Darbas meistrą giria
Vilniaus rajone, tuoj už Eitminiškių gyvenvietės, Žarniškių viensėdyje, prieš 15 metų pradėjo kurtis Teresė ir Kazys Sadauskai. Tuomet tai buvo plyno lauko investicija, o dabar yra kur akis paganyti, daug ko pasimokyti.
Kiekvienas, užsukęs į sodybą ir pamatęs tvarkingai keliomis eilėmis išrikiuotus avilius, iškart supranta, kuo užsiima jos šeimininkai. Įdomūs, sodybą puošiantys medžio dirbiniai sufleruoja, kad K.Sadauskas – nagingas meistras.
Nestokoja išmonės
Du kartus iš eilės K.Sadausko bitynas buvo pripažintas pažangiausiu Lietuvoje, o sodyba pripažinta gražiausia apylinkėje. Tačiau ne aitvarai, o darbščios žmogaus rankos pelkėtoje žemėje sukūrė rojaus kampelį. „Iš mamos paveldėjau hektarą žemės. Jai mirus, atsikėliau žemę į Vilniaus rajoną. Vietoje hektaro Raseiniuose gavau daugiau nei du, nes čia buvo prasta pelkėta žemė, kemsynai, taigi, už mažiau gavau daugiau. Išsikasėme tvenkinį, pasodinome įvairių medžių, po truputį pasistatėme namą, ūkinius statinius. Jau trejus metus sodyboje gyvename ir vasarą, ir žiemą“, – pasakojo Kazys. Išmonės nestokojantis vyras prisigalvojo, kuo paįvairinti kiemą, kaip papuošti pastatus. Į pirtelę kviečia užeiti laumė ragana. Jos aprėdus T.Sadauskienė kiekvienais metais keičia naujais, madingais. Beržuose, prie tvenkinio, įkeltas ne namelis, o nedidelė kavinė. Saulei tekant ar leidžiantis, gerti arbatą kelių metrų aukštyje – ypatingas malonumas ir sodybos šeimininkams, ir svečiams. O mėgstantieji ekstremalias pramogas gali prašvilpti virš tvenkinio ištemptu lynu.
Vieniems – atrakcija, kitiems – relaksacija
Naujausią įgyvendintą šiais metais K.Sadausko sumanymą vieni vertina kaip atrakciją, o kiti – kaip relaksaciją: tai priklauso nuo žmogaus požiūrio į bites. Jei šis Dievo sutvėrimas kelia baimę, tektų ją įveikti, o jei bitė miela širdžiai, pogulio valandėlė ant specialaus gulto virš avilių teiktų palaimą. „Tarptautiniame bitininkų kongrese Kijeve, lankydami vietinius bitynus, pamatėme gydomuosius namelius, kuriuose žmonės, jei tik nori, gali praleisti visą naktį. Tokia idėja sužavėjo ne vieną tuomet viešėjusį Ukrainoje, – pasakojo Kazys. – Žinau, kad kai kas jau pasidarė tokius namelius, tik kiekvienas savaip. Maniškis – vienvietis. Mūsų šeimai ir draugams.“ Paraginta padėjau galvą ant pagalvėlės. Pro ją puikiai girdėjosi avilio gaudesys. Diena buvo darganota, tad bitės tvarkėsi namuose, o kai giedra ir yra iš ko nešti nektaro, pasak bitininko, girdisi, kaip bitės zvimbdamos su nešuliais atskrenda pro laką. „Šis sumanymas šiek tiek nuostolingas, nes gultas turi būti įrengiamas ant lizdinių korių. Meduvių negalima uždėti, tad medaus iš tų šeimų, kurios skirtos bičių SPA, daug negausi. Tačiau man tai nesvarbu. Jei turiu laisvą minutę, prigulu ir mėgaujuosi ramybe. Pro tinklelį virš avilių po namelį pasklinda avilio kvapas. Jis veikia raminamai. Man labai aptinka ir bičių dūzgimas. Tie, kurie išbandė, turėjo noro ir laiko pagulėti virš bičių, tikino, kad po tokios procedūros jautėsi puikiai“, – tikino bitininkas. Įrodyta, kad iš avilio sklindantis pikio ir medaus kvapas gydo plaučių ligas, alergijas.
Stalius ir mokytojas
Kiek kainavo namelis-gydykla, neverta buvo klausti, nes K.Sadauskas pats jį pasigamino. Pirko tik langus, medieną. O ir ta – atraižos. Tačiau nagingas žmogus viską padarė labai dailiai, tad negėda nei savą, nei kitos šalies žmogų pakviesti užeiti vidun pas biteles. „Neseniai lankėsi Lenkijos bitininkai, po savaitės kitos atvažiuos Suomijos bitininkų delegacija. Smagu sulaukti tokių svečių, bet, kita vertus, tenka sugaišti daugiau laiko. Juk ne tik bitynas, bet ir kiemas turi būti tvarkingas“, – sakė pašnekovas. Kazys mėgsta bendrauti su žmonėmis, negaili patarimų, mielai padeda, kai reikia sugauti spiečių. Tiesa, vieną kartą važiavo susemti bičių, o rado vapsvas. Jis mielai bendrauja su vaikais. Būdamas stalius, dar įgijo ir pedagoginį išsilavinimą. Statybininkų rengimo centre sostinėje jaunimą jis moko staliaus amato, o būsimuosius želdintojus – bitininkystės. Eitmininkų vidurinėje mokykloje dirba technologijų mokytoju, ten kelerius metus vedė bitininkų būrelį.
Viskas įdomu
K.Sadauskas moka sudominti vaikus. Į kelme įrengtą avilį bitės lenda pro nykštuko nosį. Tai šmaikštu, įdomu ir ilgam įsimins vaikui, pamačiusiam pirmą kartą bityną. „Ne visi vaikai turi senelius, gyvenančius kaime, kurie laiko bites. Būna, kad ir varlę pamatęs vaikas nustemba, – sakė bitininkas. – Vaikams viskas įdomu. Ekskursiją pradedu nuo pažinties su aviliu, paaiškinu, kaip jame gyvena bitės, ką jos veikia, o tada, atsargiai prisidengę tinkleliais, einame į bityną. Vėliau laukia vaišės, būtinai ragaujame medaus. O tada – mini golfas, krepšinis, indėniško kirvuko mėtymas į taikinį ir kiti judrieji žaidimai. Vasarą galima paplaukioti ir iš plastikinių butelių padarytu plaustu.“ Kai mokytojai klausia, kiek kainuos ekskursija, Kazys sako, kad nė cento, jei vaikams bus neįdomu, nepatiks. Tačiau dar nė karto nebuvo taip, kad nors vienas iš jaunųjų sodybos svečių būtų likęs nepatenkintas.
Įdarbino saulę
Kazys užaugo šešių vaikų šeimoje. Tėtis mirė anksti. Teko mokytis amato ir kabintis į gyvenimą. Ryškų pėdsaką jo gyvenime paliko uošvis Pranas Žukauskas. Įamžindamas jo atminimą, bitininkas padarė koplytėlę, įkėlė ją į liepą, augančią prie bityno. „Žmonos tėvas buvo paprastas, bet labai šviesus, išprusęs žmogus. Mokėjo 4 kalbas. Rusai iš jo namų po karo išvežė kelis maišus knygų. Buvo jis stalius, statybininkas. Uošviui mirus, teko rūpintis likusiomis bitėmis. Iš pradžių laikėme jas tai vienur, tai kitur, o kai įsikūrėme čia, supratome, kad ir žmogui, ir bitėms reikia gyventi toje pačioje vietoje“, – sakė bitininkas. Lydyti vašką K.Sadauskui padeda saulė. Saulės lydytuvių bitininkas turi beveik 10. „Reikėtų daugiau, nes kitaip vaško nelydau. Kai vasarą saulė pakaitina iki 30 laipsnių karščio, kaipmat vaškas išsilydo“, – rodydamas skaisčiai geltoną, gražiai išvarvėjusį iš korių bičių vašką sakė Kazys.
Ypatinga skylutė
Stebėdamas bičių gyvenimą, K.Sadauskas pamatė, kad reikia paisyti per milijonus metų susiformavusių šių vabzdžių įgūdžių. Todėl jo aviliai kitokie, nei siūlo gamintojai. „Kiekviename avilyje, ties viršutine lizdo dalimi, pragręžiau po skylutę. Pastebėjau, kad pirmiausia pavasarį bitės lenda iš avilio ne pro apačioje esančią laką, o pro daug mažesnę skylutę. Panašiai jos milijonus metų elgėsi gyvendamos gamtoje“, – aiškino pašnekovas. – Pasak jo, pro specialiu metaliniu dangteliu pridengtą skylutę žiemą vėdinasi avilys, o anksti pavasarį dangtelį reikia pasukti taip, kad pro skylutę bitės galėtų šiltesnę dieną išlįsti ir apsiskraidyti. Tai labai svarbu bitininkams, kurių bitynai toli nuo namų. Būna, kad oras staigiai atšyla, o bitės negali išskristi apsiskraidyti, kol bitininkas neatidarė lakos.“ K.Sadausko prielakiai irgi ypatingi. Žiemą bitininkas juos pakelia ir uždaro apatinę laką, kad nepūstų vėjas, nelįstų pelės, bičių neerzintų zylės, o vasarą nuleidžia ir dangtelis tampa prielakiu.
Tvirtesni rėmeliai
Buvusiame ožkų tvartelyje – staliaus dirbtuvės. Ten bitininkas kaupia antikvarinio bitininkystės inventoriaus ekspoziciją. Būdamas stalius, negali atsispirti, kur nors pamatęs senus oblius. Kai ką ir dabar jais meistrauja. K.Sadausko gaminami rėmeliai patobulinti. „Nusipirkti galima rėmelius su frezuotais krašteliais, kurių viršutinių tašelių matmenys yra 25 mm x 20 mm. Prie jų vinutėmis kalamos šoninės detalės, o mano rėmelių viršutiniams tašeliams reikia mažiau medienos, nes jų matmenys – 20 mm x 10 mm. Specialiomis staklėmis rėmeliuose išgręžiu kiaurymes, į kuriais įkišu kaiščius, – aiškino bitininkas. – Standartiniai rėmeliai turi frezuotus „petukus“. Kai į avilį dedi tokios konstrukcijos rėmus, nori nenori prispaudi bites. Mano rėmų atramėlės – apvalūs kaiščiukai, todėl bitės beveik nenukenčia. Įsitikinau, kad, naudojant mano rėmus, geriau ir bitėms, ir bitininkui.“ K.Sadauskas, kitaip nei dauguma, įstrižai rėmelyje tvirtina pirmas dvi vielutes. Pasak jo, taip geriau, nes į rėmą giliau įkišta plokštelė ir įstrižai pritvirtintos vielutės padeda laikyti korį, nes didžiausiais svoris būna viršutinėje korio dalyje. Sukant medų mažiau rizikos, kad korys išlinks ar sutrūks.








Nauji komentarai