BITININKAS

Medkopio šventė Musteikoje: žygis pas drevėse gyvenančias bites Dzūkijoje

by We love Lithuania2026-09-16

Rugsėjo 16 dieną Musteikoje, Dzūkijos nacionaliniame parke, vyksta Medkopio šventė – kasmetinis renginys, kviečiantis pažinti vieną seniausių ir savičiausių Lietuvos amatų: medaus kopimą tiesiai iš medžio drevių. Ji baigiasi prie laužo su arbata ir pasakojimais, tad tai puiki proga ne tik pamatyti unikalų Dzūkijos paveldą, bet ir pačiam patirti, kodėl ši vieta vadinama vienu paskutinių drevinės bitininkystės lopinėlių Lietuvoje.

Medkopio šventė žingsnis po žingsnio: kas laukia dalyvių Musteikoje
Renginį organizuoja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija. Medkopio šventė prasideda bendru žygiu – iki Drevinės bitininkystės pažintinio tako ir atgal reikia įveikti apie 11 kilometrų, tačiau norintiems eiti trumpesnį atstumą organizatoriai siūlo alternatyvą: patį pažintinį taką galima apeiti ir atskirai, jo žiedas tesiekia 3,2 kilometro. 13.45–14.30 val. numatyti „Užkandžiai, arbata, pasisėdėjimas prie laužo“, o 14.30–16 val. – „Sugrįžimas į Musteiką“. Maistu ir arbata organizatoriai prašo pasirūpinti patiems, o aprangą rinktis pagal orą, nes didelė renginio dalis vyksta po atviru dangumi. Daugiau informacijos teikiama telefonais +370 672 46388 ir +370 624 15543.

Drevinės bitininkystės pažintinis takas: kur veda maršrutas
Medkopio šventė veda dalyvius būtent į šį taką – vieną sunkiausiai pasiekiamų pažintinių takų Lietuvoje, įrengtą giliai miške, prie pat Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato ribos. Kaip esame rašę apžvalgoje apie patį taką, jame lankytojų laukia senos ir naujai įrengtos drevės, o keliauti rekomenduojama pėsčiomis arba dviračiu, apsirūpinus tinkama avalyne nuo smėlėto grunto ir vabzdžių.
Kodėl Musteika tapo medkopystės sostine
2006 metais Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija Musteikos kaime įkūrė Drevinės bitininkystės muziejų-bityną, kuriame medus iki šiol kopinėjamas tradiciniu būdu. Tradicijos puoselėtojas – direkcijos amatų meistras Romas Norkūnas, vedantis edukacijas ir mokantis, kaip į drevėtą pušį lipama geiniu – ilgesne nei 30 metrų virve pasidarytu kopimo įrankiu. „Tai labai smagus užsiėmimas, su niekuo nepalyginamas, apima savotiškas jausmas, nes darai tai, ko niekas nedaro“, – yra sakęs R. Norkūnas.

Į Drevinės bitininkystės pažintinį taką veda smėlėti Dzūkijos pušynų keliai.

Medkopystė – šimtmečius skaičiuojanti Dzūkijos tradicija
Medaus kopimo iš medžio drevių pradžia Lietuvoje siekia dar senąjį geležies amžių – tai liudija archeologiniai radiniai, geležinės peikenos, datuojamos I–IV amžiais. XIII amžiuje žmonės ėmė patys ruošti dreves medžiuose ir dengti jų viršūnes stogeliais, o drevininkų papročiai ir teisės buvo surašyti dar 1529 metų Pirmajame Lietuvos statute. 1630 metais dideles privilegijas bitininkams suteikė karalius Zigmantas Vaza, o amatas klestėjimo viršūnę pasiekė XVI–XVII amžiaus pirmojoje pusėje, kai medų ir vašką buvo galima parduoti į užsienio rinkas. Vėliau, sparčiai kertant miškus, medkopystė ėmė nykti ir XIX amžiaus antroje pusėje išliko tik miškingiausiame Pietryčių Lietuvos regione – ten pat, kur šiandien vyksta Medkopio šventė.

Iš medžio drevių iškopinėtas medus vertintas itin brangiai – juo mokėta net bažnytinė duoklė.

Kiek drevių išliko iki šių dienų
XIX amžiaus antroje pusėje vien Varėnos valsčiuje būta apie 1500 drevių, o tarp žymiausių to meto medkopių bernardinai.lt/LRT primena Marcinkonyse gyvenusį Petrą Miškinį, prižiūrėjusį apie 60 bičių šeimų. Šiandien žinoma tik apie 60 drevių – dalyje jų tebegyvena bičių šeimos, kitos galėtų būti atgaivintos, o dar kitos jau tik primena senuosius laikus. 2019 m. gruodžio 13 d. Varėnos krašto medkopystės tradicija įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tikslumo dėlei verta paminėti: 2020 m. į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą pateko kaimyninių Baltarusijos ir Lenkijos drevinės bitininkystės tradicija, o Lietuvos medkopystė kol kas įtraukta tik į nacionalinį paveldo sąvadą.

Jei šįmet Medkopio šventė sutampa su jūsų kelionės planais, verta rinktis patogią avalynę, atsinešti užkandžių ir palikti laiko ne tik žygiui, bet ir pokalbiui prie laužo – juk retai pasitaiko proga iš arti pamatyti amatą, kurio Lietuvoje šiandien moka vos keli žmonės.