 15 laboratorijų ir 8 šalių dalyvavo tyrime (žr. sąrašas nusipelniusieji). Vienas pavyzdys homogenizuoto gėlių medaus (pavasarinio medaus su santykinai dideliu kiekiu Brassica napus žiedadulkių) buvo išsiųstas kiekvienam dalyviui.

Buvo padaryti penki preparatai ir kiekvienam buvo identifikuota  1000 žiedadulkių, registruojant rezultatus prie 300, 500 ir 1000  žiedadulkių. . Statistiniai analizės rezultatai prie 500 ir 1000 žiedadulkių pateikiami (Table II). Ypač svarbu, kad buvo apskaičiuotas (pagal ISO 5725-2, 1994; Kromidas, 1999) standartinis nuokrypis, išsiskiriantis pakartojamumas (r), atkuriamumas (R), ir santykinis standartinis nuokrypis, R ir R (RSDR% ir RSDR%).

Metodų patvirtinimo srityje yra statistikos terminai pakartojamumas “r” ir atkuriamumas „R“. Pakartojamumu aprašomas absoliutus skirtumas tarp dviejų rezultatų, gautų vieno asmens su tapačiu mėginiu ir įrenginiais per trumpiausią įmanomą laiką. Atkuriamumu aprašomas absoliutus skirtumas tarp dviejų rezultatų, gautų dviejose laboratorijose su identiškais mėginiais. Abiem atvejais reikšmė yra 95%.

2 lentelė

Kokybinių melisopalinologinių tyrimų rezultatai, atlikto 17-a patyrusių žiedadulkių analitikų 15-oje laboratorijų (RSDr% = Santykinis standartinis nuokrypis r; RSDR% = Santykinis standartinis nuokrypis R).

Žiedadulkių

tipas

Suskaičiuota

žiedadulkių

Žiedadulkių

pagal tipą vidurkis

Sąlyginis Žiedadulkių

Tankis pagal tipą(%)

Standartinis R nuokrypis Pakartoja-

mumas (r)

Atkuria-mumas (R) RSDr% RSDR%
Brassicaceae

500

370.2

74.1

2.7

6.5

7.5

3.1

3.6

1000

742.7

74.3

2.4

5.6

6.9

2.7

3.3

Rosaceae

500

52.8

10.6

2.8

4.8

7.9

16.0

26.3

1000

113.6

11.4

1.8

3.4

5.2

10.5

16.1

Acer

500

6.8

1.4

0.7

1.0

2.1

25.3

53.0

1000

14.2

1.4

0.7

1.0

1.8

25.3

45.5

Aesculus

500

10.6

2.1

0.8

1.6

2.2

26.9

37.0

1000

21.9

2.2

0.5

1.0

1.4

16.1

22.5

Nectarless

taxa

500

36.1

7.2

1.6

4.2

4.6

20.6

22.6

1000

68.6

7.0

1.4

2.7

3.8

13.6

19.2

Parametrai RSDr ir RSDR yra vertingi nustatant analitinių metodų tikslumą, ir gali būti skaičiuojami nuo r ir R verčių pagal formules:

MELISAPOLI_3

MELISAPOLI_4-a

2 pav. Ryšys tarp santykinio standartinio"r" ir "R" nuokrypio (RSDr% ir RSDR%) ir vidutinio žiedadulkių dažnio, pagrįstas 2 lentelės duomenimis, (skaičiuojama 500 žiedadulkių).

Santykis tarp konkrečių žiedadulkių tipų proporcijų ir tikslumo parametrai šioms proporcijoms (r, R, RSDr% ir RSDR%), parodomas logaritmine kreive (2 pav.). Tikslumas yra labai prastas prie žemų dažnių, o didesni santykiniai dažniai lemia geresnį pakartojamumą ir atkuriamumą. Prie didelio dažnio skirtumas yra mažas ir tikslumas yra patenkinamas net ir apatinėje 500 žiedadulkių skaičiaus dalyje, o, kita vertus, mažai žiedadulkių dažniai lemia tikslumo padidėjimą , tačiau tikslumas išlieka nepatenkinamas. Skirtumai tarp “r” – ir “R” reikšmių yra gana maži. Turbūt žmogaus komponentas yra mažiau svarbus, nei paprastai manoma, o žiedadulkių sklaida nuo parengimo iki preparavimo nėra daug mažesnė kaip vienoj, taip ir kitoj  laboratorijoj.

Tyrimo rezultatai labai gerai sutampa su kitų tyrimų, atliktų German Honey-Analytical-Workshop ir German Institute of Standardisation, duomenimis (DIN10.760, 2002). Pagal IHC ir Vokietijos rezultatus buvo galima nurodyti keletą atskaitos verčių RSDr% ir RSDR%, atsižvelgiant į žiedadulkių dažnio vertes (3 lentelė).

3 lentelė

Orientacinės santykinio standartinio nuokrypio r ir R reikšmės (RSDr% ir RSDR%), priklausomai nuo sąlyginio žiedadulkių tankio, skaičiuojant 500 ar 1000 žiedadulkių.

Sąlyginis žiedadulkių tankis (%)

Suskaičiuota žiedadulkių

500

1000

RSDr%

RSDR%

RSDr%

RSDR%

5

25

35

20

30

10

20

25

15

20

20

15

20

10

15

30

10

15

<5

<10

50

<5

<10

<5

<5

4.2. Kiekybinės analizės metodas

Tarplaboratorinį tyrimą atliko Istituto Sperimentale per la Zoologija Agraria (Italija) ir 16 patyrusių žiedadulkių analitikų iš 12 laboratorijų (žr sąrašą iš nusipelniusieji).

Dalyviams buvo išsiųsti trys vienarūšių gėlių medaus pavyzdžiai. Trys mėginiai turėjo skirtingą absoliutų žiedadulkių skaičių:

-          mažą (medus daugiausia iš baltažiedė robinija)

-          vidutinį (įvairių gėlių pavasario medus su santykinai dideliu kiekiu Brassicaceae žiedadulkių)

-          didelį (vasaros medus daugiausia iš Eucalyptus sp).

Kiekvienas dalyvis padarė 2 preparatus iš kiekvieno medaus tirpalo, po to, kiekybinės analizės metodu, aprašytu aukščiau, kiekviename mėginyje buvo skaičiuojama ne mažiau kaip 100 plotų po mikroskopu ir ne mažiau kaip 500 augalų elementų.

4 lentelė

Kiekybinių melisopalinologinių tyrimų rezultatai,  atlikto 16-a patyrusių žiedadulkių analitikų 12-oje laboratorijų ( Rezultatai žiedo teismui dėl kiekybinio melisopalnologija metodu 16 patyrusių žiedadulkių analitikų atlikto iš 12 laboratorijų (RSDr% = Santykinis standartinis nuokrypis r; RSDR% = Santykinis standartinis nuokrypis R)

Absoliutus žiedadulkių skaičius

Vidurkis (N/10 g×103)

standartinis nuokrypis r

standartinis nuokrypis R

Pakartojamumas

(r)

Atkuriamumas

(R)

RSDr%

RSDR%

mažas

9.5

1.1

2.8

3.2

8.0

12.0

29.8

vidutinis

24.6

3.9

8.0

10.9

22.5

15.7

32.4

didelis

143.8

9.5

27.7

27.0

78.3

6.6

19.3

Kiekybiniame žiedadulkių tyrime preciziškumo parametrai taip pat pagerėjo, kai vidutinės vertės buvo didesnės. Pakartojamumo vertės buvo gana geros visoms 3 žiedadulkių koncentracijoms (RSDr% tarp 7 ir 16%;. 4 lentelė); atkuriamumo vertės buvo didesnės (RSDr%> 30% 2 lygio), bet skirtumai tarp “R” ir “R” vertybių buvo normalūs (r / r santykiu 2 ir 3).

5. SVARSTYMAS IR IŠVADOS

Visi fizikiniai ir cheminiai duomenys panaudoti vienažiedžio medaus aprašymui (Persano Oddo ir Piro, 2004) buvo gauti taikant suderintus ir patvirtintus analizės metodus (Bogdanov et al., 1997), taip pat žiedadulkių analizė suderinta ir patvirtinta tvarka buvo nustatyta klasikinio metodo  pagrindu pagal International Commission for Bee Botany (Louveaux et al., 1978),  optimizuotas metodas ir atlikti atitinkami būtini tyrimo darbai. Aprašytos kokybinės ir kiekybinės melisopalinologijos analizės procedūros palengvina tolesnes IHC pastangas įgyvendinant, derinant ir tvirtinant analitinius metodus, susijusius su medumi. Tokie suderinti metodai yra būtini kokybei užtikrinti ir apsidrausti, kad rezultatai įvairiose laboratorijose, atliekančių medaus analizę, yra panašūs.

Net  visai neseniai sukurti metodai (Lutier ir Vaissière, 1993; Jones Bryantas, 2001a, b) gali pasiekti geresnių rezultatų, todėl gali būti naudingas mokslinių tyrimų taikymas,  ICBB metodas yra plačiai naudojamas Europos laboratorijų ir tai yra tas, kuris buvo naudojamas paruošti vienažiedžio medaus duomenų aprašymus (Persano Oddo ir Piro, 2004).

Žiedadulkių analizė yra būtinas metodas autentifikuoti medaus kilmę ir savybes. Jis yra labai veiksmingas, siekiant nustatyti ir kontroliuoti geografinę medaus kilmę,  jis taip pat pateikia informaciją apie kitus svarbius kokybės aspektus. Jis kartu su jutimo ir fizikine analize, padeda nustatyti ir kontroliuoti botaninę medaus kilmę. Šiems tikslams nėra būtinybės nustatyti visų meduje esančių žiedadulkių tipų. Kita vertus, natūralus medaus kintamumas trukdo apibrėžti labai tikslias tam tikro medaus tipo žiedadulkių spektro nuorodas ar ribas. Iš tiesų, pagrindinis kritinis taškas žiedadulkių tyrime  išlieka teisingas žiedadulkių identifikavimas ir vėlesnis rezultatų aiškinimas. Tai reikalauja iš analitiko nemažos patirties melisopalinologijoje ir geros bendrosios žinios apie nuostabų produktą, vadinamą medumi.

PADĖKA

Mes norime padėkoti visiems tyrimų dalyviams už bendradarbiavimą: A. Baggio (Italy), G. Beckh (Germany), P. Belligoli (Italy), D. Bubalo (Croatia) K. Bieri (Switzerland), M. Capelli (Italy), C. Costantini (Italy), E. Faggionato (Italy), P. Ferrazzi (Italy), E. Gouta (Greece), F. Grillenzoni (Italy), H. Horn (Germany), J. Kerkvliet (Nether-lands), J. Lheritier (France), M. Morlot (France), H. Pechhacker (Austria), L. Persano Oddo (Italy), L. Piana (Italy), S. Piperno (Italy), J. Probst (USA), S. Prosperi (Italy), K. Ruoff (Finland), H. Rußmann (Germany), A. Sabatini (Italy), A. Savino (Italy), G. Sesta (Italy), M. Stefano (Italy), D. Störmer (Germany), K. von der Ohe (Germany).

NUORODOS

Battesti M.J., Goeury C. (1992) Efficacité de l’analyse melissopalynologie quantitative pour la certifica-tion des origines géographiques et botaniques des miels : le modèle des miels corses, Rev. Paleobot. Palynol. 75, 77–102.

Behm F., von der Ohe K., Henrich W. (1996) Zuver-lässigkeit der Pollenanalyse von Honig. Bestim-mung der Pollenhäufigkeit, Dtsch. Lebensm. 92, 183–187.

Bogdanov S., Martin P., Lüllmann C. (1997) Harmo-nized methods of the European Honey Commis-sion, Apidologie extra issue, 1–59.

Bryant V.M., Jones G.D. (2001) The R-Values of honey: pollen coefficients, Palynology 25, 11–28.

Demianowicz Z. (1963) Sur l’origine des macles d’oxalate de calcium contenues dans les miels de tilleul, Ann. Abeille 6, 249–255.

DIN (Deutsches Institut für Normung) (2002) Unter-suchung von Honig – Bestimmung der relativen Pollenhäufigkeit, DIN 10760: 2002-05, Berlin (http://www.din.de, http://www.beuth.de).

International Honey Commission (IHC). Minutes of the IHC meetings: Toledo (1998), Dijon (1999), http://www.apis.admin.ch/host/honey/minutes.htm.

ISO 5725-2 (1994) Accuracy (trueness and precision) of measurement methods and results. Part 2: basic method for the determination of repeatability and reproducibility of a standard measurement method, Geneva (http://www.iso.org).

Jones G., Bryant V. (2001a) Is one drop enough? Proc. 9th Int. Palynol. Cong., 1996, Houston, Texas, USA Am. Assoc. Stratigraphic Palynol. Found., pp. 453–458.

Jones G., Bryant V. (2001b) Alcohol dilution of honey, Proc. 9th Int. Palynol. Congr., 1996, Houston, Texas, USA Am. Assoc. Stratigraphic Palynol. Found., pp. 483–488.

Kerkvliet J.D., Shrestha M., Tuladhar K., Manandhar H. (1995) Microscopic detection of adulteration of honey with cane sugar and cane sugar products, Apidologie 26, 131–139.

Kromidas S. (1999) Validierung in der Analytik, Wiley-VCH, Weinheim.

Low N., Schweger C., Sporns P. (1989) Precautions in the use of melissopalynology, J. Apic. Res. 28, 50–54.

Louveaux J., Maurizio A., Vorwohl G. (1978) Meth-ods of Melissopalynology, Bee World 59, 139– 157.

Lutier P.M., Vaissière B.E. (1993) An improved method for pollen analysis of honey, Rev. Paleo-bot. Palynol. 78, 129–144.

Maurizio A., Louveaux J. (1965) Pollens de plantes mellifères d’Europe, Union des groupements api-coles français, Paris.

Persano Oddo L., Piazza M.G., Sabatini A.G., Accorti M. (1995) Characterization of unifloral honeys, Apidologie 26, 453–465.

Persano Oddo L., Piro R. (2004) Main European uni-floral honeys: descriptive sheets, Apidologie 35 (Suppl. 1), S38–S81.

Pfister R. (1895) Versuch. Einer Mikroskopie des Honigs, Forschungsbereich Lebensmittel, Bez. Hyg. Pharm. 2, 25; 20.

Ricciardelli d’Albore G. (1997) Textbook of melis-sopalynology, Apimondia, Bucharest.

Ricciardelli d’Albore G. (1998) Mediterranean melis-sopalynology, Istituto di Entomologia Agraria, Università degli Studi, Perugia.

Russmann H. (1998) Hefen und Glycerin in Blütenho-nigen – Nachweis einer Gärung oder einer abgestoppten Gärung, Lebensmittelchemie 52, 116–117.

Sawyer R. (1988) Honey identification, Cardiff Aca-demic Press, UK.

Zander E. (1935, 1937, 1941, 1949, 1951) Beitrage zur Herkunftsbestimmung bei Honig. Pollengestalt-ung und Herkunftsbestimmung bei Blütenhonig, Bd. I Berlin, Verlag der Reichsfachgruppe Imker. Bd. II Leipzig, Liedloff, Loth u. Michaelis. Bd. III Leipzig, Liedloff, Loth u. Michaelis. Bd. IV München, Ehrenwirth. Bd. V Leipzig, Liedloff, Loth u. Michaelis.

Harmonized methods of melissopalynology (PDF, EN)

Komentuoti