BITININKAS

2012 m.

Vytautas Salinka

Pastaruoju metu užsienio literatūroje dėl bičių žūčių vis dažniau priekaištaujama patiems bitininkams: jie kaltinami dėl ne laiku nuo varozės pagydytų ir žiemai pamaitintų bičių šeimų, jų erkėtumo kontrolės trūkumo, prasto žiemos maisto, silpnų bičių šeimų, senų motinų, senų korių, higienos ir sanitarijos reikalavimų nesilaikymo ir t.t. Šiuo metu jau nepakanka vienkartinio bičių gydymo nuo varozės rudenį juostelėmis, erkės joms jau dažnai būna tapusios atsparios. Būtinas pakartotinai bites apdoroti spalio ar lapkričio mėn. Norint išsaugoti bites, reikėtų pasidomėti bičių erkėtumu pavasarį, vasarą ir, esant reikalui, pagydyti jas tuo metu rekomenduojamais vaistais. Taigi, šiuo metu bičių priežiūra reikalauja daugiau darbo, negu senesniais laikais, kai nebuvo varozės erkių, jų platinamų virusų ir naujos nozemozės atmainos Nosema ceranae.

 Nėra pasaulyje tokių vaistų, kurie 100% pagydytų bites nuo varozės. Lenkijoje pastebėta, kad daugiau bičių žuvo tų bitininkų aviliuose, kurie vėlai maitino bites žiemai ir gydė Beevital skysčiu ar rūgštimis. Geresni rezultatai buvo ten, kur bitės buvo gydytos Baivaruliu (veiklioji medžiaga fliumetrinas) ir apivaroliu (veiklioji medžiaga amitrazė). Prof. S.Romaniuk taip pat pastebi, kad bičių išlikimas labai priklauso nuo jų tinkamos priežiūros ir bitininko profesionalumo („Pszczelarstwo“, 2010, Nr.9; taip pat žr. „Bitininko kalendorius 2012 m.“, 80 p.).

Lietuvos žemdirbystės instituto Bitininkystės sektoriaus vedėjas dr. J.Balžekas ir D.Tamašauskienė 2010 m. vasarą ir rudenį tyrė naujo preparato Varostop, rekomenduojamo bitėms gydyti nuo varozės, veiksmingumą. Šis preparatas gaminamas Bulgarijoje. Jo veiklioji medžiaga tokia pati, kaip ir Baivarolio – fliumetrinas. Veiksmingumas lauko sąlygomis – iki 86,7% (instrukcijoje nurodoma iki 95-99%). Tyrimo autoriai teigia, jog šis preparatas, kurio veiklioji medžiaga priklauso piretroidų grupei, gali būti efektyvus kelis metus, o vėliau ji reikia keisti kitu. Jų ataskaitoje rašoma: „Tarp piretroidų egzistuoja labai artimas cheminis panašumas, todėl, jei erkės pripranta prie vieno preparato, tikėtina, kad jos žymiai greičiau, kartais per keletą metų, taps atsparios ir kitam preparatui. Norint, kad chemikalų veikliosios medžiagos išliktų efektyvios, jie turi būti kaitaliojami nuolat. Piretroidai, per erkės ląsteles patekdami į organizmą, ją paraližuoja ir nužudo. Tačiau reikia žinoti, kad chemikalai silpnina ir bičių imuninę sistemą, veikia jų elgseną, stabdo gynybinių mechanizmų nuo varozės erkių formavimąsi. Bitės, apdorotos chemikalais, yra labiau jautrios ligoms ir infekcijoms. Jos greičiau užsikrečia bakterinėmis ir virusinėmis ligomis. Alternatyviems varozės gydymo būdams su organinėmis rūgštimis, eteriniais aliejais, biologiniais ir biotechniniais metodais nespėta tinkamai pasiruošti ir apmokyti bitininkus. Praktiškai dauguma šalies bitininkų, per ilgą laiką kovodami su varoze, įprato tik įdėti juosteles į bičių lizdą ir ne visuomet laiku jas išimti, nes jos veikė efektyviai. Lengvas darbas. Tačiau pastarieji keli metai parodė, kad jau neužtenka tik įdėti juosteles į bičių lizdą. Bitininkas turi kontroliuoti erkėtumą bei imtis reikiamų priemonių erkių kiekiui bičių šeimose sumažinti iki nepavojingo lygio” („Bitininko kalendorius 2012 m.“, 116 p.). Tyrimo autoriai kelis kartus primena bitininkams, jog laikas mokytis ir kitų būdų (ekologinių, biotechninių ir kt.) varozės erkėms naikinti.

Mes aptarsime bendrus bitininkavimo principus, kaip išsaugoti stiprias ir sveikas bičių šeimas, daugiau dėmesio skiriant profilaktiniam darbui, o taip pat ekologinėms bičių gydymo ir jų imuninės sistemos stiprinimo priemonėms.

Bičių ligų profilaktika ir gydymas

 Pastaruoju metu, kai bites žudo ne tik varozė, bet ir jai talkinantys virusai, nauja nozemozės atmaina Nosema ceranae bei kitos bičių ligos, labai svarbu išsaugoti stiprias, sveikas ir įvairioms ligoms atsparias bičių šeimas. Ištisa priemonių sistema, vadinama ligų profilaktika, turėtų tapti svarbia bičių priežiūros dalimi. Terminą „profilaktika“ įvairūs žodynai aiškina taip: „Apsauga nuo ligų“ (Medicinos terminų žodynas, 1980, 458 p.); „Visuma priemonių ap(si)saugoti nuo ligų“ (Dabartinis lietuvių kalbos žodynas, 2000, 623 p.); „Priemonių, saugančių nuo ligų, visuma“ (Tarptautinių žodžių žodynas, 2003, 604 p.) ir t.t. O kaip aiškinamas terminas „gydymas“? Tai „medicinos skyrius, tyrinėjantis ligų gydymą vaistais“ (Medicinos terminų žodynas, 539 p.), „Dabartinis lietuvių kalbos žodynas“ termino „gydymas“ visai neaiškina, bet pateikia du sinonimus: „gydyba“ („gydymo teorija ir praktika“) ir „gydysena“ („gydymo būdas“), kuris, matyt, yra adekvatus termino „gydymas“ reikšmei. Taigi, nepaisant šių terminų aiškinimo netikslumų (neatskleidžiama jų esmė), iš pateiktų aiškinimų galima įžvelgti dvi žodžio „gydymas“ reikšmes: 1) tai medicinos sritis („gydymo teorija ir praktika“), tyrinėjanti ligų gydymą vaistais ir 2) konkrečios ligos gydymo būdas, metodas. Norint tiksliau apibūdinti konkrečios ligos gydymo esmę, reikėtų dar pridurti – diagnozavus ligą. Matyt, tuo ir skiriasi gydymas nuo profilaktikos.

Anksčiau bitininkai profilaktiškai į kandi tešlą dėdavo sulfanilamidą norsulfazolį ar kitus antibiotikus, kuriuos dabar draudžiami vartoti. Gripo epidemijos atveju žmonės norėdami sustiprinti imuninę sistemą profilaktiškai vartoja česnakus, vitaminus, medų bei kitus bičių produktus. Kalbant apie ligas, medicinos literatūroje dar vartojami du terminai: „prevencija“ („užbėgimas ligai už akių“) ir „sanacija“ („sveikatos gerinimas“, sveikatinimas). Šiuos abu terminus puikiai apibendrina terminas „ligų profilaktika“ – visų galimų priemonių visuma sustiprinti bičių imuninei sistemai ir „užbėgti ligai už akių“.

Vadinasi, kovojant ne tik su varoze, bet, norint apsaugoti bites nuo virusų ir naujos nozemozės atmainos bei kitų bičių ligų, reikia imtis visų profilaktikos priemonių („priemonių visumos“), kurios apsaugotų bites nuo įvairių ligų ir sustiprintų bičių imuninę sistemą, t.y. padėtų pačioms bitėms kovoti su infekcinėmis ligomis, virusais ir bakterijomis. Šios profilaktinės priemonės ypač aktualios dabar, kai šioms ligoms gydyti nėra patikimų vaistų, o veterinarijos tarnyba mūsų sąlygomis negali identifikuoti nei virusų, nei naujos nozemozės atmainos, nuo kurios bitės žūsta daugiausia rudenį (lieka tuščias avilys su žiemai paruoštu maistu). Panašiai rudenį bitės gali žūti ir nuo virusų, kuriuos, kaip ir kitas bičių ligas, platina varozės erkės. Todėl varozės erkių naikinimas yra labai svarbi profilaktinė priemonė nuo kitų bičių ligų. Tačiau kovai su varoze bitininkai dažnai skiria nepakankamai dėmesio, bites gydo aklai, nenustačius jų erkėtumo. Kaip galima gydyti bites, nežinant konkrečios erkėtumo padėties? Gal erkių bičių lizde visai mažai, ir bičių gydyti nereikia?

Norint kontroliuoti (diagnozuoti) bičių erkėtumą, patartina naudoti erkėgaudžius ar avilio dugno įdėklus. Literatūroje išsamiai aprašyti įvairūs erkėtumo nustatymo būdai. Norint išvengti virusų invazijos, rusų specialistai pataria neleisti erkėtumui viršyti 1% ribos.

Bendros profilaktinės bičių priežiūros priemonės

Norint išsaugoti sveikas ir produktyvias bičių šeimas, pirmiausia reikia įgyvendinti bendras profilaktines bičių priežiūros priemonės, kurios padėtų sustiprinti jų imunitetą ir padidintų atsparumą įvairioms bičių ligoms.

Jos yra tokios:

1. Nelaikyti silpnų bičių šeimų. Patartina jas sujungti arba sunaikinti, nes jos būna užsikrėtusios įvairiomis ligomis ir sustiprėja tik į vasaros medunešio pabaigą. Iš jų jokios naudos.

2. Vengti atsitiktinių spiečių, nes jie į bityną gali atnešti ne tik varozės erkes, bet ir įvairias kitas užkrečiamas ligas;

3 Kas antrus metus keisti motinas. Jaunų motinų feromonas skatina bičių aktyvumą, stiprina imuninę sistemą ir atsparumą infekcinėms ligoms (žr. „Bitininko kalendorių 2012 m.“ 102p);

4. Seni, pajuodavę koriai – infekcijos šaltinis. Per vasaros sezoną būtina pakeisti nors 50% senų bičių lizdo korių, ant kurių žiemojo bitės, naujai pasiūtais;

5. Pavasarį, vasarą ir rudenį kontroliuoti bičių erkėtumą. Esant reikalui, bites gydyti tuo metu rekomenduojamais preparatais;

6. Rugpjūčio pradžioje, kai pradeda ristis žiemos bitės, bičių šeimas privalu pagydyti nuo varozės. Spalio mėn. būtinas kontrolinis gydymas, dūmijant bites amitrazės preparatais (mitaku, varidoliu, apivaroliu) ar apdorojant Bienenwohl ar Beevital skysčiais;

7. Norint išauginti stiprias ir sveikas bičių šeimas žiemai, rugpjūčio pirmoje pusėje patartina praktikuoti skatinamąjį bičių maitinimą su vaistažolių nuovirais ir užpilais (bičių šeimai po 0,5-1 litrą cukraus sirupo kas 2-3 dienas);

8. Pavasarį, kai bitės intensyviai augina perus, ir rugpjūčio mėn., kai vasaros bitės augina žiemos bites, aprūpinti jas pakankamu baltymų ir angliavandenių kiekiu. Ypač svarbu bites aprūpinti baltymais ir pamaitinti cukraus sirupu sausros metu (liepą ar rugpjūtį), kai žiedai neskiria nektaro ir bitėms trūksta žiedadulkių bei vandens. Angliavandeniai yra bičių energijos šaltinis. Baltymai stiprina bičių imuninę sistemą, nes iš jų bičių sekrecijos liaukos gamina fermentus, kurie naikina įvairius mikroorganizmus (iš jų ir virusus);

7. Pavasarį patartina stiprinti bičių imuninę sistemą gydomaisiais sirupais arba kandi tešla su mikroelementais, kobaltu, vitaminais, vaistažolių nuovirais ir baltymais;

10. Laiku pamaitinti bičių šeimas žiemai (iki rugpjūčio 31 d.). Žiemos bitės, vėlai rudenį perdirbdamos cukraus sirupą ir ilgai augindamos perus, išeikvoja savo organizmo baltymų atsargas, kurios reikalingos bičių imunitetui sustiprinti ir pavasarį perams auginti;

11. Žiemai palikti kokybišką maistą (be lipčiaus, ilgai nesikristalizuojantį) ir bičių duonelės;

12. Pasirūpinti ramiu bičių žiemojimu;

13. Žiemai įrengti gerą avilio vėdinimą;

14. Dirbant su bitėmis, prisilaikyti higienos ir sanitarijos reikalavimų;

15. Periodiškai dezinfekuoti avilius, rėmelius, darbo įrankius ir bityno aplinką.

Labai svarbi priemonė – profilaktinis bičių stiprinimas pavasarį. Per ilgą žiemojimą bičių organizme susikaupia ne tik gyvybinių procesų atliekos, bet pagausėja ir patogeninių mikroorganizmų. Tad po bičių apsiskraidymo reikia sustiprinti bičių organizmą kandi tešla su žiedadulkėmis ar kitais baltyminiais priedais ir apvalyti bičių organizmą nuo patogeninių bakterijų ir nozemozės sporų. Tai galima padaryti pamaitinus bites cukraus sirupu su rūgštimis (po 3 g acto esencijos, citrinos ar askorbo rūgšties 1 litrui cukraus sirupo), duodant po 200-300 ml bičių šeimai kelis kartus su kelių dienų pertraukomis. Jeigu praėjusiais metais bičių šeimose buvo pastebėti puviniai (jeigu jie buvo išgydyti), kalkiniai perai ar nozemozė, maitinant bites kandi tešla ar cukraus sirupu, patartina į bičių maistą įpilti vaistažolių nuovirų ar užpilų (Jų receptai pateikti brošiūroje „Bičių ligų profilaktika ir gydymas“, 2011). Tai padės bites apsaugoti nuo ligų ir sustiprins jų imuninę sistemą.

Kai kurie mūsų bitininkystės specialistai, įtikėję cheminių preparatų veiksmingumu, gana skeptiškai vertina „žolelių“ eterinių aliejų poveikį. Čia reikėtų priminti, kad daugelis žmonėms skirtų vaistų gaminami iš vaistažolių („žolelių“). Dr. G.Juknevičienė ir G.Prakapaitė labai profesionaliai parengtoje knygelėje „Augalų kvapai – vaistai“ ( 2006) rašo: „Jau ištirta, kad citrinų, čiobrelių, levandų, česnakų, pušų, eukaliptų, gvazdikų (gvazdikėlių) aromatas gali būti sėkmingai panaudotas ligonių, sergančių tuberkulioze, gydymui. Antivirusinėmis savybėmis (ypač nuo gripo) pasižymi cinamonai, pušų spygliai, česnakai, čiobreliai, citrinos. Ypač stiprus eukaliptų, arbatmedžių, čiobrelių, česnakų, sandalų, citrinų, cinamonų, levandų, mėtų eterinių aliejų antiseptinis veikimas. Gvazdikų (gvazdikėlių) aliejaus antiseptinis aktyvumas toks stiprus, kad jo 1% emulsija veikia 3-4 kartus efektyviau negu karbolio rūgštis. Cinamono eterinis aliejus, praskiestas santykiu 1:300, užmuša šiltinės bakterijas. Levandos eterinio aliejaus antiseptinis poveikis stipresnis negu karbolio rūgšties. Pušynuose ir kedrų miškuose oras praktiškai sterilus“(17 p.).

Užsienio literatūroje (rusų, ukrainiečių, lenkų, rečiau vokiečių ir šveicarų) yra nemažai receptų, kaip iš vaistažolių pasigaminti veiksmingų ir vitaminingų nuovirų bei užpilų, kurie tinka bičių ligų profilaktikai, gydymui ir imuninės sistemos stiprinimui. Jais patartina bites pamaitinti pavasarį, drauge su cukraus sirupu arba kandi tešla, prieš ar po bičių apsiskraidymo, kai bitės intensyviai augina perus, ir rugpjūčio mėn., praktikuojant skatinamąjį maitinimą, kai vasaros bitės augina žiemos bites. Norime atkreipti dėmesį į doc. S.Juknevičiaus knygelę „Vaistiniai augalai gyvulininkystėje“ (1999), kurioje daugelis vaistinių augalų rekomenduojami naminiams gyvuliams gydyti bei jų ligų profilaktikai. Jie tinka ir bitėms profilaktiškai pastiprinti, o kartais ir pagydyti (receptai surinkti ir patalpinti brošiūroje „Bičių ligų profilaktika ir gydymas“, 2011).

Bendros pastabos, naudojant vaistažoles bičių ligų profilaktikai ir gydymui:

1. Norint naudoti vaistažoles bičių ligų profilaktikai ir gydymui bei imuninės sistemos stiprinimui, vaistažolių reikia prisirinkti jų žydėjimo metu, išsidžiovinti pavėsyje ir laikyti audekliniuose ar celofaniniuose maišeliuose;

2. Cukraus sirupas su vaistažolių nuovirais ir užpilais gaminamas santykiu 1:1;

3. Profilaktiškai cukraus sirupu su vaistažolėmis ir baltymų papildais bitės galima maitintu pavasarį, po jų apsiskraidymo, ir rugpjūčio mėn. su skatinamuoju bičių maitinimu, kai vasaros bitės augina žiemos bites. Stiklinę cukraus sirupo su vaistažolėmis bitėms galima duoti bet kuriuo bičių sezono metu, o kai kurių vaistažolių – ir maitinant bites žiemai. Mažas kiekis sirupo nepatenka į korius su medumi, nes bitės jį pasidalija tarpusavyje. Maitinimą būtina pakartoti mažiausiai 3 kartus su kelių dienų pertrauka. Stiprinant bičių imuninę sistemą vaistažolių nuovirus patartina bitėms duoti ilgesnį laiką;

4. Gydant bites nuo tam tikros ligos, kartu sunaikinami ir kitų ligų pradai, tad labai svarbu pasirinkti preparatą su platesniu veikimo spektru;

5. Naudojant vaistažolių užpilus ir nuovirus, bitės taip pat aprūpinamos ir įvairiais vitaminais bei mikroelementais;

6. Nuovirus ir užpilus patartina naudoti šviežius, nes vasarą jie greitai genda. Gerai uždengtus juos galima laikyti 2-3 dienas šaldytuve ar šaltoje vietoje. Prieš naudojant reikia juos suplakti („Pčelovodstvo“,2006, Nr.3, 42 p).;

7. Gydant varozę negalima apsiriboti vien tik augalinės kilmės preparatais, nuovirais ir užpilais bei šviežių augalų žolių eteriniais aliejais. Reikia bites gydyti ir tuo metu rekomenduojamais vaistus;

7. Gydant bites nuo varozės augalinės kilmės preparatais ar šviežių augalų žolių eteriniais aliejais, ant avilio dugno patartina padėti erkėgaudžius ar dugno įdėklą, patiesti popierių ar klijuotę, suteptą vazelinu ir pridengtą sieteliu, kad bitės nesusiteptų. Tam reikalui tinka ir lipnus popierius, kurio galima įsigyti kanceliarinių prekių parduotuvėse. Kvapiųjų žolių eteriniais aliejais visos varozės erkės dažnai nesunaikinamos, o tik apsvaiginamos. Prie popieriaus erkės prilimpa, o bitėms jis nepavojingas.

Vaistiniai augalai bitininkystėje

Pastaruoju metu pasaulyje ypač padidėjo susidomėjimas natūralios kilmės vaistais, pagamintais iš vaistažolių ar gyvūninės kilmės žaliavos. Apie 230 laukinių ir kultūrinių augalų yra naudojami medicinoje kaip vaistai arba kaip vaistų žaliava. Literatūros apie vaistažoles ir jų poveikį sveikatai lietuvių kalba yra pakankamai daug. Pavyzdžiui, dr. O.Ragažinskienės ir kitų autorių „Vaistinių augalų enciklopedijoje“(2005) aprašyta apie 170 vaistažolių. Nemažai jų rekomenduojama naudoti ir veterinarijoje, ypač ekologinėje galvijininkystėje. Doc. S.Juknevičiaus knygoje „Vaistiniai augalai veterinarijoje“ (1999) jų pateikta per 100. Paminėtina labai vertinga dr. G.Juknevičienės ir G.Prakapaitės knygelė „Augalų kvapai – vaistai“ (2006), kurioje rašoma apie augalų gydomuosius eterinius aliejus, Nemažai bitininkų kai kuriuos jų jau praktiškai naudoja bitėms gydyti nuo įvairių bičių ligų. Juk bitė – mažas padarėlis. Jos sveikatą stiprina ir nedidelės, galima sakyti, homeopatinės veikliųjų medžiagų dozės. Bitėms gydyti ir jų sveikatai stiprinti yra sukurta nemažai augalinės kilmės preparatų, pavyzdžiui, nozemozei gydyti – Api Herb, Nozevit, Protofil, Vita Feed Gold, varozei gydyti – su timoliu, eukaliptų aliejumi ir kt. (Timovarolis, Api Life Var, Knabba ir kt.).

Kai kurie mūsų specialistai neigiamai vertina augalinės kilmės vaistus, vaistažolių nuovirus ir užpilus, kuriuos bitininkai gali pasigaminti patys. Reikalaujama įrodyti vaistažolių veiksmingumą procentais. Su kai kurioms vaistažolėms tokie tyrimai jau yra atlikti, ištirtas ir jų procentinis veiksmingumas (žr. „Bitininkystės naujienas“, 2008, Nr.4, 17 p.; 2010, Nr.4, 24 p.) tačiau mūsų specialistams šių tyrimų rezultatai nežinomo. O

Bitės, rinkdamos nektarą ir žiedadulkes, iš augalų kartu surenka ir gydomąsias medžiagas, kurios teigiamai veikia jų sveikatą. Pavyzdžiui, bitininkai yra pastebėję, kad pavasarį, kai prasideda geras medunešis ir bitės parsineša šviežio nektaro ir žiedadulkių, jos greitai pasveiksta nuo nozemozės, o vasarą, gausaus medunešio metu, ir nuo kitų ligų (pvz., kalkinių perų). Augalinės kilmės vaistai veikia švelniau, tad, esant sunkiai ligos formai, negalima atsisakyti ir cheminių preparatų. Augalinės kilmės vaistų pagrindinė paskirtis – ligų profilaktika. Naudojant vaistažolių nuovirus ir užpilus su cukraus sirupu ar kandi tešla, kaip sakoma, galima ligai užbėgti už akių, t.y. sustiprinti bičių imuninę sistema, o kartais ir pagydyti bites.

Vaistažolių panaudojimas bitėms sustiprinti ir pagydyti reikalauja daugiau darbo. Tačiau įdėtos pastangos nenueina veltui. Vaistažolių naudojimas turi daug privalumų. Pirmiausia – tai ekologiškos priemonės, kurios, palyginti su sintetiniais preparatais, neužteršia nei bičių lizdo, nei bičių produktų. Augalinės kilmės preparatai ypač aktualūs šiuo metu, kai antibiotikai uždrausti ir nėra tinkamų vaistų ne tik nozemozei, puviniams, virusams ir kitoms bičių ligoms, bet ir varozei gydyti, nes varozės atveju cheminių preparatų veiksmingumas nėra garantuotas. Šiuo atveju reikėtų daugiau pasikliauti profilaktine bičių apsauga nuo įvairių ligų, o kartais, pasirinkus tinkamus užpilus ir nuovirus, ir pagydyti bites. Pateiksime pavyzdį. Rusų mokslininkai ištyrė, jog raudonojo (karčiojo) pipiro užpilas su pikiu veikia ne blogiau, negu cheminiai preparatai. Gaminat užpilą, reikia imti 50-60 g karčiojo raudonojo pipiro vaisių, juos susmulkinti, užpilti 1 litru verdančio vandens ir laikyti 10-15 val., kad prisitrauktų. 120 g užpilo pilti į 1 litrą cukraus sirupo (1:1). Pagal Voronežo agrariniame universitete atliktus tyrimus, karčiojo pipiro veiksmingumas – iki 83% („Pčelovodstvo“, 2000. Nr.5). Nustatyta, kad gydymo efektyvumas padidėja iki 91,1%, kai į litrą šio cukraus sirupo su karčiojo pipiro užpilu įpilama 20 ml 10% spiritinio pikio tirpalo. Šio sirupo bitėms reikėtų duoti po 0,5 litro 2-3 kartus su 7 dienų pertrauka. (žr. brošiūrą „Bičių ligų profilaktika ir gydymas“, 2011).

Įrodyta, kad daugelis augalinės kilmės vaistinių medžiagų yra pranašesnės už sintetinius preparatus, nes veikia organizmą kompleksiškai, nepakenkdamos jo pagrindinėms fiziologinėms funkcijoms.

Liaudies medicinoje pastebėta, kad augalinės kilmės medžiagų gydomasis poveikis tuo stipresnis, kuo daugiau išsaugoma vaistažolių veikliųjų medžiagų. Tai priklauso nuo rinkimo, džiovinimo ir saugojimo sąlygų. Vaistinė žaliava renkama tik esant geriems ir sausiems orams, augalų žydėjimo pradžioje, skinant tik žydinčias viršūnėles (15-25 cm).

Svarbu, kad žiedai ir žiedynai būtų pilnai išsiskleidę, bet neperžydėję. Žaliava renkama pirmoje dienos pusėje, nuo 10 iki 13 val. Jeigu naktį lijo, ta diena jau netinka žaliavai rinkti. Vaistažolės su eteriniais aliejais renkamos apsiniaukusią dieną. Medžių pumpurai renkami pavasarį, prieš jiems sprogstant. Šaknys ir šakniastiebiai kasami rudenį, pasibaigus augalų vegetacijai, arba ankstyvą pavasarį, jai dar neprasidėjus. Vaisiai renkami jiems sunokus. Surinkta žaliava džiovinama pavėsyje. Paskleidžiama plonu sluoksniu, periodiškai pamaišoma. Kuo greičiau žaliava išdžiovinama, tuo jos kokybė geresnė: geriau išsaugojami spalva, kvapas ir veikliosios medžiagos. Šių taisyklių ypač svarbu prisilaikyti džiovinant vaistažoles su kvapiaisiais eteriniais aliejais (čiobrelių, metų, melisų ir kt.). Geriausia džiovinti 35-40 laipsnių temperatūroje. Norint išsaugoti vitaminus, žaliavą reikia džiovinti specialioje džiovykloje per trumpą laiką, trumpam pakeliant temperatūrą iki 60-70 laipsnių.

Kitas vaistažoles galima džiovinti atviroje pastogėje, kurioje yra geras vėdinimas ir nėra tiesioginių saulės spindulių, o taip pat ir uždaroje patalpoje su natūraliu ar įrengtu vėdinimu.

Žaliava laikoma išdžiūvusia, kai ji tampa lengva, lapai žiedai ir žiedynai, juos patrynus, subyra į miltelius, o šaknys, žievė ir stiebai lūžta su būdingu traškėjimu. Vaisiai turi subyrėti dalimis, kai, juos suspaudus, nesudaro drėgno kamuoliuko (žr. lent.).

Vaistažolių žaliavos pagrindiniai rodikliai

Žaliava Vandens kiekis, % Sausos žaliavos

Renkant Išdžiovinus išeiga, %

Žolės

Sultingos 75-80 16-20 20-25

Sausesnės 60-75 15-18 36-50

Lapai

Sultingi 75-80 15-23 15-22

Sausesni 75-80 15-23 45-50

Žiedai (žiedynai) 60-75 15-23 14-22

Vaisiai (uogos)

Sultingi 80-96 19-29 13-18

Sausesni 25-40 13-17 25-35

Žievė 35-40 11-13 40-45

Šakniastiebiai 60-65 14-18 22-32

Išdžiovinta žaliava laikoma audekliniuose ar popieriniuose maišuose arba kartoninėse ir fanerinėse dėžėse. Ant jų užklijuojamos etiketės, kuriose nurodomi vaistažolės pavadinimas ir rinkimo data. Jeigu žaliava turi eterinių aliejų, ji laikoma hermetiškai uždarytuose stikliniuose induose arba celofaniniuose maišuose, kurie laikomi atskirai nuo kitos žaliavos. Supakuota žaliava laikoma sausoje patalpoje, kambario temperatūroje. Įvairių džiovintų vaistažolių taip pat galima įsigyti vaistinėse.

Iš vaistažolių gaminami įvairūs preparatai ir vaistų formos. Bitininkystėje naudojami užpilai, nuovirai, sultys ir sirupai. Praktikoje dažniausiai naudojami užpilai. Juos ruošiant žaliava susmulkinama ir užpilama verdančiu vandeniu. Uždengta ji laikoma 2-3 val., kad prisitrauktų. Užpilus galima pasigaminti ir termose, laikant juos kelias val. (2-3). Nuovirai dažniausiai gaminami iš kietesnės žaliavos (šaknų, šakniastiebių, stiebų ir sėklų). Susmulkinta žaliava užpilama šaltu vandeniu ir verdama 30 min. ant lėtos ugnies, neleidžiant nuovirui užvirti. Užpilai ir nuovirai košiami. Jiems ataušus naudojami pagal paskirti (žr. brošiūrą „Bičių ligų profilaktika ir gydymas“, 2011). Nuovirai ir užpilai greitai genda, ypač vasarą. Šaldytuve arba šaltoje patalpoje juos galima laikyti ne ilgiau kaip 2-3 dienas. Prieš naudojimą juos patartina suplakti.

Sultys spaudžiamos iš šviežios žaliavos. Laikomos stikliniuose arba emaliuotuose induose, šaltoje patalpoje. Šviežias sultis galima pakaitinti (sterilizuoti) ir konservuoti.

Cukraus sirupas ar kandi tešla gaminami pilant į juos užpilus, nuovirus ar sultis receptuose nurodytomis dozėmis. Jie gali būti gaminami santykiais 1:1 ir 1:2. Bitėms duodama ne mažiau kaip po 200 ml kelis kartus (3-4) su kelių dienų (2-3) pertrauka.

Savaime suprantama, kad be visų šių profilaktikos priemonių reikia mokėti bitininkauti, prižiūrėti bites, suprasti jų vidinį šeimos gyvenimą. Bitininkaujant būtina įgyvendinti ir kitas profilaktines priemones: laikyti stiprias bičių šeimas, kas antrus metus keisti motinas jaunomis, periodiškai tikrinti bičių erkėtumą, rekomenduojamais preparatais laiku pagydyti bites nuo varozės, nelaikyti silpnų bičių šeimų (geriau jas sunaikinti, arba pakeisti motinėles, nes silpnos šeimos – tai ligų šaltinis). Per vasaros sezoną būtina pakeisti nors 50% senų bičių lizdo korių, ant kurių žiemojo bitės, naujai pasiūtais. Nors kas antrus metus reikia dezinfekuoti avilius ir kitą bitininkavimo inventorių. Dirbant su bitėmis, privalu prisilaikyti higienos ir sanitarijos reikalavimų. Ne paslaptis, kad yra nemažai primityviai bitininkaujančių bitininkų, manančių, kad pakanka tik įsigyti avilį ir bičių, o jos medų naščiais neš. Nieko panašaus. Dažnai pasitaiko, kad ir patyrusiems bitininkams iškrenta bitės. O ką jau kalbėti apie bitininkus, neturinčius didelės patirties ir supratimo apie bites bei jų gyvenimą ir tuos darbus, kuriuos reikia atlikti bityne tinkamu laiku ir nevėluojant.

Šaltiniai: „Pčelovodstvo“, 2006, Nr. 3, 42-46 p.;

Kalendarz pszczelarski. 2003, 131-139 p.