Nauji komentarai

Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

- mėgėjo bityne

Nigra bičių motinėlė

Nigra bičių motinėlė

Veislininkystės darbas bitininko mėgėjo bityne

Ar galima išlaikyti pageidautiną bičių savybę? Galima, laikantis elementariausių selekcijos reikalavimų. Stambiuose, nuo kitų bitynų izoliuotuose bitynuose parinkti tėvines šeimas su pageidautinomis savybėmis (požymiais) kur kas paprasčiau negu bitininkui mėgėjui, turinčiam tik keletą šeimų. Todėl geriausia naudotis bitininkų profesionalų paslaugomis. Tačiau ir mėgėjui galima gi tą padaryti, o dar geriau – kooperuotis į bitininkų būrelį. Kaip galima išlaikyti norimas bičių savybes ir požymius? Genetinė bičių prigimtis reikalauja, kad motinėlė su tranais poruotųsi ore. Po 7-8 parų subrendusi motinėlė skraido poruotis. Vieną du kartus išskridusi bityno apylinkėje (dažniausiai. iki 2 km), tranų susitelkimo židiniuose, ji susitinka su keliais (7) tranais, iš kurių paima sėkleles ir spermotekoje išlaiko jas gyvybingas kelerius metus. Tranai nuo bityno nuskrenda kur kas toliau, 5-7 ir daugiau kilometrų. Subrendę į bitynus atskrenda pirmoje birželio pusėje. Taip išaugintos motinėlės gaii susitikti su nepageidautinais tranais, todėl jaunas nevaisingas motinėles reikia atvežti į specialius izoliacinius punktus (bitynus), kur veisiami tik norimos rasės tranai. Arba motinėles ir tranus reikia išauginti gerokai anksčiau, negu pačios bitės juos išaugina, arba išaugintus tranus ir motinėles paleisti poruotis tik po 18 val., kai prisiskraidę tranai jau nebeskraido. Bičių izoliaciniai punktai patikimiausi. Juose veisiami tik veisliniai tranai. Bitininkai mėgėjai tokius punktus gali įsteigti tik draugijos jėgomis.

 Priešlaikinis veislinių tranų auginimas

 Bitininkas, laikantis apie dešimt bičių šeimų, vieną gali parinkti motininę (grynarasę, geriausių ūkinių požymių) ir bent tris taip pat produktyvias tėvines (tranams auginti) šeimas. Rudenį tėvinėms šeimoms įdedama korių su tranų narveliais tranams auginti kitų metų pavasarį. Tokie koriai paruošiami iš anksto, vasarą. Stiprioms šeimoms į lizdo vidurį įdedama po tuščią rėmą, ten bitės pasiuva traninį korį. Kai užauga pirmoji karta, maždaug po trijų savaičių, tranų lėliukės iškeliamos (atakiavimo šukomis), su jomis žūsta ir varoatozės erkės, o išvalyti koriai perkeliami prie pat lizdo skiriamosios, kad korį bitės užpiltų medumi. Žiemai toks korys perkeliamas į lizdo vidurį. Pavasarį juose bus anksčiausiai išauginami tranai. Kitose šeimose natūraliai tranų dar nebus. 0 jeigu pirmieji ir pasirodys, subręs po dviejų savaičių.

Motinėlių auginimas

lšauginti motinėles nesunku. Motininė šeima pamaitinama cukraus sirupu perpus su medumi ir papildoma bičių duonele. Gegužės pradžioje (ar net balandžio pabaigoje) iš ryto sugaunama motinėlė ir, laikinai įdėjus kelis korius, apgyvendinama kaip laikina šeimelė (galima už aklinos lizdo skiriamosios). Paruošiamas korys su motinų narveliais pagal vieną aprašytų būdų. Pačioms bitėms gelbėjimosi narvelių auginti neleidžiama, nes išauginamos netinkamos motinėlės. Devintą dieną, dengtus motinėIių narvelius tenka izoliuoti. Išsiritusias motinėles panaudoti keičiamoms šeimoms, kad susiporuotų. Laikinai izoliuotoji motinėlė grąžinama motininei šeimai. Trangaudės ant lakos

Laikinas motinėlių izoliavimas

Trangaudės ant lakos

 

 

 

 

Išaugintos motinėlės apgyvendinamos nukleusuose. Ant jų lakelių uždedamos juostelės (bitinės tvorelės) arba trangaudės (žr. pav.), kad motinėIės neišskristų nenorimu laiku. Ant tėvinių šeimų lakų taip pat uždedamos trangaudės. Tokia izoliacija laikoma dvi savaites kasdien iki 18 val., po to pašalinama. Tranai ir motinėlės išskrenda poruotis vėliau, kai nenorimų šeimų tranai jau neskraido, be to, vėliau išleistos motinėlės poruojasi arčiau bityno. Jeigu motinėlės auginamos tik vieną kartą, toliau tranų auginti nebereikia. Koriai su jų perais atakiuojami, sunaikinamos varoatozės erkės ir vėl perkeliami prie lizdo skiriamųjų, kad bitės juos užpiltų medumi ir būtų galima naudoti kitais metais. Jei motinėlės neauginamos kas metai, koriai sandėliuojami. Žinotina, kad motinėlė ne visada savo gerąsias savybes perduoda dukterims. Jei rekordininkė (motininė) šeima buvo grynesnė ir jos dukterys motinėlės susiporavo su tos pačios rasės tranais, palikuonys turi paveldėti nepakitusias tėvų savybes. Jei motinėlė mišrūnė, tuomet jos dukterys gali ir nepaveldėti reikalingų savybių. Kad taip neatsitiktų motininių ir tėvinių šeimų bites reikia subonituoti, tai yra įvertinti jų grynarasiškumą. Veisliniams bitynams bonitavimas – privaloma ir būtina priemonė.
J.Straigis “Veislininkystės darbas bitininko mėgėjo bityne”

Jono Grigaliūno, profesionalaus bičių motinėlių augintojo, pastabos

Daug kas klausia apie grynaveislių motinėlių išlikimą apsivaisinant. Patirties, kaipo tokios, neturiu, nes neatlikinėjau specialių mokslinių tyrimų. Tenka skaityti spec. leidiniuose patyrusių bitininkų įvairių straipsnių panašiais klausimais. Mane tokie straipsniai kartais net siutina. Bitininkas rašo savo nuomonę, išmąstymo rezultatą aprašo, kitas bitininkas skaito ir priima už gryną pinigą, lyg tai jau būtų gamtos dėsnis, pasitvirtinantis realybėje. Kai paklausi tokio autoriaus, dažniausiai atsako, kad girdėjau, skaičiau, aš taip manau ar pastebėjau ir t.t. ir pan. Pateikiu kelias pastabas. Taigi: Pastebėta, įsitikinta, kad vienoje šeimoje, kur yra tik viena motinėlė, o bitės būna skirtingų rasių, t.y. kelių spalvų. Žinoma, kad motinėlė ore apsivaisina su keliais tranais. Kai motinėlė deda kiaušinėlį į bičių akelę, iš spermotekos išleidžiamos kelios vyriškosios sėklelės ir kiaušinėlis apvaisinamas. Kai kiaušinėlį deda į traninę akutę, motinėlės pilvelis nesusilenkia ir kiaušinėlis padedamas neapvaisintas. Lervutė bus auginama iš grynaveislio kiaušinėlio, žinoma, jeigu motinėlė yra grynaveislė, arba pirmos kartos mišrūnė. O profesorius J.Straigis ir kai kurie rusų mokslininkai teigia, kad tranų mišrūnų nebūna. Visi tranai grynaveisliai ir įvairių rasių. Jeigu motinėlė apsivaisino su kelių rasių tranais ir skirtingų tranų sėklelės apvaisina kiaušinėlius, todėl būna skirtingų rasių, spalvų bitės vienoje šeimoje. Viename bityne po keleto metų gali būti kelių skirtingų rasių tranai, nors ir visos šeimos išaugintos iš vienos grynaveislės motinėlės. Mano bitynuose vyrauja karnikos ( krajinos) rasės motinėlės, viena atgabenta iš Šveicarijos Lozanos veislinio ūkio. Negalima tvirtinti, kad tų motinėlių, apsivaisinusių, dukterų padėti kiaušinėliai bus grynaveisliai, nes pasitaiko skirtingų spalvų bičių vienoje šeimoje, nors tokių šeimų nedaug. Būdų, kad apsivaisintų tik su to bityno tranais, nepavyko įgyvendinti. Vengdamas kraujomaišos, nukleusus stengiuosi laikyti toli nuo motininio bityno. Bitininkų praktiniame gyvenime ženkliai nepastebima produktyvumo skirtumų, tarp šeimų su grynaveislėmis motinėlėmis ir pirmos kartos mišrūnėmis. Buvo siūlyta, kad veislinius tranus ir, apsivaisinimui subrendusias, motinėles paleisti tada, kai jau nebeskaido kiti tranai. Nepavyko, nes tada jau nebeskrido ir norimi tranai. Ne daug kartų ir bandžiau. Šiuo metu Lietuvos sąlygomis garantuoti, kad turim grynaveislių apvaisintų motinėlių, manau, negalima. Pastebėta, ne kartą ir ne tik aš vienas įsitikinau, kad ankstyvosios pavasarinės motinėlės būna blogesnės. Manoma, jog viena iš kelių priežasčių tai, kad dar mažai tranų būna ore ir motinėlė nepilnai apsivaisina.
Jonas Grigaliūnas Šiauliai. 2002 03 29 d.

Motinų auginimas ir spietimas

Yra trys motinų auginimo būdai: natūralus, dirbtinis ir „iš bėdos”, kai dėl įvairių priežasčių bitės netenka motinos. Natūraliai bitės augina motinas, kai rengiasi spiesti, arba ateina laikas sena motiną pakeisti nauja. Pirmuoju atveju augina daug motinų, o antruoju mažai – 3-4. Tai reiškia, kad bitės nesirengia spiesti, o senąją motiną nori pakeisti „tyliuoju” būdu. Natūraliai išaugintos bičių motinos pačios geriausios. Tai žino patyrę bitininkai. Tačiau labai gaila, kad dauguma jų nenori arba nemoka pasinaudoti šių motinų gerosiomis savybėmis, ir patys jas sunaikina, neduodami joms net iš lopšelių išsiristi. Jie teigia, kad panaudojus spietimo motinas bičių šeimos tampa spietlios. Mano nuomone, tokie teiginiai klaidingi ir neatitinka tikrovės. Tai įrodo daugelio metų mano atlikti bandymai ir stebėjimai. Todėl aš labai vertinu spietimines motinas, tačiau atlieku jų atranka. Bitininkystės spaudoje beveik neanalizuojamos bičių spietimo priežastys ir neieškoma jų šalinimo būdų. Kartais pats bitininkas netinkamai prižiūri bičių šeimas, todėl bitės pradeda auginti motinėles ir spiečia. Bičių spietimosi sąlygas reguliuoja bičių ganyklos, gamta ir pats bitininkas. Tos pačios bitės toje pačioje vietoje (sodyboje) vienais metais spiečia, o kitais ne, nors jas prižiūri tas pats bitininkas.Kartais gamtinės sąlygos skatina spietimą (prastas medunešis, lietingi orai ir kt.).Reikia žinoti, kad bičių šeimų spietlumas 50 proc. priklauso ir nuo tranų, su kuriais motinėlė susiporuoja. Bičių spietimo metu trečdalis natūraliai išaugintų motinu būna labai geros. Kitais metais bičių šeimos su šiomis motinomis dažniausiai nespiečia. Kitas trečdalis motinų būna geros, o likusios gali būti spietlios, tačiau atitinkamai šias šeimas prižiūrint ir jos nespiečia. Kartais jos dirba dar geriau ir prineša tiek pat medaus, kaip ir geriausios bičių šeimos. Tiesa, jų priežiūrai bitininkas turi skirti daug daugiau laiko. Reikia panaudoti atitinkamus avilius ir spietimo nuotaiką mažinančias priemones. Bičių šeimų skyrimas pusiau, kaip tai daro dalis bitininku, yra pasenęs kovos su spietimu būdas. Tam reikia daug darbo. Beje, tai labai mažina medaus produkcija. Greitas ir ekonomiškas spietimo nuotaikas mažinantis būdas yra toks: sugauname motiną. Visi koriai su perais, medumi ir bitėmis iš avilio iškeliami į spietinę,perkeliami į kitas bičių šeimas. Į avilį sudedami rėmeliai su pasiūtais koriais ir vaško plokštelėmis. Dėti reikia taip: rėmelis su plokštele, pasiūtas korys, vėl su plokštele ir t.t, kol sudedame i avilį reikiamą kiekį koriu. Avilys uždengiamas. Prie pat lakos dedamas koks nors skydas, užtiestas balta paklode. Iš spietinių imami koriai ir ant šio skydo, prie lakos, nušluojamos bitės, įleidžiama i avilį ir motinėlė. Labai gerai, jeigu turime apvaisintą jauna, tuomet rezultatai bus puikūs. Bet galima įleisti ir neapvaisinta arba tą pačią motinėlę, kuri buvo šeimoje ir ruošėsi spiesti. Motinos turėtų būti ženklintos, nes tuomet jas lengviau pastebėti ir pagauti. Po tokios operacijos bitės jaučiasi kaip išspietęs spiečius. Įdomu stebėti, kaip po pusvalandžio ši bičių šeima tartum išspietęs spiečius pradeda energingai skristi į darbą ir tvarkyti lizdą. Spietimo nuotaika visiškai išnyksta. Į kitas šeimas iškeltus korius po 5-6 dienu galima gražinti tai pačiai šeimai, tačiau geriau sudėti juos į antrą avilio aukštą ir atskirti skiriamąja tvorele, kad motina į ji negalėtų patekti. Jeigu gražus oras ir geros bičių ganyklos, netrukus antras aukštas bus pilnas medaus. Naudojant ši būdą, nereikia antro avilio, papildomu priežiūros darbų, nereikia vėl sujungti perskirtas šeimas, kad turėtume stipria šeima, tinkamą išnaudoti meduneši. Naudoju ir kitus bičių spietimą sulaikančius būdus, ypač ilgais lietingais laikotarpiais, tačiau daugeliui jų reikia papildomo bitininkystės inventoriaus. Taigi daugiametė patirtis ir atlikti bandymai įrodė, kad bičių spietimosi metu pačių bičių natūraliai išaugintos motinos yra pačios geriausios. Jos labai stiprios, energingos, nuostabiai pastabios skraidydamos ore. Motinos greičiau apsivaisina laikomos aviliuose ar nukleusuose. Labai lengva bitininkui vykdyti bičių motinėlių atranka, nes nukleusuose visu o m et y ra jaunu apvaisintų motinų, kurias, reikalui esant, galima panaudoti. Reikia leisti bičių šeimai pačiai pasirinkti bičių motiną, talpinant daugiau jų šeimoje specialiuose narveliuose. Tam naudoju savos gamybos izoliatorius Ž-8, apie kuriuos esu rašęs „Mūsų soduose”. Norint, kad anksti pavasarį bičių šeima natūraliu būdu išaugintu motinų, reikia parinkti produktyvią bičių šeimą, dirbtinai sukelti jos spietiminę nuotaiką, t.y. sumažinti jos lizdą ir avilio laką. Tai pats paprasčiausias būdas aprūpinti bityną geromis motinomis. Nereikalauja papildomų lėšų ir sutaupo daug laiko. Reikia tik nepamiršti anksti pavasari išsiauginti veislinių tranų, nes nuo tranų labai daug priklauso ir motinos bei bičių šeimos kokybe Turėdami atsarginių apvaisintų motinų, šiuo būdu lengvai galėsime kovoti su bičių spietimu. Taip pat turėsime kuo pakeisti netinkamas, išbrokuotas motinas ir galėsime visą vasara vykdyti bičių motinų atranką. Dirbtiniu būdu išaugintų motinu apvaisinimo procentas yra gerokai mažesnis, nes jų prastesnė kokybė. Jas išaugina geras tik patyrę motinėlių augintojai ir tik bičių šeimose, kurios neserga varoze. Atliekant dirbtiniu būdu išaugintų motinų atranką, gerų motinų procentas gerokai mažesnis, negu išaugintų natūraliu būdu, Auginant motinas natūraliu būdu bitininkui visai nereikia mokytis auginti bičių motinas, tai šimtą kartų geriau atlieka už ji pačios bitės. Bitininkas turėtų joms tik padėkoti, kad jį išvaduoja nuo papildomų darbų. Natūraliai išaugintas motinas galima ir parduoti, ar padovanoti kaimynui. Augindami bičių motinas inkubatoriuose, galime sulaukti tik neigiamų biologinių pasekmių. Tad sudarykime sąlygas bičių motinas auginti pačioms bitėms.  

Reikia tai žinoti ir pritaikyti bitininkystės praktikoje

Jonas ŽVALIAUSKAS

Vieno Įvykio paskatintas daugeli metu tyrinėjau bičių motinu pastabumą ir orientaciją joms skraidant. Tai labai Įdomus ir nuostabiai tikslus motinėlių, paleistų gamtoje, pastabumas, kuri lengvai galima pritaikyti bitininkavimo praktikoje. Daugiausia tyrinėjau natūraliai išaugintas vadinamąsias spietimines bičių motinėles, nes jų pastabumas nuostabiai tikslus. Tokiu motinėlių savo bityne spietimosi metu bitininkas turi pakankamai daug, kad galėtų daryti atranką, atlikti įvairius bandymus ir Įsitikinti motinėlių pastabumu. Dirbtiniu būdu inkubatoriuose išaugintu motinėlių pastabumas ir apsivaisinimo procentas gerokai mažesnis. Kartais dalis šių motinėlių, išleistos iš narvelio, net nepakyla į orą. Išmestos aukštyn jos krenta žemyn. Tokios motinėlės negali apsivaisinti. Kartais mes jas randame ant žemės, žolėje, netoli avilio lakos su kamuoliuku bičių. Atrodo, kad bitės norėtų ją išgelbėti, globoti, turėti šeimoje, bet visos pastangos veltui, nes motinėlė invalidė – negali skraidyti. Kartą buvo toks atsitikimas: bitininkaujant su vežiojama platforma, ant kurios buvo 20 bičių šeimų, vienoje šeimoje norėjome pakeisti bičių motinėle. Bičiulis Jonas Karalevičius turėjo iš Dotnuvos parsivežęs veislinių motinėlių, todėl ir paprašė mano pagalbos senoms motinėlėms sugauti bei jaunoms priduoti. Taigi sugavome senąją ir ruošėmės duoti jaunąja apvaisintą motinėlę, bet bičiuliui perkeliant i tinkamesni narvelį ji ištrūko ir nuskrido. Bičiulio nuotaika buvo nepavydėtina. Greitai paėmiau kori ir laikiau toje vietoje ir tame pačiame aukštyje, iš kurio pakilo mūsų veislinė motinėlė. Diena buvo labai graži, 11 valanda, pats medunešis. Aš irgi abejojau, ar motinėlė sugrįš, nes stovėjome ant platformos, tarp 20 avilių, tarp milijonų iš visų pusių skraidančių bičių. Tikimybė sulaukti sugrįžtančios motinėlės vis mažėjo. Bičiulis Jonas nuolat manęs klausinėjo, ar sugrįš pabėgėlė. Jį raminau sakydamas, kad turi atskirsti. Korį laikėme pakaitomis, nes ji reikėjo laikyti iškeltą, todėl pavargdavo rankos. Pagaliau motinėlė pradėjo sukti ratą ir vėl nuskrisdavo, nenutūpusi ant laikomo korio. Ir tik daugiau kaip po 20 min. motinėlė atskrido ketvirtą kartą. Priartėjo labai arti prie korio ir ruošėsi nutūpti, bet aš ją pagavau dar nenutūpusią. Mano bičiulis pradėjo garsiai juoktis iš džiaugsmo. Bičių motinėlę įleidome į narvelį ir Įdėjome į avilį. Bičiuliui Jonui buvo Įdomi mano patirtis, kurios jis nežinojo ir apgailestavo, kad dėl žinių stokos yra pražudęs keletą bičių motinėlių. Po šio įvykio daugeli metų tyrinėjau nuostabų motinų pastabumą, kuri vėliau pradėjau taikyti bitininkavimo praktikoje, keisdamas motinėles aviliuose ir nukleusuose. Dėl netikėtai išskridusios bičių motinėlės bitininkas neturėtu nusiminti, nes 90 proc. natūraliai išaugintų motinėlių visada atskrenda į tą vietą, iš kurios išskrido. Vidutiniškai laukti tenka 15 min., bet kartais ir ilgiau. Greičiau atskrenda laukuose, kur nėra arti nei medžių, nei trobų. Kai neturėdavau korio, motinėlė man nutūpdavo ant krūtinės, ant kepurės, ant motociklo priekabos ir t.t., bet tik iš kelinto karto, gerokai pavargusi, sunkiai kvėpuodama, ilsėdavosi po nemalonios kelionės, pasijutusi esanti vieniša. Medunešio metu, keičiant senas bičių motinas jaunomis, galima jas iš narvelio išleisti prie pat avilio lakos, kad jos iš ten pakiltų į orą ir apsiskraidytų, Įgautų nauja gamtos kvapą, tuomet bitės ją lengvai, visai netrukdydamos Įsileidžia į avilį. Taip galima keisti bičių motinėles, bet tik medunešio metu, nes žiedų nektaras keičia kvapą, esantį avilio viduje. Tokiu bandymų negalima atlikti, jeigu bičių motinėlė yra apsivaisinusi tame pačiame bityne arba artimos kaimynystės bitynuose. Ji gali nuskristi į savo buvusią buveinę, iš kurios ji skraidė ir neseniai apsivaisino, nes motinėlių orientacija yra labai gera. Bičių motinėlių pastabumą tyrinėjau tik gražiomis ir saulėtomis dienomis, nes skraidanti bičių motinėlė kartais nutupia pailsėti ant augalų, todėl jai reikia saulės šilumos, kad ilgesnį laiką galėtų skraidyti.

 

 

 

 

 

 Motinėlių auginimo kalendorius

Kaip motinėlė deda kiaušinėlius?

 Vienas bitininkas paklausė: kaip motinėlė žino, kokį kiaušinėlį – apvaisintą ar neapvaisintą – padėti į motinos lopšelį, kuris yra gerokai platesnis negu traninės akutės? Pateikiame paaiškinimą, paimtą iš Rusijos bitininkystės instituto (Rybnoje) autorių išleisto „Bitininkystės” vadovėlio (1999). Apvaisintų ir neapvaisintų kiaušinėlių dėjimą reguliuoja motinos centrinė nervų sistema. Motinai leidžiant pilvelį į bitinę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai prisiglaudžia prie akutės sienelių. Jų receptoriai siunčia signalą apie akutės dydį į centrinę nervų sistemą. Tuomet iš jos ateina signalas į spermos siurbliuką, kuris iš motinos spermatekos išspaudžia lašelį spermatozoidų, kurie apvaisina pagrindiniu kiaušidės lataku slenkantį kiaušinėlį. Dedant motinai kiaušinėlį į platesnę traninę akutę, jautrūs pilvelio plaukeliai nesuspaudžiami ir impulsas į centrinę nervų sistemą nepatenka, todėl lašelis spermos iš spermatekos neišspaudžiamas, ir kiaušinėlis lieka neapvaisintas. Neatsitiktinai bitės, lipdydamos motinų lopšelių pradmenis, juos iš pradžių padaro siaurus, kad motinėlės į juos padėtų apvaisintą kiaušinėlį, o tik paskui, išsiritus iš kiaušinėlio lervutei, juos praplatina iki reikiamo motinos lopšelio dydžio. Reikėtų pridurti, jog pas se­nesnes motinas ši kiaušinėlių dėjimo tvarka sutrinka: senesnės motinos pilvelis suplonėja (kiaušidėse yra mažiau kiaušinėlių), todėl ne visuomet plaukelių receptoriai pasiunčia į centrinę nervų sistemą reikiamą signalą, ir tuomet į bitines akutes motinėlė padeda neapvaisintą kiaušinėlį. O į traninę akutę (dėl motinos neatsargumo leidžiant pilvelį į akutę) ji gali padėti apvaisintą kiaušinėlį. Be to, senesnės motinos spermatekos siurbliuko raumuo susilpnėja ir ne visuomet iš spermatekos jis išspaudžia spermatozoidus. Bitės tokius ne vietoje padėtus kiaušinėlius suvalgo, todėl ir atsiranda vadinamieji „margi perai”, t. y. tuščios akelės tarp uždengtų perų. Kuo senesnė motina, tuo tokių tuščių akelių būna daugiau. Jeigu koriuose atsirado daug „margų perų”, vadinasi, motina jau paseno arba nekokybiška.
Pagal N.Krivcov, V.Lebedev ir kt. „Pčelovodstvo”, M., 1999, 78 psl.

 

 

 

 

Komentuoti