Nauji komentarai

Kategorijos

Archyvai

Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytojų skaitliukai
Paremkite svetainę SMS žinute
Arba rinkdamiesi serveriai.lt paslaugas , pasinaudoję žemiau esančia nuoroda. Padarysit gerą darbą ir dar nuolaidą gausit. hostingas su 10% nuolaida Dedikuoti.lt serveriai Domenai už 25 Lt

Žiedadulkės

Žinomi pasaulio bitininkai

J. Svamerdamas (1637-1680). Olandas. Baigęs medicinos mokslus Amsterdame, susidomėjo vabzdžiais. Išrado mikroskopo pirmtaką, tai leido giliau pažvelgti į organinį pasaulį. Žinomas kaip pirmasis bičių anatomas, „Gamtos biblijos” autorius. Pats turėjo didelį bityną. Jau tuo laiku bites daugino dirbtiniais spiečiais.

A. Janša (1734-1773). Slovakas. Nuo ankstyvos jaunystės pamėgo žalią Alpių gamtą ir bites. Pradžioje įsigijo 10 bičių šeimų ir laikė bitidėje, kurioje buvo jo paties pieštų piešinių ir kolekcija. 32 metų įstojo į Vienos meno mokyklą, bet buvo dar beraštis. Su dideliu atkaklumu išmoko vokiečių kalbą. Piešė ir kartu bitininkavo, stebėjo bičių gyvenimą. Imperatorei Marijai Teresei susidomėjus bitėmis, jos dvare 1769 m. buvo atidaryta mokykla bitininkams. A. Janša pakviečiamas pirmuoju bitininkystės (pasaulyje) mokytoju. Jis vienas pirmųjų pastebėjo grįžtančios iš poravimosi motinėlės šleifą. Bites daugino dirbtiniais spiečiais. Daug rašė ir skaitė paskaitas. Įsigijo vežiojamą bitidę. Pagerino karnikos bičių populiaciją ir kt. Jam staigiai mirus, mokykla buvo perkelta į kitą vietą, o vėliau uždaryta. Pirmojo bitininkystės mokytojo darbai ir mintys išblėso.

F. Huberis (1750-1831). Šveicaras. Gimė Ženevoje. Nuo pat mažens domėjosi gamta, kolekcionavo vabzdžius. 20-metis visiškai apako ir bitininkavo bei kūrė aklas. Jam bites stebėti padėjo Burnenas. Kaip gamtininkas patvirtino daugelį abejonių bičių gyvenime. Nustatė, kad bitės uoslės organai yra jos antenose. Bandė sėklinti bičių motinėles, aprašė korių siuvimą ir kt. Sukonstravo (1789) 12 rėmų knyginį (stebėjimui) avilį. Todėl jis laikomas vienu iš rėminių avilių pradininku.

 P. Prokopovičius (1775-1850). Gimė Ukrainoje, Baturine. Baigęs Kijevo dvasinę seminariją, tarnavo armijoje. Grįžęs savo jaunesniojo brolio bityne susidomėjo bitėmis. 1799 m. įsigijo 0,3 ha žemės sklypelį, išsikasė žeminę ir per žiemą su staliumi prisigamino avilių. Tuo laiku aviliai buvo kelminiai. Dirbdamas avilius ir bitininkaudamas, daug stebėjo. Pagaliau 1814 m. sukonstravo triaukštį išardomais rėmais avilį. 1827 m. atidarė dvimetę mokyklą bitininkams. Sukūrė tuo metu didžiausią bityną, kuriame buvo 2800 šeimų. Bitynėlius (po 25 avilius kiekviename) laikė kas 6-8 km vieną nuo kito. Jis išrado bitinę tvorelę.

A. Berlepšas (1815-1877). Gimė Vokietijoje, Tiurine. Bitininkauti pradėjo nuo 7 metų, kai gavo dovanų bičių šeimą. Vėliau bites laikė šiaudiniuose aviliuose, o 1853 m. išrado rėmą. Valdė dvarą ir buvo pramintas „bičių baronu”. Studijavo filosofiją, teologiją, teisę. Pagamino triaukščius avilius su viena stikline sienele, kurie labai tiko bitidėms. Daug rašė apie bites ir buvo Dzieržono oponentas daugeliu bitininkystės klausimų.

J. Meringas (1816-1878). Gimė Vokietijoje netoli Frankentalio, kuriame vėliau ir gyveno. Mokydamasis domėjosi įvairiais atradimais. Išmoko staliaus amato, dirbo padėjėju įvairiose statybose ir tapo savų dirbtuvių šeimininku. Besidomėdamas bitininkyste, 1857 m. sukonstravo formą dirbtiniams koriams gaminti. Vielutės atsirado vėliau. Už tai gavo vardą ir teisę mokyti bitininkystės.

 H. Gruška (1819-1888). Čekas. Gimė Austrijoje, Vienoje. Tarnaudamas kadrinėje armijoje, įsigijo bityną. Ženevoje bityną išplėtė iki 300 šeimų. Vėliau tyrinėjo bites. Vasaromis ir žiemomis svėrė du avilius norėdamas nustatyti maisto kaupimą ir jo suvartojimą. Bene pirmasis domėjosi, ar galima apsėklinti bičių motinėles, jas atiduoti šeimoms panaudojant kvapias medžiagas ir kt. 1865 m. pasiūlė medaus išėmimo iš korių išcentrinės jėgos principu metodą. Išėjęs į atsargą, konstravo medsukius, kai kurių konstrukcijos mažai kuo skiriasi nuo šiandieninių modernių medsukių.

L. Langstrotas (1810-1895). Gimė Filadelfijoje (JAV). Baigęs koledžą, dėstė matematiką. Porą metų pastoriavo, direktoriavo mergaičių gimnazijoje. Iki 1837 m. domėjosi skruzdėlėmis. Pas gerus bitininkus susipažinęs su bičių gyvenimo gudrybėmis, ir pats tapo bitininku. 1851 m. pastebėjo pastovumą tarp korių (8 + 2 mm). Išleido knygą „Bitės ir aviliai”. Domėjosi Italijos bitėmis ir jas gabeno Amerikon. Sukonstravo avilį su iškeliamais rėmais (44,8 x 23,2 cm), kuris paplito pasaulyje kaip daugiaaukštis avilys, o autorius – daugiaaukščio avilio išradėjas. Buvo pramintas „Amerikos bitininkų tėvu”.

Š. Dadanas (1817-1902). Gimė Prancūzijoje, gyveno JAV. Iš mažens domėjosi žemės ūkiu. Dešimtmetis gavo dovanų šiaudinį avilį su bitėmis. 1863 m. persikėlė į Ameriką, išmoko anglų kalbą. Pagaminęs ir pardavęs 32 avilius, įsigijo Italijos bičių motinėlių. Daug rašė įvairiais bitininkystės klausimais. Įkūrė firmą dirbtinių korių ir bitininkavimo reikmenų gamybai. Patobulino Langstroto avilį. Jo sūnus įsteigė žurnalą „American Bee Journal”. Š. Dadanas patobulino Kvimbio konstrukcijos avilį su 470 x 286 mm rėmais. Jis teigė, kad bičių motinėlei, galinčiai padėti iki 3000 kiaušinėlių per parą, kasdien reikia 1600 tinkamų narvelių. Vėliau šveicaras Bertranas Dadano avilį patobulino, pritaikė 435 x 300 mm Blato rėmus. Taip iki šių dienų tebėra Dadano-Blato aviliai, kuriuos mes praktiškai vadiname Dadano, arba standartiniais, aviliais.

J. Dzieržonas (1811-1906). Lenkas. Gimė Lovkovicuose. Baigęs Vroclavo universitetą, dirbo dvasinį darbą ir bitininkavo, nes jas mėgo nuo pat mažens. Jo tėvas taip pat turėjo bityną. Bitininkaudamas pastebėjo naujų dalykų. Pirmasis iš jų atskleidė partenogenezės reikšmę, tranų atsiradimą ir kt. 1859 m. meta pastoriaus darbą ir ima rašyti apie bitininkystę. Jis pirmasis pasiūlė galimą motinėlių poravimosi kontrolę pagal laiką. Sukonstravo dvišeimį avilį. Patikslino daugelį kitų klausimų. Miunchene buvo išrinktas garbės daktaru. Bitininkams žinomas jo posakis: „Tik tiesa – visur ir visada”.

M. Girdvainis (1841-1918). Bitininkystės ir žuvininkystės specialistas. Gamtos mokslus ir agronomiją 1865-1874 m. studijavo Lenkijoje. 1874-1875 m. specializavosi Sorbonos universitete, Vokietijoje, Anglijoje, Liuksemburge. 1875 m. lenkų ir prancūzų kalbomis Paryžiuje išspausdino savo studiją „Bitės anatomija”, iliustruotą gausiomis jo paties pieštomis iliustracijomis, kurią dedikavo Lenkijos bitininkystės tėvui Janui Dzieržonui. Pirmieji M. Girdvainio darbai apie bites ir bitininkystę buvo išspausdinti 1872 m. Poznanėje ir Žabikove (apie bičių kūno sandarą, avilius, bitininkavimo įrankius). „Bitės anatomija” pakartotinai išleista 1987 m. Varšuvoje. M. Girdvainis – pirmasis Lietuvoje iš dirbtinai apvaisintų ikrų išaugino seliavas.

A. Titovas (1873-1942). Rusas. Baigęs žemės ūkio mokyklą, dirbo bitininkystės instruktoriumi. 1902-aisiais šešeriems metams išvyko į JAV A. Ruto firmon. Grįžęs Kijeve organizavo žurnalą „Pčelovodnyj mir”. Nuo 1921 m. – Izmailovo (Pamaskvyje) bitininkystės bandymų stoties direktorius. Jo iniciatyva pradeda eiti daugiau bitininkystės laikraščių: „Pčelovodnoje delo”, „Pčelovod-praktik”. Tolimuosiuose Rytuose organizuoja stambų bitininkystės trestą su 36 tūkst. bičių šeimų. Lietuvoje bitininkams žinomas kaip Titovo izoliacinio narvelio bičių motinėlėms autorius.

 A. Gubinas (1898-1956). Rusas. Baigęs Maskvos ŽŪA, dirbo Maskvos bitininkystės bandymų stotyje, kurią pats 1922 m. ir įkūrė. Nuo 1945 m. buvo ŽŪA Bitininkystės katedros vedėjas. Tyrė bičių žiemojimą, lipčinį medų, nustatė spirito tinkamumą įvertinant lipčių meduje ir kt. Pateikė bičių dresavimo metodiką. Parašė per 200 pavadinimų straipsnių ir knygų. Jo tėvas taip pat buvo profesorius ir bitininkavo, o Aleksandro sūnus Vadimas – ilgametis TŽŪA Bitininkystės katedros vedėjas. „Apimondia” organizacijos viceprezidentas. Tai ištisa bitininkų mokslininkų dinastija.

E. Canderis (1873-1957). Vokietis. Baigęs Erlengene universitetą, kurį laiką dirbo uostuose kaip inspektorius biologas. Susilpnėjus klausai, grįžo į Erlengeno universitetą. Pradėjo tyrinėti bites ir apie jas rašyti. Tapo bičių tyrimų stoties vadovu. 1909 m. pirmasis nustatė nozematozės sukėlėją (Nosema apis Z.). Tyrinėjo visus bitininkystės klausimus ir parašė apie 540 pavadinimų knygų bei straipsnių. Prof. E. Canderis savo laboratoriją išplėtė iki Bavarijos bitininkystės instituto. Mums žinomas kaip bičių biologas.

J. Kriščiūnas (1888-1973). Lietuvis. Augo Marijampolės r. Stebuliškių kaime. Mokėsi Liudvinave ir Marijampolės gimnazijoje. 1913 m. Peterburge įgijo mokslinio agronomo kvalifikaciją ir tapo agronominės literatūros Lietuvos valstietijai pradininku. Ilgą laiką rašė įvairiomis temomis, rūpimomis kaimui. Vėliau specializavosi: bitininkystė tapo ne tik hobi, bet ir viena iš pagrindinių specialybių. Asmeniškai savo ūkyje (18 ha) prižiūrėjo apie 10 bičių šeimų, o 1928 m. prie LŽŪA įkūrė mokomąjį bityną ir j am daugelį metų vadovavo. Pirmąjį pasaulinį karą profesorius praleido Peterburge, o Antrąjį – Rusijos gilumoje bei Maskvoje. Rektoriavo LŽŪA. Vadovavo Sąjunginei ŽŪMA Bitininkystės sekcijai (1948-1956), dirbo Kauno r. Rokų ūkyje pirmininku. Per savo gyvenimą parašė ir išleido per 1000 pavadinimų knygų ir straipsnių, iš jų – daugiau kaip 300 bitininkystės tematika. Vadovavo 30 disertantų. Didžiausias nuopelnas Lietuvos bitininkams buvo Dadano avilio patobulinimas ir pritaikymas mūsų sąlygomis. Parengė vadovėlį „Bitininkystė”. Visą gyvenimą profesorius J . Kriščiūnas nuoširdžiai padėjo bitininkams disertantams ir darbuotojams, nuolat patarinėjo agronominiais klausimais.

V. Alpatovas (1898-1979). Rusas. Žymus biologas, bičių sistemintojas, užsienio kalbų žinovas. Parašė daug leidinių apie bitininkystę. Pirmasis pastebėjo bičių kitimą nuo vietovės. Rekomendavo jų bonitavimo metodiką. 1948 m. išleido knygą „Porody medonodnoj pčioly”. Išaiškino bičių mitybą, bičių kaukaziečių galimybę apdulkinti raudonųjų dobilų žiedus ir kt. 1965 m. išrinktas „Apimondia” garbės nariu.

K. Frišas (1886-1982). Austras. Studijavo Vienos ir Miuncheno universitetuose mediciną bei biologiją. 1911 m. tapo Miuncheno zoologijos asistentu. Iš pradžių tyrė žuvų reakciją į šviesą, vėliau susidomėjo bičių pasauliu. Išaiškino bičių matomas spalvas, o 1920 m. išleido knygą „Bičių kalba”. 1923 m. jau būdamas profesoriumi, tampa Miuncheno zoologijos instituto direktoriumi, o 1973-aisiais j am suteikiama Nobelio premija už etiologijos mokslą – „susikalbėjimą su bitėmis”.

G. Avetisjanas (1905-1984). Armėnas. Gimė Aleksandropolyje. Tbilisyje baigė agronomiją, o 1929 m. – Maskvos TŽŪA Zootechnijos fakultetą. 1931-1935 m. vadovavo Sąjunginio gyvulininkystės instituto Bičių genetinei laboratorijai. Apgynė daktarinę disertaciją genetikos tema. Po Antrojo pasaulinio karo, grįžęs iš kariuomenės, dirbo žurnalo „Pčelovodstvo” vyr. redaktoriumi, po to – TŽŪA Bitininkystės katedros vedėju. Profesoriaudamas paruošė apie 30 disertantų, parašė per 200 pavadinimų knygų ir straipsnių. Aktyviai dalyvavo pedagoginiame gamtosaugos darbe, tarptautinėje bitininkų veikloje, „Apimondia” garbės narys. Lietuvoje labiausiai žinomas kaip bitininkystės vadovėlių aukštosioms ir specialiosioms žemės ūkio mokykloms autorius.

A. Mauricio (1900-1993). Gimė Ukrainoje, gyveno Liebefelde (Šveicarija) ir dirbo kaip botanike, entomologe bei biologė. Bendravo su prof. O. Morgentaleriu. Tapo medaus žinove. 1965 m. išėjusi į pensiją, daug rašė, paskelbė per 150 publikacijų, iš kurių paminėtinos: „Apie lipčinį medų” (1965); „Medingieji augalai” (1974); „Medus”, „Medaus žiedadulkių analizė”, „Apie bičių apnuodijimus” ir kt. Ilgametė „Apimondia” kongresų bei simpoziumų dalyvė ir pranešėja.

 Brolis Adomas (K. Kehrle) (1898-1996). Nuo 1907 m. iš Vokietijos persikėlė pas benediktinus į Bukfasto vienuolyną Anglijoje. Kaip sirguliuojantį vienas vienuolių (A. Vanier) pratino sode prie bičių. Adomas bites pamilo, o bitininkystė tapo jo hobi ir profesija. Po Pirmojo pasaulinio karo Anglijoje žuvo apie 9 0% bičių. Dalis atsparesnių akarapidozei bičių šeimų išliko. Adomas, kaip vienuolyno bityno vadovas, mokėdamas anglų ir vokiečių kalbas, aktyviai dalyvavo „Apimondia” kongresuose, važinėjo po pasaulį ir rinko įvairių bičių rasių motinėles. Jų bites lygino ir kryžmino. Gavo keletą vietinių (Mellifera) ir italiečių (Ligustica) linijų mišrūnių. Kruopščiai atrinkęs vieną iš jų paliko, kuri turėjo 9 0% vietinių ir 10% italiečių „kraujo”. Jas pavadino „Buckfast- Biene”, arba kunst Rasse. Bukfastinės bitės turi tris aukso geltonumo pilvelio tergitus. Pagrindinės savybės: atsparios akarapidozei, sąlyginai taikios, nespietlios, gerai veisiasi erdviuose aviliuose. Pastoviai paveldi feno- ir genotipines savybes. Tai pirmoji bičių veislė. „Aš nežinau, – rašė vokietis L. Armbrusteris, – pasaulyje kito tokio sumanaus bitininko ir veislininkystės specialisto, koks yra brolis Adomas.”

 G. Taranovas (1908-1986). Rusas. Profesorius, biologijos mokslų daktaras, bitininkystės, kaip mokslo, korifėjus. Ilgai vadovavo bičių priežiūros ir veisimo tiriamajam darbui, iš pradžių Ukrainoje, bandymų stotyje, vėliau Bitininkystės tyrimo institute (Rybnoje). J am vadovaujant, daug ištirta masiškai kryžminant vietines bites su kaukazietėmis, kuriant paketinę bitininkystę, bandant daugiaaukščius avilius, bičių maitinimąsi ir kt. Parašė daugiau kaip 400 pavadinimų knygų ir straipsnių, paruošė per 30 disertantų. Ilgai vadovavo žurnalui „Pčelovodstvo” (1949-1960). Iki paskutinių gyvenimo dienų buvo minėto žurnalo skyriaus „Atsakymai į klausimus” pagrindinis korespondentas. Mums daugiau žinomas kaip biologijos žinovas (po Canderio).

3 komentarai apie Žinomi pasaulio bitininkai

  • Dutis

    Cituoju: Aš nežinau, – rašė vokietis L. Armbrusteris, – pasaulyje kito tokio sumanaus bitininko ir veislininkystės specialisto, koks yra brolis Adomas.”
    Kodelgi vienas žymiausių prieš brolį Adomą Vokietijos bitininkų – L. Armbrusteris, nustatęs tranų genetinę reikšmę bičių veislininkystėje nenusipelno antoacijos pasaulio bitininkų sąraše?

  • pardaveja

    parduodu jono krisciuno 1933m,666psl knyga tel.860413174

  • Jonas

    Turi būti Hruška o ne Gruška

Komentuoti